Vincas Krėvė-Mickevičius XIX- XX amžiaus lietuvių dramaturgas ir prozininkas. Šio kūrėjo kūrybos skalė labai plati: nuo tautosakinių padavimų iki istorinių asmenybių. Vienas iš jo kūrinių – istorinei temai priskiriama drama „Skirgaila“. Šioje dramoje vaizduojamamas XIV-XV amžiaus lietuvių kovos , dėl valstybingumo. Ji pagrįsta istoriniu kontekstu ir asmenybėmis, tačiau joje gausu literatūrinės išmonės, nes tuo laiku gyvenęs valdovas Skirgaila , skirtingai nei kūrinio pagrindinis veikėjas, buvo žinomas, kaip Lietuvai priešiškai nusiteikęs žmogus. Kūrinio pagrindinis veiksmas rutuliuojasi apie Skirgailos siekį, kad Lietuvos žemės būtų vientisos.Drama sudaryta iš keturių veiksmų, kurių pavadinimai atspindi pagrindinio herojaus būsenas. Paskutiniojo veiksmo pavadinimas „Bedugnė“ atspindi kūrinio kompozicijos baigtinį tašką. Dramos tema, tai senovės lietuvių gyvenimas ir kova, dėl valstybės išlikimo. Tai pat ,dėl noro, kuo taikesniu būdu išspręsti su Lietuva iškilusiomis religijos kaitos problemomis. Dramoje labiausiai savo poelgiais išsiskiriantys veikėjai tai valdovas Skirgaila, kunigaikštytė Ona Duonutė ir riteris Keleris. Šie žmonės labai ryškios asmenybės, įtrauktos į konfliktą ir norinčios susivokti savo jausmuose. Jiems būdinga maksimalūs siekiai, konfliktiškumas, romantiškumas, aplinkinių žmonių reakcijų nepaisymas. IV dalyje, pagrindinis herojus Skirgaila pasiekia galutinę riba ir visiškai sužlugdo savo dvasinį pasaulį įsakydamas užkasti gyvą žmogų ir taip sugriaudamas gilius įsitikinimus vyravusius kūrinio pradžioje.IV dalyje pagrindinių veikėjų situacija labai kebli, nes toliau besivystantys įvykiai yra neaiškus ir nenuspėjami. Veiksmas kinta labai sparčiai. Pagrindinis šios dalies Šeimininkas yra Skirgaila, kuriam visi, tačiau ne savo noru, paklusta, dėl jo titulo. Tačiau nei vienas iš šios dalies veikėju pabaigoje nesulaukia palankios baigties, nes dėl savo maksimalių siekių lieka vieniši ir besiilgintys jausmų: „Sukniumba ant kapo apalpusi.<..>Skirgaila nusigręžia ir išeina.“.
Čia nėra pasakotojo, tačiau jo buvimo žymes matome išlikusias tiktai remarkose, kuriu yra kiekvienoje dalyje: „Kareiviai nedrąsiai imasi kastuvų ir užverčia duobę žeme“. Šioje dalyje nėra monologų, tiktai dialogai, kurių pagalba veiksmas sparčiai juda į priekį. Ištraukos pradžioje įtampa kyla labai sparčiai ir tuojau pasiekia aukščiausia įtampos tašką, tačiau toliau dramoje nėra pateikiami juokie faktai apie tolimesnę veikėjų ateitį.Šios dalies veiksmas vyksta konkrečiai nurodytoje vietoje -„nedideliame kiemelyje“ . Ši erdvė neplati, dabar tapusi veikėjams itin nejauki, tokią nuotaiką sukuria kapo duobė, kuri jau yra paruošta šalia stovinčiam karstui. Nei metų, nei paros laikas tiksliai nenusakomas. Veiksmas vyksta dabar, esamuoju laiku.Ištraukos pradžioje, ypač pabaigoje, gausu sakinių , kurie baigiami daugtaškiu: „Valdove, karste lavonas dejuoja… Mes nežinom…“. Tuo suteikdami laiko pamąstyti ir paspėlioti apie toliau vyksiantį veiksmą. Teksto pradžioje dažnesni klausiamieji sakiniai: „Jūs dar nepakasėt ? Ko stovit?“, tarsi dažnesni klausimai padėtų geriau pažinti ir išsiaiškinti esamą situaciją. O pabaigoje daugiau šaukiamųjų sakinių: „Vai Dieve!..”. Jie tarsi padeda geriau suprasti beviltišką padėtį į kurią pateko dramos veikėjai.Krėvę, kaip kūrėją, ypatingai traukė dramos žanras. Todėl drama „Skirgaila“ buvo tas kūrinys , kuriuo jis išreiškė savo požiūrį, pateikdamas Skirgailą kaip galybę, kuri savo išdidumu, ironija, panieka demonstravo valstybės savarankiškumą. Jis nepakentė jokių prieštaravimų savo valiai, kuri gina Lietuvos interesus, aukodama kitų žmonių laimę ir gerovę. Ši istorinė drama yra vienas labiausiai Vakarų dramos parametrus atitinkantis Krėvės kūrinys. Pagrindinio tragiško herojaus paveikslu ir įtampa drama „Skirgaila“ yra artima Šekspyro kūrybai.