Kiekvienas auklėtojas bando formuoti vaiko dvasią pagal savo panašumą. Kaip Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, taip auklėtojas savo vertybes bando perteikti vaikams. Beje, mokytojas nėra vienintelis, kuris turi įtakos vaiko auklėjimui. Yra tėvai, visuomenė, kunigai, visi jie formuoja vaiko dvasią.
Retai turime mokytojų, kurie tinkamai dirba pedagogo darbą. Yra nusistovėjęs požiūris, kad užtenka mokyti – ir būsi geras mokytojas. Tačiau ką padaryti, kad asmenybės rinktųsi mokytojo profesiją
Mokytojas savo darbe turi būti labai išlaikytas, nekelti balso pamokų metu ir su kiekvienu mokiniu atrasti savo kelią į jo dvasinį pasaulį.Darbas turi būti kūrybiškas, jei iš darbo neturėsi jokio pasitenkinimo, toks mokytojas yra pasmerktas, pas jį niekas nenorės mokytis.
Jei žmogus kupinas gėrio, doros, tada ir kiti pajunta, kad reikia sekti jo pavyzdžiu. Jei vaikas mato, kad tu su juo neteisingai elgiesi, jei mato, kad tu jo nemyli, skriaudi, persekioji, tada ir visas tavo auklėjimo triūsas nueina niekais. Neteisybė, skriauda, pavydas – blogi auklėjimo įrankiai
Mokytojas privalo pažadinti jauname žmoguje slypintį norą, kad jis gebėtų pasirinkti gėrį. Mokinys mato visuomenės idealus, tuos arba kitus mūsų charakterio bruožus. Jeigu jis užsikrečia gėrio dvasia, jam pasidaro lengva pasirinkti teisingą kelią.
Aš manau, kad tai priklauso nuo mokytojo asmenybės. Mano įsitikinimu, kiekvienas mokytojas, kuris imasi formuoti jaunąją dvasią, turi būti asmenybė. Mokytojas ateina į mokyklą ne tik užsidirbti pinigų. Jis turi būti mokytojas iš pašaukties. Neužtenka turėti žinių, mokytojas turi švytėti. Švytėti dvasia, kad vaikas justų net per savo odą, ne tik per ausis ir akis. Kad justų visa savo esybe.