I.Simonaitytės romano “Vilius karalius” problematika ir veikėjų charakteriai

I.Simonaitytės romano “Vilius karalius” problematika ir
veikėjų charakteriai

I.Simonaitytė (1897 – 1978) – unikali rašytoja, savo kūryboje plačiai ir išsamiai pavaizdavusi Mažąją Lietuvą. Romane “Vilius Karalius” dominuoja tautinės ir moralinės problemos. Žmogaus likimas romane dažnai tapatingas su tautos likimu. Žmogaus smukimas – tautos smukimas. Todėl keldama klausimą, kas kaltas dėl tokios lietuviškos, tvirtos, darbščios šeimos irimo, žlugimo, rašytoja kartu ieško atsakymo, kur viso Klaipėdos krašto nutautėjimo, sunykimo priežastys. Atsakymas ne vienas: a) germanizacijos politika, b) turto aistra arba socialinė padėtis, kuri lemia žmogaus vertę, vietą visuomenėje, c)) moralinės žmogaus ydos (ištvirkavimas, girtuokliavimas). Kaip svarbiausia iškyla tautinė problema. I.Simonaitytė neturi iliuzijų (pvz.: Pempienės kalba Marės vaiko krikštynose), kad lietuvninkai išsilaikys. Bet kur klydo ir kur buvo teisūs lietuvninkai? Gal išeitis – Martyno Karaliaus kelias? I.S. nepasimeta sudėtingoje problematikoje, gyvenimo margume, ir romano potekstėje išaiškėja šios idėjos: svarbiausios žmogiškos vertybės – pagarba ir ištikimybė tautai, šeimai, jos tradicijoms, sugebėjimas aukotis, gyventi klausant sąžinės balso ir dirbant. Rašytoja teigė, kad “kiekvienas žmogus savęs vertas”, t.y. savaip teisus ir turi egzistavimo teisę. Viilius Karalius – vaikystėje judrus, žingeidus; gėris ir blogis išlaiko pusiausvyrą. Noras pirmauti, vadovauti, labai ambicingas – šios savybės pastebimos jau paauglystėje. Bet dar vaikas ima eiti kompromisų keliu. Jo svajonė – būti stambiu ūkininku, tęsti tėvų tradicijas. Tapus šeimininku, ūkio ambicijos stiprėja, ta

autinės silpsta, vis mažiau paisoma dorovės normų (grėsmingas elgesys su moterimis). Vilius silpnavalis, nejautrus, bedvasis žmogus. Po senojo karaliaus mirties iš namų pasitraukia gyvoji dvasia. Karas – paskutinis Viliaus išbandymas: išsiperka iš fronto, bet giriasi karo žygiais, imasi kontrabandos. Gimsta nesuvaldoma praturtėjimo aistra. Jis virsta “šmugelninku”, net žudiku, pagaliau kalėjime pasikaria. “Kas pasididžiuoja, tas tur prapult bėdoj”, – šie tėvo žodžiai išsipildė. Visai kitoks yra Martynas, bet labai taupiai kuriamas jo paveikslas. Kontrastas – šio paveikslo atskleidimo pagrindas. Dvasingas, jautrus, imlus nuo pat vaikystės. Natūralus, veržiasi prie tikrų vertybių, myli vaikus. Po karo Martynas daug ką permąsto ir pervertina. Glausdamasis prie sūnėno, tarsi iš naujo išgyvena gyvybės – mirties ribą. Visos moterys susijusios su Viliumi. Senoji karalienė įrėmina Karalių šeimos nueitą kelią, nuo žmogiškų saantykių šventovės iki šeimos merdėjimo. Ji – gyvoji šeimos atmintis. Ji stabili – tvirtas stotas, išdidi laikysena, valinga ir stipri dvasia. Bet senoji Karalienė kupina skaudžių prieštaravimų: negalėdama apginti tikrosios namų dvasios, gina vien tuščią formą. Romano pabaigoje – sena, kenčianti, gyvenimo kaina pasiekusi išminties viršūnę moteris. Grėtė – viena iš sunkiausių romano mįslių. Svajinga šešiolikmetė ir nelaimingas, kenčiantis, pasimetźs žmogus. Kiekvieną kartą Grėtė vis kita. Grėtės moralinė atrama – brolio Mikio dvasingumas (nuosmukis ir atsitiesimas prasideda nuo jo). Kilimo ir kritimo ritmas – tai Grėtės sa
avigyna, pastangos įtvirtinti save, priešintis aplinkybėms. Tai tikra klaipėdiškė: išdidi ir užsidariusi, nemokanti žemintis, nuoširdžiai atsverti, išpažinti. Romano pabaigoje Grėtė taip pat permąsto ir pervertina savo gyvenimą. Ilžė – kaip alternatyva dūžtančiam Grėtės ir nenusisekusiam Barbės likimui. Jos ginklas – gerumas, nes pati patyrė daug neteisybės, skausmo. Jos kelias – savarankiškas tiek socialine, tiek žmogiškąja prasme. Net Viliaus akimirkos silpnumas įrodo šio kelio teisingumą. Ilžė, pralaimėjusi Vilių vieną kartą, iškarto jo atsisako, nieko neprašydama, nekaltindama, bet dėkinga – ji turi didžiausią savo turtą – sūnų. Ji kovoja savo išdidumu. Barbė – Ilžės priečingybė. Nors jų gyvenimai, likimai labai panašūs. Barbė laiminga ir dėkinga Viliui už kiekvieną meilės akimirką. Jos meilė nugali žmogišką orumą. Ji nebando kovoti nei už save, nei savo meilę, tik tyliai nekenčia Grėtės, Ilžės. Ji ir toliau myli Vilių, nors yra galutinai jo atstumiama. Ji miršta už Vilių, nors tas jos aukos nėra vertas ir net nesupranta.
Romano stilius daugiaplanis. Rašytoja epiškai plačiai vaizduoja Mažosios Lietuvos žmonių dramatišką likimą.

Leave a Comment