Heriko Radausko eilėraščio „Liūdesys“ interpretacija

Heriko Radausko eilėraščio „Liūdesys“ interpretacija

Henrikas Radauskas – vienas ryškiausių XXa. lietuvių poetų, artimas neoromantizmo atstovams, atsiskleidęs kaip modernistas, kurio kūryba atsiremia į estetinį grožį, kultūrą, meną. Taip pat lyrikoje dažniausiai poetas nepalieka vietos savo jausmų ar asmeninio gyvenimo atspindžiams, todėl vienas iš Henriko Radausko kūrybos bruožų ir yra lyrinio „aš“ atsisakymas. Šią figūrą eilėraščiuose pakeičia pasakotojas, tarsi iš šalies, stebintis pasakojamą istoriją, kurioje veikėjais tampa ne tik įprasti, bet ir nematerealūs daiktai, pavyzdžiui, eilėraštyje „Liūdesys“ (iš rinkinio „Fontanas“) pagrindiniais veikėjais tampa sapnas, naaktis, kometa ir net pats liūdesys.
„Liūdesys“ yra kitoks nei dauguma H. Radausko darbų, jau pats jo pavadinimas atskleidžia dvasinę rašytojo būseną ir gali būti tiesiogiai siejamas su jausmais, kuriuos išgyvena lyrinis subjektas. Liūdna nuotaika kuriama jau nuo pat pirmosios strofos, kurioje pilkomis, išblukusiomis spalvomis bei mirties metaforomis atsiskiriama nuo realaus išorinio pasaulio ir pasineriama į sapną, tarytum nutapytą paveikslą:

Pro pageltusį lempos lavoną
Skrenda sapnas ir meta ant kranto
Mano sielą – į debesio foną,
Kaip paveiksle kažkokio Rembrandto.

Poetas žaidžia spalvomis ir formomis: gelsva („pageltęs lempos laavonas“) ir pilka („debesio fonas“) – blankios spalvos, kurios, kaip minėjau, pasitelkiamos nuotaikai kurti, o kranto ir dangaus atvaizdai yra neatsiejami nuo begalybės, amžinybės. Žodžiai „Meta ant kranto / Mano sielą“ – artimi lavonų, nereikalingų daiktų ar silpnų gyvūnų išmetimui į krantą iš jūros –

tai parodo lyrinio „aš“ bejėgiškumą, pasidavimą aplinkos įtakai. Paskutinėje strofos eilutėje palyginimu sukonkretinamas ne tik visas pasakojamas vaizdas, bet kartu ir įvardžiu „kažkoks“ autorius tarsi pasako savo neigiamą nuomonę apie danų dailininko Rembrandto kūrybą.
Antroje strofoje eilėraštis transformuojasi, kinta (dinamika būdinga H. Radausko kūrybai) atsiranda naujas pasakojamos istorijos veikėjas „Liūdesys“. Jis tarsi nauja figūra kuriamame paveiksle, savo veiksmais atvirai įprasminanti lyrinio subjekto išgyvenimus:

Liūdesys iš tamsos išsilaužia
Ir sukausto man plaukus ir burną,
Kaip vidunaktis gęstantį laužą,
Kaip žiedai sidabrinį Saturną.

Šioje strofoje liūdesys tapatinamas su vidurnakčiu, naktimi, tamsa, o nepasidavimas jam – su ugnimi. Toks kontrastas yra dviejų jėgų, (jausmų, nuotaikų) veikiančių lyrinio subjekto dvasią ir psichologinę bei fizinę būsenas, priešpriešos atvaizdas. Iš žodžių „sukausto burną“, galima suvokti, jog liūdesys toks stiprus, jog lyrinis subjektas net neebegali kalbėti, o naudodamas esamojo laiko dalyvį „gęstantį“, autorius tarsi atskleidžia nelygų minėtų jėgų santykį: gęstantis laužas yra užgožiamas nakties. Šį santykį dar geriau atskleidžia ir lyrinį subjektą apimančio liūdesio stiprumą įrodo paskutinėje antrosios strogfos eilutėje esantis palyginimas: „Kaip žiedai sidabrinį Saturną.“ Palyginimas turi ir kitą funkciją: jis pakeičia erdvę ir nukelia veiksmą į kosmosą.
Būtent kosmosas yra aukščiausioji vertikalioji erdvė, vaizduojama H. Radausko „Liūdesyje“. Taip lyg norima sudaryti eilėraštyje plintančio liūdesio vaizdą, nes jis kyla nuo žemės („krantas“) per dangų („debesys“) į kosmosą („

„Saturnas“) ir, galima teigti, jog apima visą lyrinio subjekto pasaulį.
Trečioje eilėraščio dalyje lyriniam subjektui vilties įveikti liūdesį suteikia šviesos įvaizdžiu iškylantis naujas veiksmo dalyvis – kometa. Dar vienas kontrastas tamsiame nakties danguje, bet šįsyk jau su pasipriešinimo ir kovos simboliu kalaviju:

O naktis nejudėdama bijo,
Kad nuo smūgio numirt nereikėtų,
Nes iškėlė ugnies kalaviją
Horizonte auksinė kometa.

Šias eilutes suprantu lyg kulminaciją kovos, kuri vyksta tarp lyrinio „aš“ ir liūdesio (esamos būsenos) visą eilėraščio vyksmo laiką.
Paskutinė eilėraščio strofa yra lyg visas „Liūdesio“ apibendrinimas. Jei eilėraštį lygintumėm su spektakliu, tai šią dalį būtų galima drąsiai vadinti viso veiksmo atomazga. Poetas eilėraščio pabaigoje remiasi į mitą, jei tiksliau, į undines, kurios yra liūdesio ir ilgesio simboliai, nes senovėje buvo manyta, kad tai merginos, nusiskandinusios dėl nelaimingos meilės ir dievų paverstos undinėmis, kad galėtų keršyti jauniems vyrams už savo likimą:

Tyliai gieda liūdėjimo rūmuos
Seno ilgesio jaunos undinės,
Ir srovena giesmės nemarumas,
Ir esu kaip žvaigždė begalinis.

Šie simboliai ir patys „liūdesio rūmai“ rodo, kad liūdesys nebuvo įveiktas ir esama situacija nepakito. Manau, H. Radauskas puikiai pasirinko veikmažodį „srovena“ ir daiktavardį „nemarumas“ apibūdindamas jais liūdesio įsigalėjimą ir nenutrūkstamą tąsą lyrinio subjekto dvasioje. Galiausiai ir visiškai atvirai su situacija susitaikęs lyrinis „aš“ skaitytojui atveria savyje skambančios begalinės „liūdesio giesmės“ garsus:
„Ir esu kaip žvaigždė begalinis.“
H. Radauskas savo lyrika ge

eba puikiai atskleisti ir perteikti įvairiausius jausmus, naudodamas teatrišką poeziją, kuria nuostabius nerealaus pasaulio vaizdus ir veiksmą, taip meistriškai perteikdamas pojūčius, emocijas ir nuotaiką. Nors lyrikos ir nesuasmenina, o pasitelkia viską stebintį pasakotoją, poetas vis tiek priverčia susimąstyti apie, tarytum, iš nieko sukurtus, tačiau giliai sąmonėje pasiliekančius žodžius.

Leave a Comment