Henriko Radausko poezija

Henrikas Radauskas
(1910-1970)

POEZIJA

Studijuodamas 1930-1934 m. Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultete, domėjosi rusų akmeizmo, konstruktyvizmo, formalizmo teorijomis. Literatų sambūriuose šaipėsi iš lietuviškų eilių sentimentalumo. Tikroji poezija, jo supratimu, neturi tautinių ribų – ji gyvena pakilusi virš esamos realybės pagal savo pačios vidinius dėsnius. 1936-1937 m. H.Radauskas – Klaipėdos radiofono pranešėjas lietuvių ir vokiečių kalbomis. Vėliau redagavo Švietimo ministerijos ir Valstybinės leidyklos leidžiamas knygas. Palikęs Kaune turtingą biblioteką (ją perėmė A.Churginas), 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Po 5 m. persikėlė į JAV, dirbo įvairius darbus. Nuo 1959 m. dirbo Vašingtone Kongreso bibliotekoje. Baaroko muzika, impresionistų tapyba, antikos mitai buvo jo artimiausia „kultūrinė aplinka”.

Henrikas Radauskas ilgą laiką gyveno ir kūrė toli nuo gimtinės, JAV. Ten jis užbaigė savo gyvenimo ir kūrybos kelią. Šio prieštaringo poeto lyrika nusipelno mūsų dėmesio kaip savitas XX a. lietuvių poezijos reiškinys.

Debiutavęs 1935 m. eilėraščių rinkiniu „Fontanas“, H. Radauskas literatūriniuose sluoksniuose įgijo talentingo, bet hermetiško, linkusio į estetizmą, dienos aktualijoms svetimo poeto vardą. Kūrybinę veiklą jis pradėjo sambūryje, kuris savo neoromantikų vardą, tačiau populiarumu tada dar neprilygo kitiems žymiausiems šios krrypties poetams. Tas poeto kūrybos tarpsnis susilaukė aptarimo ir įvertinimo akademinėje „Lietuvos literatūros istorijoje“, „Lietuvių literatūros istorijoje“ rusų kalba, specialiose poezijos studijose. Tyrinėtojai konstatavo ironišką poeto žvilgsnį į pasaulį, estetizuotą tikrovės suvokimą, konkrečius daiktus ir reiškinius paverčiantį vidinių būsenų ar uždarų są

ąmonės pulsavimų ženklais, poetinės formos meistriškumą.

Antrajam pasauliniam karui baigiantis, H. Radauskas atsidūrė emigracijoje. Šiuo keliu jį pastūmėjo sąsajos su buržuazine Vakarų kultūra, jo individualistinė pasaulėžiūra ir estetizmas. Poeto skelbtas apolitiškumas, kaip rašė išeivijos literatūros žinovas V. Kazakevičius, emigracijoje jam „nesukliudė tarnauti ir antitarybinės politikos reikalams, pasireikšti spaudoje demagogiškais straipsniais prieš tarybinę literatūrą“. Kita vertus, H. Radauskas mažai tesikišo į visą „lagerinį jomarką“, politinį emigrantų „veikejų“ šurmulį, nors faktiškai sąlyčio su antitarybine „vaduotojų“ veikla jam nepavyko išvengti. Poezijoje jis šalinosi politikavimo ir apskritai aktualių socialinių motyvų.

Emigracijoje H. Radauskas ne tik atitrūko nuo gimtinės, kuriančios naują socialinę santvarką, bet ir nuo įprasto literatūrinio gyvenimo, kultūrinės aplinkos, ilgesnį laiką neturėjo kūrybiniam darbui palankesnių sąlygų.Tačiau kaip tik šiuo laikotarpiu galutinai subrendo jo talentas, dar labiau išštobulėjo poetinis meistriškumas.Šitai rodė jo poezijos knygos „Strėlė danguje“ (1950), „Žiemos daina“ (1955) ir rinktinė „Eilėraščiai“ (1965), kurioje buvo ir naujų eilėraščių skyrius „Žaibai ir vėjai“- faktiškai ketvirtoji lyrikos knyga. 1978 m. išleistas pomirtinis jo paskutiniųjų kūrinių rinkinys „Eilėraščiai“ (1965-1970), kurį parūpino visų amerikiečių H. Radausko knygų leidėjas čikagiškis V. Saulius, poeto autorinių teisių paveldėtojas. Visos knygos išleistos nedideliai, dažniausiai 500 egzempliorių tiražais.

Tarybų Lietuvoje H. Radausko poezija buvo dedama į antilogijas, o poetui mirus, pasirodė kelios jo lyrikos publikacijos, iš kurių pati stambiausia – „Poezijos pavasaryje“ (1978). Publikacijas lydėjo ir
r glausti poeto kūrybos aptarimai bei vertinimai. Leidžiant stambų H. Radausko poezijos rinkinį „Lyrika“, pravartu bent kiek plačiau aptarti jo kūrybinio kelio gaires, kritiškai įvertinti jo estetines pažiūras ir įnašą į lietuvių literatūros raidą.
Gyvenimas

Henrikas Radauskas gimė 1910 m. balandžio 23 d. Krokuvoje, kur tuo metu pas savo seserį akušerę buvo atvažiavusi jo motina. Būsimojo poeto vaikystė prabėgo Gikonių kaime (buv. Rozalimo vls., Panevėžio apsk., dabar Pakruoko raj.), prie Daugyvenės upės. Augo jis palyginti apsišvietusioje šeimoje. Tėvas Bernardas Radauskas vargonavo, buvo valsčiaus raštininku ir sekretorium, dvarų ūkvedžiu, o paskui ilgesnį laiką dirbo raštininku Panevėžio apygardos teisme. Motina Amalija Kieragga buvo kilusi iš Rytprusių, nuo dabartinio Elko (Lenkija), kažkur dvare auklėjo vaikus, mokė juos vokiečių kalbos. Čia ir susipažino su gerokai už save vyresniu Bernardu Radausku. Pirmojo pasaulinio karo metais Radauskų šeima pasitraukė į Rusiją, pasiekė net Novosibirską, o Lietuvą grįžo 1921 m.

Būsimasis poetas mokėsi Panevėžio gimnazijoje, paskui perėjo į mokytojų seminariją, kurią baigė 1929 m. Eilėraščius rašyti pradėjo, matyt, seminarijoje, nes pirmąjį eilėraštį išspausdino seminarijos baigimo metais. Namuose buvo nemaža knygų, čia jis galėjo susipažinti su įžymiųjų rusų ar vokiečių poetų kūryba. Vienerius metus mokytojavęs Kazokiškio (dabar Trakų raj.) pradinėje mokykloje, H. Radauskas 1930 m. įstojo į Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą, kur studijavo lietuvių, vokiečių ir rusų kalbas bei li

iteratūras, lankė B. Sruogos teatro seminarą. Studijas nutraukė 1934 m. neįsigijęs diplomo. 1936-1937 m. buvo Klaipėdos radiofono pranešėjas, o nuo 1937 m .gavo darbą Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijoje. Pirmaisiais tarybiniais metais H. Radauskas dirbo redaktoriumi valstybinėje leidykloje. „Raštų“ žurnale (1940, Nr 1, 2) jis paskelbė straipsnį poezijos ir prozos vertinimų klausimu („Dailiosios literatūrosvertinimo menas Tarybų Sąjungoj ir LTSR-oj“).

Artėjant frontui, Henrikas Radauskas pasitraukė iš Lietuvos, karo pabaigos sulaukė Berlyne.Vėliau iš Berlyno jis persikėlė į anglų okupacinę zoną, į Hano (Hahn) miestą, kur ligoninėje dirbo jo brolis gydytojas psichiatras Bruno Radauskas, o paskui ilgesnį laiką gyvenoRoitlingene, jau prancūzų okupacinėje zonoje. Per keletą nelengvų pokario metų parašė pluoštą eilėraščių, kurie paskui sudarė maždaug pusę rimkinio „Strėlė danguje“.

Su pagrindine pabėgėlių banga 1949 m. H. Radauskas atsi JAV. Čia jo, kaip ir daugelio kitų meno ar kultūros žmonių, niekas išskėstomis rankomis nelaukė, darbo fizinį darbą: iš pradžių mažame Baltimorės fabrikėllyje lygino popierines gėles,paskui, persikėlęs į Čikagą, kitoje dirbtuvėlėje lankstė metalines stalų ir kėdžių kojas, paskui viename prekių sandėlyje įsitaisė dirbti pakuotoju.

Tik 1959 m. H. Radauskas vargais negalais gavo darbą Kongreso bibliotekoje Vašingtone (čia dirbo ir daugiau lietuvių intelektualų).Dabar jis atsidūrė sau artimesnėje kultūrinėje aplinkoje, susidarė geresnes gyvenimo sąlygas.1960 – 1963 m. tarnybos reikalais buvo išvykęs į Europą, o paskui ligi pat mirties gyveno Vašingtone.

H. Radauskogyvenimas, rodos, galėjo ramiai ei
iti į saulėlydį, bet likimas poeto neleoino.1969 m. rudenį bibliotekos skyrius, kuriame poetas dirbo, likviduojamas, ir jis netenka tarnybos. Vėl atsiduria nepavydėtinoje padėtyje, skaudžiai išgyvena bedarbio, niekam nereikalingo žmogaus būklę. Tai, matyt, atsiliepė ir jo sveikatai, pasparttino tragišką baigtį. Nežinia, kaip toliau būtų susiklostęs H. Radausko gyvenimas, bet viską išsprendė staigi mirtis 1970 m. rugpjūčio 27 d., po savaitę trukusios mokslinės konferencijos, kurioje jis buvo vertėju. Atvykęs į baigiamąjį posėdį, poetas kažką gyvai pasakojo bendradarbiams, staiga nutilo, atsisėdo į fotelį ir – numirė. Širdis, kurios skausmais jau seniai skundėsi, ūmai nustojo plakusi. Mirtis pasiglemžė poetą, ne per seniausiai sulaukusį šešiasdešimties metų, dar kūrybiškai aktyvų. Jis buvo palaidotas Vašingtone, Syder Hilo (Cedar Hill) kapinėse. Ant jo kapo – užrašas, dvi eilutės iš metai prieš mirtį sukurto eilėraščio „Sugrįžimas“:

Ir spindėjimą žalio lapo
Tu pasiėmei su savim.

Po trejeto metų amžinam poilsiui šalia atsigulė ir jo žmona Vera – Sotnikovaitė – Radauskienė, kuri savo „nesocialiam vyrui“ buvo vienintelė :kultūrinė aplinka“, rūpestingai tvarkė jo reikalus, gyveno jo interesais.

H. Radausko poetinis kelias ėjo be didesnių vingių, bemaž vientisa linija. Patyrinėjus visą poeto kūrybą, į akis krinta nuolatinės pastangos siekti tobulumo. Teisingiausia bus pasakius, kad H. Radauskas nuolat keitėsi, nors ir tos pačios poetinės sistemos ribose – ją varijuodamas, tobulindamas, bet už jos neišeidamas.

Taigi eilėraščiai – laiškai sau pačiam.Ir taip, ir ne.Čia pravartu prisiminti žinomo XIX a. pab. – XX a. pr. Prancūzų rašytojo Ž. Renaro žodžius, kad jo knygos – tai“laiškai sau pačiam“, kuriuos jis leidžia skaityti kitiems.Taip ir H. Radausko eilėraščiai – tai greičiau dialogai su pačiu savimi ir su visu pasauliu, bet skirti skaityti kitiems.Juose daug visiems artimų reflekcijų, nusiteikimų, emocijų, jie apgauna mus savo magiška jėga, įtraukdami į nuostabių melodijų ir garsų srautą.

Tad iš ko gimsta eilėraštis? H. Radauskas atsako: „O eilėraštis gimsta kaip vėjas – iš nieko.“ („Žiemos, daina“). Gal tai ir paradoksalu, bet šita metafora gana tiksliai nusako poeto poziciją: jis kuria naują tikrovę, žodžio galia transformuodamas realybę, kartais neatpažįstamai deformuodamas jos linijas, spalvas ir pavidalus. Jis tartum palenkia pasaulį savo valiai, jį griauna ir pertvarko, pasikliaudamas vaizduotės žaismu. Pasak jo, eilėraštis kaip strėlė kiaurai skrodžia regimąjį pasaulį, niekur jame neužsilaikydamas, kad klajotų tarp „šaltų žvaigždynų“, nepavaldus viską žudančiam laikui („Strėlė danguje“).

Gana gausiuose eilėraščiuose apie poeziją H. Radauskas metaforų kalba nusako labai sudėtingus ir net dramatiškus meno ir tikrovės ryšius. Poezija kuria naujątikrovę; šėldama ir griaudama kaip audra („Audra“), ji palieka tikrovėje katastrofiškas permainas („Poetai, arba Katastrofa“), kūrėjas dirba savo darbą, nors aplink siaučia mirtis, gaisrai ir maras („Trys eilutės“). Poetas stovi „ramus ir vienišas“ („Poetai“), kūrėjo dvasia turi būti ne švelni, o kaip pantera drąsi („Skulptorius lipdo kentaurus“). Poezijos mūza žiauri ir negailestinga, ji išmeta pro langą vaikus, pelargoniją ir kanarėlę, stebuklingai pakeičia pasaulį ir vyrui „neskubėda – ma ima diktuoti“ („Mūza“). Padūkusi kūrybos aistra, kaip vėtra viską griaunanti,- eilėraščio „Furioso“ tema:

Iniršę nušoka nuo linijų tonai
Ir sienom – kaip žvėrys – nubėga po tris.
Nuplėšo pirštus chrizantemai geltonai
Ir skersvėju išmuša namo duris.

Galima kalbėti apie kelias tikrovės plotmes H. Radausko poezijoje. Čia lygiomis teisėmis egzistuoja išorinė tikrovė – gamtos ir daiktų pasaulis, plika kasdienybė ir egzotika, kultūros ir mitologijos klodai, sapnų r pasamonės sluoksnis. Poeto sieloje kaip sapno peizaže „atsimuša kalnai ir upės“ („Sapnas“), ir jis vaizduotės jėga transformuoja pasaulį, sukuria geidžiamą jo modelį.

Tame poeto sukurtame pasaulio modelyje realūs daiktai gali netekti įprastų fizinių savybių, formų ir būvių, neatpažįstamai pasikeisti, virsti savo priešingybėmis. Dėl tokių netikėtų transformacijų, kurių pagrindas – pašėlęs vaizduotės žaismas, H. Radausko eilėraščiuose pasaulis atrodo kupinas stebuklų, pasakiškai nuostabus ar grėsmingas. Čia „du medžiai rieda tartum rutuliai“ dangaus mėlynėj, „nuo kalno upėn ritasi peizažas“ („Peiza –
žas“), ąžuolas plaukia erdvėj kaip senas burlaivis („Ąžuolas“), alyvos, „pralaužę pasenusią tvorą“, išskrenda iš sodo, o joms įkandin tarnaitė „šoka į dangų“ („Vakaras“). Poeto plunksna seniai pažįstamus gamtos reiškinius sužmogina, padaro fantastiškai judrius, kaip antai eilėraštyje „Afroditė ir Narcizas“:

Saulė bėga danguje
Vėjo rankos gaudo ją.
Plyšta plazdantys šilkai:
Miglos, ūkanos, rūkai.

Šitaip į žiemos peizažą įpinami antikos įvaizdžiai, medžiai paverčiami balto marmuro dievais. Panašiai į gamtos šėlsmą įsiterpia ir Šekspyro dramų herojai – Otelas ir Dezdemona,o pats peizažas įgyja tartum suteatralintą pavidalą.

Fantastinių metamorfozių nemaža visoje poeto lyrikoje.Čia tartum pro rūką gali mosuoti trapi paupy meškeriojančio, bet pernai mirusio piemenuko ranka, čia ragana Kornelija, vaikiškai kvatodama, skandina žvejų laivelius („Kornelija“), lunatikė stovi aukščiausiam bokšte, kalbasi su mėnuliu ir nuskrenda „elektros laidais“ („Lunatikė“), senelė elgeta kaip mirtis neša visiems pražūtį („Senelės darbai“), mirties angelas praeina per granito kiemą, ir „medžio kraujas ima stingti“ („Mirties angelas“), herojaus statula eina per miestą, viską griaudama ir keldama siaubą („Statula eina pasivaikščioti“). Tačiau, kad ir kaip būtų sufantastintas poeto pasaulis, jis vis tiek kuriamas iš regimosios tikrovės detalių. Todėl vaizduotės transformuoti daiktai ir reiškiniai čia nepraranda nei konkretumo, nei objektyvumo. Tai labai būdinga poeto lyrikos ypatybė.

Pasaulis Henriko Radausko poezijoje ne tik pasakiškas ar groteskiškai deformuotas, ne tik pilnas stebuklų, bet ir antinomijų, ir paradoksų. Laiko ratas sukasi vienodai nepermaldaujamai, dieną keičia naktis, „naktis žvaigždyną ant žvaigždyno meta / Ir kūną numeta ant kūno“ („Nakties istorija“). Vienas išgalanda peilį, kitas papjauna („Galąatojas“), greta stovi būtis ir nebūtis („Rožė ir mirtis“), susikerta pasaka ir kasdienybė („Krautuvėlės pardavėja“, „Patefonas“). Pasaulis – tartum lnksmas karnavalas („Šventė parke“) ar marga mugė, kur viskas žėri apgaulingom spalvom kur pinasi į vieną mazgą priešingiausi dalykai („Mugė“, „Festivalis“).Tas karnavališkas ratas sukasi be paliovos, bet viskas lieka kaip Adomo ir Ievos laikais, kad ir ką įrodinėtų teologas ir ateistas („Adomas ir Ieva mūsų laikais“).Nuo fatališkos lemties nėra išsigelbėjimo, žmogus gyvena kaip aidas („Parko ruduo“), serga „nostalgija ne šios planetos“ („Raudoni medžiai“) ar pagaliau išein į naktį, kad nusimestų „liūdną kūną“ (“Ties žeme“).

Visoje H. Rdausko poezijoje gausu Odisėjo klajonių ir Orfėjo kelionės į pragarą motyvų. Tai žmogaus ir kūrėjo dalios mūsų pasaulyje emblemos, išreiškiančios asmenybės nerimą, pasimetimą, susipainiojimą prieštaravimuose ir kartu humanistinį pradą – viltį gėrio ir grožio pergale, ieškojimų prasmingumu. Žmogaus būties antinomijos nepaneigia viena kitos, bet tartum susilieja („Mefistofelio ir Fausto / Dvasios eina su manim“ – „Epilogas“), nes pasaulis – tai priešingybių vienovė. Pagaliau esti tokių akimirkų, kai galima žavėtis tarsi pagoniška būties harmonija („Graži diena“).

Žmogaus būties antinomijos H. Radausko eilėraščiuose neretai nusakomos ir
angelo – velnio įvaizdžiais. Jie neturi religinio atspalvio. Beje, poetas buvo visiškai abejingas religijos dalykams, jo eilėraščiuose nėra religinių nuotaikų, o vietoje krikščioniškojo dievo mirgėte mirga antikos dievai; tokį poeto indiferentiškumą gerai reprezentuoja ir ironiškoji „Malda į blondinę“. Angelas ir velnias poetui nėra ir abstrakčių gėrio-blogio idėjų simboliai. Tai greičiau tik dvi ambivalentiškos žmogaus būties pusės, gyvenimo vienovę sudarančių priešybių emblemos („Elegija“, Angelas ir gaidys“).

Tad poeto eilėraščiuose angelas gali būti ir „mirties angelas“, ir „ mechaniškas angelas“, neleidžiantis „mirties į vidų“. Tuo tarpu velnias – tai ne tik mefistofeliškoji neigimo dvasia , bet ir vitališko gyvibingumo („Laikyk pagonę širdį kaip velnią už ragų“ – „Mugė“), nerimo ir abejonių įvaizdis.

Tos pasaulio antinomijos lemia daugeliui poeto eilėraščių būdingą melancholijos, liūdesio, vienišumo nuotaiką, į gyvenimo pabaigą pagausėjusius mirties motyvus. Amžinas laiko tekėjimas, metų laikų kaita – tai uždaras ratas, kuriame viskas tartum suakmenėja („Akmenėjimas“), kur kelionė per laiko dykumą atrodo beprasmiška, kur laiko nugalėjimas- tai mirtis („Po rudens medžiu“). Tas nenumaldomas laioko bėgimas neretai asocijuojasi su gyvenimo paradoksais, visų iliuzijų žlugimu, kaip eilėraštyje „Pavasario naktis“:

O laikrodis kartoja seną melą,
Kad laimė šypsosi, kad ji gera.
Ir bėga jo tiksėjimas per stalą
Į džiaugsmą didelį, kurio nėra.

Begalinis liūdesys – tai viso pasaulio būlė, nes džiaugsmas – nepasiekiamas ir nerandamas, net viltis gali virsti savo priešingybe („Ir rytas leidžiasi skaudus, Kaip ledo durklas, – mums į širdis“ – „Viltis“). Gal todėl toks dažnas jo eilėraščiuose mirties įvaizdis. Tos fatališkai neišvengiamos mirties motyvas tartum paryškina praeinančių ir išliekančių pasaulio reiškinių prasmę, sudramatina nuotaiką, kartais net iki tragizmo („Fleita“), betgi dažniau mirtis suvokiama kaip dėsninga būties antitezė, gyvybės egzistavimo ir nuolatinio atsinaujinimo sąlyga.

Poetas visur mato neišsprendžiamus gyvenimo prieštaravimus, neretai viename reiškinyje įžiūri teigiamus ir neigiamus pradus – kaip jo netobulumo ir nepilnavertiškmo ženklą, kaip savotišką būties absurdą. Disonanso principas neretai virsta pagrindiniu eilėraščių struktūros elementu. Pasaulio netobulumą jis dažnai atskleidžia pasitelkdamas ironiją, kuria ginasi nuo jausmingumo. Ironiškas žvilgsnis į pasaulį, atsiradęs dar pirmajame rinkinyje „Fontanas“ (eil. „Nakties istorija“, „Panelei kurios nėra“, „Senmergė“), lydi visą jo kūrybą iki pat paskutiniųjų eilėraščių. Ironizuojama viskas – gyvenimo maskaradas, melagingos būties dekoracijos, civilizacijos paradoksai, istorija, meilė ir mirtis, pilka kasdienybė ir aukšti polėkiai. Kaip tik ironiškas pradas teikia daug žavesio eilėraščiams „Girtuoklis grįšta namo“, „Malda į blindinę“, „Kelionės patarimai“, „Mugė“, „Festivalis“. Ironija tartum nepastebimai įsismelkia į dažno eilėrščio poetinį audinį, subtiliai nutvieksdama jį netikėta šviesa. Tai apskritai poetui būdingas pasaulio matymo būdas, labai svarbi jo pasaulėjautos.

Galima dar būtų kalbėti apie ypatingą gamtos motyvų vaidmenį H. Radausko poezijoje. Gamta poetui jau savaime didžiulė vertybė, pasaka ir stebuklas, kuriuo tikrai žavimasi. Pavasario šėlsmas, žiemos pūgos, rudens melancholija, gyvybės gajumas ir veržlumas, metų laikų kaita – dažniausiai pasitaikantys motyvai. Nuo gamtos pasaulio į dvasinį žmogaus pasaulį nusidriekia tartum nematomos gijos. Kartais peizažas tampa dvasinių būsenų išraiška arba nuo jo tiesiog pereinama prie žmogaus būties problemų. Neretai jis kiek stilizuotas, supasakintas, jau praradęs konkrečius matmenis.

H. Radauskas – lyrinio eilėraščio meistras. Jau vien beveik tobulas eilutės tekėjimas, sąskambių grožis, kompoziciės sandaros darnumas kelia estetinį pasigėrėjimą. Susidaro įspūdis, kad eilėraštyje nėra nieko nereikalinga, kad ir mažiausi jo komponentai, grynai garsinės eilutės organizavimo priemonės yra prasmingos, palenktos vienam tikslui išreikšti autoriaus norimą mintį, jausmą, nuotaiką ar vaizdą.

Nepasitikėdamas improvizacine išmone ir atsitiktinumu, H. Radauskas tikslingai ir sąmoningai konstruoja eilėraštį, priversdamas paklusti ir susidėstyti į darnią visumą pašėlusį vaizduotės skrydį, melodingus ir staigius ritmus, audringus garsų sąskambius, konteksto semantiškai pakeistus žodžius. Jo eilėraščio struktūra griežta, stropiai išdailinta, lakoniška. Čia viskas, rodos, tiksliai pasverta, nėra bereikalingų nukrypimų į šalį, abejingų aprašinėjimų ar išskaičiavimų, juo labiau – daugiažodžiavimo. Tradiciniais lietuvių poezijos ketureiliais ar dvieiliais – dažniausia poeto strofa – tartum demonstruojamos dar neišnaudotos jų galimybės. Nuoseklus pasakojimo ir melodijos srovenimas plačiai aprėpia daugiasluoksnę tikrovę, išsilieja čia skaidriai paprastos („rašau be galo paprastas dainas“, – sakė poetas, bet paprastumas jam anaiptol ne vaizdo primityvumas ar skurdumas, veikiau – nepaprastas paprastumas), čia sudėtingos struktūros vaizdais, stulbinančiais savo taiklumu ir semantiniu turtingumu, gimusiais, rodos, be jokių pastangų, tik laimingą aukščiausio įkvėpimo akimirką.

Dažniausias H.Radausko lyrinio eilėraščio tipas – 8 – 12 – 16 eilučių. Tai, galima sakyti, poetinė miniatiūra, tačiau labai talpi kaip tik dėl griežtos ir tikslingos struktūros. Polinkis į klasikinį formos griežtumą bus paskatinęs poetą rašyti ir sonetus, taip mėgstamus simbolistų ir romantikų. Dažnas jo eilėraštis pagrįstas paprasčiausiu lyriniu veiksmu, o neretai turi ir siužeto, kokios nors istorijos pradmenų („Stoties viršininkas“, „Girtuoklis grįžta namo“, „Kornelija“, „Malda į blondinę“, „Patefonas“, „Velnias skaito knygą“ ir kt.). Lyrinis vyksmas leidžia poetui išlikti tartum objektyviu stebėtoju. Lyrinių meditacijų, platesnių refleksijų palyginti nedaug, – tai ne jo mėgstamiausias žanras. Gal todėl ir tiesioginis lyrinis monologas – gerokai retesnis jo eilėraščio tipas; nemaža jų dalis – deklaracijos apie poeziją ir kūrėją ar kalbėjimas kito asmens vardu („Bepročio šokis“, „Statula“, „Ofelija“).

Lakoniškos formos eilėraščiai paprastai pasižymi ir darnia poetine sintakse, labai tvirtai „sukabinančia“ eilutes ir strofas. Nemaža atvejų, kai visas eilėraštis – vienas sakinys („Dainos gimimas“, „Berželis“, „Ąžuolas“) arba du sakiniai: vienas trumpas įvadinis arba baigiamasis, o kitas ilgas, atlaikantis visą eilėraščio vaizdų svorį („Mėnesiena“, „Kalnuose“, „Skulptorius lipdo kentaurus“).

Žodis, toks tikslus ir kartu vaizdingas, lakoniškame H.Radausko eilėraštyje tartum savaime sukuria platų asociacijų ratą, išsiveržia iš įprastinių prasmių, atskleidžia, sakytume, pirminę savo reikšmę, kuria kaip tik ir paryškina naujas, netikėtas kontekstas. Tai ypač akivaizdu gausiose poeto metaforose („Lietus plonom stiklinėm kojom“, „skambi agonija nežemiškų kančių“, „jis ėjo plyštančiais sapnų kanalais“, „medžiuos su paukščiais siūbavo jų lengvabūdės širdys“). Žodžių derinimas ne tik pagal prasmę, bet ir pagal skambėjimą – poeto stichija ir aistra, sąmoningas kūrybinis principas. Dažname eilėraštyje ta žodžio magija nejučiomis įtraukia mus į savo tinklą: kerintį jos žavesį juntame net tada, kai poetas, rodos, šiaip sau žaidžia žodžiu („Graži diena“, „Sausmetis“).

Su dėmesiu žodžio spalvai, prasmės niuansams, foninei jo išraiškai susijęs ir H.Radausko poezijos melodingumas, kuris yra viena iš būdingiausių jos savybių. Melodingumas, eilutės instrumentuotė – tai poeto pastangos vidinį žodžių ryšį pabrėžti garsų sąskambiais, sukyrti atitinkamą nuotaiką, išgauti prasmę iš eilutės ritminio piešinio. Tuo itn pasižymi eilėraščiai „Undinės“, „Oro paštas“, „Sidabriniai lietūs lyja“, „Gėlė“, „Epilogas“. Kartais eilėraštyje panaudojami ir muzikinės kompozicijos principai. Eilėraštyje „Aš nieko nežinau“ antroji strofa varijuoja pirmosios motyvą, jos melodika plėtojama reprizos būdu, atkartojami semantiškai reikšmingiausi žodžiai ar sintaksiniai vienetai (tuštuma – dykuma, vanduo – vandenų, aš nieko neturiu – aš visko netekau, ir pan.).

Ilgainiui H. Radausko poetinėje raidoje ėmė ryškėti ir priešinga tendencija – melodingumo ardymas perkėlimais, panaudojant baltąsias eiles. Ši tendencija pasidarė ypač akivaizdi paskutiniojo gyvenimo dešimtmečio eilėraščiuose. Gal todėl jo kūryboje atsirado eilėraščių proza. Juose poetas galėjo labiau apnuoginti mintį, gyvenimo priešingybes ir paradoksus (paradoksas, beje, labai svarbus jo poetikos elementas). Eilėraščiuose proza daug dailės, muzikos motyvų, apskritai vyrauja kultūrinis klodas, sumažėjęs tikrovės realijų vaidmuo.

* * *

H. Radausko lyrika – jau nusistovėjęs ir užbaigtas reiškinys, turįs savo istoriją ir kontekstą. Dabar ji pradeda naują gyvenimą, įsiliedama į platų ir įvairų mūsų šiandieninės poezijos srautą. Tame sraute, naujoje aplinkoje, ji, atyt, išlaikys savitą pavidalą, atrodys kaip atskira tėkmė, vienurcsusisiekianti su dabartiniais mūsų poezijos keliais, kitur – griežtai išsiskirianti. Geriausioji poeto kūrybos dalis užims deramą vietą mūsų kūrybiniame gyvenime, nes tik gimtojoje žemėje, natūraliai įsijungdama į mūsų literatūros istoriją ir dabartį, poeto kūryba gali išlikti gyva ir aktuali.

Naudota literatūra:
V. Galinis „Šaknys ir atžalos 166 – 185 psl.
Internetas

Leave a Comment