Gražinos paveikslas

Adomas Mickevičius – dviejų kultūrų, Lenkijos ir Lietuvos atstovas, romantizmo epochos meninkas. Vienas iš jo kūrinių – “Gražina”. Pagirindinė veikėja šiame kūrinyje – Gražina.

To meto meninkai savo kūriniuose išaukštindavo vyrą, gerąsias jo savybes iškeldavo į paviršių, o blogąsias stengdavosi paslėpti. Adomas Mickevičius darė priešingai – savo kūrinyje išaukštino moterį. Ji parodoma ne kaip gležna, švelni, trapi būtybė, o kaip drąsi, pasiaukojanti, išmintinga, mylinti Tėvynę moteris.

Nors Gražina savo charakteriu labiau panašėjo į vyrą, bet buvo labai graži moteris. Pasak poeto, ji buvo “Tarp Lietuvos gražuolių pagarsėjus / Kaip užž visas gražiausia mergina.” Tačiau ji nesipuikuodavo savo grožiu prieš kitas merginas. Jai labiau rūpėjo pilies, vyro reikalai.

Moteris labai mylėjo savo vyrą ir buvo pasiruošusi bet kada jam padėti ir patarti. Iš labai didelės meilės savo vyrui ir Tėvynei Gražina ryžosi sumeluoti vyrui ir išeiti į kovą/karą vietoj jo. Poetas labai įspūdingai aprašo jos pasiregimą kovai ir pačią kovą.

Jis vaizduoja, kokia moteris nepatyrusi mūšio lauke. Ji netgi nežino kur segtis kardą, kaip vadovauti kariams. Tačiau visa tai nublanksta prieš jos ryžtą, drrąsą, ambicijas, didvyriškumą. Ji puola į patį mūšio sūkurį ir drąsiai bei narsiai kaunasi. Žinoma, jai labai trūksta stiprybės ir vyriškos jėgos, ji “kardu net nepakerta šarvų.”. Tai pajutę kryžiuočiai puola dar labiau, bet moters stiprybė ir valia vėl viską nugali &#

#8211; ji toliau ryžtingai kaunasi už Tėvynę. Gražinai labai sunku atlaikyti sunkų ir galingą kryžiuočių antpuolį, ir lietuvių karių jėgos vis silpsta. Kunigaikštienei į pagalbą ateina staiga pasirodęs juodasis riteris. Tačiau jis nespėja pagelbėti Gražinai , nes kryžiuočiai netikėtai apsupa ją. Moteris ginasi iš visų jėgų, bet sužeista nebegali nulaikyti sunkaus kardo ir paleidžia iš rankų žirgo vadeles. Savieji lietuviai dar bando padėti, bet mirties šešėlis paliečia jos baltą veidą, ir sužeista iš balno krinta ji. Tai dar sykį įrodo kunigaikštienės meilę Tėvynei – dėl jos ji paaukoja gyvybę.

Laidojan Gražiną nebuvo laikomasi senųjų papročių, ją norėta palaidoti kitaip, nes jos mirtis – tai tarsi fizinių ir dvasinių jėgų palyginimas: nors moteris ir žuvo, tačiau pasiekė savo tikslą, išgelbėjo savo ir vyro garbę ir Tėvynės vienybę. &##8220;Nors moteris, bet karžygys dvasia,” – šiais žodžiais poetas ypač išryškina Gražinos didvyriškumą.

Šis kūrinys – tai įrodymas, kad moteris ne visada silpnesnė už vyrą. Kartais vyrai gali būti silpnesni tiek fiziškai, tiek dvaisiškai.

Leave a Comment