Giesmių Giesmės analizė

„Giesmių Giesmės” pavadinimas yra tarsi kūrinio programa. „Giesmių Giesmės” pavadinimą sudaro trys poemos motyvai:Pirmasis motyvas, tai iš hebrajiško žodžio kilusi aukščiausio laipsnio prasmė- puikiausioji giesmė, gražiausioji giesmė. Taip pat nusakomas ir visas šios giesmės džiaugsmas ir teigiamumas.Antrasis motyvas: Ši giesmė iš karto įvardijama kaip karaliaus Saliamono kūrinys, tačiau kyla abejonių, ar jis iš tikrųjų yra giesmių giesmės autorius. Daugelyje psalmių pastebima nuoroda, kad „Giesmių Giesmės” autorius gali būti karalius Dovydas, tačiau tuo taip pat gali būti nusakomas tik tikslas ir rezultatas. Manoma, kad ir „Giesmių Giesmė” yra tik priskiriama Saliamonui. Reikšminga yra dar ir tai, kad Saliamono vardas „Giesmių Giesmėje” yra kartojamas septynis kartus. Šis skaičius laikomas tobulumo ir puošnumo simboliu.Trečiasis motyvas: Sunkumų sukelia trečiasis hebrajiško pavadinimo žodis, kuris reiškia kuri, t.y. nurodoma, kad G.G. yra Saliamono kūrinys. Toliau nurodoma dar didesnė priklausomybė Saliamonui, tačiau galiausiai išryškėja, kad G.G. priskiriama Saliamonui ne autorystės atžvilgiu, bet garbingai jo epochos giesmių, muzikos bei išminties visumai. Yra skelbiama, kad Saliamonas sukūrė dešimt giesmių. Devintąją giesmę jis ir visas Izraelis giedojo Dievui.„Giesmių Giesmė” pradedama aistringa solo partija. Iškilmingas šių eilučių taktas išryškina žodžius, nusakančius visą G.G. esmę: mylimoji, mylimasis, meilės svaigulys, vynas ir t.t. Čia suskamba moters balsas, besiartinančios prie vyro, kurį pagaliau surado. Pirmasis G.G. žodis yra ištiesų svaigus bučinys. Karštis ir svaigulys du įsimylėjėlius įsuka į ekstazę. Per tai atsiveria beribė eroso patirtis, kūniška pilnatvė, grožis ir dvasingumas. Meilės svaigulys G.G. yra lyginamas su vyno svaiguliu, bet meilė čia pranoksta vyną. Bučinys siejamas su tai, kas švelnu, saldu, kas svaigina. Čia Dievas yra pavaizduojamas kaip labai malonus ir mielas. Meilėje svaiginamasi ne tik vynu, bet ir aliejų kvapu. Kvepalų simbolis labai branginamas. Kai kas sako, kad aliejų kvapas siejamas su Saliamono haremo moterimis, tačiau čia reikia įžiūrėti alegoriją, kad mergaitės- tai Izraelio tautos simbolis.

Giesmių Giesmėje yra eilutė: „Vesk, karaliau, į savo kambarius”. Senovės rytų raštuose karaliaus paminėjimas niekada neatsiejamas nuo vestuvių pokylio: Nederėtų G.G. skaityti pažodžiui, tik erotine prasme, taip pat nereiktų visur įžvelgti tik alegorijas. Taigi G.G. pradžioje dominuoja fiziologiniai simboliai, kurie, kaip ir visą Biblijos religinė patirtis, kūną daro bendravimo ženklu.Poetas atveria Rytams būdingą sceną- popietės valandomis apmirusį pasaulį kepinant saulei. Šiam kontekste poetas vaizduoja klajojančią nuostabiai gražią, juodbruvę moterį. Juoda spalva Izraelyje simbolizuotų svetimšalį žmogų, bet moteris teigia, kad ji įdegė saulėje. Vėliau juodoji moteris duoda užuominą į „paternalizmą”, t.y. ji skundžiasi brolių jai primesta valdžia, bet ji su tuo nesitaiko, sukyla prieš brolių savivalę ir palieka namus, ji trokšta susitikti su mylimuoju. Ji mano, kad ji savo mylimąjį, gal būt, atras tarp piemenų. Ji pasiaukoja palikdama savo gerovę ir saugumą. Jai padeda piemenų choras, kuris simbolizuoja moters draugus ir pataria jai sekioti paskui piemenis, kad atrastų savo mylimojo kaimenę, kur jį pagaliau ir atranda.Giesmių giesmėje suskamba netikėtumo ir entuziazmo kupinas meilės duetas. Kas galėtų būti gražiau už mylimojo apkabinimą. Dviejų įsimylėjėlių giesmėje gali būti kartojamos tik judviejų grožio paslaptys. Nereikia stebėtis, kad tekstas toks egzotiškas ir erotiškas- jis dvelkia gaivumu ir poezijos tyrumu.Tekste pirmą kartą pasigirsta ir mylimojo balsas. Jis ataidi tarsi iš dykumos. Vyriškis besiartinančią mylimąją atpažįsta iš karto. Jis ją palygina su arkliu. Arklys senovės rytuose buvo laikomas tobulumo ir grožio simbolis. Vos pasirodžius mylimajai jaunuolio širdis nesulaikomai veržiasi jos link. Atrodo, tarsi prie mylimojo artintus jo garbė. Jis ją apžiūri, gėrisi jos skruostais, pastebi puošnius jos auskarus ir kaklą puošiančius karolius- karališkąją žymę. Mylimoji savo ruožtu pastebi ir džiaugiasi mylimuoju. Kaip ir visada G.G., moteris yra kūrybiškesnė, aistringesnė už vyrą. Ji mylimąjį vadina ir karaliumi, ir savo mylimuoju. Iš tikrųjų brangūs kvepalai leidžia manyti, jog kalbama apie karalių Saliamoną, nes tik karalius vertas būti apsuptas tokio žavesio. Bet G.G. bet koks „karališkumas” yra intymumo bei grožio simbolis.
Mylimosios kvepėjimo apsvaigintas mylimasis yra panašus į miros, pagamintos iš kvapiųjų balzamo sakų, maišelį, kurį moteris nešiojasi tarp krūtų. Prasmingas tas maišelis. Juo nusakomas kvapo brangumas ir malonus aštrumas. Mylimasis yra mylimosios kvepalai, apibūdinantys jos charakterį, temperamentą – visą asmenį.Vėl pradėjus siausti meilės bangoms, gamtos grožis tampa ne tik įsimylėjėlių susitikimo vieta, bet ir jų jausmų atspindžiu.Į mylimosios balsą atsiliepia mylimasis, kaip ir visada G.G. Vienas kitą pasveikinę, įsimylėjėliai pamatė stovį žaliuojančios ramybės oazėje. Jiems nereikia dramblio kaulo lovų, jų meilei pakanka žalumos ir žiedų guolio. G.G. švenčiama didžiosios žmogiškosios meilės paslaptis. Gamtos simboliais poetas atskleidžia mylimojo ir mylimosios vidinius išgyvenimus, jų jausmus ir emocijas.G.G. mylimoji yra slėniu lelija. Slėnis- grožio ir derlingumo simbolis. Biblijos tradicijose lelija simbolizuoja ištikimybę. Mylimasis aukština lelijos švelnumą. Jo išrinktoji neapsakoma ir su niekuo nepalyginama. Mylimojo mylimoji- vienintelė graži ir žavinga. G.G. įsimylėjėlių susitikimo duetą baigia mylimoji. Mylimasis palyginamas su obuoliu, kuris yra toks gražus, kaip obelis tarp bevaisių, bekvapių, bežiedžių miško medžių, o vaikinas sugretinamas su mielu, jaukumu alsuojančiu sodu, kuriame norėtų glaustis G.G. moteris.Moteris trokšta ne tik sėdėti obels paunksmėj – jai mylimojo dovanotoj artumoj, saugume ir ištikimybėje, bet ir gauti tos obels vaisių. Šie abipusiai meilės vaisiai labai saldūs. Tačiau Meilė apima ir visą mylimosios būtį. Ji net prašo nežadinti meilės, kol ji pati nepabus.G.G. atsiveria dar vienas klasikinis atsidavimo meilei paveikslas. Švelnus, jausmingas ir malonus apkabinimas yra kartu ir nuosavybės, apsaugos bei fizinio potraukio ženklas, o kartu ir žmogiškas švelnumas, talpinantis savyje dieviškojo švelnumo ženklą.
Poetas originalo tekste kalba ne apie abstrakčią, bet įasmenintą Meilę, įkūnytą, amžiną meilę. Toks tad G.G. tikrasis dvasingumas, trykštąs iš meilės istorijos. Poetas skatina išgyventi meilę, jos gražumą ir palaimingumą, prisiliesti prie paslaptingo moters ir vyro ryšio, kaip prie transcendencijos ženklo.

Mylimoji laukia meilės ir jaučia ją artėjant. Meilė gretinama su pavasariu,gamtos pabudimu. Mylimasis ateina,atskrenda, kaip gazelė ar jaunas briedis. Staigmena ir judrumas, bėgimas ir prisiglaudimas prie sienos, triukšmas ir tyla, virpulys ir sustingimas tampa viena. Mylimasis žvelgia pro pinučius, kviečia mylimąją į meilės metą – pavasarį. Poetas aprašo gamtą,mini vynmedžius ir figmedį, simbolizuojančius gerovę, klestėjimą. Mylimasis palygina mylimąją su besislapstančia balande. Balandis simbolizuoja atgimimą ir ištikimybę,kai kur –Izraelio tautą. Paslaptingumu nusakomas švelnumas, susimaišęs su aistra, laukimas. Grėsmę poetiškai įkūnija lapių paveikslas. Meilės erdvę,kurioje yra mylimieji, simbolizuoja lelijų laukas. Įsimylėjeliai neperžengia padorumo ribos-susitinka ne naktį,bet auštant.Nuo meilės neatskiriami praradimas ir ieškojimas. Kai mylimoji supranta, kad mylimojo nebėra šalia, ją apima tuštuma,ji ieško,bet neranda, vienatvė perauga į nerimą. Ieškojimas yra ne vien fizinis,bet ir dvasinis. Ieškojimas- tai nebuvimas, kelionė į suradimą. Tuštuma, mylimo asmens nebuvimas, troškimas jį rasti toks stiprus, kad mergina nusižengia įstatymui neiti iš namų naktį. Radusi mylimąjį, ji stipriai apkabina jį, nes meilę lydi baimė prarasti. Visa „Giesmių Giesmė“ yra nesibaigiantis kelias į susitikimą, intymumą ir pažinimą, o atradimai duoda pradžią naujiems atradimams.Kitoje kūrinio dalyje vaizduojama karaliaus Saliamono vestuvių procesija. Poetas pradeda vaizduodamas kažką paslaptinga ateinantį iš dykumos,apsuptą kvapų, šviesos ir prabangos. Iš arčiau apžvelgiami Saliamono neštuvai, puošti auksu ir sidabru, saugomi šešiasdešimties karių, kad apgintų mylimuosius pirmą vestuvių naktį nuo demonų. Viskas spindi šventumu ir meile.Paminima, kad sostas yra iš Libano kedrų. Žodis „Libanas“ kūrinyje naudojamas daugeliu prasmių: tyras, baltas, prabangus. Eisena sustoja nuotakos motinos namuose, kur ji vainikuoja jaunikį.

Ketvirtoje dalyje mylimasis žavėdamasis pasakoja apie mylimosios kūną. Jis tyrinėja mylimąją pamažu, pradeda švelnybėmis- apibūdina tyras ir paslaptingas merginos akis,slepiamas šydo. Šydas simbolizuoja vestuvių naktį bei vaisingumą arba kovą. Mylimasis atskleidžia mylimosios egzotišką grožį neįprastais palyginimais. Jis jos kūną lygina su gamta, derlinga žeme, kuri yra dieviško palaiminimo įkūnijimas. Poetas atskleidžia spalvų žaismą: juodi plaukai, balti dantys, raudonos lūpos,tamsiai raudoni, kaip dvi granato pusės, skruostai. Granato vaisius reiškia naują gyvenimą, meilės grožį, gyvybę. Mylimosios kaklas palyginamas su grožio, grakštumo, nenugalimumo simboliu – Dovydo bokštu. Krūtys palyginamos su dviem guviais stirniukais, aprašyme nėra jokio vulgarumo. Mylimasis kviečia mylimąją į paslaptingą malonumų sodą kaip karalienę. Sodas uždaras ir tik mylimasis gali jį atidaryti. Intymumas gali būti tik dovanojamas. Uždaras sodas yra moters simbolis, gyvasis vanduo- motinystės. Mylimasis įeina į sodą, priima jam dovanojamą svaigulį, meilę, džiaugsmą ir palaimą. „Giesmių Giesmėje“ susipina šventumas ir tikrovė, moterystė ir nekaltybė. Mylimoji dar vadinama motina ar seserimi, bet taip tik norima parodyti jų artumą, jausmų įvairiapusiškumą, visą meilės jėgą. Poetas nesidrovi apibūdinti bučinio svaigumo ir gaivumo, palyginti jį su vyno ir medaus skoniu. Jis dvasiškai išgyvena kūniškumą. Meilei nėra nieko negražaus. Kiekvienas vyras grožio pilnatve laiko tą moterį,kurią pamilsta,joje atrasdamas visa kas gali jį pasotinti.

Penktoje „Giesmių giesmės“ dalyje įvyksta visiškas išgyvenimų supriešinimas. Dėl to, poemoje labai sunku surasti logiką. Vis dėlto negalima šios poemos laikyti nenuoseklia, sudaryta iš atskirų giesmių, nes ši giesmė turi savo bendrą minties linija. Šioje dalyje, nors mylimoji ir laukia mylimojo, bet dėl vangumo ji iš karto neatveria durų atėjusiam mylimajam. ,,Aš miegojau, bet mano širdis budėjo…“ Šie žodžiai atspindi meilės tikrovę: nors kūnas miega, bet širdis budi. Paradoksalu tai, kad net sužadėtinis nenori, kad mylimoji jį iš karto įleistų, tai būtų per daug lengvabūdiška. Jis beldžiasi ir prašo jį įleisti, kreipiasi į savo mylimają gražiausiais žodžiais. Gal būt ji neatverdama durų, tiesiog nori pažaisti su mylimuoju, nesuvokdama, kad jis tuoj pat nueis. Dėl šio poelgio jos mylimasis nueina. Mylimoji atidaro duris, bet jo neberanda, ji suglumsta. JI paklusdama meilės troškimui išeina ieškoti savo mylimojo. Ją sutinka miesto sargybiniai ir išniekina ją. Ironiška, kad tie, kurie gina ir saugo miestą, taip pasielgia.

Kiekvieną kartą, kai ilgesys jos mylimajam tampa nebevaldomas, ji kreipiasi į ,,Jeruzalės dukras“, o jos tarsi su ironija klausia kuo jos mylimasis skiriasi nuokitu, šitaip bandydamos sumenkinti jo ypatingumą. Jos giesmė išsklaido choro skepticizmą ir ji dar labiau suserga ,,meilės liga“. Ji giedodama nusako jos mylimojo gražį, įpatingumą ir nepaprastumą. Mylimojo grožis ir tvirtumas pranoksta visa. Tai rodo, kad ji irgi juo nepaprastai žavisi. Taip besigerėdama savo mylimuoju, ji tarsi apsvaigsta, kraustosi iš proto dėl jo. Jos troškimas jį surasti vis didėja. Choro pesimizmas perauga į norą ieškoti mylimojo kartu su ja.Choras sako: ,,Mano mylimasis nusileido į savo sodą…“ Sode paprastaiyra pilna kvapniųjų augalų lysvių, ir neseniai su kvapiųjų augalų lysvėm mylimoji lygino savo mylimojo skruostus. ,,Aš esu mylimojo, ir mano mylimasis yra mono“, tai mylimosios meilės išpa-inimas, kuris užbaigaimas didinga eilute: ,,Jis ganosi tarp lelijų“. Ją suprantame kaip bučinio svaigulį, kadangi moteris save vadina lelija, o savo mylimojo lūpas ji palygino su lelijom. Čia išaugama į absoliutų meilės atsidavimo tyrumą. Meilės esmė suvokiama kaip meilės priimimas iš kito. Įdomu, kad šioje dalyje mylimasis netaria nė vieno žodžio. ,,Giesmių giesmmėje“ moteris yra inymumo nešėja, o vyras turi prašytis įleid-žiamas į moters intymumą.Toliau ateina laikas tarti žodį mylimajam. Jis vėl skelbia savo meilę jai, bei vėl gieda giesmę apie mylimosios kūno grožį. Šį kartą mylimosios kūno grožis sulyginamas su žodžiu – „neapsakomumas“. Jis ją sulygina net su dviem miestais – Tirza ir Jeruzale. Nustebina mylimosios palyginimas su karo pulkais, nors nors tai sukuria ypatinga poezijos grožį, juk meilė apima karą ir taiką. Meilė – į nieką neatsižvelgianti galybė, ji kiekvieną žmogų padaro liepsna ir visišku pamišimu. Šioje dalyje įdomi akių paslaptis, žvilgsnio slėpinys. Mylimasis maldauja nugręžti žvilgsnį, nes jis jį verčia iš kojų, daro fiziškai silpną ir bejėgį. Meilė, kaip ir kiekviena paslaptis, gąsdina, sukelia sumaištį, norą uo jos pabėgti.
Toliau įtampa atslūgsta. Mylimasis darsyk jau girdėtais palyginimais piešia mylimosios veidą. Jo meilė yra neapsakomai graži, vienintelė ir nepakartojama. Mylimosios grožiui išsakyti naudojamas ir kontrastas, vaizduojant haremo sceną. Net visas haremas yra niekas prieš ją. Tik Ji, mylima moteris, yra tobula, nepakeičiama, neužmirštama. Įsismylėjėliui mylimoji yra gražiausia iš gražiausiųjų, vienintelė pasaulyje.Mylimasis padedamas „merginų haremo“ mylimąją kelia į padanges, šlovina, aukština. Ji kilnesnė, ji dieviška, palyginus su ja besižavinčiom merginom iš haremo. Ji lyginama su nuostabiausiais dangaus kūnais, išsiskiriančias šviena , šiluma bei spalva.„Nusileidau į lazdynų miškelį slėnio žiedų pažiūrėti…“. Čia mylimasis iš haremo eina į mielą sodo intymumą, savo mylimosios kūno sodą. Tik jame jis atranda gaivą, gyvybę, pavasarį ir gyvenimo vaisius. Šiame sode auga tik trys medžiai – riešutmedis, vynmedis ir granatmedis. Riešutmedis tai vaisingumo simbolis. Jis atranda šiuos medžius kai jie yra bepražystą. Žavėdamasis sodo ir mylimosios grožiu, tobulumu bei pilnatve mylimasis išpažįsta savają meilę, džiaugsmą ir gyvenimą. Sode jis pajunta įsiplieskiančią aistrą, nenumaldomą troškimą pasiekti viršūnę. „Giesmių gismės“ mylimoji kviečiama šokti, suktis susirinkusiųjų akyse, kad visi ja galėtų žavėtis ir džiaugtis. Tuomet ateina eilė mylimajam pratęsti savo giesmę apie mylimosios kūno grožį. Apdainuojama kiekviena kūno dalelė, naudojantis vaizdais iš aplinkos, kurioje mylimoji gyvena.Poetas nekalba apie vaikus, nes mylimasis ir mylimoji neaprašomi kaip gimdytojai. Kalbama tik apie absoliučią meilę.Pagaliau įsimylėjėlių paveikslas tampa labai tikroviškas ir konkretus: norima pasidalyti bučiniu, trokštama gardžiuotis svaigulio ir ekstazės vynu, meilės apsikabinime tapti viena.

Nutilus dviems didelėms mylimojo solo partijoms poemoje pasigirsta mylimosios balsas. Ji tarsi užspaudžia antspaudą ant mylimojo giesmės – išpažįsta meilę jam. Meilė išpažįstama kaip priklausymas ir geidimas. „Giesmių giesmės“ poetas, kartodamas žodį „geismas“, suteikia jam švelnumo. Moters geismas poemoje tampa būtinybe atsiduoti: moters atsidavimas vyrui traukia vyrą ir tampa jo geismu. Poetas tarsi kviečia į harmoniją, lygiateisius santykius.Visa panardinama į gamtos gyvumą. Meilė dovanojama tarp žiedų. Mylimieji įžengs į kaimą, kuris tampa „meilės sodo“ simboliu. Ji savo išrinktąjį kviečia auštant eiti į vynuogynus. Aušra- meilės valanda, o kaimas- meilės ženklas. Poetas pavasarį sieja su kūno ir grožio patyrimu, o gamtą su kūno ženklu. Mandagoros augalas, minimas mylimosios kalboje, nuo seno simbolizavo ypatingą meilę. Taigi geriausi vaisiai yra prie įsimylėjelių durų. Gamta ir pavasaris atveria duris jų meilei. „Giesmių giesmės“ moteris džiaugiasi visada naujais ir visada senais meilės grožio vaisiais. Jos kalboje visa labai moteriška. Ji nori savo išrinktąjį atgabenti į gyvenimo įsčias, kad jis atgimtų kaip mylimasis, o ne kaip brolis. Žodis „gerti“ šioje poemoje simbolizuoja, kad ji nori jį išmokyti kūniškos meilės ypatumų. „Giesmių giesmėje“ pati mylimoji save pateikia kaip stebuklą. Mylimasis jos kūną priima ne kaip daiktą, o kaip patirtį. Meilė yra kūnų ir sielų dialogas. Kūnas yra žmogiškojo bendravimo, susitikimo simbolis. Poetas kaskart iš naujo atskleidžia vienas kito turėjimą. Dabar abu esti kartu, kiekvieno jų troškimas tampa viena. Niekas neturi brautis judviejų tikrovėn, niekam nevalia trukdyti Meilę. Biblijos meilės poema nulat vinguriuoja tarp ribotumo ir begalybės, kūniškumo ir dvasingumo- nė vieno jų nenuvertindama. Mylimoji baigia savo „meilės išpažinimą“, užantspauduodama jį visišku savęs atidavimu.

Stipriausias „Giesmių giesmės“ puslapis – jos idealas ir tikrasis epilogas. Poetas piešia paveikslą: tolumoje pasirodo ateinantys iš dykumos jis ir ji. Dykuma simbolizuoja intymumo ir tylos vietą. Paveikslo viduryje meilės medis – obelis. Mylimasis yra žmogus ne tik todėl, kad jį pagimdė motina, bet ir todėl, kad naujam gyvenimui jį darsyk pagimdė mylimoji. Šis paveikslas – jautrus erotinis vaizdas. Poemos simbolika: mylimoji mylimąjį atranda prie jo šaknų. Tik meilės absoliute ir jos vysybėje – tik meilės patyrime – žmogus gali atrasti savo šaknis. Skamba soprano solo partija, himnas Meilei, kurį tyrinėtojai laiko literatūros, teologijos ir dvasingumo deimantu. Šis „Giesmių giesmės“ sakinys yra poemos centras, meilės giesmės jėgų jėga: „Dėk mane kaip antspaudą ant savo širdies…“. Mylimoji trokšta, kad mylimasis ir ji būtų viena. Žinomiausias ir įspūdingiausias Biblijos sakinys: „Stipri kaip mirtis yra meilė“. Poetas šiuo pasakymu aukština tai, kas yra tapę viena. Meilė ir mirtis tarsi stoja į dvikovą, bet visa prasideda žodžiu „antspaudas“. Poemoje pati moteris yra gyvas antspaudas, pagal ją galima nustatyti mylimąjį. Meilės atspaudas yra absoliutus ir amžinas, jis gali pralenkti mirtį. Poetas meilės aistrą palygina su Šeolo ugnies nuožmumu. Šeolas- pasaulio priešprieša, kur vyrauja tyla. Šeolo ugnys nepasotinamos, kaip ir mirties. „Giesmių giesmėje“ meilė vaizduojama kaip atskiriančioji ir vienijanti galia. Mylinčių meilė turi susikauti su mirtimi. Mylimosios giedama giesmė yra visiško įsitikinimo meilės pergale giesmė, šis jausmas nenugalimas. Poetas mums parodo meilės jėgą ir ją palygina su mirties galia. Šiose eilutėse pirmą kartą ištariamas Dievo vardas. Žmogiškoji meilė tampa Meilės simboliu. Meilė tampa galimybe kalbėti apie Dievą. Poemos eilutė, kur grumiasi gyvenimas ir mirtis teigia, kad meilės liepsna nenumaldoma, nes kyla iš Dievo: kai vyras myli moterį ir moteris- vyrą, jų meilėje apsireiškia Dievas; taip Dievas nugali mirties galybę. Dievas veikia tarsi pasislėpęs. Meilė yra begalybės ir amžinumo parabolė, dieviškumo simbolis. Pamokančiai baigiamas „Giesmių giesmės“ himnas Meilei. Mylimoji atiduoda pirmumą ne turtui, o meilei, nes padaryti iš meilės prekę – tai užsitraukti panieką ir gėdą.
Paskutinėse poemos eilutėse tęsiama pagrindinė mintis, stengiamasi poemos nebaigti minorine gaida. Laukia tam tikras teksto netikėtumas: piešiamas naujas brolių paveikslas. Jie nerimsta dėl sesers piršlių, kurie jau greitai ims važiuoti, nes jaučiasi atsakingi už savo mažos sesers likimą. Brolių kalba nėra teigiama. Į jų rūpestį atsiliepia ji, juos nuramina save pavadindama siena ir užtikrindama, kad mylimojo akyse atrado ramybę. Atsakydami seseriai broliai pasiryžta ant sienos pastatyti sidabrinį pylimą. Žodis „sidabrinis“ yra aliuzija į merginių nešiojamus sidabrinius papuošalus, jie yra ženklas, kad mažoji sesuo jau subrendusi santuokai. Broliai nori dar mažą, nesuvokiančią savo moteriškumo sesrį, aptverti apsauga. Jie ją laiko šeimos turtu, o jos kūną- brangiu daiktu, kurį reikia saugoti ir ginti. Perkeltine prasme žodžiai „siena“ ir „durys“, minimi šiose eilutėse, simbolizuoja mažosios sesers kūną. Sesuo tvirtina, kad ji subrendusi. Moteros- gėrio ir gerovės, laimės ir ramybės versmė tam, kuris ją myli. Moteris protestuoja prieš paprotį įsigyti sužadėtinę kaip daiktą. Poetas aiškiai tvirtina, kad tikroji meilė kyla iš laisvo širdies pasirinkimo. Mylimoji parodo savo apsisprendimą ir subrendimą, todėl ji išrinktojo akyse randa tikrą ramybę. Ji rado mylimąjį amžiams, o rasdama jį atrado pilnatvę. Paskutinį žodį turi tarti jis ir ji- pagrindiniai kūrinio veikėjai. Poetas piešia karališka vaizda: sode sėdi moteris, ji tarsi karalienė žiedais ir žaluma padabintame sode. Moteris yra viso šito šeimininkė ir valdovė: ji- meilės ir gyvenimo valdovė. Poetas sukuria laukimo atmosferą, kurioje turi suskambėti moters balsas. Dvidešimt šeštą ir paskutinį kartą poemoje skamba tobulas meilės kreipinys. Mylimoji kviečia išrinktąjį bėgti į jų susitikimą, greitai, kaip bėga gazelės ir briedžiai (meilės simboliai), reikia bėgti į meilę. Nes meilė nėra daiktas, meilė yra gyvybė, laisvė, dvasia, laimė. Kvepalų kalnas, į kurį turi bėgti mylimasis, yra gyvenimo ir grožio paveikslas. „Kvepalų kalnai“ yra svaigulio ir laimės pilnatvė, kurią vyras atras savo moteryje. Įžengiama į meilės begalybę. Taip „Giesmių giesmė“ atverčia paskutinį savo puslapį- atveria šviesią sceną, kur mylimasis yra greitas, šoklus kaip jaunas briedis, jis veržiasi prie svaigulio, meilės, intymumo ir laimės kalno, link tos, kuri vienintelė jam gali duoti ir iš kurios vienintelės jis gali gauti šalom- ramybė ir pilnatvę, džiaugsmą ir tobulumą- gerovę. „Giesmių giesmė“ tarsi pradeda kelionę į begalybę, kelią, kurį turi nukeliauti žmonija, pereidama iš tamsos į šviesą.