Gamta ir žmogus

PLANAS:1. Aplinkotyra ir teršalai;2. Miškai;3. Saugok gamtą;4. Grėsmė gamtai;5. Gamtos apsauga;6. Lietuvos nacionaliniai parkai;7. Rūgštieji lietūs;8. Ozono sluoksnis;9. Gyvybės istorija;10. Naftos žala;11. Raudonoji knyga.

Aplinkotyra ir teršalai

APLINKOTYROS IDĖJOS LIETUVOJE:• Lietuvoje gamtotyros ir aplinkosaugos idėjos ėmė ryškėti XVIII a. Pabaigoje.• Vienas iš pirmųjų gamtos tyrėjų buvo L. Ivinskis (1810-1881). Rietave jis turėjo sklypelį, kur atlikdavo botaninius bandymus.TERŠALŲ PAPLITIMAS APLINKOJE:• Pastaraisiais dešimtmečiais ne tik padidėjo aplinkos tarša, bet ir padaugėjo jos rūšių. Žemėje nebeliko vietos, kur būtų galima pasislėpti nuo žmogaus sukeltos taršos.• Šiuo metu skiriami keturi aplinkos ir žmogaus teršalų tipai: cheminis, fizikinis, biologinis bei psichologinis. Kiekvienas tipas yra skirstomas dar į keletą smulkesnių atmainų – taršos rūšis.

TARŠOS TIPAS TARŠOS RŪŠIS

Cheminis Toksinės medžiagos (nuodai) Narkotikai (alkoholis, rūkalai ir kt.) Kancerogenai ir mutagenai Alergenai

Fizikinis Dirbtinė perteklinė šiluma Garsas (triukšmas) Dirbtinė šviesa Vibracija Radioaktyvusis spinduliavimas Elektromagnetinės bangos Ultravioletinė saulės radiacijaBiologinis Ligų sukėlėjai Kenkėjai

Psichologinis Antžmogiškos ideologijos Nemorali elgsena Blogi geobiolaukai Vizuali tarša Perteklinė informacija (infotarša)

• Cheminiai teršalai skirstomi į keturias rūšis. Jos apima didelį skaičių dirbtinių cheminių medžiagų, prie kurių nėra pripratę biosfera ir žmogus. Todėl jos gali stipriau ar silpniau jiems kenkti. Cheminiai teršalai kenkia kaip įvairūs į aplinką patekę nuodai arba kaip narkotikai, kuriuos žmogus bei kai kurie gyvūnai naudoja žalodami save. Vis daugėja cheminių medžiagų, kurios gali sukelti vėžį (kancerogenai) ar genetinius susirgimus (mutagenai). Aplinkoje didėja ir tokių cheminių medžiagų, kurios sukelia alergines reakcijas. • Fizikinės taršos tipas skirstomas į septynias rūšis. Su dalimi šių taršų žmogus ir aplinka susiduria nuo neatmenamų laikų. Pavyzdžiui, radioaktyvus ir elektromagnetinis spinduliavimas, ultravioletinė Saulės radiacija. Kitos fizikinės taršos rūšys yra tik dirbtinės.

• Biologinė tarša taip pat yra amžina. Tačiau dabar, kuomet taip padidėjo žmonių skaičius, jų ūkinė veikla, šios taršos rūšys greitai plinta ir dažnai sukelia pandemijas – visą pasaulį apimančius susirgimus (gripas, AIDS) ar žemės ūkio kenkėjų antplūdžius (kolorado vabalai).

• Psichologinės taršos tipas yra pats naujausias. Jame išskirtos penkios taršos rūšys. Prie antžmogiškų (antihumaniškų) ideologijų, kurios veikia ne tik žmogų, bet ir aplinką, gali būti priskirtas satanizmas, prievartos, pornografijos, gamtos niokojimo bei kitos ideologijos. Taip pat teršia žmogų nemoralios elgsenos pasireiškimai: keiksmai, muštynės, melas, arba gumos žiaumojimas viešoje vietoje. Pastaraisiais dešimtmečiais išplitus televizijai, kompiuteriams žmogus pradėjo gauti itin daug informacijos. Tokia perteklinė informacija vargina, sekina žmogų, todėl ją galima vadinti informacine tarša (infotarša).

Mylėti reikia mokytis ir mokyti…Mylėti žolę, žemę, debesį, žvėrį…Kaip vaikas pamils žmogų, Jei jis niekada nemylėjo pienės ar žiogo?Kaip vaikas pamils gyvenimą, Jei jis niekada nemylėjo žemės ar debesėlio?

Janina Degutytė

Miškai

PRATARMĖ:• Mūsų respublikoje kasmet įveisiami nauji miškai, ugdomi medynai. Atliekant šiuos ir kitus darbus, taikomi nauji, pažangūs metodai. Sparčiais tempais vystosi miškininkystės mokslas, gamyba, todėl miškininkams gamybininkams reikia nemažai žinių.

ŽMOGAUS ŽALA MIŠKUI:• Miško ruošos įmonės, organizacijos, įstaigos ir kiti žmonės kerta neskirtą kirtimui mišką. • Sužalojami medžiai ir krūmai arba jiems pakenkiama tiek, kad jie negali augti.• Pasisavinami nukirsti bei vėjo išversti ar nulaužti medžiai, savavališkai kertami sausuoliai.• Sunaikinamas, sužalojamas miškas arba jam pakenkiama padegant ar neatsargiai elgiantis su ugnimi.• Pakenkiama miškui pramonės atliekomis, chemikalais ir nutekamuoju vandeniu, nuo kurio miškas ima džiūti.

• Savavališkai raunami kelmai ir suardomi miško sklypai arba jie savavališkai panaudojami pastatams statyti, miško medžiagai apdoroti, sandėliams ir barjerams įrengti.• Sunaikinamos arba sužalojamos miško kultūros, sėjinukai ir sodinukai miško medelynuose ir plantacijose, taip pat savaiminiai jaunuolynai bei savaiminukai miškui atkurti skirtuose plotuose.• Savavališkai miškuose šienaujama bei ganomi gyvuliai.• Savavališkai renkama ir grėbstoma miško paklotė.• Savavališkai miškuose sunaikinami skruzdėlynai arba jiems pakenkiama.• Savavališkai važinėjama po miško plotus ne keliais, statomas transportas, palapinės, įrengiamos laikinos poilsiavietės ne tam tikslui skirtose vietose, miškas šiukšlinamas, gadinami jame esantys ženklai ir įrenginiai.

Saugok gamtą

• Ypač vasarą turistų galima sutikti visur: prie ežerų, kalnuose, prie šaltinių, miškuose, pievose ir laukymėse. Visi nori pasigėrėti amžinuoju sniegu apdengtais kalnais, nuostabiai žaliuojančiomis, pievomis, pakvėpuoti grynu oru, nusifotografuoti prie nuostabių krioklių, ežerų, augalų ir gyvūnų. Viskas atiduota žmonėms. Žiūrėkite, gėrėkitės, ilsėkitės! Bet, deja, jiems to maža. Jie nori pasiimti gabalėlį gamtos, ką nors gražaus. Kai kurie turistai negalvoja, kad tai nuskurdins, subjauros tą vietą, kur jie ilsėjosi. Daugelis skina laukines gėles. Seniai jau reikia atsikratyti šio barbariško įpročio. Juk skindamas puokštę, žmogus renkasi geriausius, didžiausius žiedus. Sėkloms lieka prastesni, smulkūs, menki. Gėlės išsigimsta, smulkėja. Didelių gražių žiedų retai bepasitaiko. Kasmet jų mažėja. Nuskinti gležni žiedai greitai vysta ir pasidaro niekam nebereikalingi. Nuvargę žmonės meta juos nesigailėdami. Kiek tokių buvusių šviežių, aromatingų, bet greitai nuvytusių gėlių glėbių išmėtyta pakelėse. Daug puokščių išmesta jau kalnuose. Kitos pievose, miške. Tik viena kita puokštė papuošia kambarį ar butą. Ir gyva ji išbūna ant stalo neilgai. Laukinės gėlės – daugelio žmonių turtas, jos priklauso visiems. Jei gėlės išnyks, gamta nuskurs. Ne tokie bus gražūs mūsų kalnai, pievos, pamiškės.

• Gražu žiūrėti, kaip lėtai virš žydinčių augalų skraidinėja peteliškė, kaip neskubėdama tupia ant žiedo, ištiesia savo ilgą straubelį ir lėtai čiuspia augalo sultis. Kažkodėl daugelis vaikų, pamatę gražų drugelį, būtinai nori jį sugauti. Tupintį ant žiedo jį labai lengva prispausti sieteliu, kepure, net ranka. Dažnai jis net nepamato sėlinčio priešo. Gaudydami drugelius vaikai tampa žiauresni. Didelių ir gražių drugių kasmet mažėja, o kai kurie visai išnyksta.

• Miške grybaujame, uogaujame. Būkime miškui dėkingi. Nerūpestingas žmogus meta neužgesintą degtuką, eidamas namo, palieka degantį laužą. Karštą vasarą vėjas įpučia anglis, ir po mišką, sausą pievą ima siausti pikta liepsna, naikindama pakeliui visa, kas gyva: mažyčius naudingus žygius, raudonas žemuoges, baravykus. Dega medžiai, žolė, krūmai, samanos. Išskrenda paukščiai, bėga žvėrys. Kiek žūva kiaušinių, lizdų su neapsiplunksnavusiais paukščiukais, kiškučių, voveriukų ir lapiukų. Užgesinti gaisrą sunku, o kartais ir neįmanoma. Padegė vienas žmogus, o gesina dešimtys. Gaisrai gali siausti kelias dienas, mėnesius. Vietoj ūksmingų, žalių medžių, įvairiaspalvių ir kvepiančių gėlių lieka rūkstantys, apanglėję juodi kelmai, sueižėjusi žemė. Negirdėti paukščių balsų, lapų šlamesio, žolės šiurenimo – visur kapų tyla. O kad degėsių vietoj atsirastų nauja gyvybė, turi praeiti daug dešimtmečių.

• Ypač po turistų poilsiavimo miške randama labai daug šiukšlių. Popieriai, sudaužyti buteliai, celofanas, saldainių popierėliai. Labai žalingas polietilenas. Jis nepūva, neyra, ir po juo niekas neauga.

Grėsmė gamtai

 Mokslininkų manymu, per ateinančius penkiolika metų milijonai gyvūnų ir augalų rūšių gali visiškai išnykti. Gyvajai gamtai didžiausią grėsmę kelia augalų ir gyvūnų gyvenamosios aplinkos ardymas. Be to, kai kurių rūšių gyvūnai baigiami išmedžioti dėl kailių arba ragų, o daug augalų nyksta, juos be atodairos renkant.

GYVENAMOSIOS APLINKOS ARDYMAS: Kiekvienos rūšies augalai arba gyvūnai yra pripratę prie tam tikros aplinkos. Sunaikinus jų buveinę, jie paprastai neišgyvena.

 Žmonės, pradėję užsiimti žemdirbyste, ėmė kirsti miškus, nusausino ir dirbamais laukais pavertė didelius užpelkėjusius žemių plotus. Deja, per paskutiniuosius 300 metų sunaikinta daug daugiau laukinės gamtos buveinių negu bet kada anksčiau.

 Iki šių laikų maždaug šeši procentai Žemės paviršiaus buvo apaugę drėgnaisiais atogrąžų miškais. Dabar to ploto beliko tik pusė. Kai kur, pavyzdžiui, Pietų Amerikos rytinės pakrantės regione, išlikę tik nedideli pavieniai drėgnųjų atogrąžų miškų draustiniai. Daugiau nei pusė miškų yra sunaikinti kartu su gyvūnais.

PAVOJUS JŪROMS IR UPĖMS: Vandens augalams ir gyvūnams mirtinai pavojingos į jų buveines – upes, ežerus ir jūras – išmetamos ir sutekančios cheminės atliekos ir trąšos.

 Daugelio rūšių žuvų ir moliuskų pastaruoju metu sumažėjo dėl besaikės žvejybos. Šiuolaikiniai žvejybiniai laivai iš karto gali sužvejoti iki 200 tonų žuvies.

 Išgaudžius daug kurios nors rūšies žuvų, jų veisimasis labai sulėtėja. Kitos žuvys ir žinduoliai, tokie kaip delfinai, gali patekti į tinklus netyčiomis. Per paskutiniuosius 30 metų tunams skirtais tinklais sugauta daugiau negu penki milijonai delfinų.

TERŠIMAS: Teršimas – tai aplinkos ardymas chemikalais, atliekomis ir šiukšlėmis. Cheminės medžiagos iš fabrikų išleidžiamos į upes ir jūras, o degančio kuro dūmai ir automobilių išmetamos dujos teršia orą. Augalai ir gyvūnai nuo didelio aplinkos užterštumo gali susirgti ir žūti arba nustoti daugintis.

 Vieni pavojingiausių teršalų yra rūgštūs lietūs. Rūgštaus lietaus debesys susidaro, deginamo iškastinio kuro (akmens anglių, naftos ir gamtinių dujų) išmetamosioms dujoms susimaišius su ore esančiu vandeniu. Rūgštūs lietūs kenkia augalams, nuo jų merdėja didžiuliai Europos šiaurinės dalies ir Amerikos miškų plotai.

 Insekticidai yra nuodingos cheminės medžiagos, vartojamos vabzdžiams naikinti. Tačiau kartu jie teršia žemę, ir upes, neša mirtį ir naudingiems vabzdžiams bei nedideliems gyvūnams. Nunuodytus gyvūnams. Nunuodytus gyvūnus sulesę paukščiai, pavyzdžiui ereliai arba taip pat apsinuodyti ir nugaišti.

Gamtos apsauga

Žmogus suvartoja didelę dalį Žemės išteklių ir sukuria daugybę žalingų atliekų bei teršalų. Įgyvendinami gamtos apsaugą mes galime mažiau pakenkti kitoms gyvoms būtybėms, kurios gyvena šioje planetoje kartu su mumis.

GAMTOS APSAUGA:• Gamtos apsauga – tai racionalus pasaulio gamtos turtų tvarkymas, gamtos ir žmogaus poreikių derinimas. Dabar pasaulyje gyvena daugiau negu penki milijardai žmonių, ir jiems reikia milžiniško kiekio maisto, būstų, kuro ir žaliavų. Siekiant išsaugoti miškus, stepes, jūras ir kitus laukinės gamtos kampelius, tam tikros teritorijos paskelbiamos rezervatais. Juose augalai ir gyvūnai gali gyventi niekieno netrukdomi.

ŠILTNAMIO REIŠKINYS:• Tai šilumos sulaikymas žemės atmosferoje. Kai saulės šviesa pasiekia žemę, dalis jos energijos yra atspindima atgal į dangų. Ši energija ne visada išsisklaido, nes atmosferoje esančios dujos, tokios kaip anglies dioksidas, dalį jos sulaiko. Panašiai kaip šiltnamio stiklas, šios dujos šildo žemę tiek, kad joje gali gyvuoti gyvybė. XX amžiuje dėl miškų kirtimo ir iškastinio kuro deginimo anglies dioksido kiekis atmosferoje smarkiai padidėjo. Todėl didėja vidutinė žemės temperatūra, vyksta globalinis atšilimas. Jeigu tai ir toliau tęsis, gali būti pakenktos žemės ekosistemos.

BIOCIDAS:• Tai cheminė medžiaga, naikinanti gyvus organizmus. Yra dvi pagrindinės biocidų rūšys. Herbicidai naikina piktžoles, arba nepageidaujamus augalus, o pesticidai naikina kenkėjus – gyvūnus, kurie trukdo ūkininkauti. Biocidai yra veiksminga priemonė, tačiau daugelis jų neretai kenkia ne tik toms rūšims, kurioms sukurti naikinti, bet ir kitoms rūšims. Saugesnė alternatyva yra natūralūs kovos su kenkėjais būdai, vadinami biologiniais kovos būdais. Jiems pasitelkiami gamtiniai grobuonys arba tam tikros rūšies parazitai, kurie puola tik kenkėjus, nedarydami jokios žalos kitoms rūšims ir nepalikdami aplinkoje jokių pavojingų chemikalų.

Lietuvos nacionaliniai parkai

LIETUVOS NACIONALINIAI PARKŲ PASKIRTIS:• Lietuvoje yra Aukštaitijos, Dzūkijos, Kuršių nerijos, Žemaitijos nacionaliniai parkai ir Trakų istorinis nacionalinis parkas. Šie penki parkai užima net 41 tūkst. ha, arba 2,2% šalies teritorijos.• Nacionaliniai parkai įsteigti didžiausiose etninėse Lietuvos dalyse: Aukštaitijoje, Dzūkijoje, Žemaitijoje ir Pamaryje. Suvalkijoje projektuotas Nemuno kilpų nacionalinis parkas šiuo metu įteisintas kaip regioninis vietinės reikšmės parkas.• Nacionaliniai parkai yra pačiose gražiausiose ir vertingiausiose gamtinėse teritorijose, kuriose išlikę dar gyvų etnografinių kaimų, vienkiemių, gamtos ir kultūros paminklų, senųjų kulto vietų – alkakalnių, gojų, akmenų, šaltinių ir kitokio etnokultūrinio palikimo. Nacionalinių parkų paskirtis – išsaugoti natūralų kraštovaizdį, saugoti, turtinti ir propaguoti savitą ir turtingą šalies etninės kultūros materialinį bei dvasinį palikimą, skatinti pažintinio pobūdžio poilsį, turizmą, tradicinę ekologiškai švarią ūkinę veiklą. Naujos statybos ir pastatų kapitalinis remontas parkų teritorijoje atliekamas tik pagal su parko architektu suderintus projektus. Nacionaliniuose parkuose gyvenantys žmonės skatinami tvarkingai prižiūrėti sodybų aplinką, prie namų sodinti gėlynus, darželius, kuriuose augtų visiems mielos gėlės: bijūnai, jurginai, lelijos, nasturtos, amžinai žaliuotų rūtos, gyvenamuosius namus puošti liaudiškais ornamentais. Siekiama, kad parkų sodybos, kaimai ir miesteliai būtų švarios ir tvarkingos mūsų krašto žmonių gyvensenos pavyzdžiai.

PIRMOJO NACIONALINIO PARKO ĮKŪRIMO ISTORIJA:• Lietuviai nuo seno brangino gamtą, girias bei pavienius medžius. Ažvinčių senoji giria išliko rūpestingų miško sargų, sugebėjusių girią apsaugoti nuo caro, vokiečių, bolševikų, užsienio pirklių ir miško gaisrų, dėka. Ne visai teisūs būtume sakydami, kad nacionalinio parko istorija prasideda 1960 m., kai tuometinė šalies vyriausybė šiame krašte gimusio geografo prof. Česlovo Kudabos rūpesčiu dabartinio parko teritorijoje įsteigė Ignalinos kraštovaizdžio draustinį. Draustinio teritoriją sudarė 9030 ha. Įsteigimo tikslas – apsaugoti Baluošo, Dringių, Lūšių, Asalnų, Ūkuojo, Almajo ir kitų čia esančių ežerų miškingas ir kalvotas pakrantes, gyvūniją bei retųjų augalų augimvietes, suderinti ūkinę ir turistinę veiklą su gamtos apsaugos siekiais. Uždrausta keisti kraštovaizdį, naikinti augalų bendrijas, ganyti miške gyvulius, pradėti statybas nesuderinus su suinteresuotomis šalies organizacijomis. Stovyklauti, statyti automobilius, kurti laužus leista tik tam tikrose vietose. Kurtiniams, kai kurių rūšių ereliams, juodiesiems gandrams, lūšims ir kitai retai gyvūnijai apsaugoti greta Ignalinos kraštovaizdžio draustinio įsteigiamas Ažvinčių botaninis – zoologinis draustinis (anksčiau buvusio medžioklės draustinio vietoje). Šis draustinis apėmė 34 Ažvinčių girios kvartalus (4200 ha).

Kaimyninių ir pasaulio šalių patirtis rodo, kad gamtos apsauga, turizmas, ūkinė veikla nacionaliniuose parkuose sėkmingai derinama. Todėl imta svarstyti, kaip administraciškai sutvarkyti, kad svarbiausios gamtos ir kultūros vertybės būtų vienoje valstybės globojamoje teritorijoje. Remiantis G. Daniulaičio, P. Kavaliausko, I. Normanto, V. Stausko parengtu projektu, 1974 m. kovo 29 d. įkurtas pirmasis Lietuvos nacionalinis parkas. Parkas apėmė Ignalinos kraštovaizdžio, Ažvinčių botaninį – zoologinį draustinį su gretimomis teritorijomis ir etnografiniais kaimais. Tai buvo nacionalinis parkas anuometinėje Sovietų Sąjungoje. Nuo 1990 m. šis parkas vadinamas Aukštaitijos vardu. Parko emblema – maltas vandens lelijos žiedas mėlyname fone. Tai jautrios ir labai gražios šio krašto gamtos simbolis.

Rūgštieji lietūs

Dažnai rūgštis sudarančias dujas, išsiskiriančias degant iškastiniam kurui, išsklaido vėjas. Bet jeigu dujos reaguoja su vandens lašeliais lietaus debesyse, tuomet lyja praskiestu rūgšties tirpalu. Tai vadinama rūgščiaisiais lietumis.

Lietus natūraliai būna šiek tiek rūgštinis, nes krisdami vandens lietaus lašeliai reaguoja su ore esančiu anglies dioksidu. Tačiau papildomas rūgštingumas, lemiamas degančio iškastinio kuro, sukelia didesnių ilgalaikių padarinių. Šie padariniai priklauso nuo rūgšties koncentracijos lietaus vandenyje ir nuo regiono, kuriame lyja. Kai kurie šalies regionai yra lengviau pažeidžiami.

Rūgštieji lietūs lyja tiesiai į ežerus ir skverbiasi į juos per dirvą. Iš pradžių toks paveiktas ežeras tampa labai skaidrus, nes rūgštis užmuša vandenyje gyvenančius mikroskopinius augalus ir gyvūnus. Paskui žūva kai kurie didesnieji augalai ir gyvūnai. Yra organizmų, kuriems toks padidėjęs rūgštingumas yra naudingas, nes išmiršta jų konkurentai. Pvz., laumžirgių nimfų (lervų) ir sukučių tokiais atvejais užauga daugiau negu paprastai. Tačiau dėl ežero ekologijos pasikeitimo išnyksta žuvys, nes sumažėja jų maisto ištekliai. Rūgščiame vandenyje lengviau tirpsta ir nuodingos aliuminio druskos. Aliuminio jonai ypač pavojingi žuvims ir jomis mintantiems paukščiams, pvz., ereliui žuvininkui. Netgi paukščiai, kurie veisiasi rūgščių pažeisto ežero apylinkėse, pajunta poveikį. Jų kaušinių lukštas būna silpnesnis ir suskyla anksčiau, negu jaunikliams ateina laikas išsiristi.

Kad sumažintume rūgščių lietų padarinius, galimi du būdai:• Atkurti pažeistus ežerus;• Užkirsti kelią lietums susidaryti.

Daugelis ežerų rūgščių pertekliui neutralizuoti naudojamos kalkės. Tokia ežero priežiūra brangi ir turi būti reguliariai atliekama.

Kadangi rūgštieji lietūs susidaro, esant rūgštis sudarančių dujų pertekliui ore, tai reikia neleisti, kad šių dujų atsirastų. Vadinasi, reikia sumažinti kure esantį sieros kiekį ir rūpestingai kontroliuoti degimo sąlygas katilinėse bei krosnyse. Jei nėra galimybės naudoti kurą su mažesniu sieros kiekiu, tai galima išsiskiriančias dujas, prieš išleidžiamas į orą, išvalyti. Dujos perleidžiamos per mišinį, kuris sugeria sieros ir azoto oksidus. Tai vadinama dujų absorbavimu. Daugelyje oro valymo įrenginių yra taip pat sistemos, išvalančios iš oro smulkias dulkias ir pelenus.

Kitas būdas neleisti rūgštis sudarančioms dujoms rastis – tai mažinti mūsų priklausomybę nuo iškastinio kuro gaunamos energijos ir pereiti prie mažesnius ekologinius pėdsakus paliekančių energijos sistemų.

Ozono sluoksnis

OZONO SLUOKSNIS:• Ozono sluoksnis – tai ozono dujų juosta maždaug 40 kilometrų aukštyje virš žemės paviršiaus. • Ozonas – tai deguonies atmaina, sugerianti ultravioletinius saulės spindulius. • Kenksmingi saulės spinduliai gali sukelti odos vėžį. • Palyginti su pačia žeme, ozono sluoksnis yra labai plonas – lyg kalbėtume apie apelsiną ir jo žievelę. • Jeigu nebūtų ozono sluoksnio, tai kenksmingi saulės spinduliai pasiektų žemę, ir žūtų visa, kas gyva.

OZONO SKYLĖS:• Pastaraisiais metais atmosferoje susikaupė tokių dirbtinių dujų kaip anglies chloridai ir anglies fluoridai. Šios dujos reaguoja su ozonu, darydamas kai kurias ozono sluoksnio vietas plonesnes. • Taip pat ozono sluoksnį naikina freonais vadinami chemikalai, kurie naudojami šaldytuvų, aerozolių ir pakuotės gamyboje• Mokslininkai nustatė, kad virš Antarktidos sparčiai mažėja ozono sluoksnis.

• Dėl užteršto oro ir kai kurių cheminių medžiagų ozono sluoksnyje virš Antarktidos didėja skylės.

Gyvybės istorija

• Žemė egzistuoja jau apie 4,5 milijardo metų. Pirmieji gyvi organizmai tikriausiai atsirado maždaug prieš 3,8 milijardo metų. Nuo to laiko suklestėjo ir dingo daugybė gyvybės formų.

• Žmogus egzistuoja jau daugiau kaip milijoną metų, tačiau gyvų organizmų istorijoje žmogaus rūšis yra palyginti nauja. Iki mūsų atsiradimo egzistavo kelios į žmogų panašios rūšys. Mokslininkai vis dar bando išaiškinti, kur ir kaip jos gyveno ir kurios iš jų buvo mūsų protėviai.

LAIKO JUOSTOS PERIODAI: • Kambro, Ordoviko, Silūro, Devono, Triaso, Kreidos, Kvartero, Prekambro, Karbono, Permo, Juros, Terciaro periodai.

Naftos žala

NAFTOS SUSIDARYMAS: Nafta yra sudėtingas angliavandenių, organinių deguonies, azoto ir sieros junginių mišinys. Ji susidarė dideliame gylyje ir aukštoje temperatūroje iš vandenyje ir dugno nuosėdose esančių mikroskopinių gyvių – planktono. Planktonas atsidūrė beorėje terpėje. Bakterijos dumblą pavertė bitumu. Storėjantis nuosėdų sluoksnis didino slėgį ir temperatūrą, todėl ilgainiui iš bitumo susidarė nafta ir dujos. Uoliena, kurioje susidarė nafta, vadinama molio skalūnu. Slėgis ir žemės plutos judesiai iš uolienų spaudžia naftą ir dujas, todėl jos gali atsidurti net žemės paviršiuje. Jei iškilti trukdo nelaidžios uolienos, nafta ir dujos susitelkia poringose uolienose (smiltainyje, klintyse). Jose nafta slūgso kaip vanduo kempinės porose. Naftos telkinys susidaro tik tuomet, kai įdauboje susikaupia daug naftos bei dujų.

NAFTOS GABENIMAS – PAVOJUS GAMTAI: Nafta transportuojama tanklaiviais ir naftotiekiais. 1995 m. pasaulyje buvo 6500 tanklaivių. Svarbiausi ir intensyviausi tanklaiviais gabenamos naftos srautai eina iš Arabijos pusiasalio į Europos, Rytų Azijos šalis ir JAV. Transportuojama nafta ir jos produktai teršia Pasaulio vandenyną ir neigiamai veikia aplinką. Daugiausia teršalų į vandenyną patenka per tanklaivių, naftos gręžinių, povandeninių vamzdynų avarijas, plaunant tanklaivių triumus. Avarijoms ir nelaimių pasekmėms likviduoti daugelyje jūrinių šalių įkurtos specialios tarnybos. Gelbėjimo darbams jos naudoja įvairią techniką ir būdus. Tačiau net ir tai ne visuomet yra veiksminga.

IŠSILIEJUSIOS NAFTOS NUKENKSMINIMO BŪDAI:• Nusiurbimas taikomas tuomet, kai į jūrą iš karto patenka didelis kiekis skystų naftos produktų. Pučiant stipriam vėjui šis būdas netaikomas.• Plaukiojančius barjerus tikslinga naudoti tuoj pat po avarijos. Pučiant vėjui – nenaudojami.• Chemikalai ekologiškai pavojingi. Nafta nukenksminama, tačiau atsiranda lipnių dumblingų nuosėdų. • Naftą deginti pučiant vėjui sunku. Tai ekologiškai pavojingas būdas, nes stipriai teršiama aplinka.

DIDŽIAUSI NAFTOS IŠSILIEJIMAI:

Tanklaivio Atlantik Express avarijaKaribų jūra, 1979 m. Į vandenį išsiliejo 276 000 t.Tanklaivio Castello de Belver avarijaPAR, 1983 m. Į vandenį išsiliejo 255 525 t.Tanklaivio Amoco Cadiz avarijaDidžioji Britanija, 1978 m. Į vandenį išsiliejo 223 000 t.Tanklaivio Odyssey avarijaKanada, 1988 m. Į vandenį išsiliejo 140 000 t.

Tanklaivio Sea Star avarijaOmanas, 1972 m. Į vandenį išsiliejo 120 300 t.

Raudonoji knyga

Didelę reikšmę pasaulinei retųjų gyvūnų ir augalų rūšių apsaugai turėjo jų įrašymas į Tarptautinės gamtos ir gamtos išteklių apsaugos sąjungos (TGAS) raudonąją knygą, išleistą užsienyje 7 – ojo dešimtmečio viduryje. Pirmuose dviejuose tomuose, skirtuose žinduoliams ir paukščiams, buvo pateikta informacijos apie rūšių kiekį ir biologiją, taip pat šiek tiek žinių apie gyvūnų apsaugos būdus.

Knyga iš karto susidomėjo visuomenė, specialistai, gamtos mylėtojai. Vykusiai parinktas trumpas ir prasmingas pavadinimas ,,Raudonoji knyga“ greitai tapo populiarus visuose mūsų planetos žemynuose. Prieš pasirodant knygai, buvo atliktas didelis įvairių pasaulio šalių mokslininkų tiriamas darbas. Knyga sukėlė nuoširdų visų pasaulio žmonių susidomėjimą.

1971 metais išėjo iš spaudos dar du tomai (III tomas – varliagyviai ir ropliai ir IV tomas – žuvys).

Raudonoji knyga – tai pavojaus signalų ir vilčių knyga. Ji dar vadinama liūdesio knyga, nes ten skelbiama, kokie Žemės gyvūnai ir augalai visiškai išnyko pradedant nuo XVII amžiaus. Nuo 1600 iki 1969 m. išnyko 36 žinduolių, 94 paukščių rūšys.

Gyvūnai ir augalai išnyksta dėl dviejų priežasčių: 1) natūralių (pasikeitus klimatui) ir 2) antropogeninių (dėl žmogaus veiklos) – dėl labai intensyvios medžioklės, gyvenamosios aplinkos pasikeitimo, gyvūnų įkurdinimo kitose vietose, dėl veiklos žemės ūkyje. Dėl daugelio išnykusių gyvūnų yra kaltas žmogus. Šie duomenys įrašyti į Raudonąją knygą sukrėtė žmones ir privertė juos susimąstyti.

Visiškai išnyko jūrų karvės, laukiniai arkliai – tarpanai, didžiuliai stiprūs jaučiai – taurai ir daugelis kitų. Iš sparnuotųjų planetos gyventojų sąrašo visam laikui išbraukta besparnė alka, balandžiai keleiviai.

Iki 1976 m. sausio 1 d. į Tarptautinę raudonąją knygą įtraukta: 291 žinduolių, 287 paukščių, 37 varliagyvių ir 108 roplių rūšys ir porūšiai.

1975 m. išleista Raudonoji, kurioje buvo išspausdintas sąrašas 600 rūšių aukštesniųjų laukinių augalų, kurie baigiami visai išnaikinti arba yra reti.

Mes turime išsaugoti ir gražesnę padaryti mūsų žemę dabartinėms ir būsimosioms tarybinių žmonių kartoms. Dirbti šį kilnų darbą padeda Raudonoji knyga.

NAUDOTA LITERATŪRA:Įvairios enciklopedijos