filmo “as esi tu” recenzija

Aš esi tu”

Filmas „Aš esi tu“ – tarsi užuovėja nuo pagausėjusių lietuviškų premjerų, dažnai pasimetusių tarp meno ir komercijos. Todėl, kad tai išbaigtas, vientisas kino kūrinys. Filmas turi savitą stilių, atmosferą, formą. Visa tai kuria Lino Rimšos muzika, Vlado Naudžiaus kamera ir pati Lietuvos ir Krymo gamta. Be to, filmas yra optimistiškas – žiūrovui jis palieka teigiamą krūvį. Tai labai reta lietuviškame kine, ne išimtis ir pirmasis režisieriaus Kristijono Vildžiūno pilnametražis filmas „Nuomos sutartis“, keliantis problemą, bet ne jos sprendimą.

Andrius Bialobževskis labai subtiliai kuria architekto Barono, apsigyvenusio savo paties suręstame namelyje medyje, vaidmenį. Aktoriaus vaidyba profesionali, bet ne demonstratyvi – o to trūksta daugeliui Lietuvos aktorių. Taip pat įdomus italės Sylvios Ferreiri atliktas vaidmuo. Galbūt todėl, kad ji vaidina save – italę, kurią visi lietuviai verčia daryti, tai, ko ji nenori daryti – maudytis, užsidaryti požeminėje slėptuvėje ar susprogdinti gėlės žiedelį. Kitų aktorių vaidyba tikroviškumu, natūralumu nepasižymi. Jurgos Jutaitės išvaizda labai tinka jos herojei Dominykai, išsiskirinčiai iš bendraamžių savo tylumu, keistu, giliu žvilgsniu, ko gero, ir kitokiu požiūriu į pasaulį. Galima net pafantazuoti, jog jei filmas būtų labai populiarus, originali Dominykos šukuosena taptų itin madinga. Vis dėl to šiai aktorei pritrūko profesionalumo (realiame gyvenime Jurga Jutaitė dirba barmene) tam, kad tiksliai suvaidintų savo herojės veiksmus, reakcijas. Visi likę herojai juokiasi dirbtinai, kalba trafaretiškai ir galima nebent galvoti, jog taip režisierius siekė pabrėžti pagrindinių herojų – Dominykos ir Barono – išskirtinumą.

Filmas „Aš esi tu“ yra apie gyvenimą. Atostogaujantis jaunimas kelia tostą už džiaugsmą – toks jų gyvenimo moto. Jie rūko žolę, šūkauja, juokiasi, nesirūpina dėl savo saugumo. Toks lengvabūdiškas gyvenimas gali žlugti taip lengvai, kaip jau minėtas sprogstantis gėlės žiedelis. Jaunuolių gyvenimo netikrumą, veidmainiškumą lyg iliustruoja jų pačių vaidinami etiudai, vakarėlio metu plastikiniu buteliu būgnuojantis vaikinas. Vieno iš atostogaujančių, Krisčio, Dominykos bendraamžio, sukurta istorija, jungianti pagrindinius filmo veikėjus tik patvirtina Barono veide matomą nusivylimą, ilgesį kitokio gyvenimo, negu gyvena hedonistiškasis jaunimas. Architektas užrašo į savo dienoraštį, jog bėgdami nuo potvynio, ieškodami naujos oazės mes nekylame į kalnus – patys kalnai smenga žemyn. Manau, kad ši istorija išreiškia Barono požiūrį savo gyvenimą – jis juo nusivylęs. Gyvenimas jam atrodo toks pat beprasmiškas, kaip namelyje medyje žaistas žaidimas monetomis ir pagaliukais. Todėl, kad jis nežino šio žaidimo taisyklių. Baronas nuo tos beprasmybės, minėto hedonistiško, veidmainiško gyvenimo slepiasi miške, ir čia pradeda suvokti save ir pasaulį.

Filme lyg ir kalbama apie įsibrovimą, miesto ir kaimo priešpriešą. Tą galėtų iliustruoti lėktuvai, malūnsparniai miško fone, poilsiautojai, stumiantys mašiną ir pan. Pats Baronas miške imasi šeimininkauti ir medžius naudoja namelio rentimui. Čia galima tęsti, prisimenant italės būvį svetimoje šalyje, Krisčio veržimąsi į Dominykos ir Barono santykius. Tačiau šios priešpriešos režisieriui reikalingos tam, kad filmo pabaigoje jas sutaikytų, aborigeno lūpomis ištardamas – aš esi tu, o tu esi aš. Tada gyvenimas nebeatrodo beprasmiškas, ir Baronui palengvėja, jis nusišypso. Tiesiog nereikia naudoti energijos veidmainiavimui, priešinimuisi gamtai, žmonėms. Būtent dėl tokios minties šis (o ne problemą tik formuluojantis „Diringas“) galėtų būti pavadintas aktualiu manifestu šiuolaikiniams žmonėms, siūlančiu atsitraukti nuo buities, įsigilnti į save, susitaikyti su savimi, kitais žmonėmis, pasauliu.

Romas Zabarauskas