Eutanazija

Ar galima pateisinti žmogaus gyvybės nutraukimą? Į šį klausimą dažniausiai atsakoma neigiamai. Neprilygstama žmogaus gyvybės vertė, lygiai kaip ir draudimas ją nutraukti, užfiksuotas visose pasaulinėse religijose, tačiau nuo pat žmonijos kultūros ištakų

susiduriame ir su tam tikrais mėginimais tai pateisinti. Be abejo, šiuo atveju kalbama ne apie įvairių nusikaltimų aukas, bet apie gyvybės nutraukimą, susijusį su žudymu karo metu, gynyba nuo užpuoliko, mirties bausmės vykdymu, savižudybe, abortu ar eutanazija. Su pastarosiomis trejomis gyvybės nutraukimo formomis dažniausiai susiduria medikai, t.y. kuriems visuomenė yra paatikėjusi gyvybės saugotojų ir tęsėjų vaidmenį. Gyvybės tęsimo ir nutraukimo prieštara – neišvengiama kasdienės medikų veiklos dalis, suteikianti šiai profesijai etinį bei filosofinį pobūdį. Šios prieštaros aktualumas ypač išaugo antrojoje mūsų šimtmečio pusėje, kai technologinis progresas įgalino medikus atgaivinti sunkiai sergančius, o dažnai ir beviltiškus ligonius, bei ilgą laiką tęsti jų gyvavimą. Štai kodėl prieš du tris dešimtmečius vėl buvo pradėta kalbėti apie eutanaziją. Pirmiausia reikėtų apibrėžti šią sąvoką. Senovės graikų žodis eu – thanatos reiškia “švelnią ir lengvą mirtį”, tačiau jokiais būūdais to negalima laikyti šiuolaikinės eutanazijos apibrėžimu. Nyderlandų Valstybinė eutanazijos komisija duotų tokį apibrėžimą: “dirbtinis gyvybės nutraukimas, kurį atlieka kitas žmogus mirštančiajam sąmoningai prašant”. Šis apibrėžimas daugiau ar mažiau teisingas kalbant apie savanorišką eutanaziją.
Eutanazijos terminą pirmasis XVII amžiuje pavartojo Frensis Be

ekonas. Ilgainiui šios sąvokos reikšmė plėtėsi, ir šiandien eutanazija veikiau suprantama ne kaip mirštančiojo slauga, bet kaip sąmoningas kenčiančio žmogaus numarinimas. Reikia pamėginti atskirti eutanaziją nuo kitų gyvybės nutraukimo formų: savižudybės ir aborto. Eutanazijos ir aborto, arba nėštumo nutraukimo, ribą žymi gimimo aktas: tik ką gimusio su ryškiais sklaidos defektais naujagimio numarinimas jau laikomas eutanazija. Kita vertus, eutanazija nuo savižudybės skiriasi tuo, kad pirmąją visuomet atlieka kitas asmuo, dažniausiai gydytojas arba artimasis. Vis dėl to labai dažnai savižudžiui nuodų ar bent jau patarimą kaip nutraukti gyvenimą duoda gydytojas. Šiuo atveju kalbame apie asistuojamąją savižudybę, kuri kartais sunkiai beatskiriama nuo eutanazijos.
Mūsų tikslas yra kuo daugiau sužinoti apie eutanaziją.
Darbo uždaviniai:
1. Apžvelgti žmogaus gyvybės apsaugą:nuo Antikos iki Naujųjų laikų.
2. Apžvelgti eutanaziją šiuolaikinėje visuomenėje.
3. Ar egzistuoja neeoficialioji eutanazija Lietuvoje?
4. Eutanazija Olandijoje.
5. Aktyvioji ir pasyvioji eutanazija,kas tai?

Senovės Graikijoje nebuvo laikomasi absoliutaus žmogaus gyvybės apsaugos principo. Pavyzdžiui, Spartos įstatymai reikalavo žudyti apsigimusius naujagimius. Apsigimusių naujagimių marinimui buvo pritariama ir Atėnuose, nors čia to nereikalavo daryti šio miesto-valstybės įstatymai. Didieji Antikos mąstytojai taip pat pritarė kai kurioms žmogaus gyvybės nutraukimo formoms. Platonas mėgino pagrįsti kūdikių marinimą kaip eugenikos ir populiacijos kontrolės priemonę. “Valstybėje” jis rekomenduoja žudyti “blogiausių ir luošų tėvų kūdikius”. Aristotelis buvo nuosaikesnis už savo mokytoją ir pritarė tik apsigimusių na

aujagimių eutanazijai bei apibrėžė nėštumo nutraukimo kriterijus. “Politikoje jis rašo: “tegu taisykle virsta tai, kad nė vienas apsigimęs naujagimis nebūtų auginamas”.
Tačiau vaikų skaičiui sumažinti “abortai leistini tik tada, kol nėra prasidėję vaisiaus jutimai ir gyvybė”.
Stoikai, nuo socialinių problemų atsigręžę į individualią žmogaus būtį, daug dėmesio skyrė savarankiškam žmogaus “išėjimui iš šio gyvenimo”-savižudybei. Anot Senekos, “išminčius gyvena tiek, kiek privalo, o ne tiek, kiek gali gyventi(.).Kai užgriūva daugybė vargų ir nerimą keliančių aplinkybių, jis pasitraukia(.).Jam nesvarbu, ar pats galą pasidarys, ar kitas padarys, ar jis ateis vėliau, ar anksčiau(.). Amžinasis įstatymas nieko geresnio nesukūrė, išskyrus, tai, kad davė mums vieną kelią į gyvenimą ir daugybę kelių iš jo. Nejaugi man laukti kančios dėl ligos ar dėl žmogaus, kai galiu išvengti skausmo ir negandų?’’,-klausia stoikų filosofas.
Dauguma graikų medikų taip pat laikėsi minėtų pažiūrų ir padėdavo beviltiškai kenčiantiems numirti. Dažniausiai šiam tikslui jie naudodavo maudos nuodus. Be to, pamatinis graikų medicinos principas buvo palengvinti sergančiojo kančią ir nesikišti į pernelyg pažengusį ligos procesą. Taigi tik Hipokrato vardu pavadintoje Priesaikoje randame absoliučius tiek eutanazijos, tiek savižudybės, tiek ir nėštumo nutraukimo draudimus, budingus ir Senajam Testamentui, ir pitagoriečių etikai. Kaip matome, šių draudimų Antikos pasaulyje griežtai nebuvo laikomasi, tačiau ilgainiui būtent jie įsigailėjo visoje Vakarų kultūroje. Šio įsigalėjimo pr
riežastimi tapo krikščionybės išplitimas, nes krikščionybė iškėlė ir nuosekliai laikėsi absoliutaus žmogaus gyvybės apsaugos principo: buvo smerkiama ne tik savižudybė ar naujagimių marinimas, bet ir žudymas karo metu. Krikščionybei tapus valstybine religija, draudimo žudyti karo metu buvo atsisakyta, tačiau eutanazijos, kaip ir savižudybės bei aborto, draudimai įsigalėjo krikščionių pasaulyje iki pat mūsų dienų.
Vis dėlto XVI šimtmetyje Renesanso mąstytojo Tomo Moro “Utopijoje” išreiškiama mintis, laužanti viduramžių kanonus ir savo ištakomis tarsi sugrįžtanti į Antiką – eutanazija ne tik leistina, bet turėtų būti laikoma net ir tais atvejais, kai beviltiškai sergantis besikankinantis ligonis jos atsisako. Jau minėtas eutanazijos termino pradininkas F.Bekonas panašias pažiūras reiškia praėjus šimtmečiui nuo to laiko, kai buvo išleista “Utopija”. F.Bekonas gydytojui suteikia teisę ne tik mažinti skausmus ir kančias, bet ir tuomet, kai toks veiksmas jau negali pagydyti paciento, padėti šiam gražiai ir lengvai iškeliauti iš šio pasaulio.
Nevienareikšmiškai gyvybės nutraukimas interpretuojamas ir Naujaisiais laikais. Žymusis vokiečių filosofas I.Kantas laikėsi tradicinio požiūrio ir grindė jį tuo, kad nei eutanazija, nei savižudybė, nei abortas negali būti suderinti su kategoriniu imperatyviu reikalavimu elgtis taip, kad asmeninis poelgis galėtų tapti visuotine elgesio taisykle. Anot I.Kanto, asmuo nutraukiantis savo gyvybę dėl užklupusių bėdų ar beviltiškumo, savimeilę (“atimti sau gyvybę, jeigu gyvenimas ateityje žada man daugiau va
argų, negu malonumo”) paverčia visuotiniu gamtos dėsniu. Tačiau, jeigu noras “naikinti gyvybę su pagalba to paties jausmo, kuris turėtų skatinti ją palaikyti, taptų gamtos dėsniu, gamta prieštarautų pati sau(.), taigi minėtoji maksima negalėtų būti visuotiniu gamtos dėsniu.”.
Kita vertus, britų filosofai gynė žmogaus teisę nutraukti savo gyvenimą. D.Hiumas, pažadinęs I.Kantą, anot jo paties iš dogmatinio snaudulio tiriant žmogiškąjį pažinimą, priešingai nei vokiečių mąstytojas oponavo tradiciniam požiūriui dėl žmogiškosios gyvybės nutraukimo. Savo veikale “Apie savižudybę”, parašytame 1793m., Hiumas kritikuoja šv.T.Akviniečio argumentus prieš savižudybę ir aktyvią eutanaziją. Atmesdamas teologinius argumentus, škotų filosofas asmens teisę nutraukti žmogaus gyvybę grindė priedermėmis visuomenei bei laimės siekimu. Beviltiška kančia padaro žmogų nenaudingą kitiems ir todėl netenka pagrindo tokių kančių tęsimas, tuo labiau jei pats žmogus pageidauja jas nutraukti.
Ypač radikaliai tradiciniam požiūriui dėl žmogaus gyvybės tęsimo nepritarė utilitarizmo etikos šalininkai. Didžiausios laimės didžiausiam žmonių skaičiui principas teorinėje plotmėje persveria absoliutų eutanazijos, savižudybės bei aborto draudimą. Racionalusis individas pats apibrėžia visuomenes interesus bei gerovę ir gali nutraukti savo ar kito žmogaus gyvybę, pastarajam prašant, jeigu tik toks veiksmas sumažina neišvengiamą kančią. Utilitarizmo pradininkas J.Bentamas su savo bendraminčiais ne tik pakeitė XIX a. Anglijos įstatymus bei visuomenės gyvenimą, bet ir savo gyvenimą baigė eutanazija.

Šiame šimtmetyje požiūrį į žmogaus mirtį formavo du svarbiausi šaltiniai: egzistencinė filosofija, išryškinusi mirties įsisąmoninimo reikšmę žmogaus būties autentiškumui, ir E.Kiubler-Ros veikalas “Apie mirtį ir mirimą”, paskatinęs atvirai kalbėti su mirštančiuoju apie mirtį. Viena vertus, abu šie šaltiniai yra panašūs, nes grindžiami atvirumu žmogaus gyvenimo pabaigai. Kita vertus, jie palietė visiškai skirtingus mirties aspektus. Egzistencialistai kalbėjo apie neišvengiamą, bet tolimą mirties perspektyvą, tuo tarpu E.Kiubler-Ros-apie konkrečias psichologines būsenas, kurias patiria kiekvienas mirštantysis: mirties neigimą, agresiją liekantiems gyventi, galiausiai susitaikymą su neišvengiama lemtimi. Trumpai jau minėjome priežastis, paskatinusias E.Kiubler-Ros filosofinę egzistencialistų perspektyvą perkelti į konkrečią gydytojo ar slaugančiojo akistatą su mirštančiu žmogumi. Sparčiai besivystanti medicinos technologija įgalino pratęsti žmogaus mirimo procesą – greita ir netikėta virto ištęsta, o dažnai ir labai skausminga agonija. Todėl nenuostabu, kad atvirumą mirčiai lydėjo ir jos pagreitinimo poreikis.
Statistika byloja, kad šalyse, kur eutanazija įteisinta, ja pasinaudoja labai nedidelis procentas žmonių. Legalizavus eutanaziją savižudžių skaičiumi antrąją vietą Europoje užimančioje Lietuvoje, tokiu būdu užbaigti savo kančias rinktųsi tikrai ne vienetai, netgi ne dešimtys, o kur kas didesnis skaičius žmonių. Neoficialūs praėjusių metų duomenys rodo, kad 60% ligonių, kurie nusižudė nepagydomai sirgdami, priešmirtiniuose laiškuose nurodė tokius motyvus: nenori būti našta artimiesiems ir kankina nepakeliami skausmai. Per 1997m. Kauno medicinos fakulteto Filosofijos ir socialinių mokslų katedros atliktą apklausą paaiškėjo, kad penkeriais metais trumpesnį, bet visavertį gyvenimą rinktųsi daugiau nei pusė – 70,3% apklaustųjų ir tik 29,7% respondentų sutiktų gyventi sunkiai ir nepagydomai sirgdami, tačiau penkeriais metais ilgiau, t.y. 10metų. Beje, iš pasirinkusių gyvenimą kančioje net 91,3% buvo tikintys į Dievą piliečiai. Tik trečdalis tų pačių apklaustųjų pasisakė už tai, kad gyvybei palaikyti būtų panaudotos visos įmanomos priemonės. Tuo tarpu likusieji pasisakė už aktyvią eutanaziją (kai ligoniui padeda mirti kitas asmuo). Į gatvėje ekspromtu pateiktą klausimą – jeigu būtų neišvengiama, ką rinktumėtės: mirtį kančioje ar neskausmingą, tačiau dirbtinai pagreitintą mirties procesą? – iš 50 respondentų neatsirado nė vieno, pasirinkusio pirmąjį variantą.
Pirmasis atvejis, paskatinęs šiuolaikinę visuomenę viešai prabilti apie žmogaus gyvavimo nutraukimą, buvo visose Jungtinėse Amerikos Valstijose nuskambėjusi dvidešimtmetės Karen Kiunlen (Quinlen) istorija. Mergina, apsinuodijusi alkoholiu, sumaišytu su trankviliantais, pateko į reanimacijos skyrių, kuriame jai buvo diagnozuotas negrįžtamas žievės pakenkimas. Komos būsenoje esančios merginos gyvybę palaikė dirbtinio kvėpavimo aparatas, tačiau tokia egzistencija prieštaravo tiek pačios K.Kiunlen, tiek ir jos tėvų valiai. Pastarieji kreipėsi į medikus, prašydami išjungti gyvybę palaikančius aparatus ir nutraukti, jų nuomone, beprasmį savo dukros egzistavimą. Tuo tarpu medikai, laikydamiesi Hipokrato priesaikos ir šalyje veikusių įstatymų, nesiryžo šiam veiksmui. Tik pasibaigus ilgam ir prieštaringam teismo procesui, atkreipusiam medikų, filosofų, Bažnyčios atstovų ir plačiosios visuomenės dėmesį, buvo išjungtas dirbtinio kvėpavimo aparatas. Vis dėlto tuo merginos istorija nepasibaigė, nes išjungus aparatūrą, grįžo savaiminis kvėpavimas, ir Karen Kiunlen dar išgyveno dešimt metų. Be abejo, visą šį laiką ją teko slaugyti ir dirbtinai maitinti.
K.Kiunlen atvejis privertė pakeisti požiūrį į dirbtinį nesąmoningos gyvybės palaikymą. Tačiau paskutiniojo XX a. dešimtmečio pradžioje visas pasaulis išgirdo ir apie pavadinto “mirties daktaru” Džeko Kevorkiano “savižudybės mašiną”, ir apie aktyvų sąmoningų pacientų numarinimą Olandijoje.

Užmigdyk mane (.). Toks aš vis tiek nenorėsiu gyventi”
Beveik prieš porą metų tokiais ir panašiais argumentais padėti numirti savo motiną įkalbinėjo 35 proc. kūno nudegęs ir septynis mėnesius kančiose gyvenęs devyniolikmetis Šarūnas Slavinskas. “Padarykit man ką nors, o jei ne – aš nustosiu kvėpuoti ir numirsiu”, – šaukdavo jis. Būdama medikė, Živilė Slavinskienė suprato beviltišką sūnaus būklę: išskyrus kančią, daugiau jokių prošvaisčių. Po ilgų abejonių, skausmingų svarstymų ir nesiliaujančių ligonio maldavimų moteris suleido savo vienturčiui sūnui mirtiną injekciją, tačiau pati, kaip buvo nutarusi, nukeliauti paskui jį nespėjo: medikai išgelbėjo ją nuo mirties. Ž.Slavinskienei buvo iškelta baudžiamoji byla pagal Baudžiamojo kodekso 105 straipsnio “Tyčinis nužudymas sunkinančiomis aplinkybėmis” 13 punktą – kai pripažįstama, kad nukentėjusysis buvo bejėgiškos būklės. Tačiau šiandien žinome, kad moterį pripažinus nepakaltinama, teisiama ji nebuvo.
Šis rezonansą sukėlęs įvykis privertė suabejoti nereglamentuota eutanazija netgi kai kuriuos dvasininkus, nors oficialioji Katalikų Bažnyčios nuomonė skelbia, jog niekam nevalia atimti gyvybės. “Tačiau ar Dievas nori tokios baisios žmogaus kančios? Man atrodo, kad tai nesiderina su Dievo gerumu ir išmintimi. Jeigu jau Jis siunčia mums kančias, tai gal patys galime jas įveikti?”- klausė vienas vilnietis kunigas.
Viena medikė prisipažino padėjusi pasitraukti iš gyvenimo abiem savo tėvams. “Tiesiog maniau, kad tai bus geriausia išeitis ir jiems, ir man”, – sakė gydytoja.
Taip pat nepanorėjęs minėti savo pavardės Kaune dirbantis gydytojas prisipažino suleidęs vėžiu sirgusiam savo tėvui mirtiną dozę vaistų ir taip įvykdęs paskutinę jo, taip pat mediko, valią. “Šito iki šiol nežino nei mano motina, nei kiti artimieji. Visi galvoja, kad tėvas mirė nuo vėžio. Tačiau aš ramus, nes žinau, kad šį pasaulį jis paliko dėkodamas man,”- sakė sprendimo priimti ilgai nesiryžęs gydytojas.
Sostinės Raudonojo Kryžiaus ligoninėje dirbantis chirurgas Romanas Drąsutis pasakojo prieš keliasdešimt metų įvykusią istoriją, kada prašomas kolegės padėjo nutraukti tik vaistais palaikomą jos motinos gyvybę. Tačiau to, kas atsitiko vėliau, R.Drąsutis sakė nesitikėjęs. Jo bendradarbė, suvokusi, kad motinos nebėra, puolė į isteriją ir apkaltino jaunąjį gydytoją žmogžudyste. “Po šio įvykio aš supratau, kad negalima kištis į gyvybės ir mirties reikalus. Daugiau to niekada nedariau”, – teigė medikas.

Olandija kartais yra laikoma svajonių kraštu, kur viskas įmanoma, viskas legalu. Tik Olandijoje galima laisvai eiti pas prostitutes, vartoti narkotikus. Nyderlanduose netgi mirti galima kada panorima, jei jau nebebus vilties gyventi. Tai yra trys pagrindiniai mitai apie pasakų šalį, vadinamą Olandija, tačiau jie neturi nieko bendra su prostitucijos, narkotikų ir eutanazijos realybe.
Eutanazija yra turbūt pats kontraversiškiausias reiškinys vėjo malūnų šalyje, nekalbant apie visą pasaulį. Pagrindinės diskusijos, aišku, apie moralę ir amžiną klausimą: ar turi žmogus teisę atimti gyvybę iš kito žmogaus? Kokia yra tiesa apie eutanaziją? Kaip ji atliekama Olandijoje? Kaip vyksta visa procedūra?
Olandijoje puikiai išplėtota socialinės apsaugos sistema, todėl daugelis olandų turi savo šeimos gydytojus, kurie yra gerai susipažinę su pacientų ligos istorijomis ir pan. Jei žmogus serga ir pageidauja, kad jam būtų atlikta eutanazija, pirmasis asmuo, kuris apie tai sprendžia, yra jo asmeninis gydytojas. Medikas turi išpildyti daugybę reikalavimų: pageidavimas turi būti gerai apsvarstytas, noras mirti turi būti pasikartojantis, pacientas kenčia nepakeliamus skausmus, gydytojas turi pasikonsultuoti su kolegomis, kurie pritaria pasirinktam eutanazijos vykdymo būdui. Eutanazijos negalima atlikti be kito gydytojo, patvirtinančio, kad iš tikrųjų paciento liga nebepagydoma, kad pasaulyje tikrai nėra vaistų, padėsiančių bent numalšinti skausmus.
Eutanazija gali būti atliekama keliais būdais. Vienas jų – mirtina nuodų injekcija, kitas – vaistų, malšinančių skausmą, pavyzdžiui, morfino arba antibiotikų, perdozavimas. Jeigu paciento gyvybę palaiko tik prijungtas dirbtinio kvėpavimo aparatas, gydytojas jį gali išjungti; tas pats gali būti padaryta ir su kitais gyvybės palaikymo aparatais. Pacientas pats gali nusižudyti vykdydamas gydytojo nurodymus. Medikas paprasčiausiai išrašo nuodų ir mirštantysis pats juos susileidžia, tačiau populiariausias būdas nusižudyti – gydytojui padedant užsidedamas maišelis su anglies monoksidu (CO) ant burnos ir kvėpuojama tol, kol mirštama. Čia medikas tik parodo kaip spausti maišelį, kad monoksidas patektų tik į kvėpavimo organus ir nepatektų į aplinką.
Atlikęs eutanaziją, gydytojas privalo pranešti apie tai ligoninės tarybai. Jis taip pat turi išsamiai aprašyti paciento ligos istorijoje visą numarinimo procesą. Po to jis susitinka su komisija, kuri nusprendžia, ar tinkamai buvo įvykdyti visi reikalavimai: ar pacientas raštu prašė atlikti eutanaziją daugiau kaip du kartus, ar iš tikrųjų nėra jokių vaistų išgydyti ligai ar bent numalšinti skausmams ir pan. Po to komisija raportuoja vietiniam prokurorui. Pabaigoje gydytojas susiduria su itin rimta problema: sprendžiama, ar viskas buvo atlikta pagal taisykles, o jeigu ne, ar jis už tai atsidurs kalėjime, kadangi eutanazija, kaip ir kitos gyvybės atėmimo formos, išskyrus savižudybę, Olandijoje yra nelegali. Kyla klausimas, kaip tai galėjo būti atliekama jau 25-erius metus? Šioje visuomenėje daugybė dalykų yra priimtini, kol tai netrukdo kitų žmonių gyvenimui. Tai nereiškia, kad viskas yra įmanoma, nes žmonės turi savo įsitikinimus ir moralės kodeksus ir tiesiog negali priimti visko, kas vyksta aplink. Pavyzdžiui, kai kurie olandai nepateisina eutanazijos. Jie mano, kad tiktai Dievas turi teisę atimti gyvybę, o ne gydytojas, kuris taip pat yra žmogus, tačiau tokios pažiūros nepakanka, kad eutanazija būtų sustabdyta.
Pirmoji eutanazijos byla Olandijoje: 1971 metais gydytoja Gertruida Postma suleido pacientei, savo mamai, morfino ir kurarės (nuodinga varlė, gyvenanti Pietų Amerikos džiunglėse) nuodų, ir taip ją numarino. Pacientei į smegenis buvo išsiliejęs kraujas, ji buvo pusiau kurčia, sunkiai kalbėjo ir buvo pririšta prie kėdės, kad neiškristų. Daugybę kartų ji prašė dukters nutraukti gyvenimą. Gyd. G. Postma buvo apkaltinta pažeidusi 293 Olandijos Baudžiamojo kodekso straipsnį. 1973-aisiais metais Leuwardeno teismas pripažino gydytoją kalta, tačiau jai dirbti neleido tik vieną savaitę. Be to, ji gavo vienerius metus lygtinai. Teismas pripažino, kad buvo galima duoti skausmą malšinančių vaistų, kadangi pacientė kentė nežmoniškus ir fiziškai nepakeliamus skausmus.
Akivaizdu, kad eutanazija nėra taip lengvai atliekama. Tai ne tik mirtina injekcija ar atjungimas nuo gyvybę palaikančių aparatų. Čia veikia ir milžiniškas biurokratizmas, o ir gydytojas, tiesą sakant, lieka kaltas už tai, kad suteikė ligoniui teisę mirti ramiai ir oriai, apsuptam mylinčių šeimos narių. Beje, Olandija nėra vienintelė šalis, kurioje atliekama eutanazija. Prieš keletą metų vienoje Australijos valstijoje buvo įteisinta panaši praktika. Kai kuriose JAV valstijose taip pat praktikuojama savižudybė gydytojui padedant.

Kai gydytojas suleidžia mirtiną vaistų dozę besikankinančiam pacientui ar, kita vertus, netaiko gyvybę pratęsiančios antibiotikų terapijos paskutinės stadijos vėžininkui, susiduriame su akivaizdžiais eutanazijos atvejais – sąmoningu paciento numarinimu. Šie du prieštaringi pavyzdžiai įgalina atskirti dvi eutanazijos formas – aktyviąją ir pasyviąją. Jeigu paciento mirtį pagreitina gydytojo suleidžiami medikamentai – kalbame apie aktyvią eutanaziją. Jeigu ligonis miršta todėl, kad nebuvo taikomos jo gyvybę pratęsiančios priemonės, susiduriame su pasyvios eutanazijos atveju. Kaip matome, aktyvios ir pasyvios eutanazijos distinkcijos kriterijus – tam tikras veiksmas arba pasyvus situacijos stebėjimas, nedarant nieko. Kartais ši distinkcija dar įvardinama kaip nužudymo ar leidimo numirti priešprieša.
Šių eutanazijos formų atskyrimas svarbus todėl, kad pasyvioji eutanazija, arba atsisakymas nuo gyvybę pratęsiančių procedūrų, susilaukia žymiai mažiau oponentų. Visų pirma todėl, kad ši eutanazijos forma sunkiai atskiriama nuo to, kas suprantama, kaip terminalinių ligonių slauga, netaikant jiems reanimacijos priemonių. Kitaip sakant, nėra griežtos ribos tarp pasyvios eutanazijos ir jau minėtos neišvengiamos organizmo mirties, o tradicinė medicininė etika neprieštarauja tokiam leidimui numirti.
Pasyviosios eutanazijos pateisinamumo ir atskyrimo nuo aktyvios eutanazijos poreikis kyla iš tradicinio gydytojo – besąlygiško ligonio globėjo ir jo gyvybės tęsėjo įvaizdžio. Dažnai teigiama, kad gydytojas, aktyviai numarinęs savo pacientą, neteks kitų ligonių pasitikėjimo juo ir apskritai gydymo institucijomis. Dar svarbiau, kad peržengęs fundamentalų dorovės principą, jis atvers kelią piktnaudžiavimui ne vien medicinoje, bet ir kitose gyvenimo srityse.
Vis dėlto, nepaisant tradicinio pasyvios eutanazijos pateisinamumo, nėra visiškai aiškūs nei normatyviniai, nei konceptualiniai šio skirstymo kriterijai. Ar gyvybę palaikančios aparatūros išjungimas decerebruoto (žmogaus su apmirusia smegenų žieve) paciento atveju turėtų būti laikomas aktyviąją ar pasyviąja eutanazija? Vargu ar pasyviosios eutanazijos šalininkai sutiktų pavadinti šį eutanazijos aktą aktyviu. Juk tuomet tektų pripažinti, kad ne toks prieštaringas yra nesąmoningo paciento negaivinimas, nei mėginimas jį atgaivinti, įsitikinti prognozės beviltiškumu ir tik tuomet išjungti gyvybę palaikančią aparatūrą. Norėdami išvengti minėto pobūdžio prieštaravimų, pasyviosios eutanazijos šalininkai aktyvaus ir pasyvaus numarinimo kriterijumi laiko ne tam tikrą veiksmą ar susilaikymą nuo jo, bet tai, ar pasirinkta elgesio taktika nutraukia spontaniškas tiek sąmoningo, tiek ir nesąmoningo paciento gyvybines funkcijas, ir nepratęsia dirbtinio šių funkcijų, pavyzdžiui, kvėpavimo ar širdies veiklos, palaikymo. Šiuo atveju medikas, netgi išjungęs gyvybę palaikančios aparatūros mygtuką, galės teigti įvykdęs pasyvios eutanazijos aktą.
Žymus britų filosofas R.Hearas pateikia aktyvaus numarinimo pateisinimą. Svarstydamas aktyvios eutanazijos pateisinimo problemą, jis remiasi vadinamąja “aukso taisykle” arba universalizuojamumo principu. Hearas nagrinėja realų pavyzdį apie sunkvežimio vairuotoją, kuris gulėdamas po apvirtusia ir degančia mašina, prašė įvykį stebėjusių žmonių jį pribaigti. Tų, kurie nesiryžtų paklusti degančio žmogaus šauksmui, Hearas retoriškai klausia: “ar būdami vairuotojo vietoje, Jūs norėtumėte sudegti gyvi?”
Šiuo atveju tai, kas būtų laikoma leidimu numirti, sukeltų nepalyginamai daugiau kančių. Medicinoje analogiška situacija, įgalinanti pateisinti aktyvią eutanaziją, iškyla tuomet, kai susiduriama su sąmoningo ir neišgydomai sergančio paciento kančia. Norėtume pateikti amerikiečių žurnalisto S.Alsopo, išgyvenimus, patirtus besigydant onkologijos klinikoje. S.Alsopas, kuris vėliau ir pats mirė nuo vėžio,gulėjo vienoje palatoje su 28 metų vyru, turėjusiu IV stadijos skrandžio vėžį. Auglys sukeldavo baisius skausmus, kurių nenumalšindavo net ir dažnai leidžiami stiprūs narkotikai. Ligonio aimanos, baigiantis analgetikų veikimui, virsdavo nenumaldomu riksmu. Šiai kankynei užsitęsus tris paras, S.Alsopą sukrėtė į galvą atėjusi mintis: “žmogus dažniausiai neleidžia kankintis beviltiškai sergantiems ar sužeistiems gyvūnams, kodėl gi jis pats pasmerkia savo artimą, atrodytų, beprasmei kančiai.

“Jeigu būsiu priverstas kentėti be vilties pasveikti, aš išeisiu ne dėl skausmo baimės, bet dėl to, kad tai užkirs kelią viskam, dėl ko aš gyvenau(.)”, – rašė Seneka ir tokia pažiūra vyravo visoje antikos kultūroje. “Neduosiu mirtino vaisto niekam ir nesiūlysiu jo mirtino poveikio” – priešingos nuomonės laikėsi medicinos tėvas Hipokratas. Vokiečiai, olandai, kai kurios JAV valstybės bei kitos didelę pažangą medicinos srityje pasiekusios šalys ,nors ir turi galimybę šiuolaikinėmis priemonėmis pratęsti žmogaus gyvybę, yra įteisinusios eutanazija. Tiems, kurių galimybėmis išgyventi neabejojama, minėtose šalyse nebetaikomos reanimacijos priemonės ir neslepiama, kad tokiu būdu taupomos lėšos. Net ir tos tautos, kurios niekada nepripažino eutanazijos kaip tinkamo būdo sprendžiant kančios problemą (tarp jų ir Lietuva), savo sprendimus grindžia skirtingais argumentais.
Taigi ar padėtų legalizuota eutanazija Lietuvoje išspręsti skausmuose gyvenančių žmonių, taip pat kai kurių savižudybių problemą? Pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus ligoniai turi teisę atsisakyti gydymo, todėl, reikia manyti, pas mus tikrai egzistuoja vadinama pasyvioji eutanazija, kai pacientui, paprastai tariant, leidžiama numirti arba gydytojų iniciatyva nutraukiamas gydymas, pavyzdžiui, vėžiu sergančiam nepagydomam ligoniui.
Kaip matome, aktyviosios eutanazijos šalininkai remiasi pagalba beviltiškai kenčiančiam. Jeigu galime teigti, kad numarinimas atliekamas paciento labui, tai pats numarinimo pobūdis (aktyvus, pasyvus ar mišrus) tampa neesminiu. Šiuo atveju būtent aktyvusis numarinimas gelbsti ligonį nuo beprasmių skausmų ir kančių. Tačiau ar gali žmogus turėti moralinę teisę nutraukti tai, ką jam suteikė aukštesniosios jėgos – gyvybę, juolab tai padaryti kitam žmogui?

Ø Yra daug stiprių skausmą slopinančØ ių priemonių, kurios ir taip gali padėti pacientui oriai mirti.
Ø Pacientas gali būti jau nepajėgus aiškiai mąstyti ir spręsti
Ø Seni žmonės, jausdami, kad jie tampa našta, gali pageidauti eutanazijos. Bet iš tiesų jie dažnai dar nori gyventi.
Ø Gyvybė Yra Dievo dovana ir tiktai Dievas turi teisę ją atimti.
Ø Daug žmonių, kuriuos gydytojai “nurašo” kaip mirtinus ligonius, vėliau atsigauna.
Ø Eutanazija sumenkina gyvybę – tai gali būti pirmas žingsnis pavojingu visiško gyvybės sumenkinimo keliu.
Ø Ar galime būti tikri, kad, atvėrus vartus į eutanazijai, ja nebus imta piktnaudžiauti?
Ø Pacientai gali visiškai prarasti pasitikėjimą gydytojais.
Ø Jeigu galėtume geriau pasirūpinti mirtinai sergančØ iais, mirštančØ iais asmenimis, nereikėtų nė eutanazijos.

Ø Ji gali greitai ir žmoniškai užbaigti paciento kančØ ias, ji padeda žmogui oriai mirti.
Ø Ji gali sutrumpinti paciento artimųjų, jį mylinčØ iųjų sielvartą ir kančØ ias.
Ø Kiekvienas turi teisę spręsti, kaip jam mirti.
Ø Tai padėtų ir kitiems žmonėms be baimės žvelgti į artėjančØ ią mirtį, nes jie žinotų, kad galės mirti oriai.
Ø Galutinis paciento sprendimas pasirinkti eutanaziją turi būti priimtas sąmoningai, ne tada, kai jis kenčØ ia nuo stipraus skausmo arba yra praradęs emocinę pusiausvyrą.
Ø Žmogus, žinantis savo mirties laiką, gali deramai pasiruošti savo mirčØ iai.

Mes manome, kad į šį klausimą nebus niekada atsakyta. Todėl atsakymo turime ieškoti savyje.

Gefenas,E. (1995). “Eutanazija”. Vilnius.
Jenkins,J. (1997). “Šių laikų dorovinės problemos”. Vilnius.
Etika 7/8 kl. “Dėmesys kitiems”

www.google.lt – Lietuvos medicinos kronika 2001 03

Leave a Comment