Vienas žymiausių ir turbūt įdomiausiais Vinco Mykolaičio- Putino (1893- 1967) romanas yra „Altorių šešėly“. Jis sudarytas iš trijų dalių: „Bandymų dienos“, „Eina gyvenimas“, „Išsivadavimas“. „Altorių šešėly“ galima apibūdinti kaip intelektualinį psichologinį romaną. Jo sandara grindžiama beveik išimtinai vieno žmogaus vidinių išgyvenimų analize, pasakojime dėmesys koncentruojamas į tam tikras specifines problemas- žmogaus pašaukimo, egzistencinio savęs identifikavimo ir išugdymo, kūrybos prasmingumo; etinės- individo santykių su visuomene, laimės, pareigos ir kitos problemos. Veiksmo raida „Altorių šešėly“ apribota tokiais pagrindinio herojaus gyvenimo momentais, kurie tiesiogiai duoda medžiagos jausminių ir intelektualinių išgyvenimų analizei ir gvildenamų etinių problemų sprendimui. Šiame romane galima įžvelgti įvairias etikos problemas ir pabandyti jas išnagrinėti ir aptarti plačiau, tai- laimės, kančios, atsakomybės, moralinės kaltės, laisvės ir netgi savižudybės problema.Iš pradžių reiktų pažvelgti į pagrindinio herojaus Liudo Vasario, ko gero, svarbiausią gyvenime sprendimą tapti kunigu (nors buvo dar ir kitas ne mažiau svarbus- pasitraukti iš kunigų luomo) iš moralės pozicijos, t.y. ar jaunuolio sprendimas buvo moralus, o gal vis dėlto amoralus? Tada, kada žmogus daro ką nors gero ir iš anksto pats mėgaujasi arba džiaugiasi savo geru darbu, savo nepasidavimu blogiui, – jis, pagal Kantą, jau nesielgia moraliai. Kodėl? Todėl, kad jis suteikia prioritetą savo paties malonumui būti geručiu, o ne intuityviam kito žmogaus vertės ir meilės jam jausmui. Šiuo atveju pagrindinis romano herojus Liudas Vasaris gal ir gerai darė, nes klausėsi savo tėvų- įstojo į kunigų seminariją ir net tapo kunigu, tačiau pats herojus tuo tikrai nesimėgavo. Na gal tik iš pat pat pradžių, tačiau ir tai sunku pavadinti pasimėgavimu savo sprendimu, nes jaunuolis galima sakyti iš pat pradžių abejojo savo pasirinktu keliu. Taigi, pagal Kantą, Vasaris vis dėlto pasielgė amoraliai. Nors aš manau, kad kiekvienas, – nesvarbu, ką jis begalvotų, – bet jeigu jis pasielgia kito žmogaus atžvilgiu gerai, kitas žmogus dėl to patiria laimę – jis pasielgia moraliai. Nors ir ne visada atsižvelgdamas į savo norus ir troškimus vis dėlto, manau, poelgis yra moralus. Tokiu atveju žmogus (šiuo atveju pats Liudas Vasaris) atsiduria ribinėje situacijoje, kada turi pasirinkti arba būti žmogišku, geru, moraliu, klusniu, arba pakenkti sau. Čia iškyla jau kitas klausimas: ar šioje situacijoje mes galime įžvelgti dorą, dorovę? Dėl šito aš nė pati nežinau, yra labai sunku pasakyti, nes ta dorovė, kuri yra besiremianti prievarta ir laisvės apribojimais pati iš savęs yra nedorovinga, inkvizicinės prigimties, todėl tokios neturėtų būti.
Dažnai yra galvojama (ypač katalikiškose moralės sampratos interpretacijose, o šisromanas labai tampriai yra susijęs su katalikybe ir tikėjimu), kad tikrasis moralumas prasidės tada, kada kiekvienam žmogui bus įskiepyta meilė kitam žmogui. Tuomet realiai egzistuos suvokimas, kad kitas žmogus yra mano paties dalis, kad jis negali būti nei apgautas, nei nuskriaustas. Bet tai tėra kosminės, o ne žemiškos, šiandieninio pasaulio galimas moralės principas. Kodėl šiandieną mes negalime tokiu principu vadovautis, kodėl ir kaip mūsų tarpe neišvengiamai atsiranda blogis, amoralus elgesys arba bent jau tokio elgesio ketinimas. Tas žmogus, kuris negali pakilti bent iki aukštesnio intelektualinio lygio, – jau nekalbama apie dvasinį bei kūrybinį, – yra užvaldomas pasąmonėje įsišaknijančio nepilnavertiškumo komplekso. Todėl jis, pats to iš esmės nesuvokdamas, arba pradeda pykti ant gabesnių ir doresnių žmonių, arba iš nuoskaudos degraduoja, arba kam nors keršija ir panašiai. Taip buvo ir su Liudu Vasariu. Negalėdamas laisvai rašyti apie meilę ir moterį kunigo gyvenimas ima byrėti, jam nesiseka nei kunigystė, nei kūryba. Vasaris jaučia pyktį, pasišlykštėjimą ir nenorą gyventi tokį gyvenimą. Jeigu anų dienų visuomenė būtų sugebėjusi deramai gerbti kiekvieną profesiją, kiekvieną amatą, o tuo pačiu ir kiekvieną kūrybinį pasireiškimą, gal Vasaris būtų greičiau suvokęs savo autentiško įsikūrimo svarbą. Gal tuomet ir moraliniai žmonių tarpusavio ryšiai nebūtų problemiški: kiekvienam sava vieta, bet visos vietos vienodai garbingos. Nes kaip buvo su Liudu Vasariu- jis jautė tėvų ir visuomenės spaudimą tapti kunigu, tėvams rašytojo ir poeto „profesija“ neatrodė reikšminga, o visuomenės nuomone- ne tokia garbinga kaip kunigo. Kita svarbi šiame kūrinyje keliama problema yra kančios ir kentėjimo problema. Nerasime pasaulyje žmogaus, nepatyrusio savo gyvenime didesnių ar mažesnių kentėjimų. Jie – bene viena seniausių ir labiausiai nerimą keliančių problemų. Daugelio amžių filosofai, teologai, rašytojai, įvairių sričių mokslininkai bandė šią problemą išnagrinėti ir surasti atsakymą į kentėjimų tęstinumą. Tačiau niekam nepavyko tos kentėjimų problematikos iki galo išspręsti ir rasti būdų jiems išvengti. Daugumą fizinių kančių šiandien jau galima pašalinti ar bent sušvelninti padedant medikams ir pasitelkus farmacijos priemones, bet dvasinės kančios lieka neįveikiamos, nes jas sąlygoja žmonių tarpusavio santykių vingrybės ir kiti išoriniai bei vidiniai veiksniai. Šiame romane Liudas Vasaris taip pat patyrė daug kančių, tačiau ne fizinių, o dvasinių, kurios kilo iš pačios giliausios Vasario širdies kertelės. Tas kančias kaip tik ir sąlygojo kunigo bendravimas, jo ryšiai su visuomenę, su mylimomis moterimis, o ypač su tėvais. Sakyčiau daugiausiai dvasinių kančių kaip tik ir sukėlė santykiai su tėvais, vyraujantis tarpusavio nesupratimas, o gal tiesiog nenoras suprasti, priimti kitokią nuomonę, požiūrį.
Patys tėvai Vasarį spaudė ir net sakyčiau vertė jį tapti kunigu, nors jaunuolis aišku to galėjo atsisakyti, paprieštarauti tėvams ir pasirinkti tą gyvenimo kelią, kuris jam buvo mielesnis bei priimtinesnis. Tačiau pagrindinis romano herojus atsisakė savo norų, laisvos ir nesmerktinos meilės moteriai, laisvės nevaržomai rašyti apie tai kas kilo iš jo sielos, o ne apie tai kas derėjo jam kaip kunigui ar ko iš jo laukė ir tikėjosi visuomenė, aplinkiniai žmonės. Vasaris pasirinko tėvų laimę, o sau- dvasios kančią. Tad kančios problema bendrąja prasme ir toliau pasilieka už žmogaus mąstymo ribų, kokia buvo prieš šimtmečius ir tūkstantmečius. Iš Vasario kančios kaip tik kyla noras maištauti ir nepaklusti, bet kol Liudas tai supranta ir vis dėlto ryžtasi nepaklusti, pasirinkti gyvenimo laisvę praeina nemažai laiko, nors galiausiai kunigas parašo laišką norėdamas išstoti iš kunigų luomo. Deja, maištu nepavyko pašalinti kančios iš žmogaus buities. Čia ir pasireiškia žmogiškojo proto ribotumas. Pati gyvenimo logika mus moko, kad tikros laimės skonį galima pajusti tik po kentėjimų; kuo jie kartesni, tuo laimės pojūtis saldesnis, tačiau su tuo sunku susitaikyti, tai suprasti ir priimti. Kančia glaudžiai susijusi su žmogaus gyvenimo būdu, įaugusi į gyvenimą, tarsi tapusi jo esme ir prasme. Daugumą kentėjimų susikuria pats žmogus, pažeisdamas savo ir kitų gyvenimo ritmą negatyvia veikla, netinkamu elgesiu ir t.t. Kentėjimai, kad ir kokie jie būtų: fiziniai ar dvasiniai, trumpalaikiai ar ilgalaikiai, kitų primesti ar paties susidaryti, visada yra nemalonūs, reikalaujantys ypatingo kantrumo, ištvermės, valios pastangų. Nors šiame romane svarbiausi yra Vasario vidinės kančios problema. Jam buvo pavojinga prarasti viltį ir supratimą, kad kančia nėra Dievo bausmė, (nes juk Vasaris buvo kunigas; kunigai visada arčiau Dievo nei paprasti žmonės), o tik išbandymas, ir kad kentėjimas turi ne tik pradžią, bet ir pabaigą. Kuo labiau kunigas grimzdo į neviltį, tuo sunkesni darėsi kentėjimai. Kiekviena kančia – tai dvasios tvirtumo išbandymas. Šitą Vasaris turėjo įsisąmoninti, jei norėjo palengvinti savo kančios naštą. Jis savo kančia galėjo su kuo nors pasidalinti, tačiau kunigas užsisklendė savyje, ir savo mintis bei jausmus liejo ant popieriaus lapo, o juk sakoma, jog pasidalytas skausmas – pusė skausmo.
„Stiprus žmogus paprastai kenčia nesiskųsdamas, silpnas skundžiasi ir nekentėdamas.” P.Buastas
Kančia priverčia žmogų dažniau pamąstyti apie gyvenimo prasmę. Geriausi vaistai, lengvinantys kentėjimus, yra tvirta valia, kantrybė ir suvokimas, jog kančios turi prasmę: per jas
tobulėja dvasinis žmogaus pasaulis, reikalingas laimingai amžinybei užtikrinti. Kančia, kaip pasakė K.Gjelerupas, – tai eikliausias žirgas, nešantis mus į tobulybę. Kančios nereikia ieškoti, bet jei ji mus aplanko, reikia priimti ją kaip išbandymą ir pripildykime ją meilės, nuolankumo ir pasiaukojimo dvasios. Tad „per aspera ad astra“ – per kančias į žvaigždes. O kas yra dora? Kaip mes ją suprantame? Kaip dora yra išreikšta šiame romane? Pavyzdžiui, kaip manė Aristotelis, kad tapti doru galima per taip vadinamą racionalią kontempliaciją. Be kontempliacijos nebus dorybinės nuostatos, nebus ir racionalaus veiksmo, todėl didžiadvasis (doras) žmogus visada giliai apmąstantis kiekvieną savo poelgio motyvą ir žinantis, ko siekia ir kodėl. Nepasakyčiau, kad Vasaris priiminėjo savo gyvenime sprendimus jų neapmąstęs. Jis žinojo ko siekia, t.y. tapti kunigu ir laisvai kurti, ir kodėl (nes norėjo įtikti tėvams bei manė, kad taip ir pats bus laimingas). Tačiau gaila, kad Liudas Vasaris iš karto nesuvokė, jog negalės savo gyvenime sutaikyti kunigo pareigas ir laisvą kūrybą. Doro žmogaus elgesį sąlygoja pareigos vykdymas. Viena iš etikos teorijų yra utilitarizmo teorija- teleologinės pakraipos etikos tąsa ir naujų kriterijų paieška jau ankščiau suformuluotiems teleologiniams principams pagrįsti. Utilitarizmo teorija dar vadinama konsekvencine, nes visas pagrindimo svoris čia dedamas į sąvokas “padariniai” ir “rezultatai”. Galima pamąstyti kokie buvo Liudo Vasario sprendimų padariniai ir rezultatai. Manau jis ko gero sugriovė savo gyvenimą, o ir tėvai nebūtų tikėjęsi tokios pabaigos. Bet, kad ir kaip ten būtų, tačiau visi nauji potyriai, kuriuos patyrė Vasaris vienaip ar kitaip buvo jam naudingi, gal net reikalingi tam, kad jis pagaliau susivoktų savyje.
Romane „Altorių šešėly“ galima įžvelgti dar vieną problemą, tai- savižudybės problema. Lietuvių literatūroje šia tema, apie savižudybes, rašė ne vienas autorius. Šiame kūrinyje konkrečiai su Liudu Vasariu savižudybė nėra susijusi. Ji palietė pirmąją jo mylimą moterį Liucę, kuri pati nutraukė savo gyvenimą. Liucė mirė jauna, tačiau buvo spėjusi per savo gyvenimą daug patirti: išgyveno neįmanomą meilę Liudui Vasariui, buvo ištekėjusi, pagimdė sūnų ir dar sužinojo, kad jos tėvas yra kunigas, nors visą gyvenimą manė esantį jį savo dėde. Kokios buvo jos savižudybės priežastys? Ar tai kaip nors paveikė Liudas Vasaris? Ar galima racionaliais argumentais sustabdyti žmogų, skubantį į mirtį? Benediktas Spinoza teigė, kad mes negalime racionaliai mąstyti savižudybės. Prote negalinti būti duota idėja, panaikinanti paties proto egzistavimą. Savižudybės faktai, anot Spinozos, liudija tik tai, kad protas buvo paveiktas išorinių priežasčių. Senovės Atėnuose netgi galima buvo gauti leidimą savižudybei, tereikėjopateikti prašymą senatui, gauti oficialų leidimą ir nuodų. Buvo rašoma: „Tas, kas nebenori ilgiau gyventi, pateikęs savo prašymą Senatui ir gavęs leidimą, galės palikti gyvenimą. Jeigu tavo gyvenimas tau nepakenčiamas – mirk; jei tave nugalėjo likimas -išgerk nuodų. Jeigu tave pakirto sielvartas – palik gyvenimą. Tegul nelaimingasis papasakoja apie savo nelaimes, tegul teisėjas aprūpina jį vaistais ir jo bėdos pasibaigs”. Taigi galima sakyti, kad Liucę nugalėjo likimas. Matyt, ji nebepakėlė tokio gyvenimo ir nebegalėjo atremti gyvenimo siunčiamų smūgių. Yra daug įvairių nuomonių dėl savižudybės. Vieni ją pateisina, kiti smerkia tokį žmogaus poelgį. Krikščionybė teigia, kad gyvenimą duoda ir jį gali atimti tik Dievas, o ne žmogus, todėl Liucė šiuo atveju pasielgė ne kaip tikra krikščionė- ji padarė nuodėmę. Nors yra žmonių, kurie mano, kad gyvenimas priklauso tik nuo jų pačių, ir, kad jei žmogui jis atsibosta ar tampa be galo sunkus, jis gali ji nutraukti, ir tame nebus nieko blogo ar smerktino. Mintį, kad savižudybė – nusikaltimas, išsakė Aurelijus Augustinas (354-430) knygoje Dievo miestas. Senajame ar Naujajame Testamente savižudybės draudimas neformuluojamas. Mato Evangelijoje Judo Iskarioto savižudybė tik konstatuojama, bet nekomentuojama. Tačiau Liudas Vasaris vis dėlto mėgino išsiaiškinti, o gal tiesiog suvokti tokį Liucės poelgį. Hume’as tvirtino, kad niekas niekada nepasitraukia iš gyvenimo tol, kol jis yra vertas gyventi. Visus stabdo natūrali mirties baimė. Tačiau Hume’as siekė įrodyti, kad tie, kurie nusprendžia pasitraukti, gali turėti tam svarių priežasčių ir siekė pagrįsti, kad savižudybė kartais gali derėti su mūsų pareiga sau. Manau, kad vis dėlto kiekvieno savižudžio priežastys savižudybei yra skirtingos. Juk reikia pripažinti, kad kiekvienam žmogui jo problemos yra svarbiausios, opiausios ir skaudžiausios. Taip buvo ir Liucei.
Taigi šiame romane galima įžvelgti ne vieną etinę problemą. Etikos principais ir taisyklėmis turi būti apimta 100 procentų žmonių santykių. Tai nereiškia, kad visais atvejais etikos kodeksas turi būti privalomas ir jo nesilaikymo atveju turi būti taikomos sankcijos. Tačiau visais atvejais ir labai konkrečiai žmogui turi būti nurodyta kas yra bloga ir kas yra gera, kaip elgtis yra gerai, teisingai, o kaip negerai, amoraliai. Nes Liudui Vasariui buvo labai sunku nuspręsti kaip teisingai bei gerai pasielgti, kad būtų laimingas jis ir jo tėvai.