Dvaro įvaizdis lietuvių liaudies pasakose.

DVARO ĮVAIZDIS LIETUVIŲ LIAUDIES PASAKOSE
Referatas

ĮVADAS
Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne (DLKŽ) pasaka įvardijamas pasakojamasis fantastinis kūrinys. Pasakoje, tikrovės vietoje sukuriamas visai kitoks pasaulis, kuriame viskas vyksta ne taip kaip mūsų kasdieniniame gyvenime, o taip kaip norėtųsi, kad vyktų. Savo siekius, idealus, neįgyvendintas svajones liaudis perteikia savo įsivaizduojamuose herojuose, kurie įveikę visas kliūtis gali džiaugtis laimingu gyvenimu. Nors pasakos turinio pagrindą sudaro fantastika, tačiau kartais joje galima įžvelgti ir tiesos elementų. Dar XIX a. pab. tai puikiai suprato dr. J. Basanavičius, į liaudies dainas, paasakas žvelgęs kaip į šaltinį lietuvių tautos praeičiai pažinti. Šio darbo tikslai: 1. susipažinti su dvaro įvaizdžiu lietuvių liaudies pasakose; 2. trumpai panagrinėti kiek jis atitinka tikrovę. Darbo tikslams įgyvendinti keliami šie uždaviniai: • susipažinti su išoriniu dvaro vaizdavimu liaudies pasakose; • per karaliaus, kunigaikščio, pono asmenį analizės metodais išsiaiškinti dvaro įvaizdį valstiečio sąmonėje. • palyginti dvaro įvaizdį liaudies pasakose su šios sąvokos moksline definicija.
Temai atskleisti daugiausiai remtasi „Lietuvių liaudies pasakomis“ ir „Lietuvių tautosakos 3 tomu.“ Šiam žanrui geriau pažinti naudotasi DLKŽ ir dr. J. Balio darbu – „Lietuvių taautosakos skaitymai.“

Dvaro įvaizdis lietuvių liaudies pasakose

Dvaro išorinis įvaizdis
Lietuvių liaudies pasakos skirstomos į stebuklines ir gyvulines. Pastarosiose dominuoja miško, valstiečio namų ir kt. erdvė. Dvaras, ponas minimi retai, dažniausiai su neigiamu atspalviu. Tuo tarpu stebuklinėse pasakose kalbama apie antgamtinį sugebėjimą maginėmis priemonėmis at

tlikti netikėčiausius darbus, apie absoliučią gėrio pergalę prieš blogį. Įvykiai dažniausiai sukasi kokioje nors karalystėje, pilyje (šiame darbe priskiriamos prie dvaro), dvare. Žodis – dvaras pasakose minimas dažnai, tačiau apibūdinimų aiškesniam vaizdui susidaryti – stokojama. Dvaro stovėjimo vieta – pamiškė, ant kalno. Prieš pono gonkas – gražus pušynėlis. Esant gedului dvare iškeliamos juodos vėliavos. Netoli dvaro gyvena žmonės, privalantys kasdien eiti į dvarą dirbti. Dvaras pirmiausiai siejamas su turtine gerove: daug didelių šunų, keliolika žirgų, tačiau tai ne visada lemia laimę.
Dvarininko, pono, o tuo pačiu ir dvaro įvaizdis liaudies sąmonėje
Dvarininkai, kunigaikščiai vaizduojami žemesni už karalių. Pvz.: „.Ten turėjo sėstis karalius, septyni jaunikaičiai, kunigaikščiai ir kiti didikai.“ Karaliai, didikai gyvena nieko nestokodami Pvz.: „. gyveno trys vyrai kaip kokie kunigaikščiai: skaniai valgė ir gėrė, minkštai miegojo, puikiai viilkėjo ir smagiai linksminosi.“ Tačiau būdami turtingi dažnai turi įvairių problemų (užkeiktas dvaras, karalystė; karalių pagrobtos dukros.), kurias padeda išspręsti neturtingas valstietis, paprastas kareivis ar pan. Už pagalbą karalius, nors kartais ir išsisukinėdamas, visuomet valstiečiui dosniai atsilygina, ištekindamas už jo gražuolę dukterį ar netgi užleisdamas savo sostą. Atsilygindamas kartais dovanoja ir dvarus. Pvz.: „.tada karalius tuos vyresniuosius išsiuntė į kitus dvarus.“ Pasakose minima, jog karalius daug keliauja: „.karalius važiuodavo kur su reikalais.“ Išryškinami luominiai santykiai. Pvz.: „.karalius pradėjo rėkti – vandens, vandens! El
lenytė prišoko ir padavė jam praustuvę vandens. Dar tu čia man po kojom maišysies! – Suriko karaliūnas ir išpylė ant Elenytės vandenį.“ arba „.Jonas puolė karaliui po kojom.“ Nors karalius, kunigaikščiai ir didikai (netiesiogiai atspindintys dvarą), ne visuomet gražiai elgiasi, tačiau stebuklinėse pasakose jie yra daugiau teigiami personažai, ko ne pasakytume apie ponus – gyvulinėse pasakose. Pono sąvoka į lietuvių liaudies pasakas įvedama tik feodalizmo epochoje kaip antibaudžiavinių nuotaikų padarinys. Todėl ir pono, tuo pačiu ir dvaro įvaizdis perdėm neigiamas. Pvz.: „.Tada ponas dvare sužinojo, kad yra pas diedą girnelės – iš vieno grūdelio būva pilnos miltų. Atvažiavo ir paėmė.“ arba liepia, kad bernai nueitų paimti.
Lietuvių liaudies pasakų ir šiuolaikiniame moksle apibrėžiamos dvaro sąvokos palyginimas
Dvaras stovi ant aukšto kalno, pamiškėje. Jame gausu turtų, žirgų. Paprastai tokį dvarą valdo karalius. Tokių, pasakose minimų, dvarų formavimasis gali būti sietinas su vėlyvųjų piliakalnių, kaip kunigaikščių rezidencijų, atsiradimu. Rytų Lietuvoje – Lietuvos valstybingumo lopšyje – tokio tipo piliakalniai atsiranda jau XI a., o tai sutampa su išorinio valstybinių visuomenių spaudimo pradžia. Tipiški kunigaikščių rezidencijų tipo piliakalniai turi apvalias 20 – 50 m skersmens aikšteles. XIII – XIV a., jie jau žinomi kaip didžiojo kunigaikščio dvarai. Pirmieji dvarininkai buvo valsčių kunigaikščiai, o jų dvarų centrai buvo piliakalniai. Dvaras buvo ne tiek asmeninis kunigaikščio turtas, ki
iek struktūra, aptarnaujanti kunigaikščio instituciją. Dvaras buvo valsčiaus administracinis centras, iš kurio buvo valdomos visos valsčiaus teritorijoje buvusios laisvosios bendruomenės. Čia suplaukdavo valsčiaus žmonių duoklės. Todėl nieko keista jeigu pasakose minimi dvarai yra pilni turtų. Pasakose aprašytos didikų kelionės, puotavimai, linksmybės dvarų dovanojimas – ATR laikais ir anksčiau buvo įprastas dalykas. Iki XV amžiaus Lietuvos valstybinės struktūros pagrindą sudarė valdovo dvarai, kuriuose valstiečių būklė buvo daug geresnė negu bajorų dvaruose. Todėl iš bajorų dvarų daugelis jų bėgdavo į didžiojo kunigaikščio dvarus, o kai kurie net į užsienį. 1447 m. privilegija didysis kunigaikštis Kazimieras pasižadėjo tokių pabėgėlių valstiečių nebepriimti, juos sugražinti bajorams. Ta pačia privilegija pripažino bajorams teisę juos teisti savo pačių teismuose. Taip buvo padėti pamatai baudžiavai. Valstietis nors ir labai spaudžiamas jau nebegalėjo išsikelti iš pono dvaro, nebeturėjo nė kam pasiskųsti, nes visas jų bylas sprendė pats ponas. Visiškai natūralu, jog pasakotojai iki XV a. karaliaus, didžiojo kunigaikščio dvarą piešia šviesiomis spalvomis, o nuo XV a. 2 p. įsigalėjusius bajorus vaizduoja neigiamai.

IŠVADOS
1. Žodis – dvaras pasakose minimas dažnai, tačiau apibūdinimų aiškesniam vaizdui susidaryti stokojama. Lietuvių liaudies pasakose dvaras siejamas su piliakalniais ir gyvenvietėmis šalia jų – stovi ant kalno, pamiškėje, netoli gyvena žmonės privalantys kasdien jame dirbti.
2. Iki 1447 m. Kazimiero privilegijos didžiojo kunigaikščio valstiečiai galėjo laisvai judėti, tikėtis teisingumo, va
aldovo apsaugos ir pagalbos. Todėl liaudies pasakotojas, remdamasis tokiais prisiminimais, karaliaus, didžiojo kunigaikščio aplinką vaizduoja teigiamai.
3. Pono sąvoka į lietuvių liaudies pasakas įvedama tik feodalizmo epochoje (XV – XIX a. 1 p.) kaip antibaudžiavinių nuotaikų padarinys. Todėl pono, tuo pačiu ir dvaro įvaizdis liaudies pasakose perdėm neigiamas.

LITERATŪRA
1. DLKŽ. – V. – 2000.
2. Balys J. Lietuvių tautosakos skaitymai. – 1948.
3. Gudavičius E., Jurginis J. //dvaras. – LE. – V. 2002. – P. 236.
4. Lietuvių liaudies pasakos. – K. – 2003.,
5. Lietuvių tautosaka. – V. – 1965. – T. 3.
6. Šapoka A. Lietuvos istorija. – V. – 1990. – P. 239.
7. Zabiela G. Pilys Rytų Lietuvoje valstybės kūrimosi metu // Lietuvos valstybė XII – XVIII a. – V. – 1997. – P. 459 – 466.
8. www.viduramziu.lietuvos.net/socium/valdzia.htm

Leave a Comment