Kūryba
Dostojevskis yra didžiausias rusų rašytojas,vienas didžiausių visuotinėje literatūroje,vienas mėgstamiausių dabartinėj Europoj.Iš žinomiausių rašytojų Dostojevskiui didelę įtaką darė:Skotas,Žorž Zand,Balzakas,Dikensas.Tačiau jo kūrybinis pasaulis,tas pasaulis,kuris jo vaizduotėje sukosi,pasiutusį šokį šoko su savo žmonėmis ir idėjomis,yra savas.Dostojevskio pasaulis-reali tikrovė.”Dostojevskį domino tik žmonės.Kada jis keliavo po užsienį,jam nerūpėjo nei gamta,nei istoriniai paminklai,nei meno kūriniai.”(Stachovas)Jo žvilgsnis per žmones ne į platybes bėga,bet leidžiasi vertikaliai,į pačią žmogaus esmę.Žmogaus dvasią yra Dostojevskio pasaulio centras.Į žmogaus dvasios gelmes Dostojevskis nusileidžia ir kaip naras išneša į dienos šviesą tuos žmogaus paslapčiausius dvasios reiškinius ,kurių ir pats žmogus nepažįsta.Tai žmogaus dvasios chaosas,jo pasąmoninis irraciolizmas.Žmogaus dvasios analizė,irracionalinių ir patologinių reiškinių iškėlimas yra nauja,ką Dostojevskis įnešė į realizmą..Čia jis pasirodė didžiausias psichologas.Bet Dostojevskis yra ir filosofas-socialinių,filosofinių,realiginių klausimų sprendėjas.Jo pagrindiniai žmonės yra kokios idėjos ar aistros apsėsti.Dėl jos kovoja,kankinasi,ligi pamato pagaliau,kad ta idėja ar aistra atveda į katastrofą…Dažnai tai tragiškos figūros.Ir patys Dostojevskio romanai geriau tiktų vadinti tragedijomis.Rašytojas ne tik pastebėjo tą realybę,kurioskiti nematė,bet ją net kitaip formavo.Gyvenimas jo veikaluose-kažkokia ypatinga fantasmagorija..Čia per trumpą laikotatarpį yvįksta tokių dalykų,kurių nesugalvos joks fantastas.Tik jo fantastika perdėm realistiška.“Aš be galo mėgstu realizmą mene-realizmą,kuris,taip sakant,pakyla iki fantastikos…Kas gali būti fantastiškiau,negu tikrovė?Tai,kas žmonių daugumai fantastiška ir nepaprasta-man tėra pati tikrovės esmė…”(Dostojevskis apie save)Romanų rašytojas nepaprastai gilus analitikas,bet lygiai stiprus ir sintetikas.Jis skrodžia savo kūrybinio pasaulio objektus,išdarinėja juos ligi pačių panagių,bet vėl juos suvožia ir sujungia vieną su kitu..Ir nors jo pasauly yra nepaprasta daugybė tų smulkmenų,epizodų,bet”žmonių ir daiktų labirinte Dostojevskis niekuomet nepaklysta ir nesusipainioja:jis visada stipriai laiko fabulos vadžias,neišleisdamas iš akių nė mažiausio dalykėlio”.
Jo veikalų įvikiai-ne palaida krūva,bet sistemintas organizmas.Čia nėra nieko nereikalingo ir atsitiktinio-nei nereikalingų žmonių nei jų tarpusavio santykių..Rodos,visai atsitiktinis vieno žmogaus susidūrimas su kitu turi iš tikrųjų fatališkos reikšmės.Į savo sukurtąjį pasaulį Dostojevskis negali žiūrėti šaltai,”apoloniškai”nusiteikęs.”Aš rašiau “Vargšus žmones”užsidegęs,su ašaromis”.Savo vaizduojamiems žmonėms jis rodo daug simpatijos.Net plėšikuose,žmogžudžiuose,paleistuvėse jis mato “dieviškąją kibirkštį”.Tčiau rašytojas tokių žmonių neidelizuoja..Jam greičiau kyla gailestis ir skausmas,kad žmogus taip žemai nukrito,kad elgias gyvuliškai,net už gyvulį žiauriau.Rodydamas gyvenimo drumzles,skrosdamas savo žmonių psichiką,analizuodamas jų mintis ir aistras,vaizduodamas juos besikankinančius .kentėdamas dėl jų pats,Dostojevskis kankina ir skaitytoją.Skaitydamas jo romanus,jautiesi kaip slogučio slėgiamas,o negali atsitraukti.Dėl to Jis net buvo “žiauriu talentu”pavadintas.