Donelaičio gyvenimo kelias

K.Donelaitis
Lietuvių literatūra jau buvo nuėjusi ilgoką kelią kai XVIIIa. viduryje Mažojoje Lietuvoje iškilo K Donelaitis – pirmųjų lietuviškų pasakėčių ir poemos “Metai” autorius. Nė vienas iš ankstesnių amžių rašytojų neprilygsta jam nei meniškumu, nei turinio gilumu todėl K. Donelaitis užima išskirtinę vietą – jis pirmas didelis lietuvių poetas. Jo kūryba priklauso pereinamajam laikotarpiui, kai dar nebuvo pasibaigusi Baroko epocha, bet tolydžio stiprėjo švietimas. Religija ar mokslas, jausmas ar protas – kas svarbiau? ie klausimai jaudina Europos visuomenę. Atėjo galas ir feodalinių ponų savivaliavimui.

Bet jaaučiame “Metuose” ir švietimo dvelksmą – lietuvių tautos, vilkusios baudžiavos jungą, panieką ir rūstybę prispaudėjams. Patyrė poetas ir antikinės literatūros poveikį.

K.Donelaitis troško atsidėti kūrybai, mokslui. Jis mokėjo draugystę saugoti. Ryškus K. Donelaičio asmenybės bruožas – nusistatymas prieš nuožmius ponus ir demokratiškas lietuviškumas. Labai gerbė paprastus kaimo žmones, ir puoselėjo lietuvių kalbą.K. Donelaičio demokratiškumas, artimumas lietuviams baudžiauninkams meniškai išreikštas kūryboje.

K. Donelaitis kūrybinį kelią pradėjo pasakėčiomis. Jis parašė turbūt apie 1750m. ir skyrė paprastiems žmonėms – būrams. K. Donelaitis parašė pirmasias orginalias, neverstas, lietuviškas pasakėčias. Liiteratūros taisyklės reikalavo, kad pasakėčia tyrėtų dvi dalis: pagrindinę alegorinę ir moralą – trumpą pamokymą, išplaukiantį iš alegorinės dalies. K. Donelaičio alegorijos labai lietuviškos, visiems būrams gerai pažįstamos: lapė ir gandras, šuo ir avelė, vilkas ir ožkaitė, ąžuolas ir nendrė. Tie vi

isi personažai kalba kaip žmonės, o gyvena kaip žvėrys ar paukščiai – urvuose, lizduose ir panašiai. Čia slypi pasakėčios patrauklumas.

K. Donelaičio pasakėčios yra ne tik didaktinės (blaiviai pamokančios), kiek emocinės, jausmingos. Todėl mėgstami ilgi moralai. Jos dėl to artimesnės galbūt baroko literatūrai ar ankstyvajam švietimui negu klasicizmui, garbinančiam. Kartu juose mezgasi tie stiliaus bruo˛ai, kurie visad jėga atsiskleis “Metuose”: aštri ponų kritika priekaištai būrams dėl moralinių ydų, žodžio energija ir vaizdingumas.

“Metuose” K.Donelaitis stojo į grumtynes su visomis gyvenimo negerovėmis – taip, kaip jis pats suprato.

K. Donelaičio meniniu sumanymu apymojis labai platus. Jis turėjo tikslą pavaizduoti lietuvių būrų bendruomenę, dvasinius jos bruo˛us, materialinź, socialinź jos padėtį. Keturi metų laikai kalendorinė kaita buvo tas kompozicinis pagrindas, kuris leido aprėbti viską, nes būrų darbai ir rūūpesčiai kas metai kartojami. Poem¹ sudaro keturios dalys: “Pavasario linksmybės”, “Vasaros darbai”, “Rudenio gėrybės”, “Žiemos rūpesčiai”. Pavadinimai atspindi jų vyraujanči¹ nuotaik¹ (linksmybės, darbai, gėrybės, rūpesčiai). Nuo pavasario iki ˛iemos rodomi tie patys veikėjai, gyvenantys tame pačiame Vy˛laukio valsčiuje. Taigi autorius nuosekliai pasakoja apie didelės būrų bendruomenės gyvenimą. Todėl “Metai” vadinami poema.

Gamta ir ˛mogus sukasi ratu: po pavasario, vasaros, rudens ir ˛iemos vėl bus pavasaris. Vėl bus ta pati baudžiava. Vadinasi, viskas kartosis am˛inai? K. Donelaičiui atrodė, jog tai nustatė Dievas. Be
et baudžiava – didelė blaivybė. Tad, ką daryti, kur ieškoti išeities? Tas klausimas ir tapo poemoje pats svarbiausias. Jis buvo įsitikinęs, kad tėra vienintelis kelias: žmogus turi tapti geresnis, teisingesnis. Čia daug tiesos. K. Donelaitis netikėjo, kad gali pasitaisyti ponai. Valstiečius naikinantys ponai – tai blogio karalystė. Tik lietuviai būrai baudžiauninkai jau teikė šviesesnių vilčių. Juos mokė dorovės, išminties ir tautinio atsparumo.

“Metų” personažai gyvena Vyžlaukio valsčiuje. Centre – lietuvių tautybės kaimiečių bendruomenė, einanti baudžiavą. Miestiečiai tik paminimi įvairiais atvejais. Net kitų tautybių būrai (vokiečiai, prancūzai, veicarai) su kuriais kartu tame pačiame krate po kolonizacijos gyveno lietuviai, nevaizduojami. Valsčiaus pavadinimas – Vy˛laukis turi svarbi¹ prasmź. “Vy˛a” – i karnų pintas apavas. Tuo pavadinimu, paties poeto sukurtu, pagerbiamas būrų paprastumas, vieningumas,senų papočių saugojimas, lietuviškumas, priešiškumas ponams.

K. Donelaitis nesukūrė siužeto, kuris grožinei literatūrai, ypač nuo XIXa., kone privalomas. Dėl to nereikia poetui priekaištauti, nes jam rūpėjo būrų visuma, kolektyvas, o ne kieno nors gyvenimo istorija. Visiškai nepaliesti meilės jausmai, teikiantys daug galimybių siužetams. Tiesa siužeto užuomazgų “Metuose” yra pvz.: paaiškėja seniūno Pričkaus, būrų Krizo ir Dočio likimai: jų gyvenimo kelias arba nutrūksta, arba labai pasikeičia. Bet visas būrų kolektyvas lieka gyventi ir dirbti kaip iki tol.

Lengvai matoma “Metų” kompozicijos ypatybė yra veikėjų pasikalbėjimai jie tarsi monologai –
ilgai kalba vienas veikėjas. Tai būdinga ir antikinei literatūrai, kurią K. Donelaitis gerai pažino. Pokalbiai užima 2/3 teksto. Autorius labai dažnai perleidžia personažams ypač seniūnui Pričkui, būrams Selmui, Laurui, daug savo paties minčių. Daugiausia “Metuose” kalba pagrindinis personažas Pričkus. Jo ˛od˛iai sudaro penktadalį viso kūrinio. Kompozicinę vienybę stiprina ir tai, kad kiekviena ”Metų” dalis, iskyrus ”Vasaros darbus”, prasideda įspūdingais gamtovaizdžiais.

“Metai” nėra kokia kosmogoninė, gamtinė, filosofinė poema, kaip, pvz.: Lukrecijaus “Apie daiktų prigimtį”. Čia figūruoja mažas gamtos kamputis, be jokių paralelių, lyginamų su kitais kraštais. Tai, galima sakyti, vieno kaimo gamta. Bet apie j¹ kalbama taip, lyg kitos ar kitokios visai nebūtų. K. Donelaitis vaizduoja atmosferą, peizažą, tautą ir florą. Visi tie dalykai autorių domina, nors jo santykis, jausmų ryšys su jais nevienodas. Nevienoda ir emocija.

Gamtos pasaulis “Metuose”, nors ir toks reikmingas ˛mogui, nuo jo visai nepriklauso. Tai atskiras, didelis, nuolat besikeičiantis pasaulis. Jam būdinga nuolatinė dinamika, nesiliaujantis vyksmas. Bet tas kitimas yra lyg ratas, kurio kiekvienas apsisukimas visai panašus į kitus. Gamtos likimo priežastis yra amžina jos vidinių stichijų kovai. Nuo kovojančių jėgų pergalės priklauso metų laikai, gimimas ir mirimas. Pagrindinė gamtos jėga yra saulė. Ji skatina visokią gyvybę. Jai slepiantis, rečiau rodantis, pama˛u mirtis įsigali. Bet saulė, būdama gyvybės skatintoja, yr
ra kartu ir mirties priežastis. Savitas “Metuose” ir pats gamtos suvokimas, jos pergyvenimas. Visa, kas yra gamtoje, jos likimo svarbieji veiksniai (saulė, vėjas) ir net peizažo dalys (kalnai ir kloniai) čia suvokiama kaip gyvos būtybės, panašios į žmones, sugebančios jausti. Ta gamtos savybė, nors kartais paslėpta, “Metuose” jaučiama visur. Gamta suvaidinama būriškai, kaimietiškai – pagal būro įpročius, jo gyvenimo būdą.

“Metuose” svarbiausia – gamta ir būras. Jaučiama, kad būrą nuolat supa gamta. Jis nuo jos priklausomas, norom nenorom su ja susijęs. Nuo gamtos permainų pereina jų darbai, gyvenimo būdas. Be gamtos varganas, nepilnas, be atramos, net nesuprantamas būtų būro gyvenimas, nors šiaip būrai apie gamtą nelinkę daug kalbėti – užtenka užuominos, poros ekspresyvių žodžių: nepabūkim, kad išgirsim darganas ūžiant. Gamtai skiriama tiek pat dėmesio kiek ir žmogui. “Metuose” atskleidžia intymus žmogaus – būro ryšys su gamta. Žmogus jaučia gamtoje tą pačią gyvybinę veiklą kaip ir savyje, tariasi esąs lyg visumos dalis, negalįs išsiskirti iš universalaus proceso, gyvenąs bendra nuotaika. Pati gamta jį, rodos, skatina į darbą. Taigi būras jaučia verdantį, visą gyvybės pilnumą pasireiškiantį ir aprimsantį gamtos gyvenimą, ir sąmoningai ar nesąmoningai prie jo derinasi. Būro gyvenimas ir gamtos gyvenimas yra pagrindinis “Metų” paralelizmas.

Daugiau u˛ būrus apie gamtą “Metuose” kalba pats autorius, kuris, kaip jau ne kartą minėta, yra jų nuotaikų, pažiūrų reiškėjas. Jis neabejotinai daug jautresnis gamtai, pastabesnis negu kiti, todėl ir jo santykis su gamta turėtų būti kitoks. K. Donelaitis – bendruomenės poetas, būrų akimis į viską žiūrįs.

Taigi “Metuose” autoriaus pa˛iūros, nuotaikos, gamtos pergyvenimas, jutimas iš esmės nesiskiria nuo būrų – bent iš paties pavaizdavimo sprendžiant. Tačiau skirtumu bent kiekybinio vis dėlto yra, ir jį sudaro gamtos vaizdų lyrizmas ir didaktika.

“Kūrinio mintys yra teisingos ir gilios, jausmai ir nutaikos, kurios jame vyrauja,- kupinos aukštos moralės, šeimos dorybių bei tėvynės meilės, palyginimai – natūralūs ir taiklūs, aprašymai – gyvi, visas pasakojimas – vaizdingas, įterpti pamokymai – trumpi ir taikūs; žodžiu, visas veikalas sukurtas tomis įkvėpėjo akimirkomis, kai poetas genijaus sparnais pakyla į tiesos ir grožio karalystę. Juo labiau mūsų poetu reikia stebėtis, kad jis, neturėdamas jokio pavyzdžio, vien savo talento jėga tegalėjo iškilti ir pats turėjo prasiskinti sau kelią.

K. Donelaičio poema, kaip ir jo anksčiau paraytos pasakėčios, yra baud˛iavinės epochos valstiečių literatūrinis paveikslas. Iš jo pažystami ne tik papročiai, metų darbai, socialiniai santykiai, bet ir žmonių galvojimas, tikėjimas, jutimas, vaizduotė, žodinis turtas. Ligi tol lietuvių valstiečių mintis, jausmus, vaizduotę buvo galima pažinti tik iš liaudies dainų bei pasakojimų. K. Donelaitis buvo naujos valstiečių dvasios ir kultūros dokumentas, o sykiu ir pirmasis lietuvių dailiosios literatūros kūrėjas. K. Donelaitis vaizdavo poemoje XVIII a gyvenimą, bet, žiūrėdamas į jį iš XX a, pajautė istorijos slinktį, tikėjimą ir net revoliucinius lūžius. Pajautė, kaip įvykių eigoje lietuvių valstiečių kultūra anoje teritorijoje pamažu užklojama kolonizacinės kultūros sluoksniu. K. Donelaičio metu jo parapijoje pusė gyventojų kalbėjo lietuviškai.

Leave a Comment