Dievo motyvas Bernardo Brazdzionio kuryboje

Daug ką galime pastebėti apie Dievo motyvą Bernardo Brazdžionio kūryboje iš šių jo sukurtų eilėraščių: ”Yra žmogus ir Dievas”, ”Ką sako mūrininkui Jėzus tą naktį”, ”Kyrie eleison”, ”Mirtis”, ”Numesiu paskutinę nuodėmę”, ”Izaoko malda”, ”Malda girioj”, ”Kristaus paieškojimas”, ”Procesija į Kristų”, ”O, Kristau”, ”Girkite Dievą, ”Preliudas į Kristaus gyvenimą”, ”Kristus ir Jeruzalės moterys”, ”Tikiu”, ”Paskutinis pasmerkto miriop žodis”, ”Atleisk man, Viešpatie”, ”Dievo dvasia”, ”Viešpaties žingsniai”, ”Ryto maldoj”, ”Ir tarė Viešpats”, ”Po Viešpaties dangum”, ”Apvaizda”, ”Kapų vartai”, ”Esu mirtis”, ”Dievo motinos lopšinė”, ”Viešpaties pasaulis”, &##8221;Prisikėlimas”, ”Dangaus paguoda”, ”Adomas ir Ieva”, ”Pasaulio Dievas”, ”Teateinie tavo karalystė”, ”Dėkokime Dievui” bei kt.., kurie sudėti ”Poezijos pilnatis” rinkinyje.

.Senis lenkiasi, klaupia ant kelių,
Kelia ranką ir ima kepurę
Ir, maldingai maldoj pasirėmęs,
Tyliai tyliai į Viešpatį žiūri.

Visada reikia melstis, kad įeitum į Dievo širdį. Per meldimasi mes išreiškiame visus jausmus ir mūsų viduje pasidaro daug lengviau. Kiekvienas žmogus suranda savo kelią skirtingai. Kai žmogus pasitiki Dievu, jis turi kam išsipasakoti ir nesijaučia vienišas ir atstumtas.

Tikiu, kad Tu, o Dieve, ir meilės giesmei žodį,
Ir džiugesį akkių,
Ir sielai saulės amžių, ir vergui laisvę duodi
Už vieną atdūsį- ”Tikiu.”

Dievo troškimas yra įrašytas žmogaus širdyje, nes žmogus yra sukurtas Dievo ir Dievui; Dievas nuolat traukia žmogų prie savęs, ir tik Dieve žmogus suras tiesą ir laimę, kurių be paliovos ie

eško. Svarbiausias žmogaus kilnumo pagrindas yra jo pašaukimas bendrauti su Dievu. Žmogus jau nuo pat savo egzistavimo pradžios buvo pakviestas į dialogą su Dievu. Žmogus apskritai egzistuoja tik dėl to, kad, Dievo sukurtas iš meilės, yra nuolat tos meilės palaikomas; jis gyvena ne pagal tiesą, jeigu laisvai nepripažįsta šios meilės ir neatsiduoda Kūrėjui.

O kur Tu, skaistus sūnau Betliejaus,
O kur Tu, alyvos žiede, Kristau?..
Šaukiam fariziejai, šaukiam mylimieji:
‘‘TEATEINIE TAVO KARALYSTĖ!‘‘

Visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo. Mes visi valgome Jėzaus kūną- duoną ir geriame Jo kraują- vyną, ir atperkame nuodėmes melsdamiesi visa širdimi apgailestaudami dėl savųjų klaidų. Kiekvieną sekmadienį einame į bažnyčią- Dievo namus ir ten jaučiamės saugūs. Bažnyčioje Dievui tarnauja kunigas, kuris veda mišias irr per kurias daug meldžiamės atgailaudami. Viena iš pagrindinių maldų yra „Viešpaties malda‘‘:

‘‘Tėve mūsų, kuris esi danguje! Teesie šventas Tavo vardas, teateinie Tavo karalystė, teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje.
Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.’’

Taip pat, dar viena iš pagrindinių maldų, yra ’’Angelo pasveikinimas Marijai’’:

’’Sveika, Marija, malonės pilnoji! Viešpats su Tavimi! Tu pagirta tarp moterų ir pagirtas Ta

avo Sūnus- Jėzus.
Šventoji Marija, Dievo Motina, melsk už mus, nusidėjėlius, dabar ir mūsų mirties valandą. Amen.‘‘

Mes visada norime būti mylimi, saugūs, būti savimi ir greičiau pamiršti savo skausmus dėl kurių kenčiame, o tai mums Dievas ir suteikia. Jis niekada nepalieka mūsų, jei tikime Juo ir visada esame su Juo savo širdyse. Jei nenorime turėti svarbių nuodėmių, turime laikytis ‘‘Dievo įsakymų‘‘. Štai ką įsako Viešpats Dievas, kurio kaip Tėvo turime klausyti:

‘‘Pirmas įsakymas:
Neturėk kitų dievų, tik mane vieną.
Antras įsakymas:
Netark Dievo vardo be reikalo.
Trečias įsakymas:
Švęsk sekmadienį.
Ketvirtas įsakymas:
Gerbk savo tėvą ir motiną.
Penktas įsakymas:
Nežudyk.
Šeštas įsakymas:
Nepaleistuvauk.
Septintas įsakymas:
Nevok.
Aštuntas įsakymas:
Nekalbėk netiesos.
Devintas įsakymas:
Negeisk svetimo vyro ir svetimos moters.
Dešimtas įsakymas:
Negeisk svetimo turto.
Didysis įsakymas:
Mylėk Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu, visomis jėgomis; mylėk kiekvieną žmogų taip, kaip save.‘‘

Šie įsakymai yra svarbūs. Nors ir atrodo, kad lengva štai tokių nuodėmių nepadaryti, mes vis dėlto klystame, ir tai galima įrodyti, nes mes pastebime, kai būname Dievo namuose, kiek nusikaltusių Dievui eina atgailauti, išpažinti savas nuodėmes. Visada turime atsiklaupti atgailaudami, nes tai pagarbos ženklas, kurį parodome mūsų Viešpačiui.

Dėkokime Dievui, velniui dėkoti nereikia,
Už visa, kas buvo, kas šiandien yra ir kas bus,
Už Žalgirio mūšį- ne Vytautui, dėkui Mateikai,
Stabams- už paminklus, o laikui už nuverstus laiko

stabus.

Už viską turime dėkoti mūsų Žemės Kūrėjui. Tai, kas yr

ra dabar, be Jo nebūtų. Visa gamta byloja apie nuo senų senovės išlikusius gyvus organizmus, kurių dabar nėra, bet Dievas visada atranda kažką naujo, ir gamta toliau gyvuoja kaip ir pradžioje, taip ir dabar. Jis sukūrė Adomą ir Ievą, kurie gyveno rojuje be nuodėmių, bet nusižengė, ir Dievas juos nusiuntė į Žemę. Taip jie susilaukė vaikų, o jų vaikai anūkų. Adomo ir Ievos nuodėmė, kai suvalgė uždraustą medžio vaisių, rodo, jog blogis taip pat egzistuoja, nevisada būna gerai. Būna juodo ir balto, blogo ir gero, o norint grįžti prie baltojo gėrio, reikia tikėti Dievu ir Jam būti atviru. Visuomet reikia dėkoti už kiekvieną blogą ar gerą dieną, nes be Jo tokių dienų neturėtume.

Esu mirtis, kuri tave lydėjo
Nuo mažo kūdikio sapnų,
Esu mirtis kuri šalnoj rugsėjo
Ir vasaros gėlynuos gyvenu.

Nors Dievas mums suteikė gyvybę, mes negyvename amžinai šiame gyvybės kupiname pasaulyje. Viskas turi pradžią ir pabaigą. Žmogus gimsta tarnauti Dievui, kuris yra teisingiausias ir doriausias. Nuo pat mažų dienų mes esame angeliukai, vėliau- bręstantys vaikai, dar vėliau suaugę, o po ilgo, kad ir sunkaus ar lengvo gyvenimo, kurį mums paskyrė Dievas, virstame senais žmonėmis su gyvenimo patirtimi. Nuo pat pirmųjų mažųjų dienų iki paskutiniųjų mes gyvename Dievo sukurtame mirtingame pasaulyje. Mūsų visada laukia mirtis. Mi

irę ir palaidoti nukeliaujame į pragarus arba į rojų. Kur mums keliauti, nusprendžia Kūrėjas, kuris visa tai nulemia pagal mūsų dorą ir ištikimą arba nedorą ir neištikimą gyvenimą.

Jis Vienas budi visą žemės naktį,
Jis Vienas vaikšto kloniais ir kalnais.
Ir tau širdis kad nesustotų plakti,
Jis vienas dengs ją dieviškais delnais

Bet kurią sunkią gyvenimo minutę Dievas mums pagelbės, kad ir kas tai būtų. Jei nuoširdžiai ir iš pačių sielos gelmių to prašysime, Jis mums padės, niekada nenuvils, nes turi pačią gailestingiausią ir plačiausią širdį be jokių piktų užmačių kaip, kad kiti turi.
Jam nereikia nieko įrodinėti, nes ir taip viską žino ir supranta iš kasdieninių stebėjimų. Jei verksime paguos ir patars, jei darysime piktą- atleis, nes žino, kad turime širdį ir dėl to atgailaujame iš visos širdies, kad ir kokia maža ji bebūtų.

O, Kristau, o meilės šaltini,
Gyvenk mūs šeimoj, ją pašvęsk,
Kaip brolius į džiaugsmo tėvynę
Šventoj Euchrastijoj vesk.

Jėzus yra Mesijus, Dievo Sūnus, kuris išgelbėjo mus nuo pražūties. Daug kas Jį pamatę ir gerai nepažinę ėmė kurti piktus kėslus nors Jis tik norėjo padėti, juk Jis buvo atsidavęs mums visa širdimi, bet kėslininkai to nesuprato.
Jėzus viską žinojo apie kėslininkus, tačiau nieko nedarė prieš juos. Jis ir toliau gydė negaluojančiuosius ir mokė to savo mokinius suteikdamas savųjų galių.
Bažnyčioje per maldas dažnai minime ir mūsų išgelbėtoją šioje ‘‘Apaštalų tikybos išpažinimo‘‘ maldoje:

‘‘Tikiu Dievą Tėvą visagalį, dangaus ir žemės Sutverėją; ir Jėzų Kristų, vienatinį jo Sūnų, mūsų Viešpatį, kuris prasidėjo iš Šventosios Dvasios, gimė iš Mergelės Marijos, kentėjo prie Poncijaus Piloto, buvo prikaltas prie kryžiaus, numiręs ir palaidotas; nužengė į pragarus; trečiąją dieną kėlėsi iš numirusiųjų; įžengė į dangų; sėdi visagalio Dievo Tėvo dešinėje, iš ten ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti.
Tikiu Šventąją Dvasią, Bažnyčią, šventųjų bendravimą, nuodėmių atleidimą, kūno iš numirusių prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą. Amen.‘‘

Leave a Comment