Daugėlis jaunimo “žvaigždžių” kalba žargonu.

KALBA

Daugelis jaunimo “žvaigždžių” kalba žargonu.

Gražiai pasakome apie savo kalbą: ji ir gimtoji, ji ir motinos, ji ir tėviškės kalba. Didžiai ją išgyrė svetimkalbiai: kad sena, kad graži, kad negirdėta, o dar didžiau gyrė mūsų klasikai: kad skambi, kad maloni, kad prigimta…Jų kalbai nereikėjo universitetų: vaikystėj klausėsi kaip dainavo motina, ką ir kaip kalba susirinkę kaimynai, užklydę prašalaičiai, o suaugę jų šneka rašė “Anykščių šilelį”, “Pragiedrulius”, “Topylį”, “Paskenduolę”, “Šiaudinę pastogę”… Žmogus turi imti pavyzdį iš mūsų kalbos saugotojų. Jis turi pagaliau suprasti, kad kalba- tai ne tik bendravimo priemonė, tai žmogaus dvasinio pasaulio turtas, jo jausmai, jo garbė, jis pats. Kas gali būti didingesnio ir nuostabesnio už kalbą, kupiną minčių ir žodžių? Neleidžia širdis sakyti gražių žodžių apie tą kalbą, kurią kasdien girdime mokykloje, gatvėje, parduotuvėje. Ne motina, ne tėviškė tos kalbos mokė, bet visokie vėjų pamušalai. Ar pasiklausę kalbančio jaunimo ją suprastų Donelaitis, Daukantas, Baranauskas, Maironis, ar suprastų apie ką mes lietuviškai šnekame? Ar pagalvotų, kad mes lietuviai, o ne kokie išmokę kalbos atvykėliai. Jaunimo muzikos žvaigždės savo dainose kabina merginas, tūsinasi po tris dienas, vaikšto su bachūrais, skaičiuoja babkes ir t. t., ir pan. Tokius ir kitus išsireiškimus iš dainininkų perima jų gerbėjai ir kaip normą vartoja savo kalboje, taip skurdindami savo gimtąją kalbą. Tiesa, daugelis jų tai supranta. Tačiau kodėl taip elgiasi? Psichologų nuomone, žargonas kai kuriems žmonėms padeda įveikti nevisavertiškumo kompleksą, kiti taip bando “įsilieti” į minią, dar kiti- atvirkščiai, išsiskirti iš kitų. Kaip profesorė Aldona Paulauskienė knygoje “Lietuvių kalbos kultūra” rašė, žargonas- tai netaisyklinga, vulgari, svetimybėmis užteršta kalba, turinti tam tikrą stilistinę paskirtį. Iš esmės tai šnekamoji kalba, jungianti žmones, priklausančius kokiai nors grupei. Tai gali būti jūrininkai, kariai, sportininkai, aktoriai, menininkai, moksleiviai, studentai, gatvės jaunimas, vagys, kaliniai, kalbantys specialia, ne visiems suprantama kalba.

Žargono žodynas, kaip pastebi profesorė, nuolat kinta. Pavyzdžiui, būdingas moksleiviams pasakymas- bėgti iš pamokų. Anksčiau dažniausiai taip moksleivių ir buvo sakoma. Vėliau mokiniai pradėjo muilintis iš pamokų, dar vėliau- vagarinti, dar po kurio laiko- valinti, varyti iš pamokų. Jau gerokai supurtytas mūsų kalbos medžio kamienas, vėjai aplaužė šakas ir apdraskė lapus, ir jis neteikia malonios paunksmės. Darbuose, šventėse žodis lydėjo žmogų kaip vyturys. Nebuvo daikto, augalo, paukščio, kad jis nebūtų kaip nors pavadintas. Žmogus viską matė žodžiu, viską juo įsidėmėjo. Be žodžio pradedame apakti. Jis jau nutyla namuose, šeimose, kur neretai tik vienas televizorius dienų dienas kalba ir dainuoja už visus lietuvius. Sučiaupėm burnas kalbą atidavę tai šnekančiai dėžei. Tačiau mes negalime užmiršti protėvių palikimo, už kurį jie kovojo. Žymus prancūzų kalbininkas yra pasakęs: ”Tas, kas nori sužinoti, kaip kalbėjo mūsų proseneliai, turi nuvažiuoti paklausyti, kaip kalba lietuvis valstietis”. Lai vėl sužaliuoja mūsų kalbos medis, leiskime visiems sužinoti, kokia graži ir skambi buvo prosenelių kalba.