KALBA
Daugelis jaunimo “žvaigždžių” kalba žargonu.
Gražiai pasakome apie savo kalbą: ji ir gimtoji, ji ir motinos, ji ir tėviškės kalba. Didžiai ją išgyrė svetimkalbiai: kad sena, kad graži, kad negirdėta, o dar didžiau gyrė mūsų klasikai: kad skambi, kad maloni, kad prigimta…Jų kalbai nereikėjo universitetų: vaikystėj klausėsi kaip dainavo motina, ką ir kaip kalba susirinkę kaimynai, užklydę prašalaičiai, o suaugę jų šneka rašė “Anykščių šilelį”, “Pragiedrulius”, “Topylį”, “Paskenduolę”, “Šiaudinę pastogę”… Žmogus turi imti pavyzdį iš mūsų kalbos saugotojų. Jis turi pagaliau suprasti, kad kalba- tai ne tik bendravimo priemonė, tai žmogaus dvasinio pasaulio turtas, jo jausmai, jo garbė, jis pats. Kas gali būti didingesnio ir nuostabesnio už kalbą, kupiną minčių ir žodžių? Neleidžia širdis sakyti gražių žodžių apie tą kalbą, kurią kasdien girdime mokykloje, gatvėje, parduotuvėje. Ne motina, ne tėviškė tos kalbos mokė, bet visokie vėjų pamušalai. Ar pasiklausę kalbančio jaunimo ją suprastų Donelaitis, Daukantas, Baranauskas, Maironis, ar suprastų apie ką mes lietuviškai šnekame? Ar pagalvotų, kad mes lietuviai, o ne kokie išmokę kalbos atvykėliai. Jaunimo muzikos žvaigždės savo dainose kabina merginas, tūsinasi po tris dienas, vaikšto su bachūrais, skaičiuoja babkes ir t. t., ir pan. Tokius ir kitus išsireiškimus iš dainininkų perima jų gerbėjai ir kaip normą vartoja savo kalboje, taip skurdindami savo gimtąją kalbą. Tiesa, daugelis jų tai supranta. Tačiau kodėl taip elgiasi? Psichologų nuomone, žargonas kai kuriems žmonėms padeda įveikti nevisavertiškumo kompleksą, kiti taip bando “įsilieti” į minią, dar kiti- atvirkščiai, išsiskirti iš kitų.