Daiktavardis

23496 0

Daiktavardis yra kalbos dalis, kuri pasako daikto vardą ir atsako į klausimą kas tai?
Daiktavardis kaitomas linksniais, skaičiais ir yra vyriškosios arba moteriškosios giminės.
Semantiniu požiūriu daiktavardis yra labai įvairi kalbos dalis. Jos pagrindą sudaro konkrečių objektyviosios tikrovės daiktų, gyvų būtybių ir įvairių reiškinių pavadinimai (žemė, pušis, akmuo, upė, skruzdėlė, žvirblis, arklys, mergaitė, senelis, gaisras, griaustinis, vakaras). Bet šalia jų kalboje yra daug tokių daiktavardžių, kurie reiškia abstrakčius veiksnius, t.y. tokius veiksmus, kuriuos mes suokiame daiktiškai, kaip dalyką, egzistuojantį atskirai nuo veikėjo ir nuuo konkretaus laiko (ėjimas, valgymas, būtis, viltis, gailesys). Yra ir tokių, kurie reiškia abstrakčias, atitrauktai nuo daikto suvokiamas ypatybes (gėris, lygybė, grožis). Atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio dalykas yra pavadinamas daiktavardžiu, visi šios kalbos dalies žodžiai skirstomi į dvi grupes: į konkrečiuosius ir abstrakčiuosius daiktavardžius.
Konkrečiaisiais daiktavardžiais vadinami daiktavardžiai, reiškiantys įvairius konkrečius objektyviosios tikrovės daiktus, gyvas būtybes, reiškinius. Reikšmės ir kai kurių gramatinių ypatybių požiūriu konkretieji daiktavardžiai irgi nėra visiškai vienodi. Vieni jų reiškia daiktus, kurie gali būti skaičiuojami (namas, stalas, knyga, pieštukas, brolis, seesuo, lydeka, diena, naktis, pavasaris). Tokių konkrečių daiktavardžių yra dauguma. Jie gali būti vadinami paprastaisiais konkrečiaisiais daiktavardžiais. Gramatiniu požiūriu jiems būdinga tai, kad jie kaitomi skaičiais (namas – namai, kėdė – kėdės, knyga – knygos, sesuo – seserys, pavasaris – pavasariai). Be to, jie gali bū

ūti vartojami su kiekiniais skaitvardžiais (dvi knygos, trys knygos, dešimt knygų). Išimtį sudaro tik nedidelė grupė vadinamųjų daugiskaitinių daiktavardžių, reiškiančių konkrečius daiktus ar dalykus (akėčios, akiniai, girnos, kailiniai, žirklės, smegenys, žiotys). Jie skaičiais nekaitomi. Jų daugiskaitos forma reiškia ir vieną tos rūšies daiktą, ir daugiau jų. Apibrėžtam daiktų kiekiui pažymėti su šiais daiktavardžiais vartojami dauginiai skaitvardžiai (dveji kailiniai, trejos žirklės).
Paprastieji konkretieji daiktavardžiai pagal reiškiamo daikto savybę būti skaičiuojamam gali būti priešpastatomi medžiagų pavadinimams ir kuopiniams daiktavardžiams.
Medžiagų pavadinimai yra tokie daiktavardžiai, kurie reiškia tam tikrą vientisą medžiagą, galimą matuoti, bet negalimą skaičiuoti. Tai tokie daiktavardžiai, kaip auksas, sidabras, plienas, nafta, žibalas, deguonis, pienas, sviestas, grietinė, miltai, pelenai, sakai, smėlis. Medžiagų pavadinimai skaičiais nekaitomi. Jie turi arba tik vienaskaitos (auksas, sidabras, smmėlis, grietinė), arba tik daugiskaitos formą (miltai, dujos, klijai). Su jais negali būti vartojami kiekiniai skaitvardžiai. Šitokia vartosena pasitaiko labai retai ir tik frazeologiniuose junginiuose, pvz., Gardu, kaip devyni medūs. Bet negalima pasakyti trys auksai, penki pienai ir pan. Kadangi medžiagų pavadinimai reiškia dalykus, galimus matuoti, šios rūšies daiktavardžiai dažniausiai vartojami su įvairiais mato vienetus reiškiančiais žodžiais: litras pieno, butelis klijų, kilogramas sviesto, maišas miltų, balonas deguonies. Be to, vienaskaitiniai medžiagų pavadinimai tokiu atveju visuomet turi vienaskaitos kilmininko formą. Tuo ta
arpu jeigu su matą reiškiančiais žodžiais vartojame paprastąjį konkretųjį daiktavardį, jis gauna daugiskaitos formą (plg.: litras pieno, bet litras vyšnių; kilogramas sviesto, bet kilogramas agurkų; maišas smėlio, maišas cukraus, bet maišas bulvių).
Kuopiniai daiktavardžiai reiškia vienarūšių daiktų ar asmenų sankaupą, kaip tam tikrą nedalijamą, skaičiuoti negalimą vienetą (aparatūra, aukštuomenė, diduomenė, jaunimas, lapija, moksleivija, profesūra, studentija, senimas, valstietija, varguomenė). Kuopiniai daiktavardžiai irgi skaičiais nekaitomi — jie teturi tik vienaskaitos formą. Jų negalime vartoti ir su kiekiniais skaitvardžiais. Jeigu norime pasakyti kuopiniu daiktavardžiu reiškiamo dalyko neapibrėžtą kiekį arba tam tikrą dalį, šiuos daiktavardžius vartojame su prieveiksmiais daug, mažai, su trupmeniniais skaitvardžiais arba jų reikšmę turinčiais daiktavardžiais (pvz.: susirinko daug jaunimo; atėjo mažai profesūros; viena trečioji žmonijos; pusė žmonijos).
Savo reikšme į kuopinius daiktavardžius panašus paprastieji konkretūs daiktavardžiai, pavadinantys skaičiuoti galimas daiktų ar asmenų sankaupas, kaip tam tikrus nedalijamus vienetus (šeima, šeimyna, palyda, būrys, pulkas, pušynas, kariuomenė). Nuo kuopinių daiktavardžių juos skiria gramatinės ypatybės: kaip ir visi kiti paprastieji konkretūs daiktavardžiai, jie kaitomi skaičiais (šeima – šeimos, būrys – būriai, pušynas – pušynai).
Abstraktieji daiktavardžiai yra tie, kuriais pavadinami ne konkretūs daiktai, o abstrakčios sąvokos, daiktiškai suvokiami veiksmai, būsenos, ypatybės ir požymiai (esmė, drąsa, garbė, ilgesys, nuovargis, bėgimas, grožybė, ramumas). Abstraktieji daiktavardžiai paprastai skaičiais nekaitomi. Dauguma jų turi vienaskaitos formą ir ti
ik vienas kitas yra daugiskaitinis (atostogos, kautynės, laidotuvės, vedybos). Abstraktieji daiktavardžiai nesudaro junginių su kiekiniais skaitvardžiais, ir tik vienas kitas jų gali būti pasakomas su neapibrėžtą kiekybę reiškiančiais prieveiksmiais (daug naudos; mažai naudos; tiek graužaties; kiek garbės). Kai kurie abstraktieji daiktavardžiai yra linkę konkretėti. Pakitus jų reikšmei, pasikeičia ir morfologinės savybės: buvęs vienaskaitinis abstraktusis daiktavardis tampa kaitomas skaičiais (plg.: vargas – vargai, rūpestis – rūpesčiai, sielvartas – sielvartai, džiaugsmas – džiaugsmai).
Kitu požiūriu daiktavardžiai skirstomi į bendrinius ir tikrinius.
Bendrinis daiktavardis reiškia daiktą kaip tokių pat daiktų visumos atstovą. Pvz., miestas žymi tai, kas bendra visiems miestams, o Vilnius — unikalus miestas, Lietuvos sostinė. Bendriniai daiktavardžiai — tai apibendrinti vienarūšių daiktų, gyvų padarų ar reiškinių pavadinimai (akmuo, džiaugsmas, gėlė, poetas, šuo, žemė, meilė, žaibas). Dauguma bendrinių daiktavardžių (konkretieji) reiškia skaičiuoti galimus dalykus, dėl to kaitomi skaičiais (akmuo – akmenys, vaikas – vaikai, žmogus – žmonės).
Tikriniais daiktavardžiais vadiname tuos daiktavardžius, kurie reiškia daikto, asmens ar dalyko vardą, skiriantį tą daiktą, asmenį ar dalyką nuo kitų tos pačios rūšies daiktų, asmenų ar dalykų. Tikriniai daiktavardžiai rašomi didžiąja raide, o tie jų, kurie vartojami sąlygiškai, tekste išskiriami dar ir kabutėmis. Tikriniai daiktavardžiai — individualūs miestų, upių, ežerų, kalnų, dangaus kūnų, žmonių ir kt. vardai. Saulė, Žemė ir Mėnulis vartojami ir kaip tikriniai, ir kaip bendriniai da
aiktavardžiai. Kai kalbama apie astronomijos objektus, sakomi tikriniai vardai, o kai nusileidžiama į žemiškąjį žmogaus gyvenimą, jo buvimo aplinką, šie astronomijos objektai tampa paprastais žmogaus jutimais suvokiamais daiktais, tada jų pavadinimai rašomi mažąja raide, turi mažybines formas (saulė, saulelė, saulytė, mėnulis, mėnuliukas, žemė, žemelė).
Žmonių vardai ir pavardės gali būti kilę iš bendrinių daiktavardžių: vardai — Rasa, Rūta, Gintaras, Linas, pavardės — Vilkas, Lapė, Žvirblis, Gaidys, Sakalas, Uosis ir kt. Ir atvirkščiai — daiktai gauna savo kūrėjų, atradėjų ar tų, kam skirti, vardus. Lietuviškų jų beveik nėra, bet gana daug tarptautinių — omas, voltas, parkeris, mauzeris, fordas, mersedesas, gerbera. Žmonių pavadinimai iš literatūros ir meno, žymintys ryškų charakterį — donkichotas, donžuanas, pliuškinas.
Tikriniai daiktavardžiai susipynę su pavadinimais. Pvz.: Vilnius, Kazlų Rūda, Kudirkos Naumiestis, Naujoji Akmenė, Paukščių takas, Grįžulo ratai. Vilnius — tikrinis daiktavardis, tačiau daiktavardžiais negalima laikyti dviejų žodžių junginių, nors jų paskirtis visai ta pati kaip ir žodžio Vilnius. Tikrinių daiktavardžių negali būti abstrakčių, o pavadinimų gali; čia ir abstrakcijos gali reikšti konkretų daiktą: laikraštis ,,Aušra”, restoranas ,,Ponių laimė”, apsakymas ,,Laimės žiburys”. Pavadinimų yra labai įvairių — nuo vieno žodžio iki žodžių junginio ir sakinio: ,,Kaip Jonelis raides pažino”, ,,Miškais ateina ruduo”. Jie gali būti ir ne daiktavardžiai: ,,Kliudžiau” (veiksmažodis), ,,Jis ir Ji”, ,,Tūla” (įvardžiai), ,,Pas Juozapą” (prielinksninė konstrukcija), ,,Iki” (prielinksnis be linksnio). Tokius pavadinimus paprastai tekste imame į kabutes.
Griežtos ribos tarp tikrinių ir bendrinių daiktavardžių nėra. Kalboje kartais pasitaiko, kad tikrinis daiktavardis visiškai atitrūksta nuo savo pirmykštės individualios reikšmės ir imamas vartoti kaip bendras tam tikros rūšies daiktų ar reiškinių pavadinimas. Tuomet jis virsta bendriniu daiktavardžiu. Šitaip iš žmonių pavardžių atsirado tarptautiniai bendriniai daiktavardžiai amperas, brauningas, fordas, kulonas, omas, niutonas, parkeris, rentgenas, vatas, voltas ir kt. Panašiu keliu į kalbą atėjo bendriniai daiktavardžiai donkichotas, donžuanas, krezas, lovelasas, mecenatas, mentorius, tik čia vieno asmens vardas ar pavardė perkelta kitiems asmenims, pasižymintiems panašiomis savybėmis. Ir atvirkščiai, bendriniai daiktavardžiai, jeigu juos imame vartoti individualiems daiktams ar asmenims pavadinti, virsta tikriniais daiktavardžiais, pvz.: Rytai, Vakarai, Rūta, Mėta, Eglė, Gintaras, Linas, Rasa ir kt. Daugelis mūsų krikščioniškųjų vardų, atėjusių į mūsų kalbą iš kitų kalbų, pirmajame šaltinyje irgi galėjo būti vartojami kaip bendriniai žodžiai (plg. Petras — gr. petros „uola, akmuo”, Paulius — lot. paulus „mažas”, Klemencija — lot. clementia „švelnumas”, Adomas — hebr. adam „žmogus”, Agnė — gr. hagne „tyra” ir kt.

Daiktavardziu skaiciai
Daiktavardžių g

. . .

ŽodžiaiLinksniai keliaselnias banginisdramblys vyšniagalia lapėantilopė lūšisangis
Vns. V. -(i)as -is, -ys -(i)a -ė -is
N. -(i)ai -ei -(i)ai
G. -(i)ą -į -(i)ą -ę -į
Įn. -(i)a -e
Vt. -yje -yje -(i)oje -ėje -yje
Dgs. V. -(i)ai -(i)ai -ys
N. -(i)ams -(i)ams
G. -(i)as -es -is
Įn. -(i)ais -(i)ais
Vt. -(i)uose -(i)uose -(i)ose -ėse -yse

Kitų kalbos dalių daiktavardėjimas
Paprastai daiktavardėja būdvardžiai ir būdvardinę reikšmę turintys dalyviai, kai jų reiškiama ypatybė yra labai svarbi, esminė. Reikia skirti tikrą daiktavardėjimą nuo daiktavardinės vartosenos. Daiktavardžio pozicijose (veiksnio ir papildinio) gali atsidurti daugelis būdvardžių, bet nuo to jie nevirsta daiktavardžiais:
Aklas aklą netoli tenuves.
Bepigu plikam peštis, turtingam vogt, o senam meluot.
Jauni šoka — žemė dreba, seni šoka — dantys kleba.
Pastarajame sakinyje jauni yra būdvardis, bet visai kas kita jaunasis, jaunoji. Šiuo atveju jaunasis „jaunikis”, o jaunoji „nuotaka”. Plg. dar kitus daiktavardžius, kilusius iš ypatybę reiškiančių žodžių: stiklinė, peleninė, rašalinė; miegamasis, valgomasis, nelabasis, kuliamoji, greitoji.
Daiktavardžio gramatinio nagrinėjimo planas
1. Pradinė daiktavardžio forma (vienaskaitos vardininkas).
2. Kalbos dalis (daiktavardis).
3. Skyrius (tikrinis ar bendrinis).
4. Giminė (vyriškoji ar moteriškoji).
5. Linksniuotė, skaičius ir linksnis.
6. Kuo eina sakinyje.
Juodoj žemėj balta duona auga.
žemėj (žemė) – daiktav., bendr., mot.g., II l., vns. viet.; v. apl.(kur auga?);
duona – daiktav., bendr., mot.g., II l., vns. vard.; veiksn. (kas auga?).

Įsidėmėkite. Įvairių knygų, žurnalų, laikraščių, kino filmų, įmonių, draugijų, mašinų ir kiti pavadinimai rašomi ne tik didžiąja raide, bet ir išskiriami kabutėmis. Pvz.: „Užburta karalystė”, „Brisiaus galas”, „Lietuvos aidas”, gamykla „Verpstas”, „Žinijos” draugija, „Žalgirio” stadionas, šaldytuvas „Snaigė” ir kt.

Join the Conversation

×
×