TurinysBodlero kūryba 7Bodlero „Piktybės gėlės“ 11Pabaiga 14Naudota literatūra 15
Biografija
Š. Bodleras gimė 1821 metais balandžio 21 d. Jo genealogija liūdna; tarp jo senolių buvo bepročių ir idiotų. Bodlero biografija labai paprasta, žiūrint išviršinį jo gyvenimo įvykių ir kupina vidinio tragizmo. Jo tėvas buvo vienas tų žmonių, kurie dažnai pasitaiko revoliucijos metais. Perversmo greitumas neleido net karščiausiems naujųjų idėjų šalininkams visai atsikratyti senosios tvarkos įpročiais. Jo pažiūros buvo kraštutinai revoliucinės, bet jis pats savo įpročiais visą gyvenimą liko aristokratas ir estetas, grožio bei grakštumo pamėgimą jis perdavė savo sūnui. Pirmas, stiprus sąmoningas įspūdis, susidūrus su gyvenimu, paliko būsimojo poeto sieloje niūrų pėdsaką: jo tėvas mirė, kai jam buvo dešimt metų, o motina ištekėjo už kito. Iš senolių paveldėjęs nervingą organizaciją, linkimas į analizę ir per didelis įspūdingumas vertė jį matyti „gyvenimo siaubą“ kiekvienoje nelaimėje, kiekvienoje asmeninėje nesėkmėje, ir Šarlį giliai nustebimo pasielgimas motinos, kuri taip greitai pamiršo savo vyrą. Liono ir Paryžiaus koledžai, kuriuose poetas mokėsi, mažai jam tedavė, ir septyniolikos metų jaunuolis pasinėrė tame netvarkingame Paryžiaus gyvenime, kuriame rado, galbūt, svarbiausius savo įspūdžius, svarbiausius savo poezijos motyvus. Jo neviliojo aristokratiškos sferos, kuriomis priklausė jo patėvis, o kaip namiškiai suprato jo vidinį pasaulį ir kaip sutiko motina jo troškimą atsiduoti poetinei kūrybai, parodo eilėraštis „Palaiminimas“, kurį įkvėpė kova su motina dėl Šarlio literatūrinių planų. Savo vienatvės supratimą ir pažintį su tamsiaisiais Paryžiaus užkampiais – štai ką patyrė Bodleras savo jaunystėje. 1841 metais, nusileisdamas giminėms, Bodleras vyksta į Indiją, bet motinos lūkesčiai neišsipildė. Išsiilgęs tėvynės Bodleras grįžo į Paryžių, net nepasiekęs paskyrimo vietos. Užuot nurimęs, jis grįžo dar su turtingesne fantazija ir net su pamėgimu mistifikuoti, jis parsivežė su savim „juodosios Veneros kultą“ ir pasakojo tai, ko niekuomet nebuvo matęs. Šis antras bruožas – linkimas mistifikuoti – tokiam žmogui, kaip Bodleras, buvo natūrali išeitis iš jo idealinių siekimų. Liguistam kūdikiui didmiesčio, kur sudėtingai verdąs gyvenimas palaidojo visus natūralius santykius, apkraudamas dirbtinumo sluoksniu, kur patsai nenatūralumas bei natūralumas atrodo kaip maivymasis bei manieringumas, – liguistam šio subtilios kultūros centro auklėtiniui beliko ieškoti tiktai paguodos originaliose prasimanymuose bei fantastinėse išdaigose, kurie jo jautriame prote beveik nesiskyrė nuo tikrovės. „Bodlerą, – sako Teofilis Gotje, – kaltino esant pamaivą, norintį žūtbūt atrodyti originaliu, linkusį į manieringumą. Bet argi nėra „natūraliai manieringų“ žmonių? Tokių žmonių tikroji afektacija yra kaip tik paprastumas. Jiems reikia ieškoti ir vargti, kad jie būtų paprasti. Jų smegenys taip sutvarkytos, kad idėjos juda ne tiesiomis linijomis, bet spiralėmis. Jų pirmosios mintys yra subtiliausios, sudėtingiausios ir įtempčiausios. Jie viską mato tam tikru požiūriu, kuri keičia perspektyvą. Juos stebina pirmiausia patys keistieji bei fantastiškieji vaizduojamojo reiškinio bruožai, ir jie moka tučtuojau surasti paslaptingą giją, kuri jungia šiuos bruožus su jų pagrindu. Bodleras buvo kaip tik toksai, ir ten, kur kritika mato pastangą, varginantį darbą, ten, tiesą sakant, mes matome laisvą ir natūralų jo asmenybės reiškimąsi.“ Norint suprasti Bodlero afektacijos natūralų pobūdį, reikia atsiminti, kad ji atsirado mieste, kur austrės ir pūvąs sūris tam tikroje visuomenėje laikomi normaliais valgiais, o sveiko maisto noras toje pačioje visuomenėje atrodytų maivymasis ir žmogaus prigimties iškraipymas. Bodlerui brangiai atsiejo „juodosios Veneros“ kultas. Jis įsimylėjo Žaną Diuval, kuri neturėjo jokių teigiamų ypatybių, nebent tik tai, kad priklausė spalvotajai rasei. Ji neturėjo nei proto, nei talento, nei grožio, nei širdies. Net Banvilis, poetas ir Bodlero draugas, labai linkęs į lyrinį entuziazmą bei pagyrimus savo jaunystėms draugams, ironiškai kalba apie „beraštę gražuolę“, o kiti poeto draugai klaba apie ja dar nedraugiškiau. Žana tarnavo viename mažame Paryžiaus teatre ir iš tiesų virto poeto piktuoju genijum. Ji gerokai suardė jo gyvenimą. Smulkių žinių apie jos tolimesnį likimą nėra. Yra žinoma, kad ji daug gėrė, susirgo stabu ir mirė baisiai nuskurdus ligoninėje, keleriems metams po poeto mirties. Bodleras nuolat rūpinosi Žana, net patsai skursdamas.
Nėra jokios abejonės, kad ši moteris yra kalta už tai, kas Bodleras buvo ne kokios nuomonės apie moteris. Sielos gilumoje Bodleras moteris niekino, manė kad jos yra viena iš velnio pasirenkamų formų. Jis stebėjosi, kaip moteris įleidžia į mokyklą. Trečias nepaprastai įdomus Bodlero bruožas – jo dendizmas. Bodleras buvo džentelmenas nuo galvos iki kojų. Jis nepaprastai rūpestingai apgalvodavo ir keisdavo drabužius, ir kuomet kai skurdas buvo privertęs poetą suvaržyti savo įpročius, jis visaip stengėsi gerai apsirengti. Ir visur jis buvo dendi; jis labai paisė padorumo taisyklių, jis bijojo būti pavergtas aistros. Tiek daug laiko skirdamas meilei, Bodleras niekuomet neatidavė jai širdies, nei minties; niekuomet meilužė negalėdavo pasiekti, kad ji paaukotų jai jos konkurentę – mūzą. Šarlio Bodlero dendizmas buvo kilęs iš to paties šaltinio, kai ir jo manieringumas. Triukšmingas sostinės kūdikis, jis nemėgo to, kas natūralu, o dendizmas yra gamtos pavergimo menui simbolis. Fantazija aukštesnė už tikrovę, iliuzija aukštesnė už tisą. Šis romantizmo principas buvo savotiškai Bodlero nušviestas. Kam ieškoti tai, kas fantastiška, už gyvenimo ribų, kai patsai gyvenimas didmiesčiuose virto fantazija, kai visi natūralieji jausmai bei instinktai ir jų reiškimasis vyksta tokiomis sąlygomis bei aplinkybėmis, kurios tiek primena natūraliuosius jausmus, kiek sapnas primena tikrovę. Dendizmas yra gražus šio žmogaus prigimties iškraipymo įsikūnijimas, o visa, kas žudo natūrą ir šlykščią tikrovę, traukia į save Bodlero protą, kuris ėjo klaidingu keliu, aistringai trokšdamas nežinomo idealo. Tuo metu, kiti utopistai bei pasaulio atnaujinimo skelbėjai svajodavo apie visuomenės sutvarkymą teisingumo pagrindais ir energingoje socialinėje veikloje rasdavo išeitį savo kilniesiems polėkiams bei neaiškiems idealo siekimams, Bodleras vis giliau ir giliau grimzdo į dirbtinių jaudinimųsi tvarką ir atsidavė bukinančių košmarų valiai. Nuo 1842 iki 1845 metų Bodleras gyveno labai laimingai. Jis gavo savo tėvo palikimo dalį, kurį sudarė septyniasdešimt penkių tūkstančių frankų kapitalą. Jis išgyveno tuos metus, besikalbėdamas su bičiuliais ir skaitydamas knygas. Vienas jo bičiulių aprašo šiuos bendruosius pasivaikščiojimus. Ji nueidavo į smukles, rinkdavosi vietas, niekinamas buržuazijos, bet tinkamas subtiliems ir kilniems pasikalbėjimams apie meną, literatūrą ir net moralę. Ydingasis Paryžius įdiegė jam palinkimą į cinizmą. Jis pietaudavo restoranuose su moterimis, o nakvodavo lindynėse. Jis matydavo prabangą, kuri erzindavo nervus ir kliudė galvoti. Svaiginimosi keliui nėra galo! Dirbtiniu būdu susijaudinančio žmogaus jausmai greitai atbunka ir reikalauja vis stipresnių ir stipresnių priemonių. Poetai nemoka taupyti pinigų, ir Bodleras netrukus ėmė skursti. Tikrovė apsidarė dar labiau neapkenčiama, noras svaigintis padidėjo. Milžiniškas miestas daugiau nebedavė užuomaršos priemonių. Hašišas ir opiumas yra paskutinė priebėga tam, kurio liguistos vaizduotės negali pažadinti net vyno tvaikas. Poeto draugai mėgino jį gintį nuo kaltinimo, kad jis vartodavęs tokias jaudinimo priemones, kaip hašišas bei opiumas, bet patsai poetas buvo atviresnis. „Aš kultivavau savo istoriją, gėrėdamasis ir pasibaisėdamas. Šiuo metu man nuolat svaigsta galva, ir šiandien. 1862 metų sausio 23 dieną, aš gavau griežtą įspėjimą: ties manimi tartum dvelktelėjo beprotybės sparnas.“ O jo nuostabioji knyga, kuri padainuoja dangišką svaigulio džiaugsmą, turėjo pateisinti tą mintį, kad „daiktų nėra tikrovėje, ir tikroji tikrovė yra tik svajonėse“. „Nepaprasta sielos būklė, kurią sudaro apsvaigimas yra tikras rojus, palyginus su kasdieninio gyvenimo vulgarumu“, sako čia Bodleras. Svaiginimasis hašišu bei opiumu kilo vis iš to paties troškimo pasiekti tai, kas nepasiekiama. Taip liguistai iškrypo protas, iš esmės kilnus, bet nedrausmingas ir nepastovus, nesugebėjęs suvirškinti didžiųjų, amžiaus iškeltų idėjų bei problemų. Bodleras nebuvo abejingas įvykiams, kurie jaudino jo amžininkus: 1848 metų revoliucija jį patraukė su savim, jį matė minioje su ginklu rankose, jambuko šlykšti buržuazija ir jos krautuvininkiški siekimai, jis niekino respublikonus, šiuos „atkaklius prabangos, grakščiojo meno ir poezijos priešus“, jis sielojosi sunkia darbininkų būkle, Paryžiaus varguolių kančiose jis matė bendrosios visatos tragedijos atspindį, ir tuo pačiu jam buvo nesvetimos svajonės apie teokratinę valstybę pagal Jozefo de Maestro receptą, jam baisūs buvo utopistai, progresistai, utilitaristai. Politinės bei socialinės Bodlero pažiūros susilaukė to paties likimo, kokio neišvengė visos nekantrios, liguistai nervingos natūros, nenorinčios laukti politinės bei socialinės kovos rezultatų, nemokančios taikytis su kovojančiųjų silpnybėmis. Tokie neaprėpiamų reikalavimų žmonės niekuomet neužsidarys konkrečios programos rėmuose, neprisidės nei prie vienos partijos ir geriau išsirinks bevaisį liūdesį ir liguistas svajones, negu lėtą darbą ir rūsčią eilinių veikėjų kovą. „Būti naudingu žmogumi, – sako poetas, – man visuomet atrodė nepaprastai šlykštu.“ Bodlero akyse įvykių eiga nušvisdavo kažkokioje fejeriškoje šviesoje, istorinės figūros ir įvykiai įgaudavo fantastinių formų. Ten, kur kiti matė siaubą, jis matė „per didelį komizmą“; įsitikinimas jam virto plėšiko savybe, o dvasios menkystė – doro žmogaus ypatybė. Jis troško to, kas nepaprasta ir keista, jis įprato svaigintis, ir tikrovė jo akyse virto bjauri ir menka. Kur benukreiptų žvilgsnį savo, jis visur matė griežtą savo svajonių kontrastą. Jo pasisakymai apie ano meto įvykius yra trumpi ir negailestingi. Su kokiu slaptu, skausmingu pasigėrėjimu jis sugaudavo tai, kas šlykštu, visame, ką jis matė, ir su kokiu džiaugsmu atskleisdavo si ko šlykštumą. „Prekyba iš esmės yra velnio padaras, – sako jis, – prekyba yra atpildas, skolinimas pagal principą: grąžink man daugiau negu aš esu davęs. Kiekvieno komersanto dvasia pilna ydų. Prekyba yra natūrali ir todėl nedora.“ Kiekviena karta išskiria savo aukas, savo liguistus narius, nemokančius rasti vietos tarp sveikųjų darbininkų ir savo dejonėmis bei skundais dar labiau išryškinančius normaliųjų žmonijos siekimų jėgą i nekintamą galią materialinėje ir dvasinėje sferoje. Tuo metu prancūzų visuomenė aukojo tūkstančius gyvybių už politinės laisvės teisę, prasidėjo ryžtingas išnaudotojų ir išnaudojamųjų dvikova, bet Bodleras nematė prasmės didžiuosiuose istoriniuose įvykiuose, vykstančiuose prie jo akis. Jam atrodė, kad pasaulis juda tik per visuotinį nesusipratimą, „Tik dėl bendro nesupratimo žmonės susitaria vienas su kitu. Jei, nelaimei, jie suprastų viena skitą, santarvės negalėtų būti. Protingas žmogus, niekuomet su nieku nesutinkąs, turi taip pat prisitaikyti, kad rastų malonumą, kuris jam gausiai atlygintų už jo nuovargį.“ Bodleras apleido idėjinę literatūrą. Kadaise su pamėgimu skaitęs darbininkų dainių Pjerą Diuponą, ji palaipsniui vis labiau virsta grynojo meno gerbėju. Teofilis Gotje ir Lekontas de Lilis buvo mėgstamiausi poetai. Edgaras Po per pirmąjį susipažinimą jam padarė didelį įspūdį. Jis perskaitė jo kūrinius 1848 – 1847 metais ir „buvo nepaprastai susijaudinęs“; poemas ir apysakas, apie kurias ji jau seniai „miglotai ir netvarkingai buvo galvojęs“, Edgaras Po įkūnijo į tobulas formas. Paskutiniai jo gyvenimo metai buvo skausmo agonija. Paryžius, šis verdąs pragaras, prarijo vieną iš brangiausių aukų: didysis miestas, viliojęs poetą savo žavingais birtais, į gyvenimo galą nepaliko jam nieko kito, kaip vien tik ligą ir sunkų vargą. Štai kaip Gotje aprašo Bodlero išvaizdą šiame paskutiniame jo gyvenimo periode: „Jo figūra suliesėjo ir tartum susidvasino; akys išsiplėtė, nosis pasmailėjo i r lyg sukietėjo, lupos kietai susičiaupė ir, rodos, savo kampuose paslėpė kažkokią sarkastišką mįslę… prie kadaise rausvų skruostų atspalvio prisidėjo geltoni ligos ir nuovargio tonai. Bent kiek nuplikusi kakta atrodė didesnė ir, taip sakant, solidesnė; jis dabar atrodė iškaltas ir kiečiausio marmuro. Ploni, lyg šilkiniai, ilgi plaukai, jau praretėję ir beveik visai balti (44 metų!), harmonizavo su šia fizionomiją, sykiu ir sena, ir jauna, teikdami poetui beveik graikišką išvaizdą. 1867 metais, rugsėjo 2 dieną poetą laidojo. Jis ir pasaulis persiskyrė nesuprantami ir svetimi vienas antram; tik kelios dešimtys draugų ir rašytojų lydėjo jį į kapus, o du ar trys entuziastiški atsiliepimai sustingo tarp šaltų prancūzų spaudos nekrologų.Bodlero kūrybaJo poezija – liūdna apysaka tų paklydimų, kurių buvo pilnas jo gyvenimas. Tai apysaka neįvykdytų idealo siekimų, šlykščių nusmukimo vaizdų ir baisų kančių prablaivėjimo momentais. Nedaug poetų mokėjo apšviesti tokia pikta lemiančia, fejeriška šviesa ydų paveikslus, su tokia liguista jėga piešti žmogaus prigimties iškraipymus. Viename iš stipriausių šios grupės eilėraščių – „Kankinė“ – prieš mūsų akis uždarame kambaryje, tarp „veidrodžių, paveikslų, spalvotų flakonų“ – moters lavonas; jos galva „su sunkiais ebeno plaukų karčiais ir brangiųjų akmenų našta“ gyli ant stalelio.
Akivaizdoje šio siaubingo reginio poetas nugrimzta i savo mintis; jis galvoja apie jos žudiką, „ar jis atvėrė sielą nuodėmingų jausmų bei geidulių pražūtingai rujai“, jis galvoja apie šį žiaurių žmogų, „kurio nepasotinamo įkarščio nenumalšinai tu, gyva“, ir baigia mintimi, kad žudikas nepabėgs nuo sielvarto, kad „vaizdas mielas“ nesiskirs nuo jo ir, lygiai kaip ir nužudytoji, jis „mylės ir bus ištikimas iki mirties“.Ne mažiau siaubingas paveikslas vaizduojas Citeros gyventojo lavoną: kybantį lavoną drasko į gabalus varnai, „smeigdami į kruvinas puvenas snapų smaigalius“.Bodleras ypatingai mėgsta puvimo vaizdus. Susimąstęs jis sustoja, pamatęs dvėselieną, jis žiūri į skraidančių ties ja muselių spiečius, į „batalionus kirmėlių“, kurios šliaužė ir slinko raitydamosi supuvusiomis skiautelėmis, kaip tiršta sriuba“. Iš metų laikų jis labiausiai mėgsta „rudens pabaigą ir žiemos dienas su purvais aptaškytų pavasariu“, nes jie apglėbia jo „mirusią sielą miglota marška“, nes „širdžiai, kur girdėti laidotuvių giesmės“, malonu regėti, kaip verkiąs vasaris lieja šaltą šviesą, panašią į sutemas“.Visi šie vaizdai – ne tik poetas stabai, jie taip pat – pikti ir negailestingi jo kankintojai, jis žino, kad jie yra jo neatskiriami palydovai, kad jie yra bausmė už jo paklydimus, ir tasai sielvartas, tas savo beprotystės supratimas yra antrasis jo eilėraščių motyvas. Jis gėrisi nežmoniškais vaizdais, bet jis nekviečia žmonijos eiti beprotybės keliu, kaip darydavo jo epigonai, kurie vienpusiškai suprato savo pirmtaką. Atvirkščiai, jis siūlo visiems „dangaus, žemės ir žmonių“ draugams mesti „šia saturnalijų, orgijų ir sielvarto“ knygą. Kas „neseka šėtonu“, tas laiko poetą ligoniu arba nesupras jo knygoje nė vieno žodžio.Kaip ir kiekvienam bevaliui žmogui, nemokančiam atsispirti pagundai, bet ir sąžinės balso negalinčiam nuslopinti, Bodlerui tenka tai pakilti, tai nusmukti. Jis tai pakyla iki tauriausių idealų skelbimo, tai nusmunka dar žemiau, į pat prarajos kraštą, ir virsta jau tikruoju piktybės dainiumi…prablaivėjimo momentais, kai poetas mokėdavo nugirsti kenčiančios žmonijos raudojimą ir nusileisdavo iš savo liguistų svajonių sferos į realiųjų reikalų sritį, jis sukurdavo, gal būt, geriausias savo giesmes. Tas, kurį dekadentai buvo paskelbę savo beprotystės įkvėpuoju, tapdavo tikruoju realistu, humaniškumo skelbėju ir ydų demaskuotoju. Paryžiaus gatvės ne tiktai pražudė jo nervus, jos turėjo ir teigiamos įtakos: slankiodamas jomis, jis išmoko mylėti nuskriaustuosius ir engiamuosius. Ištisa galerija vaizdų, paimtų iš ištvirkavimo lindynių, dirbtuvių ir kitų skurdo bei vargo gūžtų, iškyla prieš mus jo eilėraščiuose. Kiek švelnaus jausmo jo vaizduojamose „Seniukėse“, „šiose silpnose paliegėlėse su susikūprinusia nugara“, kurias poetas taip mėgsta stebėti Paryžiaus gatvėse ir kurių „akių bedugniai šuliniai išrausti karštųjų ašarų upėmis…nesibaigiančiais srautais.“ Jis galvoja apie moterų kančias, kurių „vieną tėvynė įstūmė į vargą, kitą vyras prislėgė sielvartas, trečiai sūnūs pervėrė širdį – ir visų ašaros galėtų sudaryti ištisą upę“. Jis liūdi, kad dabar jau niekas neatpažįsta, jog jos buvo gracijos, kurios tiek buvo pavergusios širdžių; dabar tik nemandagus girtuoklis praeidamas meta joms pašaipą arba įžūlus vaikėzas joms mina ant kulnų. Jis stebi, kaip bailios, susirietusios ir išblyškusios, jos slankioja pasieniais; jį jaudina jų kiekvienas netikslus žingsnis; jis slapta gėrisi jomis, kaip tėvas vaikais. „Aš – sušunka poetas, – vėl regiu, kaip pražysta jūsų žuvusios dienos, regiu neįgudusių aistrų neaiškų sąjūdį; per jūsų skaistumą aš pats darausi šviesesnis, atleidžiu ir myliu visus jūsų paklydimus.“„Burtingas vakaras“ verčia poetą prisiminti nuvargusius darbininkus; niekas taip nelaimina vakaro, kaip tas, kas „tą valandą nuo veido nusišluostė karštą prakaitą, kieno sielvartingos akys jau seniai apsunko, – darbininkas, vos gyvas atslinkęs prie lovos“; poeto vaizduotėje iškyla ligoninės, kurios, kurios šiuo metu „pilnos atodūsių“; „ligonių kančios dabar užvis sunkiausios, naktis, tamsi kaip priešas, griebia juos už krūtinės ir skandina bendroje bedugnėje“. Nemaža šių nelaimingųjų vargsta turtingoje ir triukšmingoje sostinėje, kur „ploja ir spiegia teatrai“, kur „ilgesingai staugia vargonai“, kur „skamba balsai, juokas, vyno taurės“; bet dar daugiau benamių elgetų, tų, „kurie nejaukiame gyvenime niekuomet nepažino šeimyninės šilumos“. Toksai yra vakaras šio džiūgaujančio giganto, abejingo ašaroms ir kančioms tų, kuriems pritrūko vietos iškilmingoje gyvenimo puotoje.Bodleras mokėjo ne tiktai svaigintis beprotiškomis orgijomis ir rafinuotais malonumais, kurių randama didmiesčiuose, – liguistai jautria siela jis girdėjo visus atodūsius ir dejones, kurie plaukė iš įvairių didžiojo miesto užkampių. Darbininkai ir prostitutės, gimdyvės ir mirštančiosios, įvairių luomų ir profesijų nelaimingieji slinkdavo prieš jos žvilgsnį; ji atsimena kiekvieną pamirštą kankinį, jam vaidenas akyse, kaip „brenda per purvynus serganti negrė, kaip platanų i kokoso palmių giraitė išdidžiai iškyla prieš jos akis už Paryžiaus ūkanų sienos“; jis sielojosi dėl sulysusių ir išblyškusių našlaičių, liūdi tų, kurie „niekados neapkabins savo brangiųjų, kurių nelaimės ir liūdesys – amžini, amžini!“ jis galvoja „apie keleivius karštoje dykumoje, apie pakliuvusius į nelaisvę ir kritusius…ir apie daugelį kitų“ (Gulbė).Prablaivėjimo momentais ji slinkęs išsižadėti savo estetinių idealų bei liguisto svaigimo palaimos ir prakeikti šį dirbtinį džiaugsmą vardan sveikos ir normalios laimės. Jisai, taip mėgęs persenusių civilizacijų poeziją, tokiai momentais neigia „kadaise žinomą grožį“, pažįstamą tiktai „išlepusioms ištvirkimo epochoms“. Jis sako, kad „šitie pavėlavusių poetų prasimanymai nedavė laimės nuskurdusioms tautoms“; jis pavydi šviesiajai jaunystei, paprastai ir neištvirkusiai“; jį sukrečia šiurpas, matant visuotinį išsigimimą i žmones, kurie nebe žmonės, o „negyvos lėlės, žmonių parodijos“, kurių „kraujyje juodi amžių nuodai, motinų ydos ir tėvų niekšybės“.Bodleras ne tiktai kenčiančios žmonijos sielvartų dainius – jis yra egoizmo i nedorybių demaskuotojas. Tais momentais, kai poetas blaiviai ir sąmoningai žiūri į gyvenimą, jis ne tiktai verkia, matydamas žmonių kančias, – jam darosi aiškio sąlygos bei priežastys, dėl kurių šios kančios atsiranda, jis mato jų kaltininkus, ir tuomet ydų, ištvirkimo ir žmogaus prigimties išsigimimo vaizdai liaujasi buvę pramoga persisotinusių žmonių. Kurie ieško naujų jaudinimų: šitie vaizdai virsta rimtomis ir liūdnomis satyromis. Pasaulis atrodo poetui nugrimzdęs amžinoje nuodėmėje. Tokiais momentais jis kreipiasi į žmones prikaišiodamas: „Kas jums dangus ir būsimos amžinos kančios? Kas jums griežtųjų žemės įstatymų nuosprendis? Sąžinę, tiesą jūs vadinate negyvais garsais“. „Niūraus vidurnakčio“ metu, kai laikrodis „pašiepiamai ir aitriai reikalauja praėjusios dienos apyskaitos, žmonėms tenka prisipažinti, kad jie, „atbukinto skonio vergai, už Baltazaro stalo laižo rankas brutaliai jėgai – niekingam žemės tarnui; tą niekino, ką mylėjo, tam meldėsi, ką keikė“, jie „skriaudė minios niekinamus bejėgius, gyrė miegą ir atbukimą, giedojo himną savo grandinėms ir laimino blankią šlykštaus trūnijimo šviesą“. Poetas atvaizdavo egoistus bei ydingus žmones šalia kenčiančiųjų bei vargšų: šykštuolis, galviją apie tris senas lentas tėvo kartui, kai tėvas“ dar kvėpavo“; laikraštininkas ,šaukiąs į visų geriausiąjį, į viską matantįjį ir visagalį, kurį „jis pats tamsoje paskandino“, „išgverę fatai“ ir kiti nelaimingieji kreipia į savo Bodlero dėmesį. Kartais ydų žavesys ir pasibjaurėjimas jomis taip harmoningai susilieja Bodlero eilėraščiuose, jog sunku pasakyti, kame baigiasi liguistas susižavėjimas ir kame prasideda satyra ir plakimas.Nenoromis kyla klausimas: jeigu ydos Buvo ne tiktai smaguriavimas, jeigu jis matė jų baisumą, mokėjo jas plakti ir kartais tirk pakildavo, jog suprasdavo socialines ydų priežastis tai nejaugi jis neturėjo pozityvių idealų, nei sykio nemėgino eiti tam tikru keliu, kurio eidamas jis galėtų išsivaduoti nuo niūriųjų skurdo bei kančių vaizdų, nuo savo paties ilgesio bei nevilties?Bodleras ne tik pažino idealo siekimą. Visa jo besiilginti ir protestuojanti poezija sukurta ant šių siekimų griuvėsių. Jo eilėse ne kartą galima užtikti himnus tam, kas veržiasi aukštyn: jo paties skundą galima girdėti Ikaro skunduose. Kad „prostitučių meilužiai laimingi, žvalūs ir sotūs, o Ikaro rankos sutrupėjo dėl įžūlumo apkabinti debesis“. Tačiau, susijęs su savo aplinka, Bodleras negalėjo aiškiai numatyti kelio į geresnę ateitį. „Palaimintas tavo botagas, baudžiantysis tėve! Palaimintas sielvartas! –sušunka jis eilėraštyje „Netikėtumas“, – tavoji ranka ne tuščiam žaidimui pynė spygliuotą vainiką“. Šis tikėjimas „atpildu“ guodžia jį ne tik asmeninės kančiose, bet ir matant kitų kentėjimus. Mirtis „šnibžda skurdo vaikams, kad arti vaišinga pastogė…Ten angelas dosnia ranka viską jiems duos: židinį, ramybę ir krūvas valgymų – vyno ir duonos….paklos guolį iš gėlių. Atsiųs burtingų sapnų dovaną ir įteiks dangaus raktus!‘Karatais religinė nuotaika užleidžia vietą estetinei. Jis stveriasi grožio, kaip aukščiausiosios gėrybės, kaip vienintelio išganymo inkaro. – jis vienintelis kelias į idealą, į tai, kas neturi ribų, kas nežinoma. Tuomet moralės ir tikybos klausimai traukiasi į šalį, i poetui nerūpi nei Dievas, nei velnias.Bet, galų gale, jo besiblaškanti siela niekur neranda pilnutinio pasitenkinimo ir grįžta prie savo išbandyto išganymo būdo – prie iliuzijos ir apsvaigimo. Jis jaučia savo visišką bejėgiškumą. „Mano siela seniai sulamdyta, sutrypta! Ir jeigu aš mėginčiau, kaip kadaise, giesme išvaikyti šaltas sutemas, aš tik sukriokčiau, kaip sužeistas, beširdžio priešo pamirštas kraujo ežere, po mirusių kūnų krūva, bejėgis netgi pasijudinti!“ Jam belieka tiktai uždaryti „visas suris, visu išėjimus“, svajoti „apie mėlynus horizontus, apie pasakiškus sodus, oazes dykumose, apie dangiško grožio merginų pabučiavimus, apie viską, kas yra vaišioje svajonėje“, arba atsiduoti vynui, kuris išvaduoja dvasią nuo kasdieniškų rūpesčių, krinta į krūtinę, kaip „šventa ambrozija“, kaip brangus grūdas, amžinojo sėjimo pasėtas“, ir „iš mūsų meilės gimsta poezija, besistiepianti dievo, lyg reta gėlė!“Bodlero „Piktybės gėlės“
Bodleras parašė nedaug. Kritika, vertimai, poezija prozoj ir pagaliau „Piktybės gėlės“ – tai visas, nedidelis jo kūrybos lobis. Jis paliko nedaug veikalų dėl to, kad kūrė neskubėdamas, be galo dailindamas, į kiekvieną smulkmeną nepaprastai rūpestingai žiūrėdamas. Jis ieškodavo kuo tiksliausio išsireiškimo. Dėl vieno žodžio jis galėdavo prasėdėti visą dieną, išvartyti visus žodynus, kad tik susirastų tikslesnę reikšmę. Bodlero motyvai –moteris, mirtis, antgamtinis pasaulis, grožis, nuobodis.a) Moteris – „Piktybės gėlėse“ Bodleras daug vietos skiria moteriai. Išlepintam poetui retai ji duoda džiaugsmą, ramybę. Tik kai kada jos galva, jos gestas yra dailūs, kaip dailus peizažas, o žaidžiąs veide juokas tartum vėsus vėjelis skaidriam danguj. Tada ji tokia sveika pasirodo, visi sielvartai išsiblaško. Bet dažniausiai poetui moteris yra kažkokia keista, tamsi kaip nakties deivė, žiauri ir nebyli dvasia, tigras vampyras. Matyti, kad moteris poetui neduoda dvasios ramumo, giedros. Ji, kūno moteris nuodija jo gyvenimą, drasko jo nervus, bet jis nuo jos nebėga, jis pripratęs prie tos kankynės, jam tai miela.b) Mirtis – „Piktybės gėlėse“ ir mirtis klesti. Mylimųjų mirtis, vargšų mirtis, menininkų mirtis. Poetas sako, kad mirtis mus paguodžia ir teikia gyvybę. Ji – gyvenimo tikslas ir vienintelė viltis, kuri kaip eleksyras apsvaigina. Audroje, sniege, šerkšne ji yra virpanti šviesa mūsų tamsiam akiraty. Tai garsus užeigos namas, kur galima vis valgyti, miegoti. Sėdėti. Todėl poetas mano, kad jau laikas keliauti į mirties šalį:O mirtie, senasis kapitone, jau laikas! Pakelkim inkarą… Bodleras mąsto, kaip po mirties ilsėsis palaidoti kūnai. Tirštoje žolėje, kur pilna sraigių, jis norėtų pats sau išsikasti gilią duobę. Ji nekenčia grabų, jam mieliau, kad varnai sudorotų jojo griaučius. Jis surengia liūdnas, niūria, fantastiškas, šiurpulingas laidotuves.
Jei tvankią, tamsią naktįPasigailėjęs geras krikščionisĮ kokį seną sąšlavynąUžkas išgirtą tavo kūną,
Tada, kai skaisčios žvaigždėsNuilsusias akis sumerkia,Ten voras nusities sau tinklą,Gyvatė atsives vaikus;
Per ištisus metus girdėsiTies prakeikta savo galvą,Kaip graudulingai staugs vilkai
Ir išbadėjusios raganos,Kaip siaus seniokai gašlūsIr sąmokslus darys juodi plėšikai.
c) Už gamtos ribų. – Bodleras nepamiršta antgamtinio pasaulio, nepamiršta Dievo, angelų, velnių. Jo dvasia moka nuskirsti viršum tvenkinių, viršum slėnių, kalnų, girų, debesų, marių, anapus saulės, anapus etero, anapus žvaigždėtų sričių. Linksmai jis pasineria su neapsakomu, vyrišku smagumu gilioj begalybėj. Poetas raginasi plasnoti iš merdėjančių puvėsių, nusivalyti aukštybių ore, atsigerti, kaip skaistaus ir dieviško gėrimo, tos ugnies, kuri pripildo skaidrias erdves. Jis nukreipia akis į dangų, jo žodžiai virsta malda:
Garbė tau Dieve, kurs davei skausmusKaip dieviškąjį vaistą nuo mūsų neskaistumoIr kaip geriausią bei tyriausią daiktą,Kuris stipriuosius šventiems džiaugsmams priruošia!
Kalbėdamas apie Dievą, poetas iš akių neišleidžia ir šėtono. Pasauly nuolat eina kova tarp gėrio ir blogio, tarp dangaus ir pragaro. Deja, šioj žemėj viešpatauja piktybė, šėtonas, – tokia svarbiausia „Piktybės gėlių“ mintis.d) Kitos temos. – Bodleras dar mėgsta dainuoti grožį, kurį jis aukština, dievina. Jis gėrisi nusikaltimų vaizdais, irimo, puvimo paveikslais. Blogais keliais vaikščiodamas, rankioja ji piktybės gėles. Viską, ir mirtį, ir meilę, ir Paryžiaus padugnių gyvenimą yra apsiutęs savotiškas nuobodus, dvasios nuovargis – vadinamasis „splinas“ – neįdomus gyvenimas, žmonės. Nuskęstama melancholijoj, pesimizme. Štai ryškus tos nuotaikos vaizdas:
Kuomet dangus sunkus ir žemas stogasSleg alpstančią sielą ilgesio naguos,
Ir kad apglėbęs visą horizonto skliausmą,Jis lieja dieną mums liūdnesnę už naktis;Kuomet kalėjimu drėgnuoju virsta žemė,O viltis, lyg šikšnosparnis,Lekioja ,plakdama sparnu bailiuoju sienasIr bedaužydama sau galvą į puvias lubas;
Kuomet lietus, ištiesęs ilgus kasninkus be galo,Tartum klesčia tyrų tuštumo angas,Ir kad vorų niekingų nebyli tautelėAteina aust tinklų ant dugno mūsų smegenų,
Staiga varpai sušunka, lyg pasiutę,Ir svaido baisiom dangun raudoms,Ir klaidžiojančios be tėvynės dvasiosKad ima verkti atkakliai.
Ir gedulingas važas – be giesmių –iš lėtoPer mano tęsias vėlę; Viltis verkia nuveikta,O ilgesys žiaurus ir despotingasMan ant palinkusios galvos smeig juodą vėliavą.
e) Forma, reikšmė. – Bodlero poezijos forma yra labai išdailinta, klasikiška. Eilėraščių kompozicija – paprasta, aiški. Jie labai muzikalūs, sugestyvūs. Klasikiškos formos jo menas, atidarydamas duris svajonėms, sapnams, duodamas pilną ir šiurpų moderniojo gyvenimo vaizdą, skynė kelią simbolizmui. „Piktybės gėlės“, pasirodydamos, daug įtakos neturėjo. Jų reikšmė užaugo vėliau, jau po poeto mirties. Bodleras vi skilo, jog XIX amžiau pabaigoj užtemdė visus kitus poetus, jo įtakos paragavo kone visi paskesni poetai. Ir dabar yra žmonių, kurie neapkenčia nė mažiausio [priekaišto „Piktybių gėlių“ poetui.
Pabaiga
Paryžiaus bohema, laivų menininkų draugijos, moterys, svaigalai, opiumas – tai aplinka kurioj gyveno ir kūrė didysis prancūzų poetas, rašytojas, E. Po kūrybos vertėjas Šarlis Bodleras (1821 – 1867). Vos pasirodžius jo poezijos rinkiniui “Piktybinės Gėlės” (1857 m.), poetas apkaltinamas viešosios moralės įžeidimu. Kas jis, tas dendis, melancholišku žvilgsniu stebintis gyvenimo piktžaizdes ir svajojantis apie grožio idealą, draskomas kūniškų aistrų ir pakylantis į dvasios tobulybės aukštumas?
Teofilis Gotje apie Š. Bodlerą sakė: “Poetas, kurį mėginama pavaizduoti kaip šėtonišką būtybę, besimėgaujančia Blogiu ir ištvirkimu(suprantama, kūryboje), mylėjo Gėrį ir Grožį pačiu aukščiausiu laipsniu”. Rinkinys “Piktybės Gėlės” yra tarsi jo sielos veidrodis. Pagrindinės kūrybos temos – meilė, moterys, mirtis. Jis rašė apie tai, kas visad buvo šalia, apie tai, ką jautė ir giliai išgyveno. Francisas de Miomandras sakė: “Tai galbūt pats didžiausias mūsų poetas, tai galbūt tas, kurio šlovė neišblės ilgiausiai, nes ji kyla iš pačių amžiniausių ir pačių giliausių mūsų širdies jausmų”. Laikas patvirtino jo žodžius, nes Šarlis Bodleras sukūrė visiškai naują lyrikos stilių, jungiantį konkretumą ir simboliką, intymią šilumą ir kontempliaciją, rimtumą ir skeptišką kartėlį, gilią mintį ir nepaprastai intensyvų vidinį judesį, formos discipliną ir spontanišką vaizdo netikėtumą (menas, anot poeto, turi nustebinti).Naudota literatūra• P. Koganas „Vakarų Europos Literatūra“ – Vilnius, 1948m• Juozas Ambrazevičius, Jonas Grinius, Antanas Vaičiulaitis „Visuotinė literatūra“ – Vilnius, 1991m• Pascal Pia „Bodleras. Liūdesio riteris“ – Vilnius, 200m