Barokas

Turinys

Įžanga……………………………………………………………………………………………….3 psl.Baroko literatūra Europoje…………………………………………………………………..3 psl.Baroko literatūra Lietuvoje………………………………………………………………….4 psl.Konstantinas Sirvydas……………………………………………………………………..4-5 psl.Baroko architektūra ir dailė Lietuvoje…………………………………………………..5 psl.Išvados……………………………………………………………………………………………..6 psl.Literatūra…………………………………………………………………………………………..7 psl.

2

Įžanga

Barokas yra viena iš daugelio epochų, kurios stilius pasireiškė literatūroje, architektūroje, tapyboje ir muzikoje. Tiksliai nurodyti kada ji atsirado tikriausiai būtų neįmanoma, nes nė viena kultūros epocha neatsiranda staiga. Manoma, kad Europoje baroko epocha įsiviešpatavo XVII – XVIII amžiaus pirmoje pusėje po renesanso. Jo atsiradimą paskatino kontrreformacija: kovos, reakcija prieš renesanso kultūrą, viduramžių tradicijų gaivinimas. Ypač baroko raidą skatino monarchai, stambieji feodalai ir kiti kontrreformacijos šalininkai. Manoma, kad baroko terminas kilęs iš portugalų kalbos (perola barocca – netaisyklingos formos perlas). Jo kultūra susiformavo veikiama antikos, viduramžių ir renesanso vertybių. Ji turėjo įtakos visoms meno rūšims, mokslui, filosofinei minčiai, kasdieniam žmonių gyvenimui.

Baroko literatūra Europoje

Baroko literatūra pradėjo formuotis XVI amžiaus pabaigoje, Italijoje. Ryškiausia jo savybė yra specifinis dvilypumas. Baroko poetų kūryba reiškiasi kontrastais. Jie ima rašyti himnus Kristui ir Bachui, labai išpopuliarėja Magdalena. Susidomima religinėmis problemomis, religine poezija, sonetais, giesmėmis, himnais. Religiška mistinė literatūra ypač pasireiškia vokiečių kraštuose, kur žymiausiais jos atstovais buvo J. Scheffer, Ch. Knorr v Rosenroth, J. Balde ir A.H. France. Baroko literatūroje yra labai dažnas žmogus, ieškąs tikrojo savo gyvenimo kelio ir jį randąs pasaulietinio gyvenimo atsisakymu, pasišventimu Dievui tarnauti, už krikščionybę kentėti, visas žemiškas pramogas atmesti ir ryžtis kankinio mirtimi mirti. Religiniam heroizmui dažnai priešais išeina pasaulinės diduomenės motyvai. Šios krypties ryškiausioji srovė buvo marinimas, gavusi vardą iš italų poeto G. Marinio. Jų stilius dirbtinis, iškraipytas. Kadangi marinistams poezija buvo tik pramoga, tai jie buvo linkę į visokias paines alegorijas, alegorines dramas, posmus, eilėraščius, kurių be komentarų negalima suprasti. Marinizmas buvo išplitęs visoje Europoje: Ispanijoje jis reiškėsi kaip gangorizmas, Anglijoje kaip euforizmas, Prancūzijoje kaip preciozinė mokykla, Vokietijoje kaip antroji Silezijos mokykla. Keistenybių ir retenybių ieškojimas baroko rašytojus buvo pakreipęs egzotikon, jie vaizdavo tokių kaip Persijos, Indijos, Peru šalių papročius, šventes, įvairias brangenybes, prabangą. Taip pat barokui būdingas ir grandioziškumas. Kalbama „aukštuoju stiliumi“, veikalas užverčiamas metaforomis, palyginimais, antitezėmis, tik baroko pabaigoje, kai viešėjame gyvenime vis labiau ėmė kilti miestiečiai, senasis baroko stilius pradėjo nykti užleisdamas vietą rokoko stiliui.

3Baroko literatūra Lietuvoje

Baroko literatūra Lietuvoje susijusi su katalikų bažnyčios atsinaujinimu priešinantis reformacijos įtakai. XVII a. kontrreformacija Lietuvoje išugdė daug iškilių asmenybių. Daugiausia literatūros kūrinių sukurta lotynų, lenkų kalbomis, pirmieji bandymai – ir lietuvių kalba. Šiam laikui priklauso dalį savo gyvenimo Lietuvoje praleidęs lotyniškai rašęs poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus, pramintas Sarmatų Horacijumi. Jis studijavo Vilniaus akademijoje, po to Romoje, kur buvo popiežiaus vainikuotas laurais. Su Sarbievijumi Romoje mokėsi ir pirmasis lietuvis misionierius Andriejus Rudamina, kuris vėliau nuvyko į Kinija, ten išmoko kinų kalbą, klausė išpažinčių ir sakė pamokslus. Vilniaus akademijos profesorius Žygimantas Liauksminas išgarsėjo retorikos vadovėliu „Iškalbos praktika, arba Retorikos meno taisyklės“, kuris įvairiuose Vakarų Europos miestuose buvo išleistas net keturiolika kartų. Pirmąją valstybės istoriją parašė taip pat akademijos profesorius Albertas Vijūkas – Kojelavičius. Jo „Historiae Lituanae“ du šimtus metų buvo vienas pagrindinių Lietuvos istorijos veikalų. Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje savo pamokslais pagarsėjo akademijos profesorius Konstantinas Sirvydas, kurio parašytas didelės apimties dviejų dalių pamokslų rinkinys „Punktai sakymų“ ilgiems metams tapo lietuviškų pamokslų sakymo pavyzdžiu.

Konstantinas Sirvydas

Konstantinas Sirvydas yra pirmojo lietuvių kalbos žodyno autorius. Jis gali būti laikomas M. Daukšos pradėto darbo tęsėju Lietuvoje, nes rūpinosi tobulinti lietuvių raštų kalbą. Tačiau savo pažiūromis, kurios išryškėja iš jo originalaus pamokslų rinkinio „Punktai sakmių“, jis neabejotinai priklauso barokui. Konstantinas Sirvydas gimė 1580m. netoli Dabužių (Anykščių raj.), mirė 1631m. Vilniuje. Kilęs iš bajorų. Mokėsi jėzuitų ordino, į kurį įstojo, kolegijose – aukštesniosiose mokyklose – ir Vilniaus universitete. Paskui jame profesoriavo, dėstė Šv. Raštą ir kitus teologijos dalykus. Buvo rektoriaus patarėjas. Taip pat mokė lietuvių kalbos Universitete veikusiuose būreliuose. Šv. Jonų bažnyčioje dešimt su viršum metų sakė lietuviškus pamokslus vilniečiams. Amžininkai mini jo 1630 m. lotynų kalba parašytą lietuvių kalbos gramatiką „Lietuvių kalbos raktas“, bet nieko daugiau apie ją nežinome. Tai būtų pirmoji lietuvių kalbos gramatika.

K.Sirvydas apie 1620 m. Vilniuje iš ledo trijų kalbų žodyną (lenkų-lotynų-lietuvių), skirtą padėti universiteto studentams ir kitiems moksleiviams mokytis lotynų kalbos. Šis tikslas lotyniškoje žodyno pratarmėje nusakomas tokiais vaizdingais žodžiais: „ Juo tarsi vadovu išgrįsite lygiausią kelią į didžiausius lotynų kalbos lobius,

4esančius poezijos ir iškalbos šventovėse“. Bet žodynas padėjo ir norintiems mokytis lietuvių kalbos, ir tiems, kurie siekė ją norminti, K. Sirvydas visus žodžius žodyne pateikė savo gimtąja rytų aukštaičių tarme, kuri tada vyravo Lietuvos sostinės Vilniaus kalboje. Iki 1713m. išėjo penki minėto žodyno leidimai. Čia pacituoti žodžiai paimti iš trečiojo leidimo, nes pirmasis leidimas žinomas tik iš defektinio vienintelio egzemplioriaus, neturinčio antraštinio lapo, pradžios ir pabaigos. Antrasis leidimas visai nežinomas. Be to, pirmasis leidimas sudarytas pagal lenkų kalbininko N. Folkmaro žodyną ir yra mažesnis už turimą trečiąjį leidimą, kurio šaltinis buvo lenko G. Knapskio žodynas. Žodynas buvo tobulinamas. Tai galėjo padaryti pats K. Sirvydas arba po jo mirties tęsęs darbus jėzuitas Jonas Jaknavičius. Iš pradžių žodyne buvo apie 6000 lietuviškų žodžių, o galiausiai – apie 10000. „Trijų kalbų žodyno“ reikšmė be galo didelė. Jo dėka lietuvių raštų kalba pastebimai praturtėjo. Joje įsitvirtino dabar visų vartojami žodžiai: dailė, medvilnė, prakalba, spaustuvė, taisyklė ir daugelis kitų. Įdomu, kad K. Sirvydas nenorėjo į lietuvių kalbą įsileisti kai kurių graikiškos ir lotyniškos kilmės tarptautinių žodžių ir jiems siūlė lietuviškus atitikmenis, kurie šiandien kelia šypseną: sąnarių raikytojas – chirurgas, paniūrystė – melancholija, proto meilė – filosofija, vaikavedys – pedagogas ir t.t. K. Sirvydo intencija buvo graži, bet nepraktiška. Tačiau, be abejo, jį galima vadinti lietuvių leksikografijos tėvu.Reikšmingas lietuvių kalbos, raštijos ir visuomenės minties paminklas yra pamokslų rinkinys „Punktai sakmių“, išleistas Vilniuje: pirmoji dalis – 1629m., antroji – 1644., jau po K. Sirvydo mirties. Tai pirmoji originali lietuviška postilė ne vertimas ar sekimas.

Baroko architektūra ir dailė Lietuvoje

Lietuvos baroko architektūros pradžia galima laikyti Šv. Kazimiero bažnyčią Vilniuje. Ji atsirado veikiama Romos baroko. Šios architektūros pastatai turi aiškią, ramią kompoziciją polinkį į vertikalumą. Ankstyvuoju laikotarpiu (1600 – 1650m.) Vilniuje pastatyta pastatų, kuriems būdingos pereinamosios nuo vėlyvojo renesanso prie baroko formos. Vienas iš jų yra kupolinė Šv. Kazimiero bažnyčia. Brandžiojo baroko laikais (1650 – 1690m.) pastatyta didikų rūmų (Vilniuje – Sapeigų, Slunkių, Pacų). Vėlyvajam barokui (1690 – 1765m.) būdingos grakščios, saikingo ornamento, vienanarės arba trinarės bažnyčios (Vilniuje – Šv. Kotrynos, Misionierių, Kaune – Jėzuitų), dažniausiai plokščias priekinis fasadas su lieknais bokštais ir suskaidytais frontonais. Lietuvos baroko dailė pasižymi saikingumu, turi daug realistinių ir liaudiškų bruožų. Tapytojai: M. Palionis, P. Dankersas, skulptoriai: P. Petris, P. Rosis pastatų interjeruose yra sukūrę barokinės dailės ansamblių, reprezentacinių portretų, vario raižinių.5Išvados

Barokas visai Europai davė naują ir įdomų požiūrį į žmogaus gyvenimą. Literatūra jis turbūt svarbiausias Lietuvai, nes buvo parašyti pirmieji lietuvių kalbos veikalai (lietuvių kalbos žodynas ir lietuvių kalbos gramatika), išleisti nauji aukšto literatūrinio lygio giesmynai. Nemažą reikšmę barokas turėjo ir religiniam gyvenimui. Buvo ypač pradėta domėtis religinėmis problemomis, religine poezija, pradėti rašyti himnai Kristui. Daugiausia architektūrinių kūrinių taip pat susiję su religija, tai: Lietuvoje – Šv. Kazimiero bažnyčia, Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, Šv. Kotrynos bažnyčia, Venecijoje – Šv. Marijos Išgelbėtojos bažnyčia, Romoje – Jėzaus bažnyčia. Taigi galima sakyti, kad baroko epochoje žmonėms labiausia rūpėjo religiniai dalykai, nes architektūrą, dailę ir literatūrą susiejo su jais, ir išprusimas, kadangi jie rašė žodynus, kad kuo daugiau žmonių galėtų išmokti kitų šalių kalbas.

6Literatūra: „Senoji Lietuvos literatūra“ , „11kl. Literatūros vadovėlis“ ir iš interneto.

7