Ar puikybė vis dar nuodėmė?
Visi žmonės vienaip ar kitaip yra išpuikę. Vieni puikuojasi savo išvaizda, kiti turtais, treti taip pat nelieka nuošaly ir randa kuo pasipuikuoti prieš kitus. Žinoma, didžiuotis tuo, ką turi, galima, bet per įkyrus pranašumo rodymas ir dažnas gyrimasis perauga į puikybę. Dažnai žmonės nejaučia ribų ir rodydami savo pranašumą įskaudina kitus. Taigi, galima teigti, kad puikybė iš dalies yra nuodėmė.Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl žmonės išpuiksta, yra juos supanti aplinka. Žinoma ne visi turime kuo puikuotis, girtis, bet ir neturėdami visada randame kažką, nes norime būti pranašesni už kitus. Žmonės, norėdami atrodyti geresniais, pradeda konkuruoti tarp savęs. Paprastų žmonių tarpe konkurencija yra, bet ji nėra tokia įdomi kaip turtingų ir įžymių žmonių tarpe. Norėdami pasipuikuoti jie perkasi naujus automobilius, statosi milžiniškus namus, netgi perkasi įvairias salas atokiausiuose vandenynuose. Svarbiausia yra kuo brangesnis ir didesnis, tada konkurencija yra neišvengiama, nes kiekvienas nori parodyti, kad yra pranašesnis. Manau, kad geriausiai konkurencija matosi aukcionuose, kur žmonės puikuojasi savo turtais, savo galia. Kiekvienas iš jų stengiasi kiek galėdami, kad tik pasiūlytų didesnę sumą pinigų ir taip parodytų, kad būtent jis yra turtingiausias ir daugiausiai galintis sau leisti. Taigi, manau, kad žmonės išpuiksta nuo juos supančios aplinkos. Juk turėdamas daug visada nori tai parodyti.Dažniausiai žmonės išpuiksta nuo pinigų. Turėdami jų daug jie jaučiasi visagaliais ir mano, kad pinigai yra didžiausia laimė ir turėdami jų daug jie bus laimingi. Tačiau ne visada pinigai atneša tik laimę. Būna ir tokių atveju, kad dėl pinigų žūna žmonės. Bet aš negaliu neigti, kad tie, kurie turi daug pinigų yra paprasti žmonės. Dažniausiai, jie jaučiasi visagaliais, nes tiki, kad už pinigus galima viską nupirkti. Žinoma, daugybe atveju taip ir yra. Galime paimti pavyzdžių ir iš mūsų visuomenės. Yra buvę daug atvejų, kada seimo nariai sėsdavo už vairo neblaivūs, ir kai juos sustabdydavo policija, jie norėdavo, kad toks įvykis neiškiltų į viešumą ir norėdami viską nuslėpti siūlydavo dideles sumas pinigų. Tie policininkai, kurie yra sąžiningi, tų pinigų, žinoma, nepriima ir pagal visas taisykles nubaudžia tuos, kurie pažeidžia taisykles. Bet labai įdomu, kiek yra tokių atvejų, kada tokie įvykiai būna nuslėpiami išglaistomi pinigais. Žmonės, turintys pinigų puikuojasi jais ir jaučiasi galingais. Jie tikisi, kad iš bet kokios situacijos jiems išsisukti padės būtent pinigai.
Klausytis, kaip kiti puikuojasi ar giriasi tuo, ką turi, yra ne pats maloniausias dalykas. Dažniausiai tai net skaudina. Bet būna ir tokių žmonių, kurie giriasi ir puikuojasi ne dėl to, kad nori pasirodyti pranašesni, o dėl to, kad nori pasidžiaugti su kitais. Vienas mano pažįstamas dalyvavo viename konkurse, kuriame užėmė pirmąją vietą. Tikrai maniau, kad kai susitiksime jis girsis, bus labai išpuikęs ir dar visaip kitaip rodys, kad jam labai pasisekė, ir kad aš taip nesugebėčiau. Bet viskas buvo kitaip. Susitikę mes apie tai, žinoma, kalbėjom, bet jokios puikybės ar pranašumo iš jo pusės aš nemačiau. Jis nuoširdžiai džiaugėsi savo pergale ir patarė kitaip metais pabandyti ir dalyvauti man. Taigi, puikybė gali būti ne tik piktybiška ir tokia, kuria norėtųsi parodyti, jog esi pranašesnis. Puikybė gali būti ir nuoširdi, kada džiaugiesi už savo pasiekimus ir už tai, ką turi. Teigti, ar puikybė yra nuodėmė, negaliu. Visi mes esame išpuikę, bet ne visada puikybe norime nuvertinti kitus. Manau, kad yra kelios puikybės rūšys. Kada puikuojamės prieš kitus, parodome savo pranašumą ir stengiasi atrodyti geresniais, tada, manau, puikybė yra nuodėmė. O kai mes didžiuojamės ir džiaugiamės tuo, ką turime, tokia puikybė yra ne nuodėmė. Taigi, žmonės patys turi nuspręsti ar daro nuodėmę, ar ne.