Ar literatūra padeda žmogui gyventi?

Ar pameni, kada paskutinį kartą skaitei knygą? Neturiu omeny tų kartų, kai paėmęs knygą į rankas, mintyse vis kartodavai: “Jei neperskaitysiu, negausiu gero pažymio”. Ar esi kada atsivertęs knygą ieškodamas įdomių, naujų, vertingų idėjų, o gyvenime – didžių, gražių idealų, kuriuos nuoširdžiai bei didvyriškai stengtumeisi įvykdyti, ir kitus tuo uždegti? Ar kada bandei atsakyti į klausimus, ką tau gali duoti knyga, kas joje yra gera? Tam ir pradėjau rašyti šį darbą, kad pagaliau sužinotum atsakymus.
Kiekvienas vertingas literatūros veikalas turi savyje ir privalo turėti minties šuuolių į grožį. Mes ieškome grožio savyje, kituose, bandome jį surasti ir mus supančiame pasauly. Knyga, kuri mums atrodo tik negyvas, bežadis popieriaus pluoštas, ima kalbėti įvairiais balsais, ir rodo ji tau gražybių gražybes, kokių tik yra žemėje ir kokių nė būti nėra čionai. Blogi darbai prieš tą grožį blanksta, ir mūsų esybė trokšta amžiams apsistoti prie to surasto grožio, vis atrasti jį gyvenimo atsitikimuose, išgyvenimuose, žmoguje, savo mintyse ir jausmuose.
Italų estetikas Benedetto Crone yra pasakęs: “Kiekviename poeto žodyje, kiekviename jo vaaizduotės kūriny įkūnytas visas žmogaus likimas, visos jo viltys, jo iliuzijos, jo skausmai ir jo džiaugsmai, žmogaus didingumas ir jo menkystė”.Taigi skaitydamas kūrinį, žmogus skaito ir pats save: savo gyvenimą, likimą ir patirtį. Knyga guodžia mus nuliūdusius, pamoko, atidaro akis, ka

ad aiškiau regėtų, ir ausis, kad geriau girdėtų. O svarbaiusia – rodo kelią ir duoda patarimų. Iš tiesų paėmę į rankas knygą visada surasime tiesioginių nurodymų savo gyvenimui, tik reikia mokėti juos išskaityti. Nejučiomis, patys to nenumanydami, mes pateksime į savo skaitomųjų knygų įtaką, savinsimės jose skelbiamą pasaulėžiūrą ir nuomones. Taigi knyga dalyvauja ir mūsų likimo apsprendime.
Žmogus, susižavėjęs kuriuo nors literatūros veikalu, savo susižavėjimą stengiasi įduoti kitiems. Vertingu veikalu gėrisi ne vienas, bet daug žmonių. Jie, brangindami vieną ir tą patį objektą, pradeda vienas kitą labiau branginti. Gal niekas kitas tiek nesustiprina draugiškumo jausmų, kaip bendrai pergyventas estetinis emocionalumas, kaip drauge matytas teatro veikalas, kaip drauge perskaityta knyga. Knyga leidžia pajusti, kokie brangūs yra kiti žmonės.
Yra veikalų, kuriais susižavi visa tauta. Visi parpuola annt kelių prieš jų nuostabųjį grožį, kuris tampa tautos vienybės simboliu. Tokiame meno veikale dažniausiai spindi visa tautos dvasia, didieji jos idealai ir amžinieji jos troškimai. Per meną tautos dvasia prabyla magiškais burtais. Užkerėja žmonių širdis. Tėvynės meilė padega krūtines. Duoda įkvėpimo, pasiaukojimo ir heroizmo žygiams. Ir tauta, turinti vertingų literatūros veikalų, jau negali žūti ir pakrikti, nes ji jau turi bendros visuotinės pagarbos ir meilės objektų, kurie visus jungia, vienija ir išmoko susitelkti bendram tikslui. Toks menas sprogdina egoizmo ir
r individualizmo, siauro dogmatizmo (nediskutuotina, nekritikuotina tema) ir partiškumo grandines. Menininkas visas tautas moko suprasti, branginti ir mylėti. Knyga suvienija tautą.
Juk žmogus yra į kūną įvilkta dvasia. Be dvasinio prado žmogus nebūtų žmogumi. Štai dėl ko dvasios reikalai ir dvasios maitinimas žmogui turėtų labiausiai rūpėti. Toks lengviausiai pasiekiamas dvasios maistas yra gera knyga. Ją skaitant, pamilstama tai, kas idealu ir gražu. Taigi skaitymas yra svarbus ir mūsų dvasios augimui. Tai yra lyg kanalas, kuriuo ateina penas mūsų dvasiai. Kas tą kanalą laikys uždarą, to dvasios gyvenimas bus skurdus. Pascalis yra pasakęs: “Kas neskaito, tas pamiršta žmogaus paskirtį, tas atsisako žmogiškosios vertės, kuri pagrįsta kilniu mąstymu”. Taigi kas nori praplatinti savo dvasios horizontą ir išsilavinti visapusiškai, tas turi skaityti įvairias knygas. Skaitydami didžiųjų žmonių biografijas ir atsiminimus vyrų bei moterų, kurių gyvenimas yra vertas minėti, mes pajusime, lyg būtume toje draugijoje, kuri mus gali išmokyti gyvenimo tiesų.
Kartais kai kurios knygos sukelia daug ginčų ir nesusipratimų. Kartais jos net fanatizmo ugnimi padega krūtines ir įkaitina aistras. Tokių pasėkmių duoda dažniausiai tik netikras, dirbtinas menas. Ir knygų visai abejingų, netraukiančių nei į vieną, nei į kitą pusę, tikrai sakant, nėra, kaip nėra nė visai abejingo darbo: kiekvienas yra kad ir mažiausias žingsnis priešakin ar užpakalin mūsų si
ielos gyvenime. Lygiai kiekviena perskaityta knyga palieka mūsų sieloje kad ir smulkiausią, vos teužmatomą, gėrio ar blogio grūdelį. Ir knyga leidžia mums pasirinkti, kokią sėklą norime auginti savo viduje – gėrio ar blogio.
Knygų autoriai vaizduoja ir visokius nusikaltimus, tačiau drauge parodo, kad galiausiai nusikaltusios sielos yra nelaimingos. Tokie autoriai nevengdami liesti jokių gyvenimo žaizdų, parodo šių bjaurumą ir tuo būdu įspėja nekristi nusikaltimo bedugnėn. Knyga padeda suprasti, kas mūsų laukia nusižengus. Išmokę mylėti ir suprasti knygą, mes uždegsime proto lempą, išvaduosime sielą iš kalėjimo ir atidarysime vartus į pasaulį.
Įsileiskime knygą į savo gyvenimą. Pažinkime ją ir išmokime gerbti. Lai knyga mums parodo, kaip derėtų elgtis ir vestų mus teisingu keliu. Linkiu mokėti visad žodžiuose įžvelgti prasmę, taip negyvą raštą paverčiant gyvenimu. “Ji nebyli, kai reikalauji tylos, iškalbinga, kai skatini prabilti. Knygos dėka maždaug per mėnesį išmoksti tiek, kiek išmoktum iš žinovo lūpų per amžinybę. Ji tave atpalaiduoja, išlaisvina nuo bendravimo su atstumiančiais žmonėmis ir nuo ryšių su kvailais žmonėmis, kurie nesugeba tavęs suprasti. Ji priklauso tau dieną ir naktį. Jei užtrauki nemalonę, knyga neatsisako tau tarnauti. Jei papučia nepalankūs vėjai, knyga neatsisuka prieš tave” (Denis Guedj).

Leave a Comment