Ar kūrinyje atpažįstami biografijos faktai padeda suprasti kūrinį?

 

Ar grožinės literatūros kūrinyje atpažįstami autoriaus biografijos faktai padeda suprasti kūrinį ar trukdo? Savo mintis pagrįskite lietuvių literatūros pavyzdžiais.

 

Kalbant šia tema pirmiausia reikėtų išsiaiškinti kas yra grožinė literatūra. Grožinė literatūra – tai rašytinio žodžio menas, kuriamas rašytojų, poetų, dramaturgų. Tai įvairių formų ir prasmių žodiniai kūriniai, galintys atskleisti ir pasaulio kultūros paveldą, ir rašytojo asmeninę patirtį bei vaizduotę, ir realias visuomenės problemas, ir kitokius gyvenimo bei vaizduotės derinius. Dažnai prieš skaitydami kokį nors literatūros kūrinį mes pirmiausiai norom nenorom susipažįstame su joo autoriumi, to autoriaus biografija ir jo gyvenimo peripetijomis. Ypač tai aktualu mums mokiniams. Pirmiausia mes išnagrinėjame laikotarpį, kuriuo gyveno autorius, o tada šio autoriaus kūrybos bruožus bei biografiją. Dažnai sužinome tokių faktų, kurie vėliau rodos savaime suprantamai atsispindi kūryboje. Jei autoriaus asmeninis likimas nesusiklostęs, tuomet kūryba alsuoja bloga nuotaika arba priešingai – jei viskas klojosi sėkmingai tai ir kūriniai pakilios nuotaikos. Tačiau mėginsiu panagrinėti konkrečius pavyzdžius ir apžvelgti kaip tai atsispindi kai kurių autorių kūriniuose ir kokią įtaką man asmeniškai paadarė.

 

Žinomi autoriaus biografijos faktai, kurie sutampa su kūrinio veiksmu dažnai lemia geresnį suvokimą ir įsijautimą į veikėjo jausmus ir išgyvenimus, nes skaitytojas supranta, kad viskas yra patirta ir išgyventa realybėje, kad veiksmas vykstantis kūrinyje nėra vien tik rašytojo fantazija. Tai leidžia su

uprasti kūrinį kaip realų ir tikrą. Vincas Mykolaitis-Putinas savo romane „Altorių šešėly“ skaitytojui drąsiai leido susipažinti su jauno kunigo gyvenimu ir dvejonėmis dėl pašaukimo. Visą tai rašytojas išgyveno ir savo asmeniniame gyvenime. Knygoje Putinas gilinasi į pagrindinio veikėjo Vasario mintis, išgyvenimus, jausmus, psichologiją. Jis sprendžia daug psichologinių ir filosofinių problemų: kunigystės, gyvenimo kelio ieškojimo, menininko asmenybės laisvės. Romanas “Altorių šešėly”, pasirodęs 1933 m., sukėlė audringą visuomenės reakciją. Vieni kaltino autorių, kad jis per daug atvirai ir drąsiai pavaizdavo kunigų luomo gyvenimą , kiti skaitė kūrinį kaip paties Putino autobiografiją, treti gyrė romaną ir vertino jį kaip naują žingsnį lietuvių literatūroje. Iš tikrųjų, kaip pats rašytojas prisipažino, pagrindinį veikėją Liudą Vasarį “ kvaršinę klausimai yra autobiografinio pobūdžio”. Tačiau Putinas neigė mintį, kad siužetas, konkreti gyvenimo applinka, Liudo Vasario santykiai su kitais personažais yra autoriaus biografijos atitikmuo.

 

Atpažįstami biografijos faktai, kartais padeda ne tik suprasti kūrinį, bet kartu padeda susipažinti ir su pačiu autoriumi. Nesenai anapilin išėjęs rašytojas R. Granauskas spėjo parašyti paskutinę knygą ne apie ką kita, o apie save. „Trys vienatvės“ – autobiografinis novelių rinkinys, kuriame kiekvienas prozos kūrinys padeda susipažinti su autoriumi. Tačiau šį (kaip ir kitus R. Granausko kūrinius) rinkinį neabejotinai reikia skaityti „tarp eilučių“, tada suprasime kodėl šio autoriaus darbai yra būtent tokie – alsuojantys me

eile gimtajai žemei, protėviams ir tradicijoms. Nors yra sakoma, kad visa rašytojo kūryba – tai užrašyta jo autobiografija, R. Granausko knygai „Trečias gyvenimas“ toks posakis tinka kaip nė vienai kitai. Visos „Trečio gyvenimo“ novelės atvirai autobiografinės, nuosekliai vedančios būsimo rašytojo vaikystės ir paauglystės takais, atvirai rodančios, kas ir kaip formavo menininką ir žmogų. Šios dvi Romualdo Granausko pusės čia – neatskiriamos. (Kaip neatskiriamai susilydę ir du stiliai – atsiminimų ir grožinės kūrybos, taip pat įtaigiai ir harmoningai lietuvių literatūroje sulydyti gal tik B. Sruogos „Dievų miške“). Apysaka „Trečias gyvenimas“ – apie alkaną vaikystę ir joje įsimetusią skaitymo malonumo ligą, apie jaunystėje atėjusią meilę muzikai ir poezijai, lydimą godaus žiūrėjimo į pasaulį. Kartu tai pasakojimas ir apie kelis kaimo gyvenimus, ypač apie trečiąjį, svarbiausią, „nei aiškiai matomą, nei aiškiai girdimą“, tik nuvokiamą. Skaitydami Romualdo Granausko apysakas skaitytojai gali įsijausti į pačio rašytojo kailį. Tarsi patys patirti išgyvenimus, kuriuos patyrė kūrinių autorius. O juk ir rašyti iš patirties yra visai kas kita, nei įsivaizduojant, fantazuojant ir kuriant. Pačio autoriaus patirtys padeda viską lengviau pertekti skaitytojui.

 

Kartais faktai, kuriuos sužinome apie rašytoją ir sutapatiname su kūrinio veikėju padeda suprasti, iš pažiūros, labai sudėtingą kūrinį. Ne vienas abiturientas sutiktų, kad suprasti A. Škėmos „Baltą drobulę“ – tikras iššūkis. Nepastovi ir greita autoriaus mi

inčių srovė neleidžia taip aiškiai įsijausti į kūrinį. Tačiau sužinojus Antano Škėmos gyvenimą – viskas stoja į savas vėžes. Tiek A. Škėmos, tiek A. Garšvos (romano pagrindinis veikėjas) vaikystė galima sakyti identiška – mama, kuri moko berniuką kalbų ir tėvas pedagogas, kuris groja smuiku. Tiek „Baltoje drobulėje“ tiek A. Škėmos autobiografijoje galime aptikti vienodus žodžius: „Mano vaikystės prisiminimai nėra dramatiški“. Vienodas darbas (liftininko), emigracija į vakarus, tėvynės ilgesys – biografijos faktai, kurie perkelti į A. Garšvos gyvenimą. A. Škėma į gyvenimą žvelgė ironiškai, skeptiškai ir groteskiškai. Susipažinus su rašytojo biografija, supratus jo pasaulėžiūrą, lengviau suprasti ir „Baltos drobulės“ veikėją Antaną Garšvą. Škėmos bičiulis psichiatras ir literatas Julius Kaupas yra rašęs: ,,Supratau, kad Antano Škėmos kūryba yra autobiografiška. Jo gyvenimas turėjo būti sunkus ir nuviliantis nuo pat vaikystės. Žiaurumas, neištikimybė, prievartavimas visuomet lydėjo jį. Kūryba jam buvo tarsi psichiatrinis interviu, kuriame jis bandė parodyti savo žaizdas“ . Pats Škėma laiške Marijai Gimbutienei rašė: ,,Baltoje drobulėj“ bandžiau būti tikras, bandžiau matyti, jausti, samprotauti, išgyventi, tartum A. Garšva būtų gyvas žmogus“. Akivaizdu, kad Škėma dažnai tapatino save su kuriamu veikėju, nes romane yra nemažai detalių iš autoriaus vaikystės, santykių su tėvais, gyvenamosios aplinkos, kurią įtakojo tuo metu susiklosčiusi sudėtinga istorinė situacija, netgi kūrybos bei asmenybės bruožų. Romane Garšva – paties Škėmos prototipas. Taigi ra
ašytojui pavyko sukurti personažą, įkūnijantį ne tik to meto egzistencinį žmogaus modelį, bet ir jo, autoriaus, asmeninius išgyvenimus bei patirtį. Romanas ,,Balta drobulė“ visų pirma sužavi išskirtiniu pagrindinio veikėjo Garšvos portretu. Kūrinyje Garšva yra mylintis ir nekenčiantis, ironiškas ir desperatiškas, kūrėjas ir nihilistas. Skaitytojas gali personažą teisti, gailėti arba tiesiog jo nesuprasti. Romano autorius taip pat nebuvo neutrali asmenybė. Kritikai dažnai klausia: koks iš tiesų buvo Škėma – donkichotas ar cinikas? Į šį klausimą konkretaus atsakymo vis dar nėra, tačiau to paties galima paklausti ir apie Garšvą, kurio asmenybė ir požiūris į kūrybą dažnai sutampa su romano autoriaus.

 

Taigi apibendrinant, mano nuomone, skaitydami kūrinius ir prieš tai žinodami juos parašiusių autorių autobiografijas galime kur kas lengviau įsigilinti į savo skaitomus tekstus ir geriau suprasti pateiktų kūrinių esmę. Taip pat galime labiau įsijausti į situaciją ir kartkartėmis nuspėti kas vyks toliau. Supratimas, kad įvykiai yra ne išgalvoti, o išties patirti ir išgyventi asmeniškai man kūrinį daro vertingesnį ir įdomesnį. Kuo labiau gilinamės į skaitomus kūrinius tuo išsamiau susipažįstame ne tik su kūrybos bruožais, bet ir su pačiu autoriumi. Taigi biografijos faktai nieku gyvu netrukdo suprasti kūrinių, o tik padeda juos geriau suvokti ir išnarplioti.

 

Informaciniai šaltiniai

Literatūra:

A. Škėma „Balta drobulė“

V. M. Putinas „Altorių šešėly“

R. Granauskas „Trys vienatvės“; „Trečias gyvenimas“

 

Internetiniai portalai:

http://lietuviu5-6.mkp.emokykla.lt/lt/mo/zinynas/literatura_grozines_literaturos_rusys_ir_zanrai/

http://www.tekstai.lt/tekstu-naujienos/7636-granauskas-trecias-gyvenimas-istrauka

 

"C:\Users\AVANHEL\Desktop\potemes

Leave a Comment