Ar iš tiesų žmogaus egzistencija šioje žemėje pažymėta beprasmybės ženklo?

Diena iš dienos Žemė vis sukasi ir sukasi, ir jai visiškai nesvarbu, ar mes buvome, esame, ar tik būsime. Jai nesvarbu, ar mes ką nors istorija pamena, ar ištrina. Žemei nerūpi ir tai, ar joje karas, ar taika. Ji tik dirba savo darbą, turi darbdavio nustatytą grafiką ir per amžių amžius su malonumu jį atlieka. Toje žemėje gyvename mes- laikini ir trapūs žmonės. Jeigu mes šioje žemėje tik svečiai, ar mūsų egzistencija nėra pažymėta beprasmybės ženklo?Žmogus ateidamas į šį pasaulį neatsineša nieko. Kiekvienas žmogutis pradeda savo gyvenimą tarsi tuščia knyga, su nekantrumu laukianti, kada pradės rašyti savo gyvenimo istoriją. Ir štai, pradedame savo pirmuosius puslapius, dar nežinodami, kokios aukštumos ar pavojai mūsų tyko. Vieni mūsų pasirenka prasmingą egzistenciją- atranda gyvenimo tikslą, turi siekių ir svajonių. Vis dėlto sutikau gyvenime ir tokių žmonių, kurių moto: „gyventi šia diena“. Vakarykštės dienos jie nepamena ir nesitiki, jog rytojus išauš. Jie niekada nerizikuoja, galiausiai nieko nepasiekia. Mano nuomone, jie tarsi šmėklos, klaidžiojančios po savo sujauktą pasaulį, persmelktą niūrios melancholijos ir beprasmių minčių. O juk Biblijoje sakoma, kad Dievas kiekvieną mūsų siuntė į šį pasaulį su misija, kuri anaiptol nėra beprasmė. Nors Dievas neužpildo mūsų egzistencijos, tačiau jis dovanoja mums gyvenimą, laisvę, tam, kad išmoktume tai įprasminti.Mūsų gyvenimas sudėliotas iš veiksmų, poelgių, kuriuos mes monotoniškai kartojame diena iš dienos. Juk kartais taip slopina ir vargina mūsų dienų vienodumas. Ir kas gali ištverti be padarinių sveikatai ar net gyvybei tiek metų egzistencinių sumaiščių, giluminių pervartų, pagaliau „laisvo ir nepriklausomo“ buitinio absurdo? Ypač pjauna visiškas netikrumas dėl rytdienos. Turbūt visi svajojame, kad rytojus išauštų kitoks, kažkuo ypatingas, nekasdieniškas. Deja, pabudę vėl lekiame, skubame į tuos pačius darbus, mokyklas, gyvename ta pačia rutina. Galiausiai iškyla klausimas: „kokia to prasmė?“. Ne kartą susimąsčiau apie tai, ką norėjo pasakyti F. Kafka savo novele „Metamorfozė“. Pagrindinis kūrinio veikėjas Gregoras Zamza per gyvenimą lėkte lėkė, kupinas buitinių rūpesčių ir problemų, kol galiausiai nuo šito beprasmiško tempo pavirto vabalu. Ši situacija atspindi daugelio šiuolaikinių žmonių kasdienybę. Tai negi ir mes pavirsime vabalais? Juk vis rečiau gatvėje pamatysime nuoširdžiai besišypsantį žmogų, dažniau- skubantį, bėgantį, išsekusį nuo gyvenimo tempo. Galbūt, F.Kafka šiuo metaforiniu kūriniu norėjo mums pasakyti, jog bent jau kartais sustotume, pailsėtume, darytume tai, ką norime, patirtume kažką nauja, kas suteiktų prasmės mūsų gyvenimui. Galbūt tuomet, jei kažko sieksime savo noru, gyvenimas taps prasmingesnis.

Prieš milijonus metų atsiradęs žmogus šioje žemėje neturėjo nieko, kas šiandien visiškai elementaru ir paprasta šiuolaikiniam žmogui. Tie žmonės tikėjo ir siekė gyventi geriau, palikti kažką vertinga ateities kartoms. Juk jei ne tokie garsūs mokslininkai, kaip Voltas- atradęs elektros srovę, Vatas- sukonstravęs garo mašiną, matematikai- Pitagoras, Archimedas, žymiausių literatūros kūrinių autoriai- Homeras, Šekspyras, mes negyventume tokiame pažangiame, kupiname išsilavinusių žmonių pasaulyje. Nors stebuklai, kurių siekiame, nenutinka akimirksniu ir reikia nemaža laiko jiems surasti ir įkvėpti gyvybės, bet akivaizdu, jog žmogus tobulėja. Taigi, dėl tų žmonių, kurie matė prasmę savo darbuose ir siekiuose, šiandien mes galime laisvai tenkinti savo poreikius ir mano nuomone, tai jau įrodo, jog žmogaus egzistencija nėra beprasmė. Prieš daugybę amžių buvo sukurta Žemė, čia atsirado protinga gyvybė- žmogus, kuriai suteikta laisvė realizuoti save, kurti savo gyvenimą. Taigi, mes esame čia ir mūsų egzistencija tiktai mūsų rankose. Ar ji bus pažymėta beprasmybės ženklo, priklauso tik nuo mūsų.