apie ypatingą apvaizdą ir būsimąjį gyvenimą

ĮŽANGA

-Vadinasi, tu tiki danų?

-Taip, tikiu.

-Nė kiek niekada neabejodavai?

-Žmogaus laukia laimės amžinybė.Tarp kitko, ar tavęs negąsdina amžinybė?

-Ar negąsdina? O kodėl turėtų gąsdinti?

-Kai aš retkaršiais apie tai pagalvodavau, na, kada būdavau mažas, – mane pagaudavo šiurpulys. Kažkas ,kas neturi pabaigos. Tęsiasi ir tęsiasi, ir tęsiasi. Bemąstant apie tai, galva ima suktis.

-Ten, aukštai laiko nėra. Ten be laikrodžio. Visi laikai yra dabartis.

-O kas gi tu esi, mėgintumįsivaizduoti aukštybę? Ar tavo galvelei perprasti tikėjimo paslaptis?.

Paskendus gyvenimo sukury, kartais aplanko valandėlės, kuriomis susimąstoma, pradedama galvoti apie auukštesnes, kartais ne protu suvokiamas instancijas. Tiesiog toks buitinis vaizdas- dviejų žmonių pokalbis apie apvaizdą ir būsimąjį gyvenimą. Dvi trapios būtybės, dvi visai kitaip žvelgiančiosį šį pasaul personos,ir kurios visai kitomis akimis žvelgiaį šitą egzistavimo pusę. Kas tas dangus, kas ta amžinybė ir baimė? Iš kur visa tai kyla mumyse, ir kodėl tie atsakymai tokie skirtingi. Jie paremti jausmais,protu, o gal tiesiog nesuvokiamu žmogaus pasąmonės ir proto noru visomis jėgomis kabintisį gyvenimą ir būtį, ir tikėti, kad tai niekada nesibaigs, kad nėėra tos ribos, to galo.

BŪSIMASIS GYVENIMAS IR DABARTIS

Kas tai suma žinių, žmonijosįgytų nuo pat jos atsiradimo? Arba tai dvasinis, mus gaubiantis elementas, kuriuo kvėpuojame kaip deguonimi? Arba tai vaizdingas posakis, metafora teigiati mintį, jog žmogus evoliucionuoja visį didesnį dvasingumą? Prpažinsiu, ka

ad tai nėra aišku.

Klasikiniai atkirčiai, kad Dievo nėra mus visus veikia skirtingai. Tobula butybė negali sukurti netobulo pasaulio. Tobulai gera Būtybė negali sukurti būtybių, kurių daugelis, kaip jinai iš anksto žino, bus skirtos nuodėmei, kančioms ir blogiui. Dieviškasis numatymas suderinamas su žmogiškąja laisve. Jei Dievas iš anksto mane numato, tai aš nesu laisva, vadinasi aš neteistina jokio teismo, nors tai būtų ir dieviškasis. Jei aš esu laisva ir nuodėminga, tai suteikui Dievui amžiną skausmą atsisakydama jo meilės; o Dievas, kenčiąs stoka, negali būti Dievas, kadangi absoliuti pilnatvė yra vienas dievybės atributų. Vadinasi Dievui vis tiek, kad mes nelaimingi čia, žemėje, ir gal pasmerkti aname pasaulyje.

Bet tam iškyla prieštaravimas, jis vis dėl to atsiunė savo sūnų mums išganyti, tai reiškia, kad nee vis tiek.

Argumentai,įrodinėjantys Dievo buvimą yra labai stiprūs. Galima atsekti nuo žmogaus iki amebos, nuo amebos iki cheminių kitimų vandenyno gelmėse: galima žemę kildinti iš ūko. O iš kur imasi tas ūkas? Ir kas pirmoji Priežastis, jei ne amžina ir kurianti Būtybė?

Ar mus trikdo dieviškasis numatymas? Juo piktinasi tik mūsasis pasaulio suoratimas, susietas su laiko tęsiamumu; bet Dievui nėra laiko tęsiamumo, nėra nei vakar, nei rytoj, viskas- amžina Dabartis. “Aš esu, kurs esu.” Dievas nusprendžia iš anksto, kas mes būsime, ką
ą darysime. Mūsų laisvė liekanepaliesta.

Dievas, amžina Dabartis. Bet tada, bet tada gal ir ūkas neturi pradžios? Gal jis nedalijamoji Dievo Vienybė? O jeigu jis Dievas? Antikos religija buvo tokia: visa, kas yra, kyla iš Dievo. Dievas yra visur: išminčių galvoj ir kelio akmenėly. Visas kėblumas- tai susidarytoji suasmeninto Dievo, Dievo, kaip būtybės, sąvoka, bet vos tik atmetu tą antropomorfinį dievybės paveikslą, niekas nebekliudo vadinti Dievą amžinąja Energija, kurioje po mirties ištirpsime nelyginant lašas jūroje. Jeigu taip, tai sąmoningo būsimojo gyvenimo nėra. Tenka susitaikyti su tuo, kad nebebūsiu, kad išnyksiu.

Negi žmogus ura bevaisi aaisttra? Būtis savyje ir Būtis sau absoliučiai sutapti tikriausiai negali. Būtis savyle negali išvengti atsitiktinumo.

Tikėjimas- tai ne skelbiamų tiesų visuma. Iš pradžių tai veržimasisį tą paslaptingą Dievą, apie kur mes nieko nežinom. Mūsų tikėjimo Dievas yra Dievas Žmogui. Transendentinis, bet neatskiriamas nuo pasaulio. Tikras tikėjimaas susieja su aartimo meile. Krikščionybbė turi tarnauti žmogui- pilnai. Ji turi būti socialinio progreso avangarde.

O galbūt tikrųkų dvasinių tiesų ieškojimas yra klaidingas? Dievo neišvesi iš samprotavimo, tikėjimas nėra mokslinio anketavimo išvada; ir Dievo buvimo ar Dievo nebuvimoįrodymai nieko neįrodo.Norint tikėti, reikia persiimti moralinėmis tikinčiojo nuostabomis, stengtis gyventi taip lyg jau tikėtum.

Žmogus pasmerktas mirti. Tegul. Bet kol mirtis dar neatėjo, jos nėra, ji ni
iekas. Kol aš gyvenu ir turiu jusles,protą, širdies polekius esu nesunaikinama. Kam galvoti apie Galą? Tai nenaudinga ir kvaila. Pirmutinė pareiga savo ir, beje, kitų atžvilgiu- gyventi. Viską priimti su nieku nesusirišti, rodyti simpatijją žmonijai. O kadangi Dievas yra paslapties dievas, apie kurį mes nieko nežinome, palaukim jo valios, pasireiškimo, kai jis mums duoda ženklą.

Bet juk tas galvojimas apie Galą ir visa tai kas sisiję su šita instancija skatina, kiekvieną žmogų mąstyti ir savaip tai jutimiškai suprasti ir sau gyvenime pritaikyti Juk mes skendime vaizduose, jie veikia mūsų jausmus, elektrizuoja mūsų suvokimą. Žmogus tur susigaudyti, kas dedasi aplink jį ir aplinkinius, juose pačiuose. Žmogus keičiasi. Nuostabi mutacija. Tik kodėl taip žmogus bando keistis, kodėl jį taip veikia tas noras sužinoti tai, kas kartais atrodo visai aiškiai nesuvokiama protu. Juk kartai sauįrodinjame tiesas, kurių patys visai nesuvokiame;kartais galvojame apie žodžiais nepaaiškinamus dalykus, kuriuos ir protas negaliįrodyti.Kodėl taip elgiamės, vardan ko? Nejau vien dėl to,kad kiekvieną dieną vis artėjame ir artėjame prie tos lemtie, vadinamos-Mirtimi. Nejau, tai taip baisu, kad mes save bandome raminti, kad tai dar ne pabaiga, kad mes dar galime tikėtis kažko,ko patys apsoliučiai nesuvokiame protu. Nejau žmogaus pasamonėje taip stipriai ir neapsakomai giliai glūdiįaugęs noras: egzistuoti ir valdyti.Negi žm
mogus negali kitaip suprasti savęs ir savo buvimo čia- žemėje ir visatoje.

Religiniai filosofai nepasitenkindami mūsų protėvių tradicija ir mūsų žinių mokslu pasiduoda neapdairiam smalsumui ir mėgina nustatyti, kokiu mąstu galima pagrįsti religiją proto principais; todėl jie, užuot išsklaidę abejones, natūraliai kylančias uoliai ir kruopščiai tyrinėjant, jas sužadina. Jie nuostabiomis spalvomis nupiešia visatos tvarką, grožį ir išmintingą sandarą ir paskui klausia, ar tokį didingą proto pasireiškimą gali lemti alsitiktinė atomų samplaika, arba ar gali atsitiktinumas sukurti tai, kuo net ir didžiausias genijus negali atsižavėti.

Svarbiausia, o gal ir vienintelį argumenta,įrodantį Dievo buvimą teikia gamtos tvarka, kurioje matyti tokie proto ir tikslingumo požymiai, kad tiesiog keistai atrodo jos priežastimi laikyti atsitiktinumą arba aklą ir niekeno nevaldomą materijos jėgą. Aš sutinku, kad tai yra argumentas nuo padarinių einantis prie oriežasčių. Iš kūrinio tvarkos aš darau išvadą, kad turėjo būti planas ir išankstinis kūrėjo sumanymas.

Kai mes, remdamiesi padariniu, darome išvadą apie jo priežastį, turime derinti juos vieną prie kito ir neturime teisės priskirti priežasčiai jokių savybių, išskyrus tas, kurių pakanka sukelti padariniui.

Jeigu kokiam nors padariniui priskiriama priežastis nepakankama jam sukelti, mes turime arba ją mesti, arba papildyti tokiomis savybėmis, kurios ją padarytų tiksliai praporcingą padariniui. Bet jei mes jai dar priskirsime dar ir kitas svybes arba teigsime, kad ji gali sukelti ir kitus padarinius, tai pasiduosime spėlionėms ir savavališkai tarsime esant savybes ir energijas, neturėdami tam jokio pagrindo ir teisės.

Ta pati taisyklė galioja nepriklausomai nuo to ar priskiriama priežastis yra negyva, nesąmoninga materija, ar protinga, mąstanti būtybė. Jei priežastis sužinoma tik iš padarinio , mes niekada neturėtume priskirti jai jokių kitų savybių, išskyrus tas, kurių kaip tik reikia sukelti padariniui; be to, pagal visas teisinga samprotavimo taisykles, mes negalime nuo priežasties vėl eiti atgal ir iš jos daryti išvadas apie kitus padarinius greta tų, iš kurių mes ją žinome.

Taigi jei pripaąinsime, kad Dievas yra būties ar visatos tvarkos kūrėjas, išeina, kad jis turi kaip tiek jėgos, proto ir gerumo, kiek atsiskleidžia jo kūkinyje, bet daugiau nieko neįmanomaįrodyti, nebent pasitelktumeį pagalbą perdėjimą ir meilikavimą, kad jie užpildytųįrodymo ir samprotavimo spragas. Jei esama kokių nors atributų pėdsakų, tai galima daryti išvadą, kad šie atributai egzistuoja. Prielaida apie kitus atributus yra vien hipotezė, o juo labiau prielaida, kad tolimoje erdvės srityje ar tolimais laikais buvo ar bus nuostabesnių šių atributų apraiškų. Mes niekada negalimme nuo visatos, padarinio, pakilti prie priežasties, o po to vėl leistis žemyn ir kildinti iš šios priežasties kokį naują padarinį, tarsi vien esami padariniai nebūtų visiškai verti tų puikių atributų, kurius mes priskiriame šiai dievybei. Priežastis pažįstama vien remiantis padariniu, todėl jie abu turi būti tiksliai pritaikyti vienas prie kito, ir priežastis niekadanegali nurodyti nieko daugiau ar būti kokios nors naujos išvados ir išprotavimo pagrindu.

Gamtoje matome tam tikrą reiškinį. Ieškome jo priežasties ar kūrėjo.įsivaizduojame, kad jį suradome. Po to taip taipįsimylime svo smegenų vaisių, jog manome esant tiesiog neįmanoma, kad jis nesukurtų ko nors didingesnio ar tobulesnio už dabartinį pasaulio vaizdą, kuriame tiek daug blogio ir netvarkos. Užmirštame, kad šis aukščiausiasis protas ir gerumas tėraįsivaizduojami arba bent jau neturi jokio pamato prote ir kad mes neturime jokio pamato priskirti kūrėjui kokias nors kitas savybes be tų, kurias jis realiaiįkūnijo ir išreiškė savo kūriniuose.

Kodėl turėtume laikyti šiuos atributus tikrais, arba kodėl turėtume priskirti priežasčiai dar kokias nors savybes be tų, kurios iš tikrųjų pasireiškia padarinyje? Kam kankinti smegenis, kad pateisintume gamtos tvarką remdamiesi tokiomis prielaidomis, kurios, kiek žinoma, gali būti visiškai išgalvotas ir kurių jokių pėdsakų niekur nematyti gamtos tvarkoje?

Religinę hipotezę reikia laikyti tik atskiru matomų visatos reiškinių paaiškinimo metodu. Bet nė vienas teisingai protaujantis žmogus nesiryš remdamasis ją teigti kokį nors faktą ir kad ir nežymiai pakeisti ar papildyti reiškinius. Tokių sudėtingų ir kilnių dalykų atžvilgiu kiekvienas turi turėti laisvę spėlioti irįrodinėti. Kur slypi to mokslo žala? Kuo visas šis klausimas kelia bent menkiausią grėsmę dorovei ar visuomenės tvarkai ir santarvei? Čia neneigiama apvaizda ir aukščiausiojo pasaulio vadovas, čia neneigiamos pačiosįvykių eigos, kurią kiekvienas gali tirinėti ir nagrinėti. Esant dabartinei dalykų padėčiai dorybė teikia didesnę sielos ramybę nei yda ir palankiau sutinkama pasaulio. Remiantis ligšioliniu žmonojos patyrimu, graugystė yra didžiausias žmogaus gyvenimo džiaugsmas, o nuosaikumas- vienintelis ramybės ir laimės šaltinis. Juk niekada nesvyruojama tarp doro ir ydingi gyvenimo būdo, juk gero būdo žmogus laiko pirmąjį visais atžvilgiais pranašesniu. Šią daiktų tvarką lemia protas ir išankstinis sumanymas. Aš kaip ir visi galiu reguliuoti savo elgiasį vadovaujantis praeitiesįvykių patyrimu. Jei pripažįstama dieviškoji apvaizda ir visatoje egzistuojantis aukščiausiasis teisingumas, atlyginantis paga nuopelnus, aš turėčiau tikėtis dar kokio nors atskiro atlyginimo už gėrį ir atskiros bausmės už blogį, be tų kurios teikiaįprastąįvykių eigą. Visų šių samprotavimų dalykai gali būti tik išvadų darymas apie priežastis remiantis padariniais ir kad kiekvienas argumentas, nuo priežasčių pereinantis prie padarinių, būtinai yra aiškus sofizmas, nes apie priežastį mes galime žinoti tik tai, ką visiškai suradome padarinyje, o ne iš anksto išprotavę.

Tačiau tai yra tik galimybė ir hipotezė. Mes turime teisę daryti išvadas apie kokius jos nors atributus ar elgiasio principus tik tiek, kiek matome juos išreikštus irįgyvendintus.

Gamtos tvarka atvira- ir aš ir visi kiti ją galime setebėti. Patyrimu pažįstamaįvykių eiga yra didysis matas, pagal kurį mes reguliuojame savo elgiasį. Niekuo kitu mes negalime pasitikėti ir pasiremti nei kovoje nei savo elgiasy. Veltui mūsų ribotas protas bandytų išsiveržti iš už tų ribų, kurios yra pernelyg ankštos mūsų nepasotinamai vaizduotei. Kai mes, remdamiesi gamtos tvarka, darome išvadą apie ypatingą protingą priežastį, kuri iš pradžių suteikė visatai tvarką ir iki šiol ją palaiko, griebiamies ir nepatikimo ,ir nenaudinga principo. Jis nepatikimas todėl, kad jo objektas yra visiškai neprieinamas žmogaus patyrimui. Nenaudingas jis todėl, kad šią priežastį mes pažįstame vien remdamiesi gamtos tvarka, tad, pagal visas teisingumo samprotavimo taisykles, jokiu būdu negalime iš priežasties vėl daryti kokią nors naują išvadą ar, kaip nors papildęįprastą ir patyrimu pažintą gamtos tvarką, nustatyti kokius nors naujus elgesio ir veiklos principus.

Reikia žvelgtiį pasaulį irį dabartinį gyvenimą vien kaipį netobulą pastatą, iš kurio mes galime daryti išvadą apie aukščiausiojo proto buvimą; kodėl remiantis aukščiausiuoju protu, kuris negali palikti ko nors netobulo, negalėtume padaryti išvados apie tobulesnę schemą ar planą, kuris bus galutinaiįgyvendintas kažkur totimame erdvės ar laiko taške? Ar šie samprotavimo būdai nėra visiškai panašūs? Ir kokia dingstimi mes galime pripažinti vieną, atmesdami kitą.?

Begalinis šių dalykų skirtingumas yra pakankamas išvadų skirtingumo pagrindas. Žmogaus meno ir sumanumo kūriniuose leistina eiti nuo pagrindinio prie priežasties, o po to, gržtant atgal nuo priežasties, daryti naujas išvadas apie padarinį ir tirti pokyčius, kuriuos galbūt jis patyrė ar dar patirs. Kuo gi remiasi toks samprotavimo metodas? Žmogus- tai būtybė, kurią mes pažystame iš patyrimo; mes žinome jo motyvus ir ketinimus, o jo planai ir polinkiai yra tam tikru būdu susiję ir suderinti pagal tuos dėsnius, kuriuos gamta nustatė valdyti tokiai būtybei. Todėl kai matome, kad koks nors daiktas yra žmogaus naudingumo ir darrbo produktas, mes, kitais atžvilgiais pažindami šio gyvio prigimtį, galime padaryti šimtus išvadų apie tai, ko galima tikėtis, ir visos šios išvados bus pagrįstos patyrimu ir stebėjimu. Bet jeigu pažintume žmogų tik iš vieno darbo ar kūrinio, kurį tirtume, mes negalėtume šiaip samprotauti, nes mūsų žinios apie visas jam priskiriamas savybes tokiu atvėju būtų gautos tik iš šio kūrinio, todėl tos savybės negalėtų mums nurodyti ką nors daugiau ar būti kokios nors naujos išvados pagrindu. Mes aprėpiame šimtus kitų patyrimų ir stebėjimų, susijusių su šios gyvų būtybių rūšiesįprasta figūra ir kūno dalimis, be kurių šiįrodinjimo metodą reikėtų laikyti klaidingu ir sfistiniu.

Visai kas kita, kai savo samprotavimuose mes remiamės gamtos kūriniai. Dievybė mums žinoma tik iš jos kūrinių, visoje visatoje ji yra vienintelė būtybė, nepriklausanti jokiai rūšiai ar gimtinei, kurios atributus ar savybes žinodami iš patyrimo, pagal analogiją galėtume daryti išvadas apie kokius nors dievybės atributus ar savybes. Kadangi visatoje matyti išmintis ir gerumą. Kadangi visatoje matyti išmintis ir gerumas, darome išvadą apie išmintį ir gerumą. Tačiau, neturėdami tam tikros laisvės daryti prielaidas, mes negalime niekoįrodonėti remdamiesi priežastimi arba daryti išvadų apie kokius nors padarinio pokyčius, išskyrus tuos, kuriuos tiesiogiai stebime. Didesnis gėris, sukurtas šios Esybės,įrodo didesnį jos gerumo laipsnį. Bešališkesnį apdovanojimų ir bausmių paskirstymą turi lemti didesnė pagarba teisingumui ir teisybei. Kiekvienasįsivaizduojamas gamtos kūrinių papildomas taip pat papildo ir gamtos Kūrėjo atributus, ir kadangi tokio papildymo nepateisina joks pagrindas ar argumentas, jį reikia laikyti vien išmone ir hipoteze.

Didysis mūsų klaidos šiuo klausimu ir neribotos speliojimo laisvės, kurią sau suteikiame, šaltinis yra tai, jog mes patyliukais tarsi pastatome saveį Aukščiausiosios Estybės vietą ir darome išvadą, kad ji kiekvienu atvėju elgsis taip, kaip mes jos vietoje pripažintume esant protinga ir tinkama elgtis. Bet ne tikįprastinė gamtos tvarka gali musįtikti, kad kone viską čia valdo principai ir taisyklės, kurios yra visiškai kitokios nei mūsų,-juk remiantis žmogaus planais ir ketinimais samprotauti apie visiškai kitokios ir daug pranašesnės Esybės planus ir ketinimus akivaizdžiai prieštarautų visoms analogijos taisyklėms.Žmogaus prigimčiai būtinga tam tikra jo ketinimų ir polinkių sąsaja, tad jei remdamiesi kokiu nors faktu mesįžvelgėme kokį nors žmogaus ketinimą, tai dažnai visai pagrįstai remdamiesi patyrimu galime daryti išvadą apie kitą jo ketinimą ir išskleisti ilgą išvadų apie jo buvusį ir būsimąjį elgiasį grandinę. Bet šis samprotavimo metodas niekaip negali būti pritaikytas tokiai tolimai ir nesuprantamai esybei, kuri mažiau panašiį kurią nors būtybę pasaulyje. Tai ką mes laikome aaaukščiausiąja tobulybe, iš tikrųjų gali būti trūkumas. Bet net jei tai ir būtų aukščiausioji tobulybė, jos priskyrimas Aukščiausiajai Esybei, kai ji iš tikrųjų iki galo nepasireiškė pastorosios kūriniuose, labiau primena pataikavimą ir paneririką negu teisingą samprotavimą ir sveiką filosofiją. Todėl visa pasaulio filosofija ir visa religija, kuri yra ne kas kita, kaip filosofijos rūšis, niekada negalės atplėšti mūsųįprastos patyrimo tekmės ar suteikti mums veiklos ir elgiasio kriterijus, kitokius nei tie, kuriuos mesįgyjame apmąstydami mūsų kasdieninį gyvenimą. Remdamiesi religine hipoteze negalima išvesti jokio naujo fakto, numatyti ar nuspėti jokioįvykio, negalima laukti jokio apdovanojimo ar baimintis bausmės, išskyrus tuos, kurie mums jau žinomi iš praktikos ir stebėjimo.

TURINYS

įžanga.........................2

Būsimasis gyvenimas ir dabartis................2

Naudota literatūta:

Žanas Liuji Kmirtinas “Mąstanti nendrė”

David Hume “Žmogaus proto tirinėjimas”

Leave a Comment