Anykščių šilelio grožis vaizduojamas labai pastabiai. Atskleidžiama miškogyvenimo įvairovė: augmenija, gyvūnija, spalvos, kvapai, garsai. Čia matomegūdžias tankmes ir saulės nužertas palaukes, mišką įvairiu metų ir paroslaiku. Poetas „spalvotais” žodžiais jautriausiai tapo miško gyvenimonuotaiką pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą: Kai kožna burbuolytė išsprogsta, suskyla, Kai žiedų varške šakos obelų pražyla, Kai pervasar žaliuoja tamsaus šito šone, Kai rudeniop lapeliai geltoni, raudoni Tartum krauju Marčiupio pakalnes aptraukia Ir kai pliki stabarai pavasario laukia. Baranauskas miško vaizduose akcentuoja malonų, džiaugsmą keliantįįspūdį. Poetas gėrisi minkštučiukais samanų patalais, uogienojais,keliančiais juodas, raudonas uogas, marguliuojančiomis grybų sodybomis,žole barzdotais krūmais, dangų remiančiais miško medžiais. Jis juntaglostantį vėjelio prisilietimą, šilto, kvapnaus oro bangas, įsiklauso įslėpiningą vidurnakčio tylą, girdi pavienius garsus ir maloniausius jųderinius: Tie visoki balseliai taip krūvon suplaukia, Tartum kožnas lapelis čilba, kliauga, šaukia… „Anykščių šilelyje” jutiminio pasaulio atspindys organiškaiderinasi su poeto subjektyvių nuotaikų, emocijų išraiška. Poetas liūdi,nerimauja arba gėrisi, džiaugiasi, kūrinio vaizdus nuspalvina giedraramybe. Įžanga, kurioje kalbama apie išnaikintą mišką, nykią dabartį,prasideda liūdna, elegiška inversija: Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę! Ir čia pat prisiminęs senąjį ir didingą mišką, poetas kalbaretoriniais klausimais. Jis pasigenda miško puikybės, ramaus ūžimo, lapeliųšlamesio, paukščių čiulbėjimo. Ir staiga — neviltis: Visa prapuolę; tik ant lauko pliko Kelios pušelės apykreivės liko!.. Nerimas dėl nuniokoto miško ne tik jaučiamas iš nupiešto vaizdo,bet ir tiesiai pasakomas: „taip neramu regis”. Prisiminimuose apie miškus poeto džiaugsmas, veržte veržęsisvaizdais ir spalvomis, vėlgi konkrečiai apibūdinamas: „akį veria”,
„linksmina dūšią”, „užu širdies tveria”, „vis gražu”, „vis miela”, „vislinksma”, „vis ramu”. Regimuosiuose vaizduose jausmai reiškiami santūriai, vyrauja rami,giedra nuotaika. Poeto gėrėjimasis suvokiamas iš gamtos reiškiniųpoetizavimo, perteikto gausiomis stilistinėmis figūromis. Pasigirstantysdeminutyvai šildo tapybiškus vaizdus, poemą suartina su liaudies poezija. Poetui mišką jaučiant visa esybe, jausmas veržiasi galingai, visajėga: Ė, kvėpimas, jau ką gi! Čia sakais pušelių, Čia vėjelis dvelkteli su kvapu žiedelių: Jauti pievos dobilą, baltą ir raudoną. Jauti ramunes, čėbrus — žoleles dirvonų; Jauti iš juodo kapčiaus skruzdėlyno kvapą, Ir iš medžių, iš skujų, iš šiškų, iš lapų Vis kitoki kvėpalai: kaip vėlelis dvelksi, Kožno karto kitokiu kvapu užsivelgsi. Džiaugsmingas sušukimas („Ė kvėpimas, jau ką gi!”), dvylikosskirtingiausių kvapų išskaičiavimas vienu atsikvėpimu, žodžio „jauti”kartojimas eilučių pradžioje, prielinksnio „čia” kartojimas sakiniopradžioje, o „iš” — pabaigoje perteikia tarsi trūkčiojantį, nervingą kalbospobūdį, išreiškiantį didėjantį susijaudinimą. „Ė tik širdį griaudžia”,—pagaliau suaimanuoja poetas, perteikdamas tą jausmą, kuris kyla, geriantgaivius vasaros kvapus. O vaizdo emocingumo viršūnė pasiekiama apdainuojant vidunakčiotylą. Poetas čia liete susilieja su gamta ir girdi tai, ką tegalima tikjausti: Vidunakty taip tyku,— kad girdi, kaip jaunas Lapas arba žiedelis ant šakelių kraunas; Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa, Kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa krinta. Lyrinis apmąstymas išreiškiamas ilgu ir nesibaigiančiu palyginimu.Atskiros jo pakopos laipsniškai rodo vis kylantį jausmą. Vietoje jungiamųjųžodžių atsirandančios loginės pauzės žymi didėjančią vidinę įtampą. Vidurnakčio tylos keliamą nuotaiką išblaško auštantis rytas,dienos gyvenimui atbundančios gamtos garsai. Ilgus palyginimus keičiatrumpi klausiamieji sakiniai ir tokie pat atsakymai. Visi klausiamiejisakiniai sutvarkyti anaforiškai, visi sudaro sintaksinius paralelizmus.Tokie pakartojimai teikia kalbai retorinio pakilumo, perteikia džiaugsmingąnuotaiką, kuri pamažu vėl rimsta ir pereina į skausmingą praeitiesprisiminimą: Ai būdavo, būdavo iš mūsų šilelio Didžiausio patogumo, gražaus ramumėlio! Gamtos gyvenimo pulsavimas ir žmogų užplūstančios jausmų bangos —tai žmogaus ir gamtos vienovė. Lyriškuose, nuotaikinguose gamtos vaizduose„pasėjamas” ir „išauginamas” apibendrinimas: liaudis, tauta, žmogus yraneatsiejama tos pačios gamtos dalis. Sudėtingas liaudies dvasinis gyvenimasatsispindi prisiminimuose apie lietuvių ir miško bendrą dalią: Sunkioj dienoj duodavęs slaptus nuo baisybių, Liūdnoj dienoj paveikslą visokių ramybių, Linksmoj dienoj daugumą visokių gražybių, Kožnam mete dėl kožno — visokių gerybių. Miškas žmogui teikdavęs tokią didelę ramybę, taip pakiliai jįnuteikdavęs, kad džiaugsmo ašarą išspausdavo. Be miško lietuvių „dūšios”džiūdavusios ir palengva skursdavusios. Liaudies žmogus taip buvo su gamtasuaugęs, jog miškas žadino ne tik tauriausius jausmus, bet ir kūrybines jogalias: Iš to, matai, ašaros ir atsidusimas, Iš to šventos pajautos, iš to giesmės imas. Liaudies žmogus ne tik naudojosi gamtos teikiamomis materialinėmisgėrybėmis, bet mokėjo su didele meile ir pagarba rūpintis gamta ir jątausoti. Gamtos meilė jaučiama iš visos kūrinio dvasios ir pasakomatiesiai: lietuviai „su medžiais vis zgadoj gyvenę”, „nei vieno liemenionekirtę”, rūpestingiausiai auginę šilelį, „kasdien apvaikštinėjo kožnąpakraštėlį”. Pagaliau paprasto žmogaus pasaulėvaizdis dar labiau išryškėjapoemos potekstėje. „Jo paveikslas atsispindi poeto sugebėjime pajaustiturtingą gamtos spalvų žaidimą, pastebėti visais lapeliais šlamantį baltąjįmišką, pavasariais žiedų varške pražylančias obelis, kaip nendres ir meldussiūruojančias, kurių „liemuo liemenį plaka”, tankias, aukštas, lygutes,geltonas kaip žvakes pušeles, išgirsti muziką miško aromatų dvelkime,žvaigždelių plevenime, regėti spalvas miško garsų ir balsų skambėjime,kuris poemoje atkurtas liaudiško sąmojo ir poetinio išradingumo kupinomisonomatopėjomis, žodžiu, pajausti taip, kaip jaučia paprastas žmogus”. Poemos turinį išplečia siužetiniai elementai, pasakojimas apiemiško naikinimą, apie sunkią liaudies dalią. „Anykščių šilelyje” skiriamitrys girių naikinimo etapai. Pirmieji. medžius ėmę „skinti” krikščionybėsnešėjai. Jie iškirtę labiausiai liaudies branginamus šventuosius miškus.Kūrinyje šventieji miškai iškyla kaip dvasinio tautos gyvenimo vertybiųsimbolis, siejami su liaudies kultūros likimu. Smerkdamas krikščionybėsnešėjus už miškų naikinimą, Baranauskas juos smerkė ir už dvasinį tautospavergimą. Antrasis miškų naikinimo etapas prasidėjo su kapitalistiniųsantykių raida. Poemoje parodoma, kaip palaipsniui kapitalizmas viskąnaikino, viską, ką tik buvo galima iškeisti, keitė į pinigus: Su ašarom pirmieji truputį praskynę, Vaitodami jų vaikai taip gynė tėvynę; Dūsaudami anūkai tuos miškus eikvoję, Proanūkiai vežimais miestelin vežioję; Po keturias dešimtis vežimų pardavę, Džiaugdavęsi, ant dienos po muštinį gavę. Medžiai, mat, iš daugybės visiškai atpigę. Ir taip ilgai eikvoję, — net kolei pristigę… Pagaliau šilelį galutinai išnaikino „kučmeisteriai”,„liesvinčiai”, caro biurokratinės administracijos atstovai. Miško likimassusisieja su liaudies likimu. Čia ataidi didžiausių liaudies nelaimiųatgarsiai, iškyla šiurpūs badmečio vaizdai: Sunkios dienos atėję, žmonės badu mirę, Samanas duonon kepę, žieves sriubon virę. Dideliu tragiškumu persunktos eilutės, kuriose kalbama apie marą,poeto žodžiais tariant, „pavietrį”. Tarsi liaudies skundas nuskamba žodžiaiapie carinių valdininkų savivalę ir smurtą: „…e žmonėms, kai verkė,nasrus kamšė kulokais, kraujo klanan merkė…” Siužetiniai elementai ne tik leido poetui išreikšti būdingesniuskrašto istorijos faktus bei sunkius baudžiavinės priespaudos padarinius,bet ir padaryti plačius ir reikšmingus apibendrinimus. Miško naikinimovaizdais daromos aliuzijos į tautos gyvenimą, reiškiamas protestas priešsocialinę ir tautinę priespaudą. Dideliu tragizmu alsuoja baigiamosiospoemos eilutės: Ir giesmė nepabaigta: kai širdis susopo, Ant dūšios labai sunku ir neramu tapo. Mat, toj pati galybė, ką miškus sugraužė, Širdį, dūšią apgriuvo… ir giesmę nulaužė. Tai tiesioginis tautos ir poeto likimo apibūdinimas.