Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!Kas jūsų grožei senobinei tiki?Kur toj puikybė jūsų pasidėjo?Kur ramus jūsų ūžimas nuo vėjo,Kai balto miško lapeliai šlamėjoIr senos pušys siūravo, braškėjo?Kur jūsų paukščiai, paukšteliai, paukštytės,Katrų čilbančių teip ramu klausytis?Kur jūsų žvėrys, gyvuliai, žvėreliai?
10 Kur žvėrų olos, laužai ir urveliai?
Visa prapuolę; tik ant lauko plikoKelios pušelės apykraivės liko!..Skujom, šakelėm ir šiškom nuklotąKepina saulė nenaudingą plotą,In kurį žiūrint teip neramu regis:Lyg tartum rūmas suiręs, nudegęs,Lyg kokio miesto išgriuvus pūstynė,
Lyg kokio raisto apsvilus kimsynė!..
Miškan, būdavo, eini – tai net akį veria;
20 Vat teip linksmina dūšią, ažu širdies tveria,
Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai:Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna!Kur tik uostai, vis miela: giria nosį trina!Kur tik klausai, vis linksma: šlama, ūžia, siaudžia!Ką tik jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia!Minkštučiukai samanų patalai ištiestiGalvą in save traukia ir liula užliesti.Uogienojai kaip rūtos kelmais kelmais želia,
30 Juodas, raudonas uogas išsirpusias kelia.
Ant žalio, rausvo, balkšvo dugnio taškai grybųTerp medžių marguliuoja iš savų sodybų.Voveruškų leikelės kur ne kur pro plyšįIš po samanų marškos sarmatlyvai kyši.Čia paliepių torielkos po mišką išklotos,Čia kiauliabudės pūpso lyg pievos kimsotos,Čia po eglėm šeimynom sudygę ruduokės,Čia pušyne iš gruodo išauga žaliuokės,Čia rausvos, melsvos, pilkos ūmėdės sutūpę, –
40 Linksmutės, gražiai auga, niekas joms nerūpi.
Čia kazlėkai pakrūmėm ant piemenų takoTartum kupkeliai kniūpšti, kaip Mickevčius sako.Čia nemunės iš kelmo, lepšiai terp alksnyno,Čia šalpjonai terp stuobrių dygsta iš skiedryno,Čia musmirės raupuotos, veršakiai gleivėti,Čia grybai ir šungrybiai vardais nežymėti.Anei jų žmonės renka, anei žvėrys graužia,Jėg bėgdami par mišką galvijai išlaužia,Arba patys savaimi suglebę supūsta, –
50 Iš jų trąšos želmenim aplinkom išplūsta.
Ė iš visų viršesnis auga baravykas,Valig dainuškos žodžių -,, grybų pulkaunykas“Platus, storas, paspūtęs, lyg tartum užklotasAnt kieto, drūto koto bliūdas palivotas.Greit auga, ilgai esti giminių visokių:
Paąžuolių, raudonikių ir kitų kitokių.
Žali ėgliai kaip kvietkai po dirvonus keri;Terpu jų kiškiai guli, kropkos vaikus peri.Krūmai, žole barzdoti, kraštais mišką riečia,
60 Ir linijos parėjos skersai mišką šviečia.
Alksniai, lepšių sodyba, palaukėm sužėlę,Šakom kekes riešučių lazdynai iškėlęAtokaitoj brendina. Ė karklai po slėnįTerp liulančių paversmių pamėgo pavėnę.Putinai krauju varva, serbentai po ŠlavęIr paliūnėm kur ne kur prieglaudą sau gavę.Baltasai miškas kalnais, kaip tik padaboji:Čia berželiai kaip meldai Pašlavį apstoję,Čia visais lapais dreba epušės nusgandę;
70 Kožnoj klaiką nekantrios žalktyčios atrandi.
Čia ąžuolai ir uosiai prie eglėm sustojo,Lyg tartum čia žalktienė patį apraudojo,Kai pieno putos vietoj kraujo puta plūdo,Ir su vaikais iš savo motiniško sūdoMedžian gailysta virto – pati egle tapo,Jaunučiukus aptaisė vaikus rūbais lapo.Ieva, gluosna ir blendis, grūšia, obelėlė;
Savo seserį skundžia liekna sedulėlė.Vinkšnos, šaltekšniai, liepai ir nesuskaityti80 Kitokių medžių skyriai terp jų išsklaistyti.
Juos tiktai miške augę žmonės tepažįsta,Daktarai ir žiniuonys, ką po miškus klysta;Jų lapais, jų žievelėm arba šaknia kietaNuo ligų ir padarų gydžia visą svietą.Ė mum, prastiem žmonelėm, tik žiūrėt patogu,Kai juos dengia Apveizda žalių lapų stogu;Kai kožna burbuolytė išsprogsta, suskyla,Kai žiedų varške šakos obelų pražyla,Kai pervasar žaliuoja tamsaus šilo šone,
90 Kai rudeniop lapeliai geltoni, raudoni
Tartum krauju Marčiupio pakalnes aptraukiaIr kai pliki stabarai pavasario laukia.Ė pušelės! pušelės tos nesurokuotos!Tankios, aukštos ir lieknos, viršūnės kvietkuotos,Ir vasarą, ir žiemą kaip rūtos žaliuoja,Liemuo liemenį plaka, kaip nendrės siūruoja.Už pusvarsčio nesmato – toksai tankumynas!Nors nei laužais, nei šiekštom nežugriuvęs, grynas;Nei šakelės nudžiūvę, nežupynę vietos,
100 Pušys aukštos ir lygios, tartum nugenėtos.
Ė kvėpimas, jau ką gi! Čia sakais pušelių,Čia vėjelis dvelkteli su kvapu žiedelių:Jauti pievos dobilą, baltą ir raudoną,Jauti ramunes, čėbrus – žoleles dirvonų;Jauti iš juodo kapčiaus skruzdėlyno kvapą,Ir iš medžių, iš skujų, iš šiškų, iš lapųVis kitoki kvėpalai: kaip vėjelis dvelksi,Kožno karto kitokiu kvapu užsivelgsi.Čia samanos su brukniom šileliu užpluko;
110 Čia medžio žiedų kvapas – lyg sodas pratrūko.
Tartum miškas kvėpuoja nelyginant žvėris:Savo kvapus po laukus kaip berte pabėręs,Laukais, pievom atgauna. – Viduj pušynėliųJauti sau gražiai kvapą dirvų ir pievelių.Ir teip visa suminša, vėjeliu praskysta,Kad nei nosis šių kvapų visų nepažįsta;
Tik tartum giria, pieva ir laukas sustarę,Iš brangiausių kvėpalų mišinį padarę,Dievui ant garbės rūko teip ramiai, teip meiliai,120 Lyg kad skripkuoja, juokias, gieda, verkia gailiai,
Ė tie balsai visoki teip krūvon susiaudžia,
Kad jų skyrium nežymu, – ė tik širdį griaudžia.
Ai siaudžia gražiai miškas, netil kvėpia gardžiai,Siaudžia, ūžia ir skamba linksmai, dailiai, skardžiai.Vidunaktyj teip tyku, – kad girdi, kaip jaunasLapas arba žiedelis ant šakelių kraunas;Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa,Kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa krinta.Dėl to ir širdyj visos pajautos nutilsta,
130 Ramum tykumu malda dūšia dangun kilsta.
Ė kai jau dienai brėkštant rytai šviesa tvinksta,Rasos pilnos žolynų žemyn galvos linksta,Tada šilas nubunda, visa yra tyla,Prasideda pamažu šventa dienos byla.Kas ten šlama? – Ė vėju papūstas lapelis,Ėgi gūžtoj nubudęs sujuda paukštelis.Kas ten treška? – Ė vilkas: dieną mat ažuodžia,Iš naktinės medžionės par pakrūmes skuodžia.Ėgi lapė int olą, žąsioką intskandus,
140 Ėgi barsiukas bėga, išlindęs iš landos;
Ėgi linksmutė stirna par pušyną striuoksi;Ėgi pušin iš pušies voverytė liuoksi;Ėgi mat širmuonėlis ir kiaunė juodoja,Ir visoki žvėreliai po mišką ulioja.Kas ten taukši? – Ė stuobrį kapoja genelis.Kas mekena? – Ėgi mat perkūno oželis.Kas ten šnibžda? – Ė šnypščia iš kelmo piktoja,Ėgi srove teškena upelė šventoja.Kas ten kalbas? – Ė žąsys paupėj gagena;
150 Ėgi mat lizde starkus pamiškėj klegena;
Ėgi antys,, pry! pry! pry!“ priskridę int liūną;Ėgi kukutis klausia savo pačią, sūnų:,, Ką, ką, ką jums atnešti? Ką jūs kalbat niekus?Ką, ką, ką, ką? ar grūdus? ar musias? ar sliekus?“
Ėgi mat gegutėlė dairos ir kėtojas:Čia kukuodama verkia, čia juokias kvatojas.Skamba tik, skamba miškas: čia volungė IevąTrotina:,, Ieva, Ieva! neganyk po pievą!“Čia paupėj,, ri-u! ri-u! ri-u!“ tilvikas sušuko,160 Čia vėl balsų visokių – lyg trūkte pratrūko.
Vis kitoki balseliai, vis kitokios bylos;Dagiliai, pečialandos, strazdeliai, čižylos,Kėkštai, šarkos ir kitos vis saviškai gieda:Toj juokias, toj vaitoja, ė toj niekus klieda.Ė už visus viršesnis lakštingalės balsas:Pilnas, skardus, griaudingas ir, teip sakyt, skalsus:Skamba, ūžia par krūmus ir vis kiteip mainos,Ir vis dūšion įsmenga – lyg Lietuvos dainos.Tie visoki balseliai teip krūvon suplaukia,
170 Tartum kožnas lapelis čilba, kliauga, šaukia,
Ir sutartinę taiso, ir teip gražiai dera:Siaudžia tik, tartum siaudžia – rentavimo nėra.Anei tų balsų ausis skyrium nepažįsta,Lyg kad ant žalios pievos žolynai pražysta,Ir visoki žiedeliai teip terp savęs pinas, –
Kad iš tolo tik regis gražus margumynas.1858 m. Anykščiuose
Ai būdavo, būdavo iš mūsų šilelioDidžiausio patogumo, gražaus ramumėlio!Ė tas visas ramumas po lietuvių dūšias,
180 Lyg lygumoj vėjelis po žoleles trąšias,
Plaukydamas lingavo, tamsiom vilniom tvino,Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino.Ė tik junta dažniausiai, kad širdis neskaudžia,Ė tik pilna pajautų labai ramiai griaudžia:Ir lyg rasos žemčiūgais gausiai atgaivinta,Ir lyg rasa par veidą ašarėlės krinta.Paskum ilgai krūtinėj šilelis kvėpuoja;Atsidusus krūtinė lyg giria linguoja.Lyg tarytum ramumas teip dūšion įslinko,
190 Kad net dūšia kaip varpa pribrendus nulinko.
Iš to, matai, ašaros ir atsidusimas,Iš to šventos pajautos, iš to giesmės imas.Dabar visa prapuolę… tik ant lauko pliko
Kelios kraivos, nuskurdę pušelytės liko…
Jei ant šio išsvilusio po kalnus lydimoTeip daug širdyj išželia ramaus atminimo:Tartum kelmai supuvę atgyja, žaliuoja,Suspynusias viršūnes vėjas plevėsuoja;Tartum pliki, išdegę dirvonai šiškuoti
200 Pasipučia samanom, nuo grybų taškuoti;
Tartum iš terpu puirių tokie kvapai kilo,Lyg giria pratrūksta ar pučia iš šilo;Tartum visa sušlamo, sučilbo, supyško,Lyg dienai brėkštant viduj paniurusio miško;Jei ant šių plikų plotų, kai mislis ažlyja,Paminklais ažvaisytas šilelis atgyja, –Tai kokio bebūdavo iš seno šilelioMeilingo atminimo, gražaus ramumėlio,Kai šie plotai apžėlę, apgriūti, aptemę
210 Matydavo kelmuotą apylinkėj žemę;
Kai stuobriai, sieksniais drūti, amžiais įretėję,Valig kalbos senelių, parėjos kyšėję,Iš kurių žymu buvę, kad girių čia snausta,Tankus iš viršaus stogas viršūnėm suausta,Ir netil pulkais meškos ir šernai perėta,
Bet tankumos terp raistų ir žėbriai turėta!
Ė kur dabar šilelis, buvę miškai šventi,Kažin kodėl senobėj visiškai išskinti.Maž ir vierą įvedęs Jagiela išskynė,
220 Kad jau nebetarnautų dievaičiams tėvynė.
Paskum po šias pakalnes ant seno stuobrynoBuvę pušys suaugę nuo metų šimtyno:Tankios, aukštos, lygutės, geltonos kaip žvakės;Viršūnės esą ūžė ir liemenys plakės.Dar atmeną seneliai po šituos smėlynusSenobių palikimo gražius ąžuolynus.Liekni augę kaip nendrės, žaliavę kaip rūtos,Šaknys, liemenys, šakos ir viršūnės drūtos.Švęsti Lietuvos medžiai nejautę nuogalio:
230 Rausvasai žiemos lapas sulaukdavęs žalio.
Žili buvę kaip seniai, samanom apaugę,Stipri buvę ir stambūs kaip vyrai suaugę,Ė viežlyvi ir gražūs kaip mūsų jaunimas.
Paskui ilgai šiurpsojęs stuobriuotas lydimas.
Nuo Puntuko lig Šlavei ąžuolų daugybęLaikę žmonės lyg kokią didžią šventenybę.Gyvendami vienybėj, dievaičiams intikę,Kurie daugal paminklų po miškus palikę.Nešęs velnias akmenį, didumo kaip gryčios,
240 Ir sudaužyt norėjęs Anykščių bažnyčios
Arba ažuverst upės; bet kaip tik išvydęsĄžuolyną pašvęstą ir gaidys pragydęs,Tuoj iš nagų paleidęs ir smėlin įmušęs:Net žemė sudrebėjus, senos griuvę pušys.Paskum ant jo lietuviai dovanas kūrenę,Kad juos dievai apsaugo ir dengia, ir peni.Ir šiuos čėsuos, nors žemė arklais nugaląsta,Daug Puntuke ąžuolo kelmų tebepūsta,Ė dar dujen prie keliui dabar tebestovi;
250 Viršūnės dar žaliuoja, nors jau šakos džiovi.
Šėnavoja juos žmonės, nei ratais netranko:
Tūlas, ligos suspaustas, iš įžodžio lanko.
Po lygumas ir slėnius traukęsis liepynas,Kai kur gojais apžėlęs, kai kur viškai grynas.Boluodavęs pervasar gelsvu žiedų pienu,Ūždavęs bičių spiečiais, dvelkęs medum vienu;Ir visiems žmonėms meilus ir patogus buvęs,Ir laimėtinas visas kaip tikras lietuvis.Žiedais bites penėjęs, saldų medų daręs.
260 Ligas visas lietuvių su prakaitu varęs,
Ronas su brazdais gydęs, vočių traukęs ugnį;Iš liemenio dėl staunių ir lentas, ir dugrų,Iš karnų davęs vyžas dėl mūsų autuvo,Ir nei šakelės esą dykai nepražuvo:Dirbę karbijas, lankus arba tvėrę tvoras,Nuo šaknies lig viršūnei buvęs visas doras.Kai kur skroblynai buvę, bet skroblius išnyko,Tik skroblinės torielkos dar kur ne kur liko.Kai kur buvę visokių gan navatnų medžių:
270 Ir su žiedais skujuotų, lapuotų bežiedžių;
Tropnais vardais žiniuonys tuos medžius vadinę,
Visus auklėję žmonės, ne visus pažinę.
Tai toks miškas traukęsis par Lietuvos žemę;Visi plotai žaliavę pavėne aptemę;Visos buvę viršūnės vienybėn suspynę,Kaip lietuvnykų širdys int vieną tėvynę.Ė lietuviai su medžiais vis zgadoj gyvenę,Jaunystėj pasižinę ir draugėj pasenę.Lietuvnykas po urvus sausus laužus kūręs.
280 Ne lentinės, iš šakų buvę pintos durys.
Ir nei vieno liemenio lietuviai nekirtę,Jėg tik stuobriai papuvę savaimi išvirtę,Nes ir miškas lietuvį, kaip tiktai galėjęs,Teip visados raminęs, visados mylėjęs:Žvėrim, paukščiais ir vaisiais dengęs ir penėjęs,Ir neprietelių mušti griūdamas padėjęs;Sunkioj dienoj duodavęs slaptus nuo baisybių,Liūdnoj dienoj paveikslą visokių ramybių,Linksmoj dienoj daugumą visokių gražybių,
290 Kožnam mete dėl kožno – visokių gerybių.
Sunkios dienos atėję, žmonės badu mirę,Samanas duonon kepę, žieves sriubon virę.Teip žmoneles, iš bado žievėm papenėtus,Kad užtiksiant pavietris! – ir labai pakrėtus.Miškas žmonių pasgailęs, rasa apsiverkęs,Aukštas savo viršūnes debesin įmerkęsIr sušukęs:,, Broliukai, ginkitės nuo bado!Palaiminta toj ranka, ką kirvį išrado!“Su ašarom pirmieji truputį praskynę,
300 Vaitodami jų vaikai teip gynę tėvynę;
Dūsaudami anūkai tuos miškus aikvoję,Proanūkiai vežimais miestelin vežioję;Po keturias dešimtis vežimų pardavę,Džiaugdavęsi, ant dienos po muštinį gavę.Medžiai mat iš daugybės visiškai atpigę.Ir teip ilgai aikvoję, – net kolei pristigę;Ė tai vis dėl arielkos daugiausia išleidę:
Visi buvę kaip žydų šeimyna pasleidę.
Tai mat mūsų tėveliai miškų neberadę
310 Ir terp savęs kaip broliai visi susižadę –
Ažleist dirvas šileliui. Mat miško pasilgę,Dažnai savo blakstienas ašarom suvilgę,Žiūrėdami in kelmus. Mat lietuvių dūšios,Senais miškais penėtos, viduj miško trąšios;Plikuos plotuos, be miško, lyg tartum apkursta,Tartum džiūsta nuo saulės ir palengvėl skursta.Nors jau dabar lietuvis plikuos plotuos gimsta,Giesmėj mišką užgirdęs, be jo neberimsta.Senų miškai mylėta, tūlon giesmėn dėta:
320 Mūsų tėvelių visos tos giesmės mokėta.
Tai mat, miško pasilgę, auklėjo šilelį:Kasdien apvaikštinėjo kožną pakraštėlįIr, priugdę kaip meldo gražiausio pušyno,Jaunas širdis ir dūšias vaikelių ramino.Ir saugojo kas diena kaip didžiausio labo:Ne til medžio, – nelaužė nei mažiausio žabo.Džiaugės Anykščiai, džiaugės, in šilą žiūrėjo,
Svetimuos miškuos malkų pirktų važinėjo.
Atvažiavo kučmeistras, šilą apžiūrėjo,
330 Ravus ant kelių kasė, liesvinčius padėjo,
Ir paganią ažgynė, ir grybaut ažgynė;Slapta pardavinėjo ir par naktis skynė;Vyresnybei melavo; ė žmonėms, kai verkė,Nasrus kamšė kulokais, kraujo klanan merkė,Ir kas metai Anykščius miško kuoptų varė;
Išpūstėjęs iščinto, zasiekus padarė…
Ir liko šitie kalnai pliki ir kelmuotiAplaistyti ašarom, giesme apdainuoti.Ir giesmė nepabaigta: kai širdis susopo,
340 Ant dūšios labai sunku ir neramu tapo.
Mat toj pati galybė, ką miškus sugraužė,
Širdį, dūšią apgriuvo… ir giesmę nulaužė.
1859 m. Anykščiuose