Antikos meno reikšmė šiuolaikinėje literatūroje

Antikos menas, per kelis Europos kultūros tūkstantmečius nuolat inspiravęs įvairių sričių grožinės bei mokslinės kūrybos pasireiškimus, yra toks platus, tvarus ir įvairiapusis reiškinys, kad net ir šiandieninėje postmodernistinės kultūros terpėje neretai tampa ekscentriškų išpuolių taikiniu, tuo ne prarasdamas, o tik darsyk parodydamas, o tik darsyk parodydamas savo gyvybingumą, pademonstruodamas save kaip patikimą neblėstančios traukos objektą.
Antikos kūrybos principai: gyvenimą vaizduoti kaip maksimaliai gražų, kilnų ir gerai sutvarkytą pagal iš anksto įsivaizduojamą grožio, tobulumo ir harmonijos idealą, kuris buvo susijas „stichinio materializmo“ paasaulėjauta ir mitologija.
Stiliaus bruožai antikoje: dėmesys kūniškam, žemiškam, materialiam grožiui, epinis objektyvumas ir daiktiškumas, monumentalumas; patetika ir harmoninga ramybė. Kūrė harminingo, laisvo ir dvasiškai stipraus žmogaus idealą.
Graikijos literatūros raidą galima suskirstyti maždaug į tokius laikotarpius:
1) archaikos, arba archajinis, laikotarpis, VIII – VI a. pr. Kr.; žodis „archaika” (gr. arche) reiškia pradžią;
2) klasikinis laikotarpis, V – IV a. pr. Kr., kitaip dar vadinamas atikiniu laikotarpiu, nes tada vyravo Atikos tarmė, o literatūros centras buvo Atėnai;
3) helenistinis laikotarpis, III – I a. pr. Kr., kuriam davė pradžią Aleksandro Diidžiojo (mirusio 323 m. pr. Kr.) užkariavimai ir kuriam būdinga ano meto oikumenės (sen. gr. oikumene – visos žmonių gyvenamos žemės) helenizavimas (arba graikinimas; sen. gr. Hellen – helenas, graikas, Hellas – Graikija), graikų kalbos ir kultūros didelis išplitimas, ypač į Rytus;
4) Romėnų imperijos laikotarpis, I &#

#8211; VI amžiai po Kr.
Nuo V a. literatūra graikų kalba sudaro Bizantijos literatūrą, o 1453 m. turkams užkariavus Bizantiją, ji tampa naująja graikų literatūra, jos kalba irgi žymiai pakinta.

Taikliai antikos meną ir jo rekšmę šiuolaikinėje literatūroje apibūdino Marija Petravičienė: „Graikų literatūros, kaip ir visos jų dvasinės kultūros, įtaka pasaulio literatūrai yra didžiulė. Dar Romos imperijos aristokratai, intelektualai siekė suvokti graikų kultūrą ir literatūrą. Homeras, padėjęs pamatus šiuolaikinei literatūrai, įkvėvė rašyti ne tik graikų, bet ir romėnų kūrėjus. Ko gero, antikinėje literatūroje rasime bene visas aktualiausias žmogaus būties problemas.“
„Antikos motyvų randame ir šiuolaikinėje lietuvių literatūroje, daugiausia poezijoje. Joje ši priešprieša nėra vyraujanti. Lietuvių poetai antikoje ieškojo pirmiausia grožio ir heroizmo.“
Lietuvių, kaip ir daugelio tuometinės Europos valstybių, raštija lotynų kalba neišvengė anntikinės literatūros įtakos. Pradėjus puoselėti rašytinę literatūrinę lietuvių kalbą, mūsų tautos literatūroje vis dažniau atsiranda antikinės literatūros motyvų, simbolių. Visa, apie ką rašė ar rašo poetai, randame antikoje: čia slypi žmogaus būties aiškinimas, čia išryškėja žmogiškumo esmė, čia svarbus žmogaus santykis su žmogumi, tautu, čia matome nuolatinę kovą dėl tautos laisvės.
„Ginti savo artimuosius, ginti savo tautos laisvę, nebijoti kančios, kovoti dėl tėvynės – tai ne tik antikinės literatūros idealai, šiuos motyvus mes randame ir lietuvių literatūroje. Apgultojo miesto trojos vaizdus ne

esunkiai aptinkame daugelio Lietuvos poetų kūryboje. Tautos idealai ir interesai ypač rūpėjo neoromantikams. Jonas Aistis ir Bernardas Brazdžionis, Antanas Miškinis ir Salomėja Nėris savo lyrine kūryba gynė lietuvių tautos interesus, svarstė tautos likimo problematiką. <.>.
Apsiausto miesto – prarandamos Lietuvos įvaizdžiai ypač ryškūe Salomėjos Nėries rinkinyje „Prie didelio kelio“. Kelias yra žemės ženklas, likimo simbolis. Ne tik žmogus, bet ir tautos, ypač jei skirta būti prie didelio kelio, ir dar svetimų trempiamo.Karo metu poetė pasijuto tragiškai sutapusi su gimtąja žeme, su visais tautos istoriniais, psichologiniais ir kultūriniais klodais. Salomėja Nėris pasaulį suvokė tik per savo tautos likimo,tėviškės peizazo, lietuviškos pasaulėjautos prizmę. Lietuvos istorijos vardai ir įvykiai vėl išliko kaip lemtingi atsparos taškai. Tvirtai brėžiama herojinė žmogaus koncepcija: „Mirtis dėl savo tautos – / amžius gyventi su ja“.
Galimybę sugrįžti į namus poetei reikėjo iškentėti ir kiap skausmingą gimtinės, artimųjų, žmogiško gyvenimo ilgesį: ,, Koks tolomas. Varganas kelias / Tėvyne, sugrįžti savęs.“ Eilėraštyje „ Ar žiburėlis lauks“ neviltis poetę verčia prisiminti gimtinę, svetimumą tirbdo savumas (beržas, mažas žiedas). Gimtinė, namai yra nepasiekiami. Poetė kalbėjo su Lietuva kaip si personifikuota butybe, paliluse ir liaudies dainų ir pasakų, įstabiai gražia ir vienintele. Tėviškės peizažas, atisivėręs skausmingame ilsesyje, suima viską, kas liko brangiausia: žydroji Nemunėlio juosta, duzgianti bitė, „balta obelėlė iš pavasario to“ by
yloja apie paliktus artimuosius, namų šilumą, žmogaus laimę, kuri galima tik savoj žemėj. „Aš keliais į tave pareisiu / Per lietų, gruodą, šaltį.“
Kitas šių laikų autorius A. Miškinis, M. Petravičienės aprašomas kaip poetas kūręs pasitelkdamas antikos motyvus savo „Psalmėse“, kurias parašė kalėdamas lageryje. „ Poetas kalba apie paniekintą žmogų ir paniekintą tautą. „ Psalmėse“ rasime nemažai sąlyčio taškų su Vergilijaus „Eneida“ . Gimtinė A. Miškiniui asocijuojasi vos ne su Rojaus sodu. Jau pats gimtinės regėjimas nekasdieniškas – Sekminės, Velykos, Kalėdos. Ilgesio išpuopšti namų vaizdai juose randame daug meilės ir atjautos. Svetimumo ir vienatvės pojūtis skatina veržtis iš brutalios aplinkos, bent sapne lankyti namus. Nepaprastai švelniai intonacija parašyta psalmė „Pasimatymai su motina“, gražiai išvedama motinos ir lietuvos jungtis: „Motule mano, vai mielų mieloji, / Vienintelė man tu kaip Lietuva.“ A. Miškinio eilėse sunkumą, realius vargus nusveria dvasios jėga, gyvybė. Gyvas skausmas, gyvas ilgesys, skausmingi regėjimai yra tarsi visų kalinių ir tremtinių išgyvenimai. <.>Lietuvos ir jos vaikų tema apmąstoma pasitelkiant Biblijos įvaizdžius. Pasiremiama ir antikiniu Odisėjo mitu, o tremtinių Odisėja yra baisi („Vakarinė žvaigždė“).
Jau pirmoje psalmėje „Rūpintojėlių Lietuva“ piešiamas kraupus išniekintos Lietuvos vaizdas. „ Išgrobstys mūsų paskutinį turtą, / Išniekins jie šventovę ir namus“ – tai tarsi aliuzija į „Eneidoje“ išniekintus namus.<.>
Taigi Trojos miesto motyvų esama ir S. Nėries, ir A. Miškinio ly
yrikoje. Lietuva tarsi apgultas Trojos miestas. Namų ilgesys, kančia, ryžtas, kova, laisvės siekimas būdingi tiek antikinei tiek ir lietuvių literatūrai. Šie motyvai kartojasi yra dinamiški, kitaip dar vadinami keliaujančiais motyvais.
Skausmingai suskamba Odisėjo tema svetur atsidūrusių poetų lūpose. K. Bradūno eilėraštis „Odisėjas buvo nekantrus“ kupinas gilaus sielvarto: „Odisėjas gimtają Itakę / dar išvydo ryto rūkuose“, o lietuviui tremtiniui tėviškė „sušvinta vien tik sapnuose“. Autorius sako nenorys keršyti šeimininkaujantiems jo namuose atėjūnam, jis tik skundžiasi perštinčia viso perkirsto gyvenimo žaizda. Labai tragiškas yra Odisėjo motyvas A. Nikos Niliūno eilėraštyje „ Odijas pas feakus“. Po klaidžiojimo negyvų gatvelių labirinte, po to, kai atpažįsta šuo ir švysteli auklės paveikslo šviesa, pasirodo, kad viskas tik sapnas, iliuzija: „Ir aš tenai imu raudot, kaip Odisėjas, ašaras paslėpęs, / Ties sostu mirusio Feako išdidaus“.

„Septintajame dešimtmetyje ir aštuntojejo pradžioje, kai dar nebuvo plačių sąjūdžių, kai Lietuva, rodės, sustingusi snaudžia, poetai, semdamiesi iš antikos kaip iš a mžinojo heroizmo versmės, ragino nepasiduoti. „Ištverti. Ištverti. Ištverti. / But naktim, kad ne išskaitytų / iš akių tau būsimo ryto. / Būti dykuma, kad prasmegtų / lig pečių smiltyse, lig kaklo. / Būt lietum, kad šviesus, žadėtas / jis nuplautų svetimas pėdas“ , – kviečia J. Degutytė ( „Termopilai“), skelbusi herojinės tradicijos tąsą ir Antigonės („Antigonė“) paveikslu. Just. Marcinkevičius draminėje poemoje „Heroica, arba Prometėjo pasmerkimas“ išsako begalinį laisvės troškimą, šaukė į kovą su teronija ir vergove. Truputi anksčiau Prometėjo motyvais buvo parašyta ir V. Mykolaičio – Putino poema „Prometėjas“.

Matydami, jog naujieji laikai, lydimi technikos ir mokslo revoliucijų, įprato žvelgti į pasaulį kaip į chaotišką ir anarchišką visumą; lietuvių poetai grįžta prie antikos, kamojami grožio ir harmonijos ilgesio. Didingam apšerkšnyjusios žiemos grožiui išreikšti H. Radauskas pasitelkia antikos dievų įvaizdį: „Lieknos liepos ir klevai/ Balto marmuro dievai“ („Afroditė ir Narcizas“). Suasmenintam pavasario gyvibingųjų galių pertekliui, žaliavimui bei žydėjimui apsakyti B. Braždžionis randa tobulo, jauno ir gražaus dievo Apolono vaizdą: „ O pavasaris kai pdievas Apolonas / Pasipuosęs laurais galvą ir pečius“ („ Pavasario kelionė“). Kiekvienas toks palyginimas ir sugretinimas rodo poetų pastangas teigti tradicijos nepertraukiamumą. „ Ir aš, ir aš, ir aš išmokau balansuoti tarp Slilos ir Haribdės. Aš narsusis karys“,- karštai įtikinėja E. Mieželaitis. Poetas tvirtina, kad „kiekvinas turim savo kuklią Odisėją“ („Odisėja“) ir „kiekvienas, aišku, savo turime Itakę“ („Itakė“) ir kad amžinai kartojasi Trojos tragedija: „Aš pažinau šį kareivį. Kaip nebus jis pavargęs?Jau tukstančius metų žygiuoja.“ („Ilijono tąsa“).

Istorinės pažangos idėja išryškinama ir mitologinio laiko struktūromis: J. Biliūno utopinis istorijos vaizdinys neabejotinai mitologiškas ( be mito negalėjo išsiversti ne tik K.Marxas, bet ir visi kiti pasaulinio istorijos plano, istorinio „matanaratyvo“ kūrėjai, nes tik mitas padeda „apiforminti“ chaotiškus empirinius gyvenimo faktus, suteikti jiems kokią nors bendrą, su žmogaus gyvenimu susietą prasmę, teleologinį tikslą), tačiau pats mitas ar mitologiškumas, archajiškosios sąmonės poetika autoriaus visiškai nedomina. Mitas geriausiu atveju jam yra tam tikra kalba, iš kurios „pasiskolinamos“ priemonės („aukštas kalnas“, „laimės žiburys“, „žilas senelis“, žmonijos atpirkėjas, ritualinis herojaus – gelbėtojo atminimo procesijos ir pan.) pavaizduoti visiškai nemitologiškėms dalykams. V. Krėvės ir J. Biliūno santykis su mitu diametraliai priešingas, kaip ir jų orientacijos laiko perspektyvoje (į praeitį ir į ateitį). V. Krėvė iš mito „daro poeziją“ ir per jį žvelgia į žmogų, o J. Bilūnas mitą daro iš paties žmogaus, mitologizuoja jo istoriją.

Graikų literatūra atkreipė dėmesį į visuomenės problemas ir į individą. Ji kalbėjo apie asmenybės vertę, harmoningą dvasinių ir fizinių jėgų raidą, protingą asmens laisvės ir visuomenės reikalaujamos tvarkos vienovę, apie vieningą dėsnį, sąligojantį žmogaus ir visuomenės normas, apie žmogaus tvirtybę ir silpnumą, apie jo kūną ir sielą, aistras ir protą. Dviejų pastarųjų šimtmečių knaisiojimąsį po žmogaus kūno ir sielos užkaborius bei po visuomenės gyvenimo palėpes galime laikyti tolesniu graikų minčių ir vaizdų rutuliojimu. Romėnų literatūra ypač pabrėžė patriotines ir tautines idėjas, skelbė ištikimybę savo šalies tradicijoms, protėvių papročiams, jų gyvensenai. Daugybė naujųjų laikų veikalų yra tolesnė šių idėjų sklaida. Jeai Antika neigiama, revizuojama, parodijuojama, vistiek yra ja remiamasi, nes neigimo atveju tai, kas neigiama, yra pagrindas egzistuoti tam, kas teigiama. Naujųjų viduramžių estetika teigia destrukciją, anarchiją, chaosą. Tai Antikos darnos, tvarkos, harmonijos priešprieša. Bet kad atsirastų priešprieša, Antika turi egzistuoti kaip numanoma priešinga kokybė.

Šiuolaikinės literatūros mėgstamame žanrų, siužetų, žodžių, minčių, jausmų savartyne visuomet spindi daugybė iš Antikos gelmių išnirusių elementų, visuomet rasime tai, ką Aischilas laikė homero išspjautais trupiniais. Plotono būta teisaus: idėjos yra nemirtingos, nesunaikinamos. Antikos idėja irgi amžina – juk ji yra vienintelė universalija, nes pasakė svarbiausią žodį apie daiktų ir reškinių esmę, dėsnius, principus.

Naudota literatūra:

1. D. Budreckis. Teksto analizė, kaunas, 2003.
2. D.Dilytė. Septyniasdešimt metų šalia Homero // literatūra ir menas, 1991-10-05.
3. D. Karatajienė. Antika, Vilnius, 2004.
4. E. K.Jašinskienė, D. D. Staškevičienė, G. Bartkus. Visuotinė literatūra, Kaunas, 1990.
5. http://ualgiman.tinklapis.lt/homeras.htm#„Odisėja
6. Marija Petravičienė. Apgultosios Trojos motyvais S. Nėries ir A. Miškinio poezijoje // Gimtasis žodis.
7. R. Tamošaitis. Mitologinio ir istorinio kodo literatūra.

Turinys

1. Įžanga p. 1
2. Antikos menas p. 1
3. Literatūros raida p. 2
4. Antikos motyvai lietuvių poetų kūryboje p. 2-5
5. Išvados p. 5
6. Naudota literatūra p. 6

Leave a Comment