Antanas Škėma – vienas geriausiu išeivijos prozininkų ir dramaturgų. Gimė 1910, lapkričio 29d. ( pagal metrikas 1911m.) Lodzėj, Lenkijoje. Mirė tragiškai, auto nelaimėje 1961 metais, JAV. 1921m grįžo į Lietuvą, kur netrukus išprotėjo jo motina. 1929 m. trumpai studijavo mediciną iš kurios išsinešė, anot jo paties, „meilę lavonams, kas ir šiandien atsiliepia mano kūryboje“. Vėliau Antanas Škėma bandė studijuoti teisę, dirbo Kauno, Vilniaus Valstybiniame teatre. 1944 metais pasitraukė į vakarus, kur gyvai dalyvavo meniniuose sambūriuose, teatro pastatymuose. Ten pasirodė pirmasis jo novelių rinkiniai „Nuodėguliai ir kibirkštys“ (1947), „Šventoji Inga“(1952). Juose jau ryškėja autoriaus polinkis į kraštutinumus, ironiją, vaizduojama tragiška žmogaus būklė klaikiame pasaulyje. Taip pat A.Škėma parašė dvi dramas: „Pabudimas“ (1956) ir „Žvakidė“ (1957), kurios susilaukė sėkmės, o „Žvakidė“ laimėjo laikraščio „Darbininkas“ skelbtą konkursą. 1958 m. išleidžiamas sėkmingiausias A.Škėmos veikalas – sąmonės srauto romanas „Balta Drobulė“. Jame analizuojamos individo sielos ir talento problemos plačiame šių dienų pasaulyje. Kūrinio struktūra yra gana moderni ir netradicinė. Įvykiai nechronologiški, o pagrindinės idėjos skleidžiamos paties Garšvos mintimis ir interpretacijomis. Pats veiksmas vyksta ne vienu metu – galima išskirti atskirus periodus: atsiminimai apie vaikystę, tėvus, jaunystė Kaune, pasitraukimas į Vokietiją ir gyvenimas JAV. Autoriaus sudarytame išdėstyme temos keičiasi gana staigiai ir nelauktai. Jas jungia tik nuoseklios „dabarties“ atkarpos esančios kiekvienos dalies pabaigoje, todėl tik perskaičius visą romaną galima suvokti protagonisto raidą. Istorijos pradžia galima laikyti Garšvos vaikystę, kurią jis pats aprašo savo užrašuose. Pasakojimas sudarytas iš trumpų fragmentų, formuojančių vis kitus asmenybės bruožus. Ryškiai vaizduojama nejauki ir nevaikiška aplinka:
Žinoma, netrukus grubus tinkas sudžiūvo, skilo, krito ant grindų geometrinėmis figūromis. Šie netaisyklingi trikampiai, kvadratai, stačiakampiai buvo mano pamėgtieji žaislai (Balta Drobulė, p.91).
To laikotarpio gyvenimo pagrindu tampa laukimas. Tėvai, išėję dėstyti į mokyklą, palikdavo Garšvą užrakintą kambaryje:Laukimas ateidavo netrukus. Jis atsistodavo šalia. Kaip rūpestinga pamotė. Šalta, griežta, teisinga, nepermaldaujama (Balta Drobulė, p.93).
Niūrios atmosferos pojūtis perduodamas simboliais: namą supusios pelkės, migla ir vienintelė svajonė – pelenė, vedanti Garšvą į kitą pasaulį, į savo pilį. Nelaimingos vaikystės atspindžiu tampa žodis „Zoori“, besikartojantis visame kūrinyje. Visai kitaip vaizduojamas tėvas. Jo paveikslas išskirtinis, nepaprastas:
Kai pradėjau skaityti pirmąsias rimtas knygas, „genijaus“ vaizdą atitiko mano tėvas savo smuikinėse mankštose (Balta Drobulė, p.24).
Jame glūdi gili ir tauri senovės kilmingųjų dvasia pasireiškianti virtuoziškose Wieniawskio variacijose, dramose, kalbose, ir ypač santykyje su gamta:
Mano tėvas guli žolėje ir jo žvilgsnis klaidžioja pušų viršūnių ir debesų mezginyje. Jis guli ilgai, kramto smilgas, jo krūtinė ritmingai kilnojasi, vėjas judina jo ūsus, ir aš nenustebčiau, kad ištarti žodžiai būtų svarbūs, ir manyje išnyktų bet kuri baimė ir abejojimas (Balta Drobulė, p.31).
Toks, vaiko akimis, idealus tėvo, kaip žmogaus, įvaizdis sugriaunamas viena vienintele mintimi – jo tėvas mušdavo motiną.Priešingai tėvo didingumui ir stiprybei, mamos paveikslas kuriamas šiltas ir artimas. Jaunojo Garšvos akyse ji įgyja net šventumo bruožų:
Motinos balso gaidos išskrisdavo apvalios ir švelnios, o man atrodė, kad jei užmigčiau jų besiklausydamas, tai susapnuočiau mielą sapną (Balta Drobulė, p.113).
Kita vertus, laimės šeimoje nebuvo. Vietoje idilės ir ramybės įsivyravo barniai, neištikimybė. Vis didėjanti disharmonija tolino tėvą ir žlugdė motiną. Jos išprotėjimas – vienas svarbiausių įvykių, turėjusių ryškią įtaką Garšvos asmenybės formavimuisi. Paskutinis jos žvilgsnis, atvežus į ligoninę – žuvusios vaikystės ir pirmos pažinties su svetimu ir negailestingu pasauliu simbolis. Po motinos praradimo prasideda kitas, savarankiško gyvenimo etapas.
Garšvos jaunystė perteikiama atskirais fragmentais, kuriuose ryškėja kitoks, perdėtai nihilistinis požiūris į gyvenimą. To priežastys ryškėja 3 dalyje. Gyvendamas vienas Kaune, Garšva po pamokų eidavo į biblioteką. Jis, ne kaip kiti keturiolikmečiai, skaitė gana rimtas knygas, iš kurių didžiausią įtaką jam darė pesimistiškoji Schopenhauerio kūryba. Mintys apie žmogaus pasmerkimą kančiai ir laimės nebuvimą, sumišusios su šeimos praradimu, smarkiai įtakoja jo pasaulėžiūrą:Antaną Garšvą įveikė du kolaborantai: Schopenhaueris ir akiniuotasis valdininkas su hemoroidiniu humoru: „ar nenusižudysi?“. Antanas Garšva patikėjo jais ir vieną rudenio šeštadienį, grįždamas iš gimnazijos, užsuko į krautuvėlę Lukšio gatvėje. Jis pareikalavo virvės (Balta Drobulė, p.35).Bandymas nusižudyti paties Garšvos interpretuojamas gana neįprastai. Jo požiūris į mirtį ne tik nebaimingas, bet ir savotiškai atsainus:
Sekmadienį jis nusiplovė kojas, išsivalė dantis ir, susikišęs virvę į popierinį maišelį, nuėjo į Pavėsį. Jis pasikars tankmėje. Jo lavonas negreit bus surastas. Juodi varnai išles jo akis, vargšas gimnazistas karos tankmėje, ir bus neįmanoma nustatyti savižudybės priežastį (Balta Drobulė, p.35).
Tokio staigaus gyvenimo posūkio pabaiga taip pat netikėta. Paskutinę sekundę pajutęs baimę jis grįžta namo ir lyg niekur nieko gyvena toliau. Ši ištrauka – Garšvos, nors ir nepavykęs, bet vis tik bandymas nugalėti pasaulį, po kurio jis supranta savo išskirtinumą ir nebeketina elgtis pagal visuomenės taisykles. Šventumo ir natūralios pagarbos nykimas atsispindi kitame epizode, kuriame pasakojama apie vėlyvąją jaunystę Kaune. Laisvai santykius su merginomis traktuojantis Garšva pirmą kart įsimyli. Tačiau jo meilė nėra sietina su romantiniais idealais – tai greičiau tokių kito asmens vertybių kaip nedrąsumas, švelnumas, trapumas ir tyrumas idealizavimas. Sujaukta protagonisto pasaulėjauta, kupina gana priešiškų ir pesimistinių jausmų pasaulio atžvilgiu trumpam nustelbiama Jonės. Ji lyg mažas spindulys, nuskaidrinantis ir apverčiantis Garšvos jausmus. Tačiau po kurio laiko gana netikėtas draugystės posūkis grąžina viską į vietas. Galima rasti paralelių su paties herojaus gyvenimu – jaunatvišką gero ir gražaus gyvenimo viziją užgožia susvetimėjusi realybė.
Toliau, veiksmas keliamas dvejais metais į priekį. Dalies pradžioje aprašomas bohemiškasis Kaunas. Aktyviai į Lietuvą besiveržianti vakarų kultūra palieka ryškų pėdsaką. Mieste, su beveik visai išnykusiomis tradicijomis ir be natūralių vertybių, Garšva gyvena gana nestabilų ir kontrastingą gyvenimą. Jo emocinį pagrindą sudaro bendravimas su Jone, o tiksliau, jos apgaudinėjimas. Toks negatyvus aplinkos poveikis priveda jį prie kaltės ir dvasinių atramų praradimo:Aš apgaudinėjau Jonę, nes buvau jaunas, stiprus, tikįs savimi. Aš gyvenau. Aš nuoširdžiai džiaugiausi (Balta Drobulė, p.123).
Garšvos bendravimas su Ženia ir gyvenimo būdas, stokojantis žmogiškumo, tendencingai jį priveda prie psichinės ligos – neurastenijos. Ši liga ir daktaro patarimas neturėti žmonos – stiprus impulsas, sugriovęs visą jo pasaulėžiūrą. Palikęs Jonę Garšva praranda galimybę įsilieti į tradicinę visuomenę, kurios gyvenimo pamatai yra šeima ir giminės pratęsimas. Netekęs vieną iš svarbiausių egzistencijos prasmių, jis tampa tarsi svečiu šiame pasaulyje. Vieninteliu jo tikslu ir paguoda lieka kūryba:
Atsisėdau, glamžydamas kišenėje vienintelį eilėraštį.<…>„Kas tau? Sergi?“Pajutau, mano lūpos dreba, akyse renkasi ašaros.„Nepagydoma liga“, atsakiau.„Neblogas eilėraštis“, tarė kritikas. „Pasistengsiu, kad jį išspausdintų.“ (Balta Drobulė, p.127).
Tokie gyvenimo pokyčiai neabejotinai priartino Garšvą prie rezignacijos ir abejingumo pasauliui. Ironija, kartais virstančia grotesku, persmelktas visas karo metų gyvenimo etapas. Pirmojoje trumputėje dalyje vaizduojama partizanavimo akimirka. Jaučiamas lengvas, ramus pasakojimo tonas susilieja su Garšvos požiūriu. Praradęs teisę į gyvenimą, jis praranda ir motyvą gailesčiui, baimei, užuojautai :
Saulė švietė ir žvirbliai čirškė. Anoje Nemuno pusėje geltonavo smėlys ir rudavo tvarkingai sukrautos malkos.Į tyrą dangų kilo padegtų Kauno pastatų dūmai (Balta Drobulė, p.59).
Vaizdais ir aplinka kuriamas lengvumo įspūdis („naktis slinko gražios, giedros, be vėjo“, „į tyrą dangų kilo“, „nusilpusi kulka baigė savo skridimą“) atspindi Garšvos sąmonės trapumą. Epizodiškai, nuotrupomis prisimenama kova su ruseliu ir migla, dengianti akis yra pirmieji jo atitrūkimo nuo pasaulio ženklai. Liga pradeda įsigalėti.
„Aš užmušiau žmogų“, pagalvojo Garšva. Bet šitie žodžiai nieko nereiškė. Lygiai taip pat praskambėtų: „šiandien gražus oras“ arba „ne, dėkui, aš negeriu pieno“ (Balta Drobulė, p.59)
Tolimesnis veiksmas persikelia į Aukštosios Panemunės vasarnamį. Atėjus bolševikmečio laikotarpiui Garšvos kūryba priskiriama formalizmui ir estetizmui, todėl ne tik nevertinama, bet ir netoleruojama. Iš pirmo žvilgsnio darkyta ištraukos struktūra išryškina įspūdį, jausmus, emocijas. Pagrindinė siužetinė linija (Zuika ir Simutis grasina ir kankina Garšvą) persipina su netradicine ir moderniai vaizduojama tautosaka. Kaip vizija išnyra senieji dievai, migla, apgobiantį neaiškų žmogaus gyvenimą, pagoniškieji ženklai ir gamta. Visa tai panašėja į meditaciją, į nerealų, abstraktų, tačiau tuo pačiu ir gamtiškai gaivališką pasaulio suvokimą. Nepraeinami raistai, slidinėjančios ūkanos, laumės išsidraikiusiom kasom, žalčiai, rupūžės – simboliai žmogaus įkalinto nemaloniame pasaulyje. Kuriama beprasmio, gyvenimo, be išeities ir galimybės kažką keisti samprata.
Tereikėjo stebėti amžinos ugnies aštrialiežuves liepsnas, jos apšviesdavo egles – bokštus, o šventykla buvo didelė, neišmatuojama žemė. Gimti, gyventi, mirti. Ištirpti į ūkanas, susėsti aukštuose suoleliuose ir kartais klaidžioti po pažįstamus miškus ir pelkes (Balta Drobulė, p.72).
Nuolatos, lyg burtažodis kartojami liaudies dainos motyvai, supanašėję su lakštingalos – laivės simbolio – čiulbėjimu, skamba kaip malda, kaip troškimas pabėgti iš vizijoje suskurtos gyvenimo beprasmybės. Tokių sąmoningų minčių ir pasąmonės nuojautų apimtas Garšva netiesiogiai kovoja su Zuika ir Simučiu, kurie verčia jį atsisakyti savo kūrybos. Situacija vaizduojama gana grubiai, atvirai ir net žiauriai. Neturintis ko prarasti Garšva atvirai šaiposi iš savo oponentų, už ką susilaukia smūgio į galvą.
„Tegyvuoja Babočkinas“, švelniai tarė Garšva.
„Kas toks?“„Jis gerai vaidina Čapajevą.“Simutis stvėrė nuo stalo sunkų pres – papjė (Balta Drobulė, p.80).Šiuo smūgiu nukertama paskutinė Garšvos sąsaja su gyvenimu. Likęs be kūrybos, be šeimos, be draugų jis pamažu grimzta į savo susikurtą pasaulį. Jo pasaulis – gamta, telpanti į vieną vyšnios lapą. Susiliedamas su senąja mitologija Garšva ieško ramybės. Tai aistis, besimeldžiantis medžiui, dūmai, kylantys į dangų, smilga, skrendantis paukštis. Su jais susilieja ir siurrealistinės dainos nuotrupos: „Lole? Lepo. Eglelo? Lalo“. Bet kokie jausmai, emocijos – atmetami („išsisupus plačiai vakarų vilnimis“ – – – ne man). Garšva rimtai suserga. Situacija nesikeičia net atvažiavus Ženiai. Visas jo bendravimas – tai sąmoningų minčių nuotrupos, kartais užgožiančios pasąmonės pasaulį. Garšva pagyja netikėtai, po keliolikos mėnesių praleistų ligoninėje. Atsibudęs lyg po sapno, jis tampa nauju žmogumi ir po kurio laiko pabėga į Vokietiją. Bavarijos lygumose įkurtoje D.P stovykloje, į kurią jis patenka, gyvena dar 200 žmonių. Skurdas, alkis, tėvynės ilgesys nuolat kamuoja visą bendruomenę. Visą išskyrus Garšvą:
Mano patirtis ištobulėjo, ir pragaro kančios dabar man atrodė lyg tie Guliverio nuotykiai milžinų krašte (Balta Drobulė, p.138).
Po skaudžių išgyvenimų Lietuvoje susiformavęs abejingumas jį visiškai atriboja nuo aplinkos.Atsiradęs šaltas ir ironiškas požiūris atsiskleidžia jam bendraujant su populiariuoju Vaidilioniu. Garšva – modernistas, nevertinantis klasikinių ir moralės dogmų pilnų kolegos posmų. Tarp jų susidariusi įtampa atspindi nuolatinį kartų ir stilių konfliktą. Jų intelektualūs ginčai argumentuojami pareigos tėvynei atlikimu (Vaidilionis) ir tikrosios poezijos kaip meno (Garšva) pripažinimu. Jų gyvenimą pakeičia netikėtas įvykis. Miršta senutė. Jos laidotuvės aprašomos groteskiškai – suknia iš skudurų, nudažyta erzaciniais dažais, niekam tikęs orkestras ir iš papuvusių lentų sukaltas karstas. Eitynės vyksta taip pat beviltiškai. Ryškiausiai vaizduojamas Garšvos sarkazmas, pradėjus lyti lietui:
„Senutė šlampa“, tariau Vaidilioniui, kuris žingsniavo prasmingai sučiauptomis lūpomis. <…>„Dabar lietus tirpdo erzacinius dažus. Juodas skystis dažo nekaltos senutės odą. Gana rezultatyvus efektas. Juk laidotuvės juodame ženkle. Vis dėlto dangus toleruoja žmogiškuosius simbolius. Jei smarkiau lis, mes palaidosim negrę.“ <…> Vaidilionis sušniokštė. „Tu esi paranojikas. Tavo vieta beprotnamy“ (Balta Drobulė, p.145).
Po farsu virtusių iškilmingų laidotuvių Garšva pradeda rašyti. Po savaitės baigtas kūrinys visai nežavi Vaidilionio. Jame vaizduojama laidotuvių procesija. Iš pradžių netvarkinga, žemiška, vėliau perauganti į didingas eitynes Kaune. Jas veda netikras velnias, o šone stovi Garšvos motina su purvinos drobulės gabalu. Šį rėkiantį disonansą stebi rami, besišypsanti senutė. Kūrinio aptarimas išauga į rimtą ginčą, kai Garšva sulygina Vaidilionį su Zuika (poetas parsidavęs sovietams):
„Lauk iš kambario! Lauk tučtuojau!“, suklykė Vaidilionis.Aš paleidau kairįjį katiliuką į langą. Jis išdaužė drumzliną stiklą ir nukrito prie kojų buvusio generolo žmonai, kuri ėjo pro šalį.„Paetai muūšasii!”, šaukė kieme generolienė.Vaidilionis išlėkė pro duris. Aš prapliupau spazminiu, isterišku juoku (Balta Drobulė, p.149)Šia istorija baigiami pasakojimai apie Garšvos jaunystę. Visuose likusiuose skyriuose pasakojama apie kelias paskutiniąsias jo gyvenimo dienas Amerikoje. Įvykių pradžia – kelionė į Jones Beach. Važiuojant automobiliu pristatoma Elena ypač akcentuojant pilkumą – pilka suknelė, pilki plaukai, pilkos akys, pilkas cigaretės dūmas. Lyg ne esmė praleidžiami likę bruožai. Pro šalį plaukiančio vaizdo detalės išryškina tylą, kurią kartas nuo karto nutraukia besimezgantis pokalbis. Tačiau tvyranti atmosfera, jos intymumas – daug svarbesni už žodžius:
Moters rankos gulėjo ant kelių, vyro – ant ceratinio užvalkalo. Ir moteris pradėjo greičiau alsuoti, ir vyras išgirdo, kaip tvaksi jo širdis. <…> Juodu artėjo vienas į antrą lyg statulos, kurias stumtų šmėklos (Balta Drobulė, p.41).
Ryšys besimezgantis tarp Garšvos ir Elenos – ypatingas. Tai nėra paprastas bendravimas pagrįstas įprastomis visuomenės taisyklėmis – tai suartėjimas sielomis. Situacijos neįprastumas papildomas pasakojimu apie Vilnių. Mistinės skulptūrinės bajorų galvos tampa dar viena per kelis skyrius besivystančia paslaptimi. Tolimesnė jų pažintis tęsiama kitą dieną. Jų susitikimas parke nuo pat pradžių apgaubiamas neįprasta atmosfera – netoliese buvo nušautas rabinas. Jį nužudė aštuoniolikmetis, norėjęs pataikyti į judantį taikinį. Fone nuo pagrindinių įvykių pasakojamos dviejų žmonių istorijos:
„Ši lady turi vyrą. Vyras dirba, o lady nedirba, todėl ji padirbės su juo“, pagalvojo vaistininkas. Kadaise jį apleido žmona, ir, kai ji mirė, jis nenuėjo į jos laidotuves, jis nevedė kitos, jis gyveno vienas.
Pokalbis mezgasi iš lėto. Garšva – ironiškas ir šaltas, su Elena tampa visai kitoks. Jie aptarinėja eilėraštį. Jame vaizduojamas berniukas užrakintame kambaryje, už kurio durų miršta motina, o tuo pat metu siena ropoja mėlyna musė. Šie simboliai atėję Garšvos jaunystės. Užrakintas kambarys, mirštanti motina – jo sugriauta vaikystė, o mėlyna musė – atsiminimas iš bolševikmečio ir jo ligos paūmėjimo. Prašymas patarimo – tai Garšvos pirmasis žingsnis, įsileidžiant Eleną į savo gyvenimą. Poezija tampa jų tarpusavio jungtimi:
„Nenusivyliau jūsų eilėraščiais ir straipsniais. Čia jau mano kaltė. Mane jaudina mano praeitis per juos. Kai aš žiūrėjau jūsų dailininkus ir priėmiau jūsų vaizdus, mano Vilnius išryškėdavo, ir man skaudėjo. <…> Jūsų kūryba verčia kentėti. Ji – verdąs aliejus, pilamas į žaizdas. Skausmingi prisiminimai, sukelti pokalbio, tampa susitikimo pabaigos priežastimi. Ryškėja jų artumo priežastis. Tai kančia, (Garšvos dėl prarasto gyvenimo džiaugsmo, Elenos dėl palikto Vilniaus) kuri palengvėja būnant kartu.
Kitą dieną jie susitinka Garšvos bute. Intymioje atmosferoje atsiskleidžia abipusė simpatija. Nepasydama to, kad yra vedusi, Elena nusprendžia būti su Garšva.„Aš tau padovanosiu karneolio žiedą ir užmirštą tramvajaus vagoną Queens aikštėje“, tarė Garšva. Jis pabučiavo apgamą kaklo išlenkime.
Karneolio žiedas ir tramvajaus vagonas – įkūnyta svajonė turėti normalų gyvenimą. Žmona, šeima, bendravimas – tokie paprasti dalykai ištisus metus Garšvai buvo tik iliuzija. Tokia pat iliuzija kaip ir šios dovanos, tokia pat iliuzija kaip bajorų galvos. Elenos pasakojimas apie jas gana ilgas ir mįslingas. Vaikinas įeina į namą, pro kurio langus matosi tos skulptūros. Ten vyksta šokiai – vaškinė, baltai apsirengusi moteris groja klavesinu, o bajorų galvos linguoja į taktą. Netikėtai atsipeikėjęs pamato, kad stovi apsikabinęs vieną medžio stuobrį, o kiti stovi aplink. Jam einant iš namo pradeda baisiai skambėti klavesinas, o pro langus matosi galvos. Po kurio laiko ir pati Elena ten nuėjusi ir radusi viską taip, kaip pasakojime. Ši istorija – noras tikėti gyvenimu. Noras tapti kažkuo daugiau, negu paprasta pilka moterimi. Ši ištrauka baigiasi netikėtai, kaip ir prasidėjusi – Garšvos ir Elenos suartėjimu. Jų bendravimas per kelias savaites pasikeičia. Garšva pasiryžta keisti savo gyvenimą. Jis nori gyventi su ja, nori nustoti gerti ir mažiau rūkyti, nori parašyti įsimintiną eilėraščių ciklą – jis nori įsiamžinti.
Keletas brūkšnių marmure, štai ko aš trokštu. Nemirtingumo iliuzija? Tegul. Numirti su tikra iliuzija, tikras reikalas. <…> Jei tu manai, mudu galime bandyti, tai bandykime. (Balta Drobulė, p.133)
Elena taip pat pasiryžta skirtis su savo vyru ir pradėti naują, kitokį gyvenimą. Jie sutaria, kad Garšva su juo rytoj susitiks. Tačiau lyg koks perspėjimas jų pokalbį nutraukia nualpimas. Garšva nukrenta nuo lovos ir susirietęs guli be sąmonės. Elenai jį atgaivinus, jis nori likti vienas. Po ilgos ir sunkios kovos su liga, atrodė, kad viskas susitvarkė, bet šis įvykis priminė, kad jis negali būti normalus.
Po to lemtingo vakaro žlunga paskutinė jo viltis. Išaušusi nauja diena – paskutinė jo normaliame gyvenime. Tą dieną Garšva pirmiausia susitinka su Elenos vyru. Veiksmas vyksta Stevens smuklėje. Stevens – garšvos draugas, įkūnijantis normalaus ir tipiško žmogaus įvaizdį. Tokio žmogaus, kokiu Garšva niekada nebuvo. Pokalbis vyksta gana ramiai. Apie judviejų ketinimus Elenos vyras jau žinojo iš anksto, tad jie kalbasi trumpai, lakoniškai ir be emocijų. Garšva pasako tai, ko jis ir atėjo:„Gal ir be reikalo jus išsikviečiau. Elena ir aš buvome sutarę. Prašysiu jūsų skyrybų. Bet… jūs žinote, kas atsitiko. Jau buvau išsižadėjęs moters dėl tų pačių priežasčių. Tenka išsižadėti Elenos. Tai bus paskutinis išsižadėjimas. Turbūt be reikalo susitikome. Atleiskite.“ (Balta Drobulė, p.18).
Liūdnas ir rezignacijos kupinas Garšvos kalbėjimo tonas išduoda jo nusiminimą. Po šių žodžių jis atsisako kada nors siekti laimės. Šiuo skyriumi baigiasi „pasakojamoji“ knygos dalis. Iš ties, kūrinio struktūra gana paini ir šalia 15 dalių vaizduojančių Garšvos praeitį lygiagrečiai seka jo dabartis. Toji dabartis prasideda po susitikimo Stevens smuklėje, atvykus į darbą. Ši paskutinė jo diena aprašoma sąmonės srauto stiliumi, todėl daugelis detalių nėra kažkaip susiję su veiksmu, jos tiesiog kuria jausmą ir įspūdį. *** Garšva atvyksta į stotį. Eidamas link viešbučio jis stebi aplinką – dvi negrės, manekenai vitrinose, laiptai, vienuolės, šlakuota mergina, krautuvė su „coca-cola“ reklama, negras su nutraukta ranka. Visa tai vaizduojama ironiškai, smerkiant numirusį miesto žmogiškumą. Viešbutyje, besiruošdamas darbui, jis sutinka Joe. Joe – jo bendradarbis, laisvalaikiu dainuojantis baritonu. Garšva apsivelka savo 87 numerio švarką. Gerdamas vaistus jis prisimena savo daktarą Igną, mėgstanti lietuvių liaudies poezija. Prieš kelias dienas jis sužinojo, kad dėl ligos teks mesti darbą.
„Ulioj, bite, ulioj, kadijėle!“, tarė Garšva.„Bičiute, bitele – kadijo! Laukiu tavęs poryt“, atsakė daktaras Ignas. (Balta Drobulė, p.13).
Likus penkioms minutėms iki starto Garšva apžiūrinėja viešbutį. Milžiniškame pastate telpa visa amerikietiška svajonė. Salės viduryje stovi žalias Plymouth (prabangus ir didžiulis automobilis), sufrizuota ir dirbtinai besišypsanti panelė, kairėje parduotuvė su groteskiškais suvenyrais („olandiškos kepuraitės – suamerikonėjusio olando atsidūsėjimai; nulakuotas molis – negriškos kaukės, kurias išvydęs, homeriškai nusikvatotu bet kuris negras“). Dešinėje – priimamasis, su daugybe zujančių tarnautojų. Main floor lobby – vaistinė, kavinė, laikraščių ir rūkalų kioskas. Viskas sukurta žmogui, praradusiam tikrąjį gyvenimą.
Čia galima atlikti įvairiausias pinigines operacijas ir net išeiti iš proto, patyrę daktaras atzvimbs iš dešimtojo aukšto (Balta Drobulė, p.22).
Garšvai paskiriamas liftas. Jo darbo diena prasideda. Važinėdamas jis įsilieja į viešbučio gyvenimą. Vestuvių minėjimai, masonų ložės susirinkimas, jaunimo šokiai, persenusių boksininkų party, kardinolas, šinšilų paroda.
Up ir down, up ir down griežtai įrėmintoje erdvėje. Nauji dievai čia perkėlė Sizifą. Šie dievai humaniškesni. Akmuo neteko žemės traukos. Sizifui nereikalingi gysloti raumenys. Ritmo ir kontrapunkto triumfas.
Žmonės keičia vienas kitą. Laisva ir gyvenimo nebevaržoma senutė padeklamuoja eilėraštį. Jis apie tai, kad mes vieno didelio aparato dalelės. Boksininkas, jaunavedžiai, pilkas ponas, panorėjęs pasivaikščioti lauke. Vis lendančios mintys, apie kūrybą, gyvenimą ir prarastą Eleną.Lieka keturiasdešimt minučių. Įlipa masonas skoningu kaklaraiščiu, vėliau moteris, panaši į vampyrą, ir smulkus kunigas, visą algą išdalijąs vargšams. Garšvos mintys pereina į savotišką maldą. Jis meldžiasi keltuvui, vaikystei, mirčiai, Kristui:
Ištark vienintelį Žodį. Nes aš žūstu didelėje ramybėje.Mane svilina niujorkinė dykuma (Balta Drobulė, p.45).
Pro šalį šmėkšteli laisvo elgesio mergina, primenanti Kauną, kur kuklios mergaitės nusidažė lūpas, susifrizavo plaukus ir pražudė savo jaunystę. Ateina pertrauką. Jie trise sėdi ir kalbasi – Garšva, Joe ir Stanley.
Stenley nukrato cigaretės pelenus.„Mano mergaitės bamba giliai įdubusi“, staiga ištaria. Garšva žvilgteri į Joe.„Po dviejų metų ir tu šitaip kalbėsi. Po dviejų metų darbo keltuve kiekvienam maišosi galvoje.“
Jie – trys keltuvininkai, po darbo būnantys žmonėmis. Pertrauka baigiasi. Keltuve – laikina ramybė, tad Garšva nugrimzta į prisiminimus. Užmuštas ruselis sukelia pasitikėjimo jausmą. Jis buvo nudobtas pagal visas taisykles, pagal egzistencializmo, fatalizmo, Nietzschės ir Hėgelio filosofijos dėsnius. Šiuos atsiminimus keičia kiti. Gegužinės pamaldos, liepsnelės, ramybė ir meditacija. Užplūsta religiniai pojūčiai – Garšvos dievas susideda iš dviejų – Jehovos ir Kristaus. Po kurio laiko apmąstymai pertraukiami būrelio buvusių boksininkų. Jiems išlipus Garšva įsivaizduoja teismą. Jis mėlynu autobusu atvežamas į Juozapoto pakalnę. Trys teisėjai išklausinėję pasmerkia jį mirčiai už tai, kad nesilaikė įstatymų. Už tai, kad nebuvo toks, kokie yra Visi. „Sapnas“ nutraukiamas starterio O‘Casey. Garšva per neapsižiūrėjimą vos lifto durimis nesutraiškė šinšilo. Grįžęs atgal jis svajoja apie Eleną. Svajoja apie šeimą, namą Jamaikoje, ir svarbiausia – apie savo vaiką. Prasideda ilgoji pertrauka. Beeinant į kavinę, jie mato nualpusį vyrą ir šoko ištiktą moterį, norinčią atiduoti jo riešutus. Garšva ir Stanley ramiai įeina į keltuvą ir leidžiasi į rūsį.Kafiterijos aplinka blanki. Kampe sėdi keturios negrės, o ant sienų boluoja dėmės nuo čia kadaise kabojusių paveikslų. Jiedu kalbasi apie muzika. Stanley kadaise mėgęs Mozarto muziką, dabar jos nebesiklauso, nes yra „mirties taške“. Stanley ketina nusižudyti. Jie kalbasi ilgai – apie jo merginą, dabartį. Siurrealistiškai vaizduojamoje aplinkoje jie panašėja į du žmones, sprendžiančius savo likimą.
„Bet vieną dieną nušoksiu. Spiaut į rojų. Ir į lovą. Tegu klerkas joje miega.“„Tu nenušoksi, Stanley.“„Manai?“„Tu nori gyventi ir todėl šneki, kad nušoksi.“ (Balta Drobulė, p.119).
Garšva grįžta į keltuvą. Į jį įlipa aukštas ir rudas žmogus. Pokalbis su juo ypatingas. Rudasis – tai vizija, perspėjimas, jog Garšvos gyvenimas eina į pabaigą.
„Jonės kojos baltuose bateliuose“, bespalviai sako žmogus. „Ir tėvas, stebįs Pažaislio vienuolyną. Ir motinos riksmas žūstančioje žemėje. Ir dvi lipnios, suglebusios vyšnios. Ir vienintelis eilėraštis suglamžytame popieriaus lakšte. Ir besišypsanti senutė“. „Ir lioj, ridij, augo?“, su viltimi klausia Garšva. „Vėlė, balta drobule apsisiautusi. Jūsų išganymas.“ (Balta Drobulė, p.129)
Visas garšvos gyvenimas sudedamas į kelis simbolius. Vaikystė, tėvas, mama, kūryba, groteskiškoji senutė ir balta drobulė. Vakare prasideda spūstis. Liftu važiuoja jaunimas, besidžiaugiantis savimi. Garšvos mintys vis labiau jį atitraukia nuo realaus pasaulio. Mylimųjų netekimas, naujas gyvenimas, kuriame bus tik kūryba, apipintas filosofijos ir religijos. Budos, Kristaus, Bruno, Šventojo Antano įvaizdžiai susimaišo, sukurdami savą, Garšvos viziją. Staiga jis atidaręs duris pamato Eleną. Visos mintys, visi reginiai dingsta akimirksniu. Jis kalba su ja, vėl pradeda svajoti, vėl pradeda norėti gyventi. Jis grįžta namo ir laimingas eina miegoti. Ryte atsikėlęs jis apsilanko pas daktarą Igną ir pasidžiaugia savo puikia savijauta ir susitvarkiusiu gyvenimu. Parėjęs namo ima rašyti. Jis ramus, jame pagaliau įsivyrauja harmonija. Deja tai netrunka ilgai. Klaikus skausmas atsiradęs viršugalvyje pamažu plečiasi. Išnyksta ramybė, lieka tik abejingumas. Staiga jis prisimena rudąjį žmogų. Dievo įspėjimas ir magiškasis zoori. Istorija baigiasi…
Kur yra zoori? Kas yra zoori? Kodėl yra zoori? Aš pamečiau zoori. Padėkite man jį surasti! Gal jis išskrido? Gelbėkit! Antanas Garšva unkščia. Jis rėkia. Ir kumščiais daužo sienas (Balta Drobulė, p.169).
<…> Stanley atsargiai perkelia kojas per turėklus. Jis nežiūri į vandenį. „Idz srac“, sako jis ir smunka žemyn tylėdamas.<…> Kelios minutės iki dvyliktos. Garšva sėdi ant gėlėto linoleumo. Jis sėdi rojuje. Prie mėlynų kalnų. Aplinkui žydi gėlės ir didelės plaštakės tingiai mojuoja sparnais vėduoklėmis. Garšvai vėsu ir gera. Jo rankoje rožė. Mirusios moters veidas. Jos lapeliai minkšti kaip užsilaidos. Garšva laiko popieriaus lakštą ir plėšo į siauras juostas. Jo veidas laimingas. Ramaus idioto. Jis uosto popierių.Jo veidas šinšilo.
Literatūros sąrašas
1. Lituanistikos institutas „Lietuvių egzodo literatūra 1945 – 1990“. Vilnius, Vaga, 1997, p. [469-481]