Antanas Škėma (1911-1961m.)

Antanas Škėma (1911-1961m.)

Škėma – modernus vakarietiškas rašytojas, vienas įdomiausių išeivijos prozininkų ir dramaturgų. Jau pirmosios jo novelės liudijo, kad šis autorius pasuks kitokiu, savitu, kūrybos keliu ir įneš daug naujovių į pokario lietuvių literatūrą. Jo kūrybos kelias trumpas, tetrukiąs tik gerą dešimtmetį, o talentas skleidėsi labai nepalankiomis aplinkybėmis – Nepriklausomybės praradimo, karo, viena kitą keičiančių okupacijų metais. Su kitais likimo broliais – žemininkais, „bežemiais“, iš dalies ir su H. Radausku – jį sieja tas pats įsigyvenimas į moderniają Vakarų literatūrą ir filosofiją, drasus lietuviškos tematikos papildymas tarptautiniais kontekstais. Taip pat juos sieja panašus tradicinių vertybių žlugimo išgyvenimas, nenumalšinamas prarastos tikrumos ilgesys. Antaną Škėmą nuo kitų skiria jo vaizduojamo žmogaus, praradusio namus, aplinką, tradicinias vertybes, itin skausmingas egzistencijos tragizmo pojūtis. Jo kūryba autobiografiška. Būdamas jautrus ir nervingas rašytojas pats skaudžiai išgyveno aplinkos priešiškumą, dažnai jautėsi prislėgtas, kartais net suabejodavo savo talentu. Jo kūryba sunkiai skynėsi kelią į skaitytoją, sukeldavo daug ginčų tarp kritikų, dėl neva per didelio sudėtingumo, ne patriotiškumo ar erotinio atvirumo. Per neilgą kūrybinį laikotarpį A. Škėma sukūrė kelis novelių rinkinius, keletą dramų, bet svarbiausias jo kūrinys – romanas „Balta drobulė“. Romanas „Balta drobulė“ išsamiausias Xxa. žmogaus dienoraštis parašytas lietuvių kalba. Tai intelektualinis, psichologinis kūrinys, parašytas sąmonės srauto forma (sąmonės srautas – išplėtotas vidinis monologas, papildytas pasakotojjo komentarais). Sąmonės srautas padeda geriau atskleisti žmogaus jauseną, išgyvenimus svetimame pasaulyje. Romane pavaizduotas žmogus, kurio pasaulis negražinamai subiro į skeveldras nuo brutalių tikrovės smūgių. Tai – autobiografinis kūrinys, atskleidęs išeivio, išgyvenusio tradicinių vertybių krizes ir neprigijusio svetimoje žemėje tragediją (bet autoriaus, pasakotojo ir Garšvos tapatinti negalima). Romane dominuoja egzistencinės idėjos (žmogaus susvetimėjimas, Dievo praradimas, dvasinė krizė). Tos temos nebuvo dažnos lietuvių literatūroje, galbūt dėl to knyga nebuvo suprasta net išeivijoje.

Svarbiausia romane yra ilgėjimasis Lietuvos (tą ilgesį parodo Lietuvos vizijjos, sutartinių melodijomis giedanti lakštingala, bajorų galvos karnize, burtažodis „zoore“ atsiradęs vaikystėje belaukiant tėvų grįžtančių iš darbo), kūryba (Garšva žmogaus įprasminimą žemėje sieja su knyga. „Neparašiau knygos, vadinasi negimiau“), Dievo ieškojimas. Garšva lygina save su Kristumi, nes jam artima kūrėjo kančia ir tiesos ieškojimas. Jis panašus į Kristų: kenčia, yra nesuprastas, paliko žodį. Antanas Garšva yra tikras Xxa. žmogus pakėlęs didžiulį katastrofiškos epochos krūvį. Su autoriumi jį galime tapatinti dvasine prasme. Romano pavadinimas interpretuojamas įvairiai. Balta drobulė – vėlės rūbas, mirtis; bepročio sąmonės tuštuma, sąvotiška tabularasa (švari lenta) su kuria gyvenimas čia neprasideda, o pasibaigia; jeigu sietume su krikščioniška Turino drobule (drobule į kurią buvo įviniotas nukryžiuotas Kristus ir joje liko kraujo dėmės), baltos drobulės metafora galime suprasti kaip Xxa. dvasinių, idealoginių, politinių, moralinių kataklizmų foną, kuriame labiausiai išryškėja menininko atvaizdas. Kūrinyje aiškiai regiami 2 klodai. Pagrindinio veikėjo dabartis ir retrospektyvus pasakojimas siekiantis Antano Garšvos vaikystę ir užsibaigiantis 2 savaičių įvykiais. Dabarties veiksmas tęsiasi vieną pusdienį ir nutrūksta kitos dienos rytą. Kūrinį sudaro įvadas, 15 skyrių ir pabaiga. Įvade tiksliai užfiksuotas pradžios laikas (rugpjūčio mėnuo, sekmadienis, šešios iki keturių po piet). Pabaigoje žymimas herojaus sveikos sąmonės praradimo laikas – kita diena, kelios minutės iki 12. Romane „suspaustas“ veiksmo laikas ir ribota uždara erdvė. Kelias į darbą ekspresu, po žeminiu koridoriumi, numeruota 34 gatve. Darbe – daugiaukščio viešbučio keltuvo dėžutė, namuose – keturios kambario sienos. Tokia suspausta erdvė – tai automatizuoto, susvetimėjusio pasaulio, nykios ir skurdžios žmogaus būties simbolis. Veikėjo buvimo monotoniją ir beprasmybę liudija smulkios laiko padalos: „penkios minutės iki starto“, „viena minutė iki starto“. Vos tik prasidėjus darbui, Garšva ima laukti pertraukos, vėl ima skaičiuoti laiką minutėmis. Laukia ilgosios pertraukos, o po jos vėl tas pats „up“ ir „down“. Taip parodoma, kad žmogus atlieka lyg ir roboto funkcijas.
Dabarties ir praeities klodai yra kiekviename skyriuje. Koks jų santykis? Garšvos prisiminimai arba užrašai yra pradžia, atramos taškas, prielaida dabartiniai situacijai apmąstyti, jo praeitis yra dabarties rezultatas. Dar sykį išgyvendamas savo praeitį Garšva apsisprendžia ateičiai. Retrospekcijos medžiaga nėra nuosekli. Ji fragmentiška, bet žymiai spalvingesnė už dabartį, prisiminimai apie tėvą, motiną, vaikystę, jaunystę ir meilę, 1940-1941m. represijų žiaurumą ir pasitraukimą į vakarus, papasakoti labai įtaigiai. Antano Škėmos žmogus labai daug kenčia, veržiasi iš vienišumo, trokšta dieviškumo šviesos, dvasinės atramos, jis sprendžia amžinus būties klausimus: kokia yra gyvenimo prasmė, jei jos nėra kam gyventi, o jei prasmė pats gyvenimas, kaip jį nugyventi. Atsakymų jis ieško filosofijoje. Dar vaikystėje perskaitytos Šopenhauerio idėjos išugdė pesimistinį požiūrį į gyvenimą. A. Škėmos pesimistinė gyvenimo samprata aiški ir romano pabaigoje, jo herojus stengiasi iš skeveldrų sudėlioti savo būti, bet tai pasirodė neįmanoma. A. Škėmos vertybių sistema, kurią jis pateikia romane – aiški: gyvenimą įprasmina menas, kūrėjas – kenčiantis atsiskyrėlis, bet kartu ir paprastas žmogus, kuriam nesvetima viskas kas žmogiška. Jis svyruoja tarp dviejų polių, kūrybos ir meilės, dangiškojo ir žemiškojo gyvenimo, pirmasis išsipildo, o antrasis baigiasi tragiškai, „nes gyvenimas – karas“.