Antano Baranausko poemos “Pasikalbėjimas Giesminynko su Lietuva”Analizė
Antanas Baranauskas, įžymus XIX a. lietuvių poetas ir kalbos tyrinėtojas, vėliau matematikas. Jo asmenybė – viena prieštaringiausių bei dramatiškiausių visoje mūsų literatūros istorijoje. Pačiame jėgų žydėjime, aukščiausio kūrybinio pakilimo metais, Baranauskas parašė vieną reikšmingiausių savo poemų – “Pasikalbėjimas Giesminyko su Lietuva”, daugelio kritikų vertinamą kaip labai naudingą poleminį kūrinį, retorinį dialogą, tuometinio nutautėjusio Lietuvos gyvenimo būdo tematika.Šiame, baudžiavos panaikinimo išvakarėse parašytame kūrinyje, apsvarstoma kas ištikro laukia Lietuvos, lietuvių kalbos, kokia kryptimi vystysis krašto kultūrinis, ekonominis gyvenimas (pasak kritikų šiuose svarstymuose ryškėjo trys skirtingi požiūriai “Aušros”, “Varpo” ir “Žemaičių ir Lietuvos apžvalgos”). Čia poetas tarsi pranašas ar tautos keliavedys, skatina skaitytojo meilę tėvynei, aukština kultūros ugdymo ir tautinio atgimimo idealus. Būtent šioje vietoje ir išryškėja jo kaip romantiko pozicija poemoje. Taip pat kaip kontrastas klasicizmui išreiškiamas nepasitenkinimas “viso svieto” mokslais, kurie pasak Baranausko “tik galvą temdo”, “užmuša, aušo širdį”. Ko visiškai negalima pasakyti apie meilę “motinėlei Lietuvai”, meilę senajam Lietuviškam žalių girių kraštovaizdžiui, autentiškai buičiai, folkloriškiems papročiams, dėl kurių išnykimo poemoje verkia dialoge dalyvaujanti ir atliekanti liūdinčiosios, nuskriaustosios vaidmenį atliekanti Lietuva. O jos rauda – kaip atgarsis okupantų savivalei.Kūrinyje vyrauja pesimistinė nuotaika. Jau nebesitikima kada nors pamatyti tikrąją laisvę, bandoma susitaikyti su likimu, tai matyti iš retorinių klausimų tekste, o kartais beviltiškų sušukimų, kas kūrinio tonaciją daro nenuoseklią, dinamišką. O kito kalbančiojo, giesminyko, kaip galima suprasti iš konteksto mintys ir kalbos primena pačio Baranausko pasaulėžiūrą todėl galima teigti, jog poema “Pasikalbėjimas Giesminynko su Lietuva” yra biografinių jo asmenybės gyvenimo “vingių” kopija.
Baranausko kūrybinis palikimas atlaikęs ištiso šimtmečio išbandymą išsaugojo nenįkstančią, išliekančią vertę ir susilaukė aukšto Lietuvių filoligijos mokslo pripažinimo. Kartų kartoms jo kūriniai skiepijo tėvynės laisvės ir grožio, meilės jausmus.