Antanas Baranauskas

Antanas Baranauskas

(1835 – 1902)

Pavardės formos: Baranowski, Baranauskis, Baronas. Pasirašinėjo: A.B., Bangputys, Jurksztas Smalaūsis, Jurkštas Smalaūsis.

Biografija. Baranauskas gimė 1835 m. sausio 17 d. Anykščiuose, karališkųjų valstiečių šeimoje. Poetas augo kartu su trimis broliais ir seserimi. Trobesiai buvo menki, skurdi ir visa buitis, bet aplinkui buvo graži gamta. Kaip poetas brangino savo tėviškę, matyti iš jo eilėraščio „Naktis prieš atsisveikinant su gimtine”.

Antanas Baranauskas – žymiausias feodalizmo epochos pabaigos lietuvių poetas. Jis gimė 1835m. sausio 17d. Anykščiuose gausioje “karališkųjų” valstiečių šeimoje. Poeto vaikystė buvo sunki ir varginga: jiis nuo mažens piemenavo, dirbo sunkius ūkio darbus.

Pirmųjų mokslo žinių A.Baranauskas gavo iš savo tėvo. 1845-1848m. lankė Anykščių parapinę mokyklą, kur pasižymėjo gabumais, ypač matematikai. Sūnui toliau mokyti Baranauskai lėšų neturėjo, tad būsimajam poetui teko 1848-1849m. tarnauti Gelvonų klebonijoje, o paskui vėl dirbti tėvų ūkyje. Dėl silpnos sveikatos ir gabumų mokslui, A.Baranauskas buvo išsiųstas į valsčiaus raštininkų mokyklą Rumšiškėse (1851-1853). Čia turėjo progos gerai išmokti rusų kalbą, tačiau gilesnio išsilavinimo negavo. Baigęs Rumšiškių mokyklą, A.Baranauskas kurį laiką raštininkavo Vainute, Raseiniuose, Sedoje, Skuode. Laaisvalaikiais mėgino eiliuoti lenkų, o kartais ir lietuvių kalba. Didelę reikšmę turėjo draugystė su K.Praniauskaite, bajoriškos kilmės poete, kuri padėjo A.Baranauskui geriau pažinti lenkų literatūrą, klasikinę lenkų poeziją. Jos tėvai ir brolis kunigas, siekdami nutraukti draugystę, sudarė A.Baranauskui sąlygas 1856m. įs

stoti į Varnių dvasinę seminariją. Besimokydamas (1856-1858) poetas parašė visus pagrindinius savo poezijos kūrinius, tame tarpe ir “Anykščių šilelį”.

Bažnytinė vyriausybė A.Baranauską išsiuntė studijuoti į Peterburgo dvasinę akademiją (1858-1862), kurią baigęs įgijo teologijos magistro laipsnį ir gavo stipendiją teologijos mokslams tęsti užsienyje. 1863-1864m. studijavo Miuncheno, Romos, Insbruko, Liuveno katalikiškuose universitetuose. 1865m. buvo Peterburgo Dvasinės akademijos profesoriumi. Tais pačiais metais paskirtas Kauno katedros vikaru, nuo 1867 Kauno kunigų seminarijos profesoriumi, vėliau inspektoriumi. Tuo metu susidomėjo lietuvių kalbos mokslu: tyrinėjo ir aprašinėjo Lietuvos tarmes, rengė lietuvių kalbos gramatiką. Kai kurie filologiniai darbai turėjo svarbią reikšmę lietuvių kalbotyrai.

Tapęs Žemaičių pavyskupiu (1884), o vėliau Seinų vyskupu (1897), A.Baranauskas nutolo nuo liaudies ir jos kultūros, atitrūko nuo lietuvių literatūros ir atsidėjo matematikai. Matematiniai jo darbai mokslinės reikšmės neturėjo.

Į senatvę A.Baranauskas vėl grįžo prie lietuviškosios raaštijos. Parašęs keletą religinių giesmių, paskutiniais gyvenimo metais jis pradėjo versti į lietuvių kalbą bibliją, tačiau suspėjo atlikti tik dalį šio darbo.

A.Baranauskas mirė 1902m. lapkričio 26d., Seinuose, kur ir palaidotas.
Ankstyvoji kūryba lenkų ir lietuvių kalba. Baranauskas savo dienoraštyje rašė, kad pradėjęs eiliuoti nuo 1849 m. Pirmaisiais kūriniais laikytini eiliavimai, kuriais jis atsikirsdavęs į bendraamžių ar namiškių erzinimus. Kai vaiką erzindavę už nevikrumą, apsileidimą, vadindami „nevaleika”, „smalaūsiu”, tai jis atsikirsdavęs:
Oi tu smala, smalaūsi,
Kam tu gaudai mano žūsį?
Mano žūsis tiktai viena,
O tu gaudai trečia di
iena.
Rumšiškėse Baranauskas rašo daugiausia lenkiškai. Čia jis eiliuoja laiškus tėvams, sveikinimus, eilėmis apmąsto savo likimą, aprašo metų laikus, Nemuno potvynį. Jau ir šioje pačioje ankstyviausioje poeto kūryboje pastebimas talentas: laki fantazija, gebėjimas poetiškai įprasminti net buitiškiausius tikrovės reiškinius, vaizdingas žodis ir frazė. O eilėraštis „Nemuno potvynis Rumšiškėse” parašytas su švelniu humoru. „Pakilo vanduo ir visai užliejo mūsų namus. Reikėjo būtinai bėgti. Pasivėlinęs Sovickis vos suspėjo pasprukti. Jam prisiėjo gerokai pavargti, iki nusikasė prie tvoros. Aimanavo, laikydamasis tvoros, ir nedrįso kapstytis į krantą. Geraširdis Novachovskis jį ištraukė už ausų. Eičinas lakstė po sodą, pametęs savo pinigus, nusiminęs ir apsiraudojęs. Kitados puikus veidas visai pamėlynavo. Mokiniai, matydami, kad neišvengs bėdos, vanduo nuneš jų skryneles, plūduriuodami vandenyje, vargšai, arba ropodami kaip vėžiai, skryneles nukilojo nuo suolų ir sunešiojo į palėpę”.
Baranauskui raštininkaujant Vainute, Raseiniuose, Sedoje ir Skuode, lenkiška jo poezija taip pat daugiausia buvo proginė: sveikinimai, poetiniai laiškai, dedikacijos. Susipažinęs su K.Praniauskaite, jis pradėjo galvoti apie kūrybos prasmę, ketino broliams „atgaivinti tolimus mirusių amžių prisiminimus, juos papuošti nuostabiu svajonės žiedu”. Lyriškumu ir nuoširdumu iki sentimentalumo išsiskiria atsisveikinimo su namiškiais bei K.Praniauskaitei skirti eilėraščiai. Šiuo laikotarpiu poetas pradeda improvizuoti. „Visiems pritariant, aš pirmąkart gyvenime išdrįsau pasakyti. šviežiai mintyse sudėtą, neparašytą eilėraštį”,— užrašo jis dienoraštyje. Netrukus Baranauskas pradėjo ra
ašyti ir lietuviškas eiles. 1853 m. spalio mėn. poetas dienoraštyje jau pažymėjo: „Rašau lietuviškai eilėraštį, antrašte Šventoja, arba Šventupis”. Eilėraštis neišliko. Spėjama, kad gal tai esąs toliau aptariamas „Saulėtekis”.
Varniuose poetas vis daugiau rašė. Lygiagrečiai su lenkiškomis eilėmis jis parašė ir lietuviškų giesmių bei poetinių laiškų. Paminėtini du jo laiškai, skirti K.Kairiui. Iš jų matyti jauno poeto platėjantys visuomeniniai interesai. Viename laiške pranašaujama lietuvių kalbai ilga ateitis, primenamos lietuvių kovos su kryžiuočiais. Simbolizuodamas Lietuvą medžiu, poetas sako:
Stuobriu stovi tėvynė.—
Čia suklupo galiūnai.
Žanras ir metodas. „Anykščių šilelis” yra poema. Pirmiausia šiam žanrui kūrinys priklauso savo tema, kuri apima plačią gyvenimo medžiagą, antra,— problemų bei idėjų gausumu ir reikšmingumu. Poetas, vaizduodamas miško gyvenimą, kuris gražus ir įspūdingas pats savaime, drauge tuos vaizdus susieja su Lietuvos ir lietuvių liaudies likimu. Čia įsiterpia būdingiausi krašto istorijos faktai, sunkios liaudies dalios vaizdai. Šios analogijos, be tiesioginės reikšmės, turi ir šalutinių vaizdų, asociacijų su gamtos gyvenimu. Ta prasme, kad žmogaus gyvenimas yra neatskiriamas nuo gamtos ir kad negalima pažeisti gamtos dėsnių, kūrinys ir šiandien aktualus.
„Anykščių šilelis” yra romantinė poema. Jau pats kūrinio patriotinis sumanymas, gimtosios kalbos gynimas ir aukštinimas yra romantiškumo požymiai. Romantinė yra ir poemos idėja — protestas prieš feodalinę santvarką, carinę priespaudą ir laisvo gyvenimo troškimas. Su ro
omantizmu poemą sieja ir liaudies poetizavimas, jos pasaulėjautos ir kūrybos kėlimas, gausus tautosakinės medžiagos naudojimas.
Poemos konstrukcija, pagrįsta gimtojo krašto praeities ir dabarties antiteze, taip pat būdingas romantizmo požymis. Praeities idealizavimas ir baudžiavinės bei carinės priespaudos smerkimas kūrinyje irgi yra progresyviojo romantizmo bruožas. „Anykščių šilelio” romantizmas reiškiasi ir tuo, kad poemoje skiriamas didelis dėmesys gamtai, kad čia peizažu Baranauskas perteikia betarpiškai suvoktą gyvenimo tikrovę, atskleidžia emocijas, pažiūras, apibendrina epochos nuotaikas ir lūkesčius. Peizažas išreiškia ir kilniausią poeto jausmą — tėvynės meilę. Bet gamtovaizdis netampa alegorija, giria ir medis čia nėra klasicistinės emblemos. Gamtos vaizdai kūrinyje kupini liaudies žmogui būdingo poetinio jausmo, jo minčių ir emocijų, tapomi su lyriniu įsijautimu ir dideliu patosu. Gamtos meilė, intymus bendravimas su ja, jos pažadintas spontaniškas žmogaus dvasios atskleidimas teikia poemai romantinio pakilumo. „Anykščių šilelio” romantiškumas reiškiasi taip pat pasaulėjautos giedrumu, veržlumu, emocingumu, intonacijų turtingumu.

Baranausko vieta lietuvių literatūroje. Baranausko kūryba suvaidino didelį vaidmenį lietuvių literatūros raidoje. Ji yra tarsi tiltas tarp K.Donelaičio ir Maironio. K.Donelaitis apibendrino trijų šimtmečių lietuvių literatūros patirtį švietėjo ir humanisto akimis. Baranauskas literatūrinėmis tradicijomis susijęs su K.Donelaičiu, bet tai jau visai kitos epochos žmogus, į pasaulį žiūrėjęs romantiko žvilgsniu. Jis apibendrino XIX a. pirmosios pusės lietuvių literatūros patirtį, visus jos realistinius ir romantinius laimėjimus. Jis nutiesė kelius tolesnei romantinei lietuvių literatūrai, paruošė dirvą Maironiui.

KNYGOS
· Tėwyniszkos giesmes / iszduotos per K.Žalvarį. – [Tilžė]: M.Jankaus sp., 1892. – 24p.
· Anykščių šilelis / [red. J.Jablonskis]. – Vilnius: Aušra, 1905. – 16p.
· Pasikalbėjimas giesmininko su Lietuva /[sp. parengė] A.Jakštas. – Kaunas, 1907. – 14p.
· Dvasiškos giesmės. – Kaunas, 1909. – 68p.
· Dievo rykštė ir malonė ir Girtuoklių sueiga. – Kaunas, 1910. – 36p. – Prieš antr. aut.: Vysk. Antano Baranausko (Jurkšo Smalaūsio).
· Raštai. – Seinai: Laukaičio, Dvaranausko ir Narjjausko sp., 1912. – 102p.
· Anykščių šilelis. – Baltimorė: A.Ramoška, 1916. – 16p.
· Anykščių šilelis. – Tilžė: E.Jagomastas, 1920 [virš. 1921]. – 16p.
· Iš Barono poezijos / mokykloms parinko M.Biržiška. – Kaunas – Marijampolė: “Dirvos” b-vė, 1924. – 51p.
· Anykščių šilelis. – Tilžė: E.Jagomastas, 1928. – 16p.
· Anykščių šilelis. – Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1949. – 49p.
· Anykščių šilelis. – Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1951. – 49p. – (Mokinio biblioteka).
· Anykščių šilelis. – Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1954. – 64p.
· [Rinktinė].- Kaunas: Valst. ped. lit. l-kla, 1957. – 29p. – (Mokinio biblioteka).
· Anykščių šilelis: 100 metų. – Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1959. – 31p.
· [Rinktinė] / A.Baranauskas. – Kaunas: Valst. ped. lit. l-kla, 1960. – 29p. – (Mokinio biblioteka).
· Anykščių šilelis / [paruošė] J.Brazaitis. – New York: Romuva, 1961. – 91p.
· Anykščių šilelis. – Vilnius: Vaga, 1966. – 31p.
· Raštai: [2t.]. – Vilnius: Vaga, 1970. – (Lituanistinė biblioteka).
T. 1: [poemos ir eilėraščiai]. – 486p.
T.2: [dienoraštis, laiškai]. – 568p.
· Anykščių šilelis. – Vilnius: Vaga, 1977. – 55p.
· Anykščių šilelis= Anikščiaiskij bor= Der Hain von Anykščiai= The Forest of Anykščiai – Vilnius: Vaga, 1985. – 183p. – Tekstas lietuvių, anglų, rusų, vokiečių k.
· Rinktinė: poezija, giesmės, dienoraštis, laiškai / A.Baranauskas. – Vilnius: Baltos lankos, 1994. – 382p.
KNYGOS KITOMIS KALBOMIS
· Borek Onikszdynski = Anykščių šilelis / [vertė S.Jablonska]. – Wilno, 1909. – Lenkų k.
· Anikščiaiskij bor / [vertė] N.Tichonov. – Vilnius: Gospolitizdat, 1950. – 37p. – Rusų k.
· The forest of Anykščiai = Anykščių šilelis: the original Lithuanian text with English translation / [vertė] N.Rastenis. – [Baltimore (Md.)]: Lithuanian days, 1956. – 41p. – Lietuvių, anglų k.
· Anikšu sils / [vertė]p.Kalva. – Ryga: Latvijas Valsts izd-ba, 1960. – 46p. – Latvių k.
· Der Hain von Anykščiai / [vertė] H.Buddensieg. – Munchen: W. Fink, 1967. – 37p. – Vokiečių k.
· The forest of Anykščiai = Anykščių šilelis: the original Lithuanian text with English translation / [vertė] N.Rastenis. – [Los Angeles]: Lithuanian days, 1970. – 61p. – Lietuvių, anglų k.
· The forest of Anykščiai = Anykščių šilelis / [vertė]p.Tempest. – Vilnius: Vaga, 1981. – 64p. – Anglų k.
· La selva di Anykščiai / [vertė] di Guido Michelinin. – Potenza: Casa editrice il Salice, 1990. – 31p. – Italų k.
· [Anykščių šilelis / vertė F.Bachčinianas] . – [S.l.]: Academia, [1996]. – 14p. – Armėnų k.
· The forest of Anykščiai = Anykščių šilelis / [vertė]p.Tempest. – Anykščiai: A.Baranausko ir A.Žukausko-Vienuolio memorialinis muziejus, 1997. – 28p. – Anglų k.

Leave a Comment