Teksto pobūdis:
- 1. Ką rodo pirmieji texto enklai: grafinė forma, pavadinimas, pirmosios eilutės?
- 2. Ar aiku kokio anro, tipo kūrinys?
- 3. Kokia problematika, kalbėjimo kryptis (apie tai ypač daug pasako pavadinimas, jei yra, paantratė, epigrafas)?
- 4. Kox texto pradios ir pabaigos vaidmuo kūrinio reikmės struktūroje (pradia duoda kodą, pabaiga – mitą Lotmanas)?
- 5. Kox texto statusas (programinis eilėratis ar juodratinis variantas, klasika ar debiutas, tipikas raytojui, srovei, laikotarpiui ar iimtis)?
- 6. Kokia pasaulėiūra, vertybių sistema rykėja i texto. Kas jo autoriui labai svarbu?
- 1. Kas texte kalba, kam textas adresuojamas, ar galima apčiuopti texto teritoriją?
- 2. Kox pasakotojas (lyrikoje – subjektas) – neutralus, visainis (būtina atskirti pasakotoją ir autorių)?
- 3. Ar įvykiai atpasakoti tokia tvarka kaip jie įvyko?
- 4. Kokia texto kompozicija?
- 5. Kox laikas (fabulos ir pasakojimo) – istorinis ar neapibrėtas ir pan.?
- 6. Texto erdvė: tikrovika – sąlygika (fantastinė – mitinė), vertikalioji – horizontalioji, atvira – udara, abstrakti – konkreti
- 7. Atlikėjai (veikėjai, personaai, herojai): subjektas – objektas, prieininkas – pagalbininkas, adresantas (lėmėjas: dievas, likimas, istorija, aistros) – adresatas (nebūtina iekoti visų)
- 8. Kox pasakotojo, kalbančiojo santykis su kitais veikėjais, aplinka?
- 9. Kox texto siuetas, veiksmas, jo etapai?
- 10. Kokios temos (pagrindinės ir alutinės), idėjos, neisakytos potextės?
- 11. Ar galima textą skaidyti, kas vyksta kiekviename epizode, fragmente atkirai?
- 12. Ką textui duoda kalbinė raika, kokie kalbos niuansai glūdi lyrikoje, metaforikoje?
- 1. Texto prasmė nuo konteksto, tikslų, su kuriais skaitoma
- 2. Ar autoriaus ir skaitytojo kultūrinis kontekstas skiriasi: kuo, lengva ar sunku suprasti tekstą, kodėl
- 3. Ar nesikartoja įvaizdis, situacija, metafora ,motyvas? Gal tai būdinga raytojui, laikmečiui, literatūrinei krypčiai, su kuo gali palyginti
- 4. Ar regimi tekste kokie topai, kultūros enklai: istorijos, literatūros, pasaulėiūros (kultūros enklų mokomės visą gyvenimą – per groinę literatūra, dailę, viso meno istoriją)
- 5. Kokia io teksto vieta kūrinyje, raytojo kūryboje, biografijoje, literatūros istorijoje?
- 6. Kokia teksto iandieninė prasmė: ką tai gali reikti mums ir kodėl, ką tai reikia man?
odynėlis:
Adresantas – siuntėjas, siunčiąs asmuo.
Adresatas – gavėjas, gaunantis asmuo.
Aliuzija (darau uuominą) – posakis, primenantis kokį nors inomą faktą (istorijoje, mitologijoje, literatūroje: veikėjas, įvykis, vaizdinys)ir susiejantis kūrinyje vaizduojamą situaciją su kito laikotarpio literatūrinio pobūdio reikiniais.
Analizė (skaidymas) – visumos skaidymas į dalis tiriamaisiais tikslais.
Antitezė (priepriea) – prieingų, bet prasme susijusių minčių, vaizdų sugretinimas loginiam ar emociniam įspūdiui sustiprinti.
Aspektas (vilgsnis, iraika) – atvilgis, kuriuo nagrinėjamas daiktas, reikinys.
Fabula – epinio, epinio – lyrinio ar dramos kūrinio įvykių, idėstytų chronologine ir prieastine seka, visuma.
Figūra (ivaizda, pavidalas) – esminis teksto vaizduojamo pasaulio elementas.
Interpretacija (tarpininkas) – aikinimas, reikmės priskyrimas, tekstą susiejant su kontekstu.
Kodas (raymo eilutė, įraas) – bet kokia enklų sistema, kurios pagrindu gali būti kuriami atskiri praneimai.
Kontekstas (suritas) – prasmės atvilgiu ibaigta teksto itrauka, leidianti tiksliai suprasti į ją įeinančio odio, posakio ar sakinio reikmę, kokio nors fakto, įvykio, reikinio aplinkybes, sąlygas, aplinką.
Kritikia (sprendimas) – kokybės aptarimas, vertinimas.
Modelis (matas) – pavyzdiai, pagal kuriuos kas nors kuriama.
Motyvas – elementarus, vaizduojamojo pasaulio vienetas, įvykių, daiktų, situacija. Tai smulkiausias, daugiau nedalomas apraymo ar pasakojimo elementas.
Segmentas (atkarpa) – teksto atkarpa tarp dviejų pauzių.
Semantika – odių junginių, odių ir odių formų reikmės.
Semiotika (enklas, poymis) – mokslas, tiriantis enklus ir jų sistemas.
Sintezė (sujungimas, sudarymas, derinys) – įvairių dalių prijungimas į visumą.
Struktūra (sujungimas, sudėjimas) – teksto elementų tarpusavio ryiai.
Subjektas – pasakotojas, mogus kuris pasakoja objektyviai paindamas tikrovę, padaro ją savo veiklos objektu.
Tezė – teiginys, kuris turi būti įrodytas.
Topas (vieta) – pastovus, nuolat pasikartojantis kultūros tradicijos motyvas ar tema, ireikianti tam tikrą kokio nors dalyko sampratą, vertinimą.