Amžinai žaliuojantis klevas

Žmogaus dvasinis pasaulis S. Šaltenio novelėje „Amžinai žaliuojantis klevas“

1. Mergaitės mintys ir svajonės, kodėl ji būtent apie tai svajoja?
2. Mergaitės ir tėvo santykiai.
3. Nuomininko ir motinos dvasinis pasaulis.
4. Pasvarstykite, kas lemia žmogaus dvasingumą?

Lyrinio pasakojimo impulsyvumas Sauliaus Šaltenio novelių ir apysakų knygose perkoštas ironijos, kuri numuša nusistovėjusią pokario situacijų patetiką ir degraduoja politinės frazeologijos štampus. Tai mes galime pastebėti ir jo novelėje „Amžinai žaliuojantis klevas“.
Novelė prasideda mergaitės svajonėmis. Ji svajoja apie Korsiką ir ilgus plaukus, nors namuose neturi nė veidrodžio. Mergaitės tėvas yra girtuoklis, kuuris pragėrė savo paltą ir netgi kūną atidavė mokslui, bet ji nenusimena, nes tėvelis irgi nenusimena. Jie palaiko vienas kitą dvasiškai ir dėl to iki šiol jaučiasi laimingi. Nors tėvas ir geria, bet viduje yra labai protingas ir dvasiškas žmogus. Mergaitė supranta tėvą, ji žino, kad jis yra ne toks, kaip kiti girtuokliai: jis visados su kaklaraiščiu ir skrybėle, niekados negeria tarpuvartėse. Iš mergaitės minčių mes galime spręsti, kad šiame gyvenime ji supranta ir žino daug daugiau, negu jos metų vaaikai. Ji labai mėgsta eiti į kiną ir žiūrėti spalvotus amerikietiškus filmus, naktimis ji sapnuoja pamatytas istorijas ir daug svajoja. Manau, kad mergaitė nori pabėgti nuo tikrovės, kuri jai nelabai patinka. Ji nori pamatyti savo tėvą blaivu, geriantį kokoso riešutų pieną, lė

ėkti kažkur su šerifo lenktynine mašina. Sielos viduje, kažkur gyliai, mergaitė nori geresnio gyvenimo ir apie jį svajoja.

Jų šeima gyveno laimingai, bet štai pasirodė Nuomininkas ir atėmė iš jų mamytę, beveik visą namą, dar ir jų klevą nori nunuodyti. Bet mergaitė su tėveliu nenusimena, nes jis yra tik nuomininkas, o jie šeimininkai, ne tik savo namo dalies, bet ir savo nuomonių, svajonių ir gyvenimų. Tėvas taipogi turi didelį dvasinį pasaulį, nes jis vis dar geba svajoti ir tikėti svajonėmis, kas tokio amžiaus žmogui yra reta. Dauguma mūsų moka svajoti tik vaikystėje, bet tik tas žmogus yra tikrai dvasiškas, kas moka tai daryti visą savo gyvenimą. Mergaitė turi silpnybę kinui, nes nori, kad jos tėvui būtų ne taip skaudu dėl saavo silpnybės. Jų santykiai yra labai savotiški: jie palaiko vienas kitą, kartu svajoja ir jaučiasi daug laimingesni negu mama su nuomininku, kurie neturi svajonių, tikslo, dvasingumo.

Nuomininkas, atėjęs ir sugriovęs šią šeimą, neturi nei vienos pagrindinių herojų savybės. Jis neturi nei sielos, nei dvasios, jo viduje tik vaikiškas noras keršyti ir gadinti kitam gyvenimą. Neįstengęs nukirsti klevo jis pradeda žudyti jį paslapčia, nuodydamas rūgštimi. Jis dedasi išsilavinusiu žmogumi, bet tuo pačiu metu taip kvailai elgiasi. Jo dvasinis pasaulis yra pirmykščio žmogaus st
tadijoje.

Dvasingas žmogus – tai nebūtinai turtingas, išsilavinęs, turintis daug draugų žmogus. Juo gali būti ir ubagas, ir girtuoklis, ir skaityti nemokantis žmogus. Aš manau, kad žmogaus dvasingumą lemia, visų pirmą, jo pasaulėžiūrą, gebėjimas nenuleisti rankų painiose gyvenimo kryžkelėse. Nenuleiskime rankų, kad ir kaip blogai jaučiamės šiuo momentu, žvelkime į priekį ir svajokime apie geresnį rytojų.

429 ž.

Leave a Comment