Algimantas Mackus

Algimanto Mackaus neornamentuota Lietuva

“Žemininkų” dvasinė patirtis susiformavo dar Lietuvoje. Jau išeivijos sąlygomis brendo tie poetai, kurie iš gimtinės nedaug ką teišsivežė. Jie vadinami “bežemių”, kartais ir “neornamentuotos” kalbos karta. Pagrindinis jos atstovas yra Algimantas Mackus. Jis jau nebegali atsiremti nei į namus, nei į gimtąją žemę, nes nebejaučia jų realumo. Suabejojama, ar apskritai žmogus turi kokį nors dvasinės atramos tašką, ar gyvenimas tik nykuma ir beprasmybė. Vienintelė, iš svetimos aplinkos išskirianti ir “kitur” vedanti yra tik lietuvių kalba. Todėl kalbai suteikiama itin daaug dėmesio, bet siekiama matyti ne kalbos žiedus, o tarsi nuogas, nepridengtas žodžio šaknis. Lietuvių poezija darosi vis modernesnė, su šios kartos poetų kūryba, ypač su A. Mackaus, ji pasuka į tą patį kelią, kuriuo eina Vakarų poezija, subjektyvi, bet kartu apibendrintai filosofiška, daug dėmesio skirianti kalbai, tačiau dažnai nelengvai suvokiama, nevienareikšmiška.

A. Mackus atėjo po tų poetų, kurie išvyko iš Lietuvos jau subrendę. Jie išsivežė savo patirties ir atminties “žemę”. A. Mackus jau yra “bežemis”, kaip ir jo karta. Staigus besiformuojančio paasaulio sugriuvimas, tėvynės praradimas labiausiai paveikė jo pasaulėjautą. Ji yra skaudi, dramatiška, o kartais ir tragiška. Pirmą kartą lietuvių poezijoje taip atvirai žvelgiama į mirtį, į nebūtį. A. Mackus nebematė kelio, kuriuo jo žodis galėtų byloti tautai. Jis jautė tik egzilą (tremtį) ir

r manė, kad garbingiausia yra ne kuo nors guostis, o atvirai pripažinti padėties sunkumą: pripažinti, kad rašytojas be tėvynės yra vienišas, kad jis yra rašytojas be skaitytojo, taip pat – rašytojas be kalbos. A.Mackus, turėdamas galvoje save ir kitus jaunus poetus, sakė, kad “mes galime didžiuotis lietuvių poezijos tradicija ir viltis, kad kada nors ir mes būsime tos tradicijos dalis”. Bet savo kūryboje A. Mackus tas tradicijas siekė keisti, nenorėjo jomis tik sekti. Vienas jo rinkinys pavadintas “Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai”. Pavadinimas svarbus suvokiant poeto pasaulėjautą. Kas yra neornamentuota kalba? Pirmiausia – tai kalba be ornamentų, be pagražinimų. Kas yra augintiniai? Tai ne vaikai – ne sūnūs, ne dukterys, tik priglausti, išauginti.

Kaip ir kitiems emigracijos poetams, A. Mackui svarbi namų tema. Įsiklausykime, kaaip ji išreiškiama viename ciklo “Hermetiškoji daina” eilėraštyje: Iš visur sugrįžtu neišėjęs./Naktimis ieškau gimtųjų namų./Jeigu rasčiau gimtuosius namus, – /niekas manęs iš jų neišneš/ne karste, ne mirty. Žmogaus būtis – uždara, pati savyje. Eilėraščio kalba iš tiesų “neornamentuota”: jokio epiteto, jokių perkeltinių prasmių. Žodžiai gryni, svarbiausia – netikėti jų tarpusavio ryšiai. Sugrįžimas yra ne fizinis, o dvasinis veiksmas mintyse, jo laikas – naktis. Dvasios budėjimu ieškoma gimtųjų namų. A. Mackui apskritai svarbus minties netikėtumas, iškalbumas.

A. Mackaus poezijoje dažna žmogaus vienišumo tema. Ji kiekviename rinkinyje viis labiau jaučiama. Vienišas žmogus, vieniša ir jo kapo vieta. Vienišumo tema beveik visada poezijoje pereina į mirties temą. A. Mackaus kūryboje mirties tema išplėtota tragiškai žuvusio įžymaus lietuvių išeivijos rašytojo Antano Škėmos atminimui skirtoje poezijoje knygoje “Chapel B”. Tai sunkia poezijos kalba parašytas, bet labai įspūdingas kūrinys. Vienas iš jo motyvų – bandymas apibūdinti mirtį. Pavartojama maldos intonacija, trokštama, kad senu lietuvišku papročiu mirusį apraudotų “senos lietuvės raudotojos”. Su mirties tema susiejamas ir kalbos likimas. A. Mackaus mirties jausmas kyla iš lietuviškos išeivijos patirties, iš žinojimo ir supratimo, kas dedasi pačioje Lietuvoje.

Ištrūkęs iš vyresniųjų poetikos, iš štampų, klišių, girdėtų įvaizdžių, intonacijų srauto, A. Mackus pradėjo kalbėti nelabai taisyklingai, vartoti, jo paties žodžiais tariant, neornamentuotą kalbą. Ne vienam tatai atrodė nepoetiška, nelietuviška. Reikėjo laiko ir geros valios, kad būtų suvokta ir įsisąmoninta jo poetika. Pirmiausia jo kalbos netaisyklingumas yra labai motyvuotas: poetas nori būti lakoniškas, lyg iš karpinių, iš nuotrupų ir atraižų dėliodamas eilėraštį, jis padaro jį daugiaprasmį, labai įtaigų, ekspresyvų. Tiesiogiai neįvardindamas, lyg primintų mums, jog XX amžiaus reiškiniai, įvykiai, realijos nėra tiesiogiai įvardijami, jis pasako labai daug, daug daugiau, negu tradicine forma parašytu ketureiliu. A. Mackaus eilėraštis yra modernus: vaizdo sąsajos nebūtinai logiškos, kartais paremtos it tolimom asociacijom, eilutės dažniausiai neerimuotos, eiliavimas laisvas. Svarbu ritmas – nelygus, trukčiojantis, kintantis tame pačiame eilėraštyje. Jo logika dažnai muzikinė, frazės paklūsta melodinei slinkčiai. Labai daug ko poetas yra pasimokęs iš mūsų liaudies dainų, folkloro. A. Mackaus lyrikoje, griaunančioje esamus mitus, nebėra minkštos vaizdinės plastikos ir švelniai vibruojančio tono, būdingo lietuvių poetinei dikcijai. Vyrauja rūsčiai didingas psalminis-oratorinis kalbėjimas, permuštas ironiškų paradoksų. Tautosakos intarpas – ne iliustracija, ne imitacija, o tylus atidūsis gimtąja kalba, išeiviui-augintiniui nuėjusiam į tylą. Tokių tylos ir skausmo atodūsių, pažadintų tautosakos, A. Mackaus poezijoje yra ir daugiau.

A. Mackaus poezija yra lietuvio kūryba: jaučiama lietuvių pasaulėjauta, tautosaka. Kartu ji yra atvira kitų tautų poezijai, jos patirčiai, raiškos būdams. Galvodamas apie savo tautos tragišką likimą, A. Mackus galvoja ir apie kitų tautų žmones. Į ką gali atsiremti žmogus, netekęs gimtinės, žemės, ne sūnus, o augintinis, regįs falsifikuotą amžiaus vaizdą, melą, apgaulę? A. Mackus nesistengia žmogui teigti tradicinių lietuvių poezijos atramų: meilės, tikėjimo, gimtinės amžinybės. A. Mackui ir neviltis gali būti atrama, jei atvirai, neapsimesdamas į ją žvelgi.

A. Mackus sugretina liaudies dainų nuolaužas ir savus motyvus, subtiliai modifikuoja įprastinius lietuvių poezijos vaizdus, kalba lyg dviem balsais ar išplėtoja savotišką literatūrinį pokalbį ir tuo būdu supriešina du stilius ir dvi tikrovės interpretacijas: savąją ir tą, kurią randa lietuvių literatūros aruodose. Joo poeziją galima pavadinti revoliucine todėl, kad poeto sukilimas prieš tradiciją, jo laisvėjimas kūrybiniu aktu yra tikrasis kūrinio veiksmas, pasikartojantis ir detalėse, ir visumos sąrangoje. Savaip interpretuodamas lietuviškus motyvus, jis savo kūrybai duoda lietuviško atspalvio žmogaus ir gamtos ryšio užuominų ir sąmoningai įsiterpia į gimtojo krašto poetinę tradiciją. Mackaus dialogas su lietuvių poezija turi aiškią kryptį: parodyti žodžių apgaulę, kuria maskuojamas tikrovės veidas, ir, atsisakius iliuzijų, į pasaulį pažvelgti tyru žvilgsniu, ne tuo, kuris prasmes teikia, bet tuo, kuris jas atmeta, atpažinęs tikruosius mirties ženklus ir žmonių gyvenime, ir gamtos reiškiniuose. Jei liaudies dainose žmogaus skausmas praranda aštrumą, įterptas į mirties ir atsinaujinimo ciklą, tai Mackaus kūryboje subtilia, vos pastebima struktūros modifikacija išgaunamas priešingas efektas: ironijos gaidos nutraukia amžino pasikartojimo ritmą, pasaulio veidą išvedžiodamos laikinumo, šiurpios mirties gijomis.

Jis nenorėjo būti ir tikriausiai nebus lietuvių literatūros klasikas. Jis nėra kilnių idėjų, dramatiškų emocijų ir originalių įvaizdžių poetas. Jo poezijos struktūros nėra stebinančiai originalios mūsų amžiaus poezijoje. Poetiniai ciklai, baladės, raudos, folklorinio elemento integravimas – tai jau įprastos mums formos. Mes pripratome prie neornamentuotos kalbos. Jo poezija buvo meilės ir neapykantos, desperacijos, ieškojimo ir praradimo poezija. A. Mackus sulydo kūrybos ir prieštaravimo sąvokas, siekia sukurti poetinį pasaulį ne tik skirtingą nuo tradicinio, bet tokį, kuris kiekviena savo linija kūrinio rėmuose tradiciniam prieštarautų, jį keistų.

Jis išliko šiems žodžiams ištikimas iki mirties: “Iš tikrųjų aš siūlau beprasmišką egzilės gyvenimą, nes daugiau negu žodžiai kalba gyvenimai, aš siūlau išdidumo kupiną egzilę, nes tokioje egzilėje palieka vietos ir mūsų karčios egzistencijos ironijai, skausmui ir tiesai išsakyti. Nuolatinis sau išdidumo priepuolis tegul baigiasi tik tuomet, kai baigsis mūsų gyvenimas”.

Mackaus neornamentuota kalba – poetinis metodas, kuris ne tik vengia retorinių puošmenų, grožio ar harmonijos efektų, bet nuosekliai ieško grubaus žodžio, nedailintos rašysenos, kuri atitiktų poeto prasme nepasitikintį žvilgsnį.

A. Mackus – talentingas kūrėjas, jo tragiška mirtis – didelis lietuvių kultūros praradimas.

Literatūros sąrašas:

1. V. Skrupskelytė: “Egzodo poezijos šuoliai”;
2. I. Maziliauskienė: “Algimantas Mackus”;
3. A. Mackus: “Vietoj autobiografijos”;
4. V. Kubilius: “Perkeltos literatūros integracija”;
5. V. Daujotytė: “Bežemių karta”;
6. S. Geda: “Neornamentuotos kalbos poetas”;
7. “Egzodo literatūros atšvaitai”;