Adventas, kučios. kalėdos

ADVENTAS. KŪČIOS. KALĖDOS

Rėda kalėdiniame virsme
Kalėdinis virsmas yra priešprieša vasarvidžio virsmui. Jeigu Rasos šventė švenčiama augalijai pasiekus aukščiausią suvešėjimo tašką — kupą (tada augalija subręsta tiek, kad gali pradėti naują gyvybę), tai Kūčios, Kalėdos švenčiamos didžiojo augalijos nuovargio, nusikalėjimo, panirimo į maros sritį metu. Jeigu aukščiausias augalijos kupos taškas yra kartu ir slenkstis iš gyvėjimo į mirimą (nokti-nykti), per kurį persiritus gyvybingumo kreivė palinksta žemyn, tai žemiausias augalijos mirimo, nusikalėjimo taškas yra slenkstis iš mirimo į gyvenimą, atkutimą (kūsti-kusti). Taigi minėtos šventės yra ne tiik priešingos savo prasme, bet ir panašios: jos švenčiamos augalijos vegetacinio ciklo esminio lūžio (linkio) taškuose. Rasos bei Kūčių, Kalėdų švenčių priešingumas, bet kartu ir jų panašumas padeda įminti kalėdinių papročių prasmes.
Mūsų platumose metiniame augalijos vegetacijos cikle regime dar du svarbius gamtos pasaulio įvykius. Tai rudens virsmas, kai augalija, subrandinusi vaisius, pereina iš gajõs į marõs pusę (mirti-rimti) ir pavasario virsmas, kai augalija Kūčių naktyje praėjusi žemiausią tašką, vėl atkunta ir pereina iš maros į gyvybės sritį (gimti-migti). Šiems įvykiams pažymėti buvo švvenčiamos Ilgių, Vėlinių bei Užgavėnių šventės (žr. brėž.). Rudens ir pavasario virsmai yra formos virsmai, kurių metu irsta, keičiasi buvę būties pavidalai ir iš vienos egzistencijos plotmės pereinama į kitą. Rudenį gamta miršta, o pavasarį gimsta. Svarbiausi žmogaus gyvenimo įvykiai — gimimas, ve

estuvės ir mirtis — taipogi yra virsmai, tapatūs augalijos virsmams. Mums jau sunkiau suvokti, kad gimdamas, vestuviniame laikotarpyje ir mirdamas žmogus patenka į virsmą, t.y. į tapačią padėtį ta prasme, kad iš esmės keičiasi asmens gyvenimas.
Virsmo metu žmogus patenka į pavojingą nepastovią būseną, neapibrėžtą laikotarpį — virsmo sritį. Virsmai (gimties, vestuvių ir mirties) vientisą, nenutrūkstamą žmogaus būtį tarsi padalina į atskirus laikotarpius. Tokiu būdu žmogaus gyvenimą sudaro atskiri, palyginti pastovūs gyvenimo tarpsniai, kuriuos vieną nuo kito skiria nepastovios virsmo sritys. Reikia pabrėžti, kad po bet kurio virsmo sekantis pastovus žmogaus gyvenimo laikotarpis nėra vien tik prieš virsmą buvusio gyvenimo tąsa. Jis skiriasi savo kokybe iš esmės ar netgi egzistencijos sąlygomis. Taigi virsmai yra greito vystymosi laikotarpiai arba perėjimas iš vienos būties kokybės į kitą. Ypač svarbu pabrėžti, kaad nuo sėkmingo virsmų įveikimo priklauso sekančio pastovaus gyvenimo tarpo sėkmė ir prasmingumas. Todėl mūsų protėviai šiems perėjimams skyrė ypatingą dėmesį.
Nesunku pastebėti, kad kalendorinio švenčių ciklo šventimas buvo aptartų virsmų įveikimas dvasinėje plotmėje. Tokios šventės pakelia virš kasdienės buities. Jas švenčiant į pirmą vietą iškyla būties ir gyvenimo prasmės klausimai, jose atstatoma kasdieninių rūpesčių sujaukta vidinė žmogaus darna. Mūsų protėvių šventės iš tikrųjų buvo šventos. Jose vykdavo ne tik linksmybės ir vaišės, bet ir būties bei ryšio su Aukščiausiuoju atnaujinimas.
Kalėdos yra ap
pgaubtos paslapties. Jei Užgavėnes, Rasą ir Ilges — šiuos tris virsmus — žmogiškoji būtis aprėpia, tai Kalėdos tarsi iškrenta iš žmogaus pažinimo srities. Kalėdinis virsmas neturi atitikmens žemiškajame žmogaus gyvenime. Žmogiškosios būties kalėdinis virsmas vyksta už laiko ir erdvės ribų.
Pavadinimų Kūčios ir Kalėdos prasmė
Kiekvienas pavadinimas slepia savyje vienokią ar kitokią prasmę. Kokia prasmė slypi pavadinimuose kūčios, kūčia, kūčių vakaras, kūčiõs vakaras (Mažojoje Lietuvoje), kūcia arba kūca (Dzūkijoje), kūtys, kūčių, o senesnės kartos tarimu – ir kūtų vakaras (pajūrio Žemaitijoje)? E. Šimkūnaitė yra rašiusi, kad kūčių pavadinimas kilęs nuo žodžio kūtė — tvartas, gurbas: “Suvaryk karves į kūtę”. Kai kas piktinasi tokiu aiškinimu. Virsmo šviesoje E. Šimkūnaitės aiškinimas įgauna kitokią prasmę. Juk kūtė – tai uždara patalpa, kurioje žiemoja gyvuliai (kūtoti — ‘šiltai rengti, tuloti’, kūtėti — ‘būti kūtėje’: “Bandą parvarė kūtėti”. Vadinasi, gyvuliai, panašiai kaip augalai po sniegu, žiemą praleidžia kūtėdami kūtėje. Plg. kūtėti ‘gautis, taisytis, stiprėti’: “Žmogus kūtas iš ligos, o galvijai iš žiemos, kol atsikutės (atsigaus)”; iškutėti ‘išsilaikyti, išgyventi šiaip taip’: “Vargu šiandieną ligonis beiškutės, vargu nemirs” (LKŽ). Iškutėti žiemą galima ir kūtėje. E. Šimkūnaitės aiškinimas tik praplečia kalėdinio virsmo prasmę. Todėl žodis kūčios sietinos su žodžiu kūtė. Bet ne tik su juo.
Sakralinės prasmės ieškokime jau minėtoje kalėdinio lūžio formulėje kūsti-kusti, kurioje slypi gyvybės ir mirties pr
rieštara. Kūčių prasmę geriau išreiškia apeiginio Kūčių valgio sudėtis ir jo pavadinimas kūčia. “Svarbiausias Kūčių valgis — kūčia. Jį virdavo iš visokių javų: žirnių, miežių, rugių, kviečių”; “Be kūčios nėra Kūčių”, — sakydavo senesni žmonės. Šitą patiekalą ir tokį patį Kalėdų išvakarių pavadinimą sutinkame ir kitose indoeuropiečių tautose: kutja (rus.), kucia (balt.), kucija (lenk.), kukkia (graik.). Grūdai, t.y. sėklos, iš kurių susideda pagrindinis Kūčių valgis kūčia, simboliškai vienu metu išreiškia sunykimą, mirtį, kūtimą (kūsti) ir gimimą, prisikėlimą, atkutimą (kusti) naujam Rėdos ratui: daigas dygdamas daigoja grūdą.
Kalėdiniame virsme Kūčių naktį įveikiamas žemiausias Rėdos rato taškas. Einant nuo Ilgių šventės žemyn kūstama, t.y. liesėjama iki nulinio taško, o jį įveikus atkuntama, t.y. stiprėjama, augama. Kūčių pavadinime slypi kūsti-kusti prieštara, kurią įveikiant Kūčių naktyje įvyksta lūžis į naują Rėdos rato ciklą. Tokiu būdu kalėdinis virsmas yra gimimas naujo ir kartu nulinis rato taškas, naujo rėdos ciklo pradžia.
Kalėdų pavadinimu dar 1823 m. susidomėjo D. Poška. Jis, kaip ir šimtmečiu vėliau K. Būga, Kalėdas kildino iš lotyniško žodžio calendae, kuris reiškė kiekvieno mėnesio pirmą dieną, kuomet būdavo mokami nuošimčiai už skolas. Iš čia yra kilęs kalendoriaus pavadinimas. Slavai Kalėdų (Koliada) kilmę aiškina savaip. N. Kostomarovas jį išveda iš žodžio kolo — ‘ratas’, kurį sieja su soliarine (saulės) mitologija. S. Solovjovas žo
odį koliada skirsto į kolo ‘ratas’ ir Lada, kurią jis laiko pavasario deive. P. Besonovas žodį koliada sieja su koloda — ‘kaladė’ bei papročiu ją vežioti iš kiemo į kiemą ir galop sudeginti.
Žodis kalėda, kaip žinome, yra adventinių — kalėdinių dainų priedainis, garsažodis. Garsažodžiai yra verti dėmesio. Matyt jie turėjo ne vien garsinę, bet ir sakralinę jau užmirštą paskirtį. Pavadinimą Kalėda, mūsų manymu, galima kildinti iš daugiaprasmio veiksmažodžio kalti, kaltis, kurio pagrindinės prasmės išreiškia naikinimo, nykimo ir atsiradimo priešpriešą. Naikinimo prasmę išreiškia veiksmažodžio reikšmės ‘mušti,’ ‘tvoti’, ‘nustelbti’, ‘nuvargti’: “Kalsiu tau į nosį ir gatavas būsi”; “Medis savo paunksniu kaldamas nukali žoles” (t.y. nustelbia); “Šiandien labai nusikaliau”. Šiam prasminiam laukui priklauso ir veiksmažodis kalėti, reiškiantis ‘smelkti’, ‘stelbti’, ‘nykti’. O štai to paties veiksmažodžio prasmės ‘dygti’, ‘sprogti’, ‘luptis’, ‘ristis’ išreiškia naujo atsiradimą: “Kalėsi iš po pernykščių lapų melsvos žibuoklės”; “Pagaliau kiaušiniai pradėjo kaltis vienas po kito”.
Matome, kad veiksmažodis kalti, kaltis, iš kurio kilęs šventės pavadinimas Kalėdos, savyje apjungia seno sunykimą ir naujo gimimą. Iš tiesų, kad gimtų, prasikaltų Nauji metai, senieji turi mirti. S. Daukantas rašė: “Kalėdos senoje lietuvių kalboje rodo susitikimą senojo laiko su naujuoju, beje: senų metų su jaunaisiais. Tą šventę šventino pradėdami naujus metus ir baigdami senuosius. Vadino Kalėdomis nuo žodžio kalti, nes praėjusių metų atminimui kalė gaspadorius į trobos sieną vinį arba ragą”. Akivaizdu, kad kalama vinis arba ragas žymėjo ir senųjų metų pabaigą, ir naujųjų pradžią. Matome, kad Kalėdų ir Kūčių pavadinimuose slypi ta pati silpimo, liesėjimo ir atsigavimo, atsiradimo priešprieša, tačiau pagrįsta kitokiais veiksmažodžiais — kalti, kaltis ir kūsti-kusti. Kūčios ir Kalėdos yra virsmas, kai miršta sena ir gimsta nauja. Tai naujo Rėdos rato pradžios šventė, kurios metu įgyjamos savybės, lemtingos naujiems, ateinantiems metams.
Studijoje “Senovės baltų pasaulėžiūra” N. Vėlius rašo: “Aiškiai matyti, kad Kūčios yra tipiškiausia šventė, atitinkanti kairiąsias priešpriešas žiema-vasara, naktis-diena, uždara patalpa-laukas, senas-jaunas polius”. Vėlius kalba apie tą patį, tik bėda, kad atmeta dešniąsias prieštarų puses ir praranda galimybę eiti į gylį. Gelmė ir švenčių sakrali prasmė atsiveria sprendžiant šias nesutaikomas prieštaras, nes jų sprendimas reikalauja naujos kokybės. N. Vėlius įžvelgė uždaros patalpos – lauko priešpriešą. Kūčios valgomos uždaroje patalpoje, o Kalėdų priešprieša — Rasos šventė, švenčiama atviroje gamtoje. Uždara patalpa paryškina kalėdinio virsmo pradžios akimirką, kuri ir prasideda apibrėžtoje erdvėje. (Plg. antrą žodžio kūtė prasmę — sena, prasta trobelė; pirkelė: “Užeik pas mus į kūtę pasišildyti” (LKŽ); kutnik (rus.) — grytelninkas, trobelninkas).
Kūčių šventė yra uždara šeimos šventė, į kurią gali būti pakviesti tik vieniši asmenys. Kūčių vakarą visi turi būti namuose (ir kelionės, ir metų pabaiga). M. Katkus rašo: “Kūčių naktis. Dangus žvaigždėtas, mėnesiena, šąla. Keliai tušti, niekas nei eina, nei važiuoja. Kas gali būti neparvažiavęs Kūčių laiku? Net vagis, nakties mėgėjas, tą naktį esti namie — ir jį apsiaučia Kūčių ramumas”. Netgi tais metais mirusieji simboliškai turi būti kartu prie Kūčių stalo.
Įvedimas į virsmą: susitaikymas, atleidimas
Tai pasiruošimo laikotarpis. Kalėdinio virsmo paruošiamasis laikotarpis prasideda adventu (lapkričio 30 d.). Sunku pasakyti, ar prieš krikščionybės įvedimą kalėdinio virsmo laikotarpis irgi prasidėdavo tuo metu. Tai ne taip svarbu. Svarbu, kad advento prasmė sutapo su paruošiamojo laikotarpio dvasia, būtent — su laukimu ir pasiruošimu kalėdiniam virsmui.
Ypač svarbu, kad randame papročius skirtus dvasiniam, vidiniam žmogaus pasiruošimui. J. Šliupas rašė: “Žmonės susitaikydavo, jei būdavo susipykę su kaimynais, dovanodavo skriaudas savo priešams”. M. Dovydaitienė rašė: “Atsimenu, kaip tėtis Kūčių dieną mane nusiuntė pas kaimyną, su kuriuo jie nebendravo. Mūsų irgi neleisdavo eiti pas juos. Labai bijojau eiti, bet tėvų žodis buvo šventas ir privalėjau klausyti. Tėtis susuko į popieriuką Dievo pyragą (plotkelę), mama dar kažką įdėjo. Kaimynas padėkojo, man davė obuolių ir pakvietė ateiti per Kalėdas. Grįžau labai patenkinta. Mama paaiškino, jog tėtis norėjo susitaikyti su kaimynu, todėl siuntė Dievo pyragą. Su kuo pasidalini Dievo pyragu, nebegalima nesugyventi”. Tauragnų apyl. žmonės kalbėdami net vengdavo sakyti žodį ‘aš’, sakydavo ‘mes’, ‘mūsų’ ir panašiai, nes Kūčių dieną nedera būti vienam, todėl bijojo, sakydami ‘aš’, “išprašyti vienišumą” kitiems metams.
Susitaikymas, vidinė rimtis — etinė virsmo sąlyga, kurios neišpildžius, bet koks virsmas neįmanomas, nes lieki surištas, susaistytas. Taipogi prieš Kalėdas reikia grąžinti visas skolas. Jei negrąžinsi, visus metus liksi skolingas. Tą pačią prasmę turį ir paprotys virsmo kulminacijoje, t.y. per Kūčias, nieko neskolinti. Virsme, t.y. perėjime į naują kokybę, žmogus turi būti visiškai laisvas, nesusisaistęs, — o daiktų skolinimas žmones saisto.
Virsmo meto ypatingumas atsispindi ir papročiuose, draudžiančiuose dirbti tam tikros rūšies darbus. Dažniausiai tai darbai, kurie kažką suriša, susuka, o tai prieštarauja nepastoviai, sužadintai būsenai. Tokių draudimų (verpti, vyti pančius) buvo ypač paisoma tarpušventyje — nuo Kalėdų iki Trijų Karalių. Dėl tos pačios nesusisaistymo priežasties visus pradėtus tarpušventyje darbus reikia baigti tą pačią dieną. Iš kitos pusės, draudžiama skaldyti, malti, kirsti medžius. Vienu žodžiu — atlikti darbus, susijusius su vientisumo pažeidimu. Draudžiamų darbų pobūdis apibūdina žmogaus vidinę būseną virsmo metu. Žmogus turi būti ramus, atsipalaidavęs, t.y. vidujai laisvas ir kartu vientisas bei dvasiškai susitelkęs.
Virsmo grasa ir apsauga nuo blogųjų jėgų
Kiekvienas virsmas yra nepastovi netikrumo būsena. Tai gėrio ir blogio sankirta, kurioje sužadinamos (aktyvėja) visos galios, padedančios arba galinčios sutrukdyti žmogaus virsmą, sulaikyti jį chaose ir neapibrėžtume. Ypač tai būdinga kalėdiniam virsmui, kuris kartu yra ir pradžios taškas, turintis įtakos visam Rėdos rato ciklui, visiems metams. “Advento laikas buvo kupinas paslaptingumo, netikrumo, baimės. Žmonių tikėjimu, visur slankiojančios įvairios dvasios” (P. Dundulienė). Bet visos galios ypač sustiprėdavusios aukščiausiame virsmo taške (kulminacijoje) — Kūčių naktį.
Buvo pasakojama, kad Kūčių naktį, kaip ir Rasos šventės naktį, raganos iš visų kaminų sujodavę ant šluotų į vieną vietą ir keldavę puotas, linksmindavęsi, prie ekečių vanodavęsi arba ant tuščių avilių jodavę į žirnių šalį. Žemaičiai XIX a. viduryje sakydavo, kad Kūčių vakare, sutemus, piktųjų dvasių esąs pilnas oras, tada raganos ir raganiai ypač galingi. Raganos, kaip ir vasarvydžio naktį, stengdavęsi pakenkti karvėms, apkerėdavę jas, kad atimtų pieną, todėl gaspadoriai su bernais saugodavo gyvulius, budėdavo, o rakto skylutes, kad pro jas neįlįstų ragana, peržegnodavo. Rokiškėnai, saugodami namus ir turtą nuo pavojų, Kūčių vakare durų slenksčiuose ir duryse geležimi įdegindavo kryžius. Linkavo apyl., saugodamas, kad raganos neslogintų galvijų ir iš karvių neatimtų pieno, šeimininkas po Kūčių vakarienės nueidavo į tvartus ir su ąžuoline lazda perbraukdavo galvijams per nugaras, o lazdą palikdavo tvarte. Rokiškėnai darydavo tam tikrą apsauginį kalėdinį gėrimą ‘šermukšnyną’. Sakydavo, kad kur nors einant, reikia turėti šventintą žvakę. Bielionių apyl. su žvake vaikščiojo po kambarius, tvartą ir kluoną, kad piktoji dvasia per metus nieko blogo nepadarytų. Po stogo šelmeniu pakišdavo kalėdaitį piktosioms dvasioms nubaidyti, o nakčiai ant stalo palikdavo naują lininį rankšluostį ir kryželį. Dar šio šimtmečio pradžioje Kūčių naktį, kad raganos nesukeistų kūdikių, jų lopšius apsupdavo paklodėmis.
Panašūs papročiai buvo ir kituose kraštuose. Pvz., Graikijoje gatvėse būdavo kūrenami apsauginiai laužai, o daugelyje kaimų nuo Kalėdų iki Trijų karalių naktį į lauką eidavo tik su žvake ar deglu.
Kaip ir ieškant paparčio žiedo, taip ir Kūčių naktį, apsaugai nuo blogųjų jėgų brėžiamas ratas apie save arba stojamasi į ilgo rožančiaus vidurį. Ratas — tai atskyrimas, vienuma, teigianti, kad žmogus virsmą praeiti privalo asmeniškai, vienas. Paparčio žiedo ieškotojas dar gaubdavosi paklode, kuri paryškindavo atsiribojimo įspūdį. Nuotaka, numirėlis ir gimęs kūdikis (minėtų svarbiausiųjų žmogaus gyvenimo virsmų pagrindiniai veikėjai) taipogi būdavo gaubiami paklode.
Naudotoje etnografinėje medžiagoje gaubimą paklode kalėdiniame virsme radome tik Serbijoje, kur paklode būdavo apgaubiamas pirmasis lankytojas.
Budėjimas
Pati virsmo kulminacija, Kūčių naktis praleidžiama budint: po vakarienės laiką leisdavo melsdamiesi ir rengdamiesi Bernelių mišioms. Budėjimo, o kartu ir apsauginę paskirtį atlikdavo visą laiką deganti šventinė ugnis. Toji ugnis degdavo krosnyje, arba visą Kūčių naktį degdavo šventinis žiburys. Išlikęs paprotys per tarpušventį — nuo Kalėdų iki Trijų Karalių — negesinti nuodėgulių rodo, jog anksčiau šventinė ugnis būdavo kūrenama visą tarpušventį.
Graikijoje ir pietinių slavų kraštuose šventinę ugnį per tarpušventį degindavo iki XX a. vidurio. Latvijoje Kalėdų vakare į ugniakurus dedamos didelės, storos trinkos, o kas iš jų lieka, saugojama ir užkuriama audros metu, esą taip nuvarant šalin perkūniją. Bulgarijoje šventinė ugnis degdavo visą tarpušventį — nuo gruodžio 20 d. iki sausio 6 d. Kūčios kai kuriose buvusios Jugoslavijos vietovėse buvo vadinamos ‘Badnj dan’, t.y. budėjimo diena (nuo apeiginės šventinės ugnies įkūrimui naudojamos pliauskos ‘badnjak’ pavadinimo). Slovėnijoje Kūčių naktį budėdavo šeimos galva. Matome, jog šventinės ugnies deginimo paprotys buvo plačiai indoeuropiečių tautose paplitęs paprotys, kuris ilgiausiai išliko pietinės Europos kraštuose. Tuose kraštuose šventinės ugnies įkūrimas ir deginimas — tai ištisas sudėtingas ritualas.
Apeiginės šventinės ugnies deginimas — tai esminės sąsajos su praeitimi arba būties nenutrūkstamumo simbolis. Vėliau ugnies deginimo paprotį išstūmė Vokietijoje atsiradęs eglutės puošimo paprotys. Tai ryšku pietinių slavų kraštuose, kur po II pasaulinio karo chorvatai nustojo deginę šventinę ugnį ir vietoj to ėmė puošti eglutę, o šalia gyvenantys serbai dar tebedegindavo ugnį.
Šventinė eglutė su degančiomis žvakelėmis, pakeisdama šventinę ugnį perėmė ir jos paskirtį, todėl kalėdinė eglutė laikytina iki Trijų Karalių šventės.
Nulinis taškas: vyda ir kalėdiniai linkėjimai
Rasos šventės metu ieškoma paparčio žiedo, o jį radusieji įgyja visažinojimą — vydą. Kūčių nakties 12 val., t.y. kai pasiekiamas nulinis virsmo taškas, vanduo šuliniuose virsta vynu, žmogus supranta, ką kalba gyvuliai, o atsigėręs Kūčių naktį saldaus vandens, viską sužino, net gyvulių kalbą supranta.
Jeigu surasti paparčio žiedą ypač sunku, o suradus reikia dar jį ir išsaugoti — tik tada turėsi visažinystę visam laikui, — tai Kūčių naktį patirti visažinystę gali dažnas, tereikia sulaukti vidurnakčio. Tačiau tai tęsiasi labai trumpai, o tyčinis gyvulių kalbos klausymasis ar vandens, virtusio vynu, gėrimas baigiasi mirtimi. Pagal sakmių nurodymus, tyčia laukti negalima: “Kartą vienas vaikinas sėdėjo paprūdyje ir kas valandą vandenį ragavo: tik vieną sykį pasisėmęs atsigėrė: “Vynas!” — ištarė ir tuojau mirė. O jei netyčia atsitiktų tokią valandą pasemti ir atsigerti, tai nemirs. Sakė, vieną kartą pakeleivis pasėmė vandens iš upės arklius girdyti. Arkliai prunkščia ir negeria, žmogus žiūri ir mato — vanduo raudonas, ragauna — tikras vynas. Tas žmogus nenumirė dėl to, kad netyčiomis”. Gyvuliai šią naktį matą ateitį, žiną paslaptis. Netyčiomis išgirdus, kai jie kalbasi (panašiai kaip per Jonines radus paparčio žiedą) galima sužinoti, kur slypi pinigai ar kiti turtai. Ariogalos apyl. užrašyta, kad 12 val. vanduo virsta vynu, galima suprasti gyvulių šneką, bet tik tas galįs pasisemti to vyno, kuris bus radęs paparčio žiedą. Mosėdiškiai sakydavo: “Laumės saugodavo vandenį. Norėdamos dvyliktą val. žmones nuvilioti nuo vandens, pasiversdavo baidyklėmis, gražiais žvėreliais, žibančiais žaislais, ugnimi ir kt.” (plg. baidykles, ieškant paparčio žiedo).
Vasarvydžio naktį įgytoji vyda yra paties žmogaus dvasinių pastangų vaisius, o Kūčių naktyje, kaip visa pradžios, naujo ciklo gimimo taške, akimirkai tampa visiems prieinamas visažinojimas arba, kaip buvo sakoma, trumpam “atsiveria dangūs”. Tokiu būdu yra išreiškiama sena tiesa, kad pradžioje yra viskas. Pvz., metų pradžioje yra visi metai, pasaulio pradžioje yra visas pasaulis, koks jis bus, panašiai kaip sėkloje yra visas augalas. Visažinystė dvasiškai nesubrendusiam žmogui kenkia. Žmogaus, kuris tyčiomis klausėsi gyvulių kalbos, mirtis sietina su įgytu visažinystės panaudojimu blogam, kas visada žmogui atneša nelaimes.
Kalėdų šventės, kaip naujojo Rėdos rato pradžios taško ypatingumui suvokti labai reikšmingi yra ir kalėdojimo papročiai.
Lenkijoje kalėdojimas — vaikščiojimas po namus dainuojant kalėdines giesmes — vykdavo nuo pirmo Kalėdų vakaro ar šv. Stepono dienos. Aprašyti yra tik palyginti neseni kalėdojimo papročiai, kuriuose jau daug kas buvo prarasta. Kai kurie tyrinėtojai pastebi, kad šiame paprotyje palaipsniui nyko labai svarbi pirmapradė jo prasmė ir pamažu jis išvirto į linksmą užsiėmimą, būdą vaikams gauti dovanų, netgi savos rūšies išmaldą (neretai kaimuose kalėdodavo tik neturtingųjų vaikai). Tačiau senovėje kalėdojimo paskirtis buvo apsauginė. Rytinėje Mazovijoje (Lenkija) kaimuose būdavo stebima, kad kalėdotojai būtinai ateitų ir apeitų visus namus, nieko neaplenkdami; tada į tokį kaimą netrenksiąs žaibas.
Lietuvoje ir kituose kraštuose kalėdotojai ne tik giedodavo kalėdines giesmes, bet svarbiausia — linkėdavo, laimindavo. Turint omenyje, kad kalėdinis virsmas yra naujų metų pradžia — prasikalimas, gimimas, — kalėdiniai linkėjimai įgyja ypatingą svarbą. Kokiais linkėjimais, t.y. kokia vidine nuostata pradėsi naują ciklą, tokie bus ir visi metai. Naujo ciklo ar naujų metų pradžioje linkėjimai, visi žodžiai įgyja ypatingą galią: jie tampa kūnu (plg. Jn 1, 1–3). Apsauginė kalėdojimo paskirtis yra jau antrinė kalėdinių linkėjimų prasmė. Linkėjimai buvo dvasinės dovanos, kurias į namus atnešdavo kalėdotojai. Suprantama, kalėdotojai buvo vaišinami ir apdovanojami.
Senovėje kalėdodavo* senieji mūsų protėvių kunigai bei diedai — ubagai, iš kitų žmonių išsiskirią, lyg ir šventi žmonės. Ir šitie šventi žmonės kalėdodami atnešdavo kalėdą (kalėda — Kalėdų dovana) dvasinių, kuo geriausių kalėdinių linkėjimų ir palaiminimų pavidalu.
Kalėda (kalėdiniai laiminimai ir linkėjimai, — taip juos toliau ir vadinsime) — tai tarsi raugas, turintis įraugti, t.y. duoti pradžią bei nusiteikimą visiems ateinantiems metams. Savo tobuliausioje išraiškoje kalėda yra tai, kuo Dievas apdovanoja kiekvieną sielą prieš leisdamas ją į erdvės ir laiko pasaulį. Ir mūsų kalėda, kurią dovanojame kitiems per Kalėdas, turėtų būti panaši į Dievo teikiamą kalėdą. Suprantama, kad kalėdos kaip raugo, įraugiančio visus metus, įtaka labai daug priklauso nuo kalėdą gaunančiojo nusiteikimo.
Kalėdotojai buvo vadinami Kalėdų seniu, Kalėda, diedeliu, daduliu. Kalėda, — rašoma Lietuvių enciklopedijoje, — tai svečias iš tolimo krašto, namams laimės nešėjas. Jis sveikindavo, barstydavo grūdus, laimindavo.
Nykstant šventų žmonių luomui — diedams kalėdojimo paprotį palaipsniui perėmė į tikrus pavargėlius išvirtę ubagai, vaikai ir persirengėliai. Kalėdojime į pirmą vietą pradėjo iškilti daiktinė, medžiaginė dovana, taipogi vadinama kalėda. Šiandienines Kalėdų senio dovanas reikia laikyti senųjų kalėdinių linkėjimų — dvasinių kalėdinių dovanų pakaitalu. Nors dvasines kalėdines dovanas pakeitė materialios, tačiau buvusi jų prasmė išliko lotyniškame kalėdinės (naujametinės) dovanos pavadinime: ‘strena, strenae’, kuris kartu reiškia ir žymę, pradžią (kažko būsimo). Paslėptą kalėdinės dovanos prasmę regime ir prancūziškame pavadinime ‘etrenne’, kilusiame iš lotyniškojo ‘strena, strenae’ ir išlaikiusiame abi minėtas lotyniškojo žodžio prasmes. Pirmieji linkėjimai išsakomi Kūčių vakarą.
Naujo pradžia: ateities spėjimai ir burtai
Per visas keturias didžiąsias metų šventes buriama ir spėjama ateitis, tačiau daugiausia — per kalėdinį virsmą, nes jis kartu yra ir naujo Rėdos rato, Naujų metų pradžia. Ateitis buriama ir orai spėjami per visą tarpušventį, o ypač Kūčių ir Naujųjų metų naktį. Spėjama žmogaus gyvenimo trukmė, ateitis, visų metų oras ir derlius, mergelės buria ar ištekės, nori susapnuoti, pamatyti savo būsimąjį ar sužinoti jo vardą. Kalėdinis virsmas, kuris iš tiesų yra ir naujų metų pradžia, — tai palankiausias laikas burtams ir ateities spėjimams, nes pradžioje tarsi užprogramuota visa tai, kas per ateinančius metus įvyks. Tereikia sugebėti teisingai perskaityti tai, kas užkoduota virsmo pradžioje. Su tuo susijusi ir pirmojo lankytojo, kuriam ypač daug dėmesio skiriama slavų kraštuose, reikšmė. Iš pirmojo lankytojo taipogi daug spėjama. Visuose būrimuose yra realus grūdas, kurį atskirti nuo irimo bei destrukcijos, o ypač nuo juodosios magijos ne taip paprasta. Apskritai ateities spėjimas ar būrimas rodo nepasitikėjimą gyvenimu. Dvasiškai iškilūs žmonės ateities niekada nespėja, neburia — jie ją kuria kasdieniniu savo gyvenimu. Kad ir kaip iš pirmo žvilgsnio būtų keista, tačiau ateities būrimas yra dairymasis į praeitį ir tūpčiojimas vietoje dvasine prasme, nes ateitį apsprendžia žmogaus nugyventas gyvenimas.
Tarp įvairiausių burtų yra gana prasmingų ateities spėjimų: “Per Naujus metus nesibara, nesikolioja, nesimuša, kortomis nelošia, nes bijo, kad visus metus nereikėtų taip daryti”. Šio spėjimo prasmė labai aiški: su kokiu nusiteikimu pradėsi dieną ar metus, tokia bus visa diena ar metai. Ir iš tikrųjų pirmoji Naujų metų diena ypatinga. Tai tarsi rūbas, į kurį bus įvilktas rytojaus likimas, ateinantieji metai. Toli pavyzdžių ieškoti nereikia. Nykstant mūsų švenčių sakraliai prasmei ir vis labiau iškylant orgialinės šventės bruožams (tai ypač būdinga Naujų metų pokyliui), mūsų sielos, nepatirdamos atsinaujinimo, prisilietimo prie būties gelmių, skursta ir kasdieniniame gyvenime vis labiau bujoja tamsusis žmogaus pradas ir vienadieniškos nuotaikos.
Pažvelkime ir į vieną vedybinių burtų rūšį. Norintys susapnuoti būsimąjį vyrą ar žmoną, nakčiai po lova ar pagalve pakiša tiltą: “Su kuo sapne per tiltą važiuosi, tas ir bus tavo vyras (žmona)”. Šis spėjimas iš tiesų turi pagrindą, nes jis paremtas tilto, kurį reikia pereiti kiekviename virsme, tame tarpe ir vestuviniame, įvaizdžiu.
Gyvybės vanduo ir tyla
Viena iš labiausiai primirštų kalėdinių apeigų yra apeiginis prausimasis ir šlakstymasis vandeniu.
Būtina pasiruošimo Kūčioms dalis — prausimasis. Popiečiu kurdavo pirtį. Vakarėjant pirtys jau būdavo paruoštos maudytis. Suvalkijos dzūkai bei suvalkiečiai ir kitų Lietuvos vietų, kur nebuvo pirčių, gyventojai maudydavosi skalbimo kubiluose. Dauguma aukštaičių turėjo nuosavas sodybines pirtis, o neturintys eidavo maudytis pas kaimynus arba į bendras kaimo pirtis. Mažus vaikus dažniausiai maudydavo namuose, geldose arba kubiluose. Kubiluose maudydavosi paeiliui — pradedant kūdikiais, mažesniaisiais vaikais ir baigdavo didžiausiu. Mažus vaikus, kad muilui ėdant akis neverktų, maldydavo: “Kūčiose reikia praustis, kol vanduo liks saldus” arba “Maudysimės, kol vanduo liks saldus”.
Būtinybę praustis prieš Kalėdas aiškindavo įvairiai: “Nuplauna nuodėmes šių metų ir švarus laukia kitų, naujų”; “Švarus kūnas — švari siela”; jeigu nesimaudysi — “ėriukai bus margi, vilna negraži”.
Šio amžiaus pradžioje Kūčių dieną parėję iš pirties vyrai persirengdavo baltais drobiniais marškiniais, moterys — išeiginiais rūbais ir sakydavo: “Visus metus būsim švarūs”.
Apeiginis prausimasis ar šlakstymasis vandeniu, kurį sutinkame didesnėse šventėse ir kituose virsmuose — gimstant, vestuvėse bei laidotuvėse, — yra šlakstymas gyvybės vandeniu, simbolizuojantis, šiuo atveju kalėdiniame virsme įvykstantį dvasinį prisikėlimą naujam Rėdos rato ciklui. Gyvybės vanduo, kuriuo būdavo prausiamasi ar šlakstomasi, turėjo būti ne paprastas, o pagerintos kokybės. Ir iš tikrųjų, nors turimoje negausioje etnografinėje medžiagoje apie lietuvių vandens kokybės pagerinimo papročius radome tik vieną nuorodą, kad Šalčininkų raj. 12 val. į šulinį mesdavo kalėdaičių, tačiau tokių papročių gausu pas kaimynus Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Rusijoje. Pvz., lenkų šeimose, šeimininkas Kūčių arba Kalėdų ryte pripildavo didelį indą ar kibirą vandens, įmesdavo ten truputį šieno nuo stalo, plotkeles ir duonos gabalėlius, sidabrinius pinigus. Tuo vandeniu prausdavosi veidą. Pinigai, duonos ir plotkelės gabalėliai, grūdai ir česnakas Čekijoje ir Slovakijoje ir dabar metami tiesiog į šulinį. Baltarusijos ir vakarinių Rusijos sričių gyventojai pirmą Kalėdų dieną, atsinešę į trobą vandens, mesdavo į jį sidabrinį pinigą. Po to tuo vandeniu prausdavosi visi šeimos nariai, tikėdami, jog nuo to laiko veidas visus metus bus gražus. Slovėnai ritualinį prausimąsi atlikdavo per Naujus metus — į vandenį mesdavo pinigus ir obuolius.
Graikų kalėdiniuose papročiuose randame ypatingas apeigas vadinamas “vandens atgimimu”. Naujųjų metų dieną visi vandens indai ištuštinami ir pripildomi šviežio, vadinamo šv. Bazilijaus, vandens. Etolijos provincijoje naujo vandens parnešti siunčiami vaikai, kurie eidavo visiškoje tyloje, o priėję prie kaimo šaltinio, berdavo į vandenį saują grūdų. Parneštasis vanduo vadinamas “tyliuoju”. Visa šeima jį geria ir prausiasi juo. Tylųjį vandenį Lietuvoje nešdavo Velykų rytmetį. Pietiniam Velse 3-4 val. Naujųjų metų ryte grupė berniukų vaikščiodavo po savo kaimo gatves ir namus nešdamiesi indą šaltinio vandens. Tuo vandeniu jie šlakstydavo kiekvieno sutiktojo veidą ir rankas, kiekvieną namų, į kuriuos užeidavo, kambarį bei visus juose esančiuosius, linkėdami jiems laimingų metų. Už tai jiems būdavo atlyginama.
Apeiginė tyla vienokia ar kitokia išraiška būna visose didžiose šventėse ir virsmuose. Neseniai Lietuvoje dar gyvavo paprotys, kai iš pirmųjų kalėdinių, vadinamųjų Bernelių, mišių grįždavo tylėdami. Tylėdami uždegdavo žvakutę ant kalėdinės eglutės ir tik po to garsiai sveikindavosi ir sakydavo kalėdinius linkėjimus.
Jau minėtas kalėdinis tikėjimas vandens virtimu vynu taipogi yra atsinaujinimo arba visa ko atnaujintojo gyvybės vandens išraiška.
Vandens atsinaujinimo paslaptis aiškėja palyginus kalėdinį virsmą su Rasos šventės apeigomis. Vasarovydžio naktį gesinama ir sakraliu būdu įžiebiama nauja ugnis, iš kurios įkuriami visi židiniai namuose. Ypač jaunavedžiai stengdavosi įkurti savo židinį atnaujinta ugnimi. Kaip ugnies atsinaujinimas simbolizuoja žmogiškosios prigimties atnaujinimą, nuskaistinimą, taip ir vandens atgimimas yra žmogaus atsinaujinimo iš esmės, t.y. dvasinio atsinaujinimo išraiška įžengiant į naują Rėdos rato ciklą. Todėl prasminga, kad Atikos provincijoje (Graikija) asmuo, atnešantis “tylųjį” vandenį, nulaužia keletą alyvos ir laukinės lelijos šakelių ir ta puokšte, linkėdamas laimingų Naujųjų metų, paliečia kiekvieno namiškio galvą. Vandens, kaip viską įraugiančios dvasios, paskirtis aiškiai matyti ir graikų paprotyje: “iš Kalėdų dieną pasemto vandens užmaišo raugą, kurį vartoja visus metus ir išsaugo iki sekančių Kalėdų”.
Senos formos naikinimas
Apeigos su šiaudais
Kūčių vakarienės metu ant stalo po staltiese patiesiama šieno, o po stalu dedamas šiaudų kūlys. Senesniu reikia laikyti šiaudų patiesimo paprotį, nes vienokios ar kitokios apeigos su šiaudais, kurie simbolizuoja jau praeitą gyvenimo tarpsnį, t.y. tai, kas atgyventa ir kas virsmo metu naikintina, sutinkamos visuose virsmuose. XIX a. pabaigoje Kūčių vakare lietuviai nešdavo į trobą ir šiaudų kūlį. Viekšnių apyl. jį statė prie durų. Panevėžio ir Šiaulių apyl. šiaudų kūlį pakišdavo po stalu, Tauragnų apyl. patiesdavo lauke prie namų slenksčio. XX a. pradžioje šis paprotys išnyko. Jugoslavijoje ir dabar barstomi ir klojami tik šiaudai. Kūčių dieną, dar prieš įnešant apeiginę pliauską, kuria bus įkuriama šventinė ugnis, kambarį išklodavo šiaudais. Serbai, chorvatai, slovėnai net Kūčių vakarienę valgydavo ant išklotų šiaudais grindų. Vienos švedų rašytojos S. Lagerlof legendos herojai, Kūčių dieną keliaudami per kaimą mato, kaip valstiečiai glėbiais neša šiaudus į savo trobas. Įdomus su vestuviniu virsmu susijęs lenkų kalėdinis paprotys eiti pas mergelę šiaudais nubarstytu taku (plg. jaunųjų vedimą po sugultuvių iš klėties šiaudais nubarstytu taku). Atėjęs vaikinas apsimeta, kad bando padegti, t.y. sunaikinti šiaudus. Tuo jis išreiškia savo prielankumą mergelei. Čia paaiškėja priežodžio “likti ant rugienų šiaudų” kilmė ir prasmė, — t.y. likti senmerge. Šiaudų naikinimas yra simbolis to, kas atsitinka subrendus javams. Šiaudai, subrandinę grūdą, tampa ne tik nereikalingi, bet ir kliūtimi. Ir todėl tai, kas praeita, atgyventa, yra naikinama. Toks virsmo dėsnis. Likti ant šiaudų reiškia likti sename, nesunaikintame gyvenimo tarpsnyje (t.y. netekėjus). Todėl Kūčių valgymas ant patiestų šiaudų išreiškia būtiną virsmo dėsnį — simbolišką senos formos, praeito tarpsnio naikinimą. Senos gyvenimo formos laužymu aiškintinas ir prietaras: “Jei Kalėdų metu važiuodamas išvirsi — bus gerai, geri metai”. Taipogi geras ženklas, jeigu per vestuves vežimas su kraičiu įsirėžia į žemę. Griuvimas, lūžimas yra naikinimo išraiška, todėl šiuo atveju — geras ženklas, nes nauja atsiranda tik sunaikinus sena.
Sutikdami Naujuosius metus anksčiau kaimo vaikinai degindavo ant karties iškeltą šiaudų kūlį. Kitur, pvz., Graikijoje sudegindavo iš šiaudų padarytą iškamšą. Dabar niekas taip nebedaro, nes yra kitokių, patogesnių naikinimo priemonių. Naujieji metai dabar sutinkami šaudant iš pabūklų, sprogdinant įvairius sprogmenis. Matome, kaip senas paprotys — gimstant naujiems, naikinti senuosius metus — išlieka, bet keičia savo išraišką. Papročio esmė lieka ta pati — naikinimas to, kas praėjo, atgyveno, tačiau naikinimo būdas keičiasi, priklausomai nuo turimų priemonių ir gyvenimo sąlygų.
Blukio vilkimas
Kalėdinio virsmo samprata atskleidžia ir apeigos, vadinamos “blukio vilkimas”, prasmę. Blukio vilkimą yra aprašęs S. Daukantas, tačiau Žemaitijoje šis paprotys dar buvo gyvas iki pirmojo pasaulinio karo. B. Buračas aprašė, kaip ši apeiga buvo atliekama Šiaulėnų apylinkėse: “Kaimo berniukai nusitveria iš kokio pašalio storą medinę kaladę, užsineria virves ir velka per visą kaimą, dainuodami. /./ Gale kaimo sukuria ugnį ir čia ją iškilmingai sudegina. Tuo norima parodyti, jog blogų senųjų metų jau nebėra. Dabar galima laukti Naujųjų metų. Mergaitės nepastebimai iš skepetos padaro kūdikio pavidalo lėlę, kuri reiškia ką tik gimusius metus. Mergaitės, visiems parodžiusios lėlę, vėl ją paslepia, kad niekas negalėtų jos surasti. Jos ieško kiekvienas, nes tiki, kad tą, kuris atras paslėptus “Naujuosius metus”, šiais metais lydės laimė ir geras pasisekimas”.
Latvijoje blukio vilkimas labiau paplitęs ir vykdavo Kūčių vakare, todėl tas vakaras buvo vadinamas ‘bluka vakars’. “Blukio vėlinės būdavo švenčiamos gruody, pačiame metų gale. Tada žmonės, laukų ir jaujos darbus baigę, eidavo iš namų į namus, didelę trinką už karnų vilkdami. Į kuriuos namus su šia trinka nueidavo, ten būdavo sutinkami labai džiaugsmingai, su valgiais ir gėrimais, paskui tempdavo ją toliau į kitus namus ir vėl darydavo tą patį. Paskutiniuose namuose trinką sudegindavo kaip ženklą, kad senųjų metų vargas baigtas ir prasideda nauji metai” (Latviesu Avizes, 1865, Nr. 7).
Bostone leistoje lietuvių enciklopedijoje rašoma, kad žodis blukis kilęs iš vokiško block — ‘trinka, kaladė’. Kam ieškoti pas kitus to, ką turime savo kalboje? Mūsų nuomone, blukis yra kilęs iš veiksmažodžio blukti, kuris reiškia 1. ‘šertis, šusti’ (apie spalvą); 2. ‘tirpti, nykti’: “Sniegas bluko, vėputiniai bebuvo pusplikiai” (LKŽ). Veiksmažodžio blukti prasmės ‘tirpti, nykti’ patvirtina, kad blukio vilkimo ir sudeginimo apeiga iš tiesų reiškia senųjų metų sunaikinimą, kaip aiškina B. Buračas bei senoji latvių spauda. Atidžiau patyrinėję žodyną pastebime dar vieną labai panašų veiksmažodį blungti, kuris reiškia atsigavimą, gerėjimą: “Kaimynas vakar sunkiai sirgo, šiandien truputį nublungo, gal pasveiks”. Taigi žodyje blukis, kaip ir šventės pavadinime Kalėdos, užkoduota priešprieša, kurią išreiškia ir blukio deginimas bei merginų parėdytoji lėlė, vaizduojanti naujo pradžią.
Matome, kad blukio vilkimo apeiga ir pats žodis blukis vaizdžiai parodo kalėdinį virsmą — sunaikinimą seno ir naujo gimimą. Žinomas ir priežodis: “Išvilko metus, kaip arklys ratus”.
Grūdų barstymas
Kūčių ir Kalėdų papročiuose dažnai sutinkama grūdų barstymo apeiga. Kupiškietė O. Glemžienė pasakojo: “seniau kaime Kūčiose vaikščiojo vadinamas Kūčių Senelis. Jis apeina aplankydamas visus kaimo kiemus ir neša barstydamas visokių grūdų po truputėlį”. Pasvalio apylinkėse Kūčių vakarą motina beria kviečius ant vaikų: kuriam daugiau teks, tas išmintingesnis. Apie Rokiškį, Kūčių vakare tėvas sustatydavo ratu vaikus ir, kiekvienam įdavęs po maišelį, “sėdavo” žirnius. Kurio maišelin įkrinta daugiau žirnių, pavasarį sėjant jam skiria didesnę dalį, nes tikisi, kad tam geriau derės. Radviliškio raj. Kalėdų vakarą po vakarienės šeimininkas atnešdavo iš klėties indą sumaišytų įvairių javų, o visa šeimyna sustodavo vienas šalia kito ir šeimininkas į juos berdavo grūdus. Kokio javo grūdų daugiau sugaudavo, tų ateinančiais metais tikėjosi geresnio derliaus. Grūdų barstymas paplitęs visose indoeuropietiškose tautose ir ypač slavuose. Lenkijoje Kalėdų rytą vaikščiodavo vaikai ir visus apipildavo avižomis. Kai kuriuose Lenkijos rajonuose grūdus šventindavo bažnyčioje ir jais barstydavo kunigą ir visus įeinančius į bažnyčią.
Grūdų barstymo prasmė, kurią sutinkame visuose virsmuose, simbolizuoja senos formos (metų) naikinimą ir naujo gimimą. Išdygęs daigas daigoja senąjį grūdą. Tokia pat yra ir jau minėto pagrindinio Kūčių valgio — kūčios prasmė. Grūdų barstymą galima gretinti su šlakstymosi vandeniu apeiga. Nors grūdų barstymas reiškia seno naikinimą, bet kartu ši apeiga, kaip ir šlakstymas gyvybės vandeniu, reiškia atsinaujinimą, t.y. želmenį, slypintį kiekviename grūde. Šios apeigos yra bendraprasmės ir sukeičiamos. Ten, kur barstoma grūdais, nėra šlakstymosi vandeniu ir atvirkščiai. Tačiau abi šios apeigos gali būti vartojamos tame pačiame krašte.
Žadinimas
Po aukščiausio virsmo taško (kulminacijos) bundama naujam gyvenimo tarpsniui. Visuose virsmuose yra ypatingos žadinimo apeigos. Žadinama ir kalėdiniame virsme. Be žadinimo sąvokos neįmintume kai kurių kalėdinių papročių. Kad vasarą užderėtų obuoliai, sodininkas Kūčių vakarą eina į sodą ir kiekvieną obelį apkabina arba papurto, arba apriša šiaudais, gulėjusiais po Kūčių stalu. Ir bitininkas panašiai elgiasi su bitėmis: Kūčių vakarą reikia tris kartus pakiloti bites, tai daugiau spiečių leis. Arba suduoda į avilį ir klausosi: jei bitės atsiliepia, tai kitais metais bus darbščios. Ką tai reiškia? Yra užrašytas toks paaiškinimas: “Per Kalėdas žadina (išryškinta mūsų) bites, kad jos daug medaus neštų”.
Kaip tai būdavo daroma, aprašė Marcinkonių apyl. gyventojas P. Zalanskas: “Va dėl ko Kūčios vidurdienį virdavo grūdus, kokių gaspadorius turi — rugius, miežius, avižas, grikius, žirnius. Supila visus vienam puode ir virina tuos grūdus. O šeimininkas atsineša šiaudų kūlį ir suka ryšiukus. Tiek susuka ryšelių, kiek turi vaismedžių. Tuos ryšelius deda niekotaitėn ir tą puodą su visokiais grūdais nusunkia ant tų ryšelių. Prieš pat vakarienę šeimininkas bėga sodan, kiekvieną medelį apriša tais ryšiukais, kad visi šitais metais žydėtų ir vaisių būtų”. Rodūnės apyl. šeimininkas obelis rišdavo Kalėdų rytą, kol dar su niekuo nekalbėjęs. Šiame paprotyje vėl sutinkama ir jau minėta tyla. Kad kitais metais obelys derėtų ir vaisiai būtų sveiki, Kūčių vakare Punsko apyl. moterys, įsipylusios į ąsotį žirnių ir pupų nuoviro, juo aptaškydavo jau anksčiau šiaudais aprištų obelų kamienus.
Panašiai naujam Rėdos rato ciklui buvo žadinami gyvuliai — beldžiant į tvarto duris ir laukai — juos aplankant. Panevėžio krašte po Kūčių šeimininkas turėdavęs apeiti visus laukus, iš visų pusių juos peržegnoti ir kalbėti tam tikras maldas. Tada Dievas sergės ir laimins laukus. O visus laukus apėjus reikėdavę visiems gyvuliams duoti šieno ir juos peržegnoti.
Lenkijoje ir Bulgarijoje ypatingai buvo žadinami blogai vedantys medžiai. Šeimininkas imdavo kirvį ir kartu su kitu asmeniu eidavo į sodą. Prie nederančio medžio užsimojęs kirviu klausdavo: “Ar vesi vaisius?”; lydintis šeimininką atsakydavo: “Derės!”; “Jeigu nederėsi, — sakydavo šeimininkas, — aš tave iškirsiu”. Vaismedžius slavų kraštuose žadindavo ir tokiais žodžiais: “Kriaušės, obelys (ar kiti medžiai), pasisukite į mane, aš jus žadinu”. Panašus nederančių vaismedžių žadinimo paprotys užrašytas ir Prienų raj.: “Kūčių vakare reikia apsisupti paklode, basom nueiti į sodą ir primušti tas obelis, kurios neveda obuolių, tada jos derėsiančios”.
Slovakijoje antrąją Kalėdų dieną yra paprotys žadinti mergeles. Vaikinai, ateidami pas mergelę, atsineša beržinę rykštę po skvernu. Kalbėdamasis su mergele netikėtai ištraukia rykštę ir drožia per jos kojas. Tai ‘šibačka’(išjudinimas iš vietos). Už tai vaikinas vaišinamas, o kartais gauna ir pinigų.
Pabusti naujam metiniam ciklui privalo visi. Minėti Kūčių vakaro, kalėdiniai, bei naujametiniai linkėjimai atlieka ir žadinimo paskirtį. Slovėnijoje kalėdotojai nešiodavosi apeiginę rykštelę, kuria lengvai suduodavo visiems šeimos nariams. Suduodami netekėjusiai merginai sakydavo “ištekėk, ištekėk!”, o nevedusiam vaikinui “vesk, vesk!”.
Gyvulių, bičių, paukščių kūčios
Nemaža papročių kalba apie gyvulių ir paukščių kūčias: “Kai Kalėdų rytą nuneša gyvuliams nuo stalo nuimtą šieną, tai esti gyvulių kūčios”. Kitur Kalėdų rytą bitėms duoda virintų kviečių ir aplotkų. Tai bičių kūčios. Pasakojama, kad bitės švenčia ypatingai: prieš Kūčias jos pasigamina iš vaško stalą ant kurio valgo vakarienę. Bitininkas, peržegnojęs avilį, atsargiai jį atidaro ir ant iš anksto pačių bičių paruošto stalo padeda joms šeimininkės paruoštus saldumynus vakarienei. Švenčionių raj. nešdavo bitėms graudulinės žvakės su medumi ir kalėdaičio gabalėliu, o Griškabūdžio apyl. medaus ir aguonpienio.
Gyvuliams sušerdavo šieną, kuris buvo padėtas ant Kūčių stalo ir dalindavosi su jais Kūčių valgiais. Šieną nuo stalo išdalindavo po kuokštelį ir sumaišydavo su kitu šienu. Radviliškio, Pandėlio, Ramygalos apyl. po vakarienės, o dažniausiai rytą gyvuliams nunešdavo vaisių nuo Kūčių stalo — tai “gyvulių kūčios” arba “gyvulių plotkos”.
Neužmiršdavo ir paukščių. Pavalgius Kūčių vakarienę, o kartais Kalėdų rytą vištos buvo lesinamos nuo Kūčių stalo likusiais grūdais — žirniais, kviečiais, pupomis, gruce, trupiniais, šieno pabiromis nuo stalo, o Šventežerio apyl. — ir kūčiukų trupiniais. Kai kur, pvz., Anykščių ir Kupiškio raj. tokį lesinimą vadindavo “paukščių kūčiomis”. Pasirūpindavo ir laukiniais paukščiais. Sidabrave šeimininkas prieš Kūčias, pasisėmęs saują virtų kviečių, paberdavo kieme ir kviesdavo: “Žvirbliai, žvirbliai, prašom kūčių!”. Tauragnų apyl. prie tvoros pririšdavo avižų pėdą — tai kūčios paukšteliams. Šiaulių apyl. žvėreliams pakabindavo runkelių, morkų, bulvių, padėdavo šieno — tai žvėrelių eglutė. Gyvuliai, bitės ir apskritai visa gamta kūčiose kaip ir žmogus pergyvena kalėdinį virsmą (kūsti—kusti). Visai suprantama, kad tamprioje sąsajoje su gamta gyvenę lietuviai dalindavosi Kūčių vakariene ir su gyvuliais (prisiminkime minėtą kūtės, kurioje žiemoja gyvuliai, sasają su kūčiomis) ir bitėmis, ir paukščiais.
Mirusiųjų prisiminimas
Kūčių ir kalėdiniuose papročiuose yra daug užuominų apie mirusiuosius ir vėles. Kai kurie tyrinėtojai į kalėdinius mirusiųjų pagerbimo papročius žiūri kaip į Vėlinių tęsinį. Tačiau atidesni papročių tyrimai rodo, jog anksčiau lietuviai, kaip ir visi indoeuropiečiai, mirusiuosius prisimindavo keturis kartus per metus. Štai dar 1938 m. laikraštis rašė: “Senieji Pasarčių kaimo žmonės prisimena, kad seniau buvusios ‘dūšių velykėlės’ ir ‘dūšių kūčelės’, bet kas jos tokios buvo, šiandien nebeatsekama”. Slavai šį paprotį išlaikė ilgiau. Kai kuriose vietovėse jie ir dabar mirusiuosius mini keturis kartus per metus.
Visur Lietuvoje buvo paprotys ant stalo, toje vietoje, prie kurios sėdėdavo tais metais miręs šeimos narys, pastatyti ir uždegti grabnyčią, kartais — pastatyti dar ir kryželį. Jau mūsų amžiuje neretai greta dar padėdavo eglės šakelę, šventojo paveiksliuką arba nuotrauką. Šio amžiaus pradžioje atsirado paprotys ant stalo, mirusiojo vietoje, dėti lėkštutę. Kartais ant lėkštutės sukryžiuodavo valgymo įrankius ar patiesdavo juodą kaspiną. Kapčiamiesčio apyl. toje vietoje, kur sėdėdavo miręs senelis, dėdavo dvi sukryžiuotas šakeles arba gėlytę: tai skatino vaikus įsivaizduoti, kad senelis greta jų, tik nematomas; jie turėdavo papasakoti, ką atmena apie senelį.
Kai kurie XX a. pradžioje gimę žmonės dar atmena, kad Kūčių valgių buvo atidedama mirusiesiems. Pvz., P. Česnuliavičius (g. 1908 m.) iš Valkininkų apyl. pasakojo, kad prieš Kūčias dūšelėms į atskirą indą po truputį įdėdavo įvairių valgių.
Valgių mirusiesiems dėdavo ne tik ant Kūčių stalo. Po stalu dėdavo duonos ir druskos, krosnies priekaktyje “garsvytniko”. Valkininkų apyl. per petį į kertę prie lango nuliedavo aguonpienio. Kitur lėkštę su valgiais statydavo ant palangės. Vilkijos apyl. dar iki 1934 m. (tai vėliausiai užregistruota data) įvairių patiekalų “dūšioms” dėdavo prieangyje, už durų, ant kėdės.
Po vakarienės dauguma Lietuvos gyventojų stalo nenukraustydavo. Priežastis aiškindavo įvairiai, dažniausiai — kad paliekama mirusiųjų vėlėms, kiti — kad “ateis Dievulis valgyti”, kad “nakčia atėjęs kūdikėlis Jėzus turėtų ko pavalgyti ir šienelio atsigulti”, “Kristus su angelais” ir pan.
Tačiau jau šio šimtmečio antrame dešimtmetyje kai kuriose šeimose valgių likučius po vakarienės nuimdavo, ant stalo palikdavo tik neuždengtą staltiese šieną. Kiti palikdavo dar kryželį ir kalėdaitį dvasioms maitintis.
Paliktas nakčiai nenukraustytas Kūčių stalas, kaip ir pasakojimai apie Velykę bobutę, jaudrino vaikų vaizduotę. Antai Kapčiamiesčio apyl. po vakarienės vaikams tėvai sakydavo: “Šiąnakt ateis kūčiukas”. Vaikai su nerimu klausinėjo, į ką jis panašus, tas mažas berniukas Jėzulis. Merkinės apyl. vaikai aslą palei stalą pabarstydavo smėliu, kad matytųsi, kaip naktį ateina valgyti piemenėliai. Liubavo apyl. atsikėlę vaikai bėgdavo žiūrėti, iš kurio dubenėlio nuvalgyta. Jei būdavo mažiau, sakydavo, kad būta angeliukų.
Kalėdų ir Kristaus gimimo šventės ryšys
Lietuvių kalendorinės šventės taip tampriai susiję su krikščioniškosiomis, kad kartais nelengva atskirti, kas tikrai būtent krikščionybės atnešta, o kas senoviška tapo krikščioniška. Tas ypač pasakytina apie Kūčias ir Kalėdas. Sovietmečiu, kovojant su krikščionybe, buvo bandyta atsisakyti Kalėdų pavadinimo. Kalėdos buvo vadinamos Žiemos saulėgrįžos švente. Pavadinimas Kalėdos nieko bendro neturi su Kristaus gimimu. Tai senovinės žiemos virsmo šventės pavadinimas. Mūsų kaimynai senovinį pavadinimą — Koliada — sukrikščionino: rusai šią šventę ėmė vadinti Roždestvo, o lenkai Bože narodzenie.
Sudėtingas bei mažai kam žinomas yra Kristaus gimimo šventės atsiradimas ir jos paplitimas krikščionybėje. Dar prieš paskutinįjį karą prof. Pr. Dovydaitis apie Kalėdų šventės kilmę rašė: “Senesniais laikais visi manė ir netgi mokyti žmonės tikėjo, kad Bažnyčia šią šventę švenčia nuo pat savo pradžių, nuo apaštalų laikų, kaip Kristaus gimimo dieną. Kai kam ir šiandien sunkoka tokio tikėjimo atsisakyti ir atrodo, kad čia viskas aišku. O tačiau Kalėdų šventės kilmė ir jos pradžia, pasak Rauschen’o yra vienas tamsiausių puslapių senojoj Bažnyčios istorijoj.” (“Soter”, 1928, Nr 2, p. 188).
Pirmaisiais trimis šimtmečiais krikščionių Bažnyčia šventė tik dvi visuotinos reikšmės šventes — Velykas ir Sekmines. Pavienės krikščionių bendruomenės švęsdavo dar ir metines šventes, kuriose minėdavo savo kankinius. Pirmųjų amžių krikščionys neteikė reikšmės gimimo dienai. Origenas III a. po Kristaus rašė, kad šventųjų žmonių tarpe nėra nei vieno, kuris savo gimimo dieną būtų triukšmingai šventęs, o tiktai nedorieji džiūgauja, švęsdami savo gimimą ir taip susitepdami naujomis piktadarybėmis.
Iš pradžių krikščionys ėmė švęsti Kristaus Apsireiškimo, krikšto Jordano upėje (gr. Epifanija) šventę. Vėliau buvo pradėta švęsti Kristaus gimimo šventė, tačiau pradžioje ji neturėjo pastovios datos. Dažniausiai ją šventė pavasarį, kai ir gamtoje atsiranda nauja gyvybė. Tik IV a. viduryje, 354 m. pirmą kartą Kristaus šventė buvo švenčiama gruodžio 25 dieną. Šitaip buvo pradėta švęsti ne Jeruzalėje, ne Rytuose, kur gimė Kristus, o Romoje, Vakaruose. Iš čia šventė plito į Rytus ir į kitus krikščioniškus kraštus. Tuometinė Bažnyčios vadovybė Kristaus gimimo šventę sutapatino su senovine indoeuropiečių švente, kuri buvo oficialiai švenčiama Romos imperijoje ir žinoma kaip Nenugalimos Saulės gimtuvių (Natalis Solis invicti) diena. Ši data, jau kaip Kristaus gimimo šventė, lotyniškai buvo pavadinta ‘Dies natalis’ (gimimo diena) arba ‘Dies natalis Domini nostri Jesu Christi’ (Viešpaties Jėzaus gimimo diena).
Senovės lietuviai savo Kūčias ir Kalėdas gruodžio 25 d. šventė nuo neatmenamų laikų. Didžiausio gamtos nuovargio ir atsigavimo virsmą, naujo Rėdos rato pradžią krikščionys pasirinko kaip tinkamiausią datą švęsti Kristaus gimimą. Taip atstatomas istorinis teisingumas, kuris buvo nukentėjęs dėl įpročio visa ko atskaitos tašku laikyti krikščionybę, tarsi prieš krikščionybę nebūtų buvę jokios kultūros. O juk Kristaus mokymas buvo tik sėkla, kuri buvo pasėta į tuometinių kultūrų dirvą. Ši sėkla gražiai sudygo ir suvešėjo lietuviškos kaimo kultūros dirvoje. Taip suvešėjo, kad mes dažnai jau nebeskiriame, kas krikščioniška ir kas prosenoviška.
Adventas
Dar ne taip seniai krito šalnos pakąsti lapai, vėjas šiureno nuvytusią žolę. Rudeniškoje nuotaikoje prisiminėme mirtį ir paminėjome mirusiuosius. Šventėme Vėlines ir Ilges.
Liūdesys lietuvio sieloje sužadina ilgesį. Mirties akivaizdoje žmogaus prigimtis liūdi, o siela ilgisi savo Amžinosios Tėvynės. Vis labiau rudenėjant su liūdesiu sumišęs ilgesys nepalieka sielos iki pat Kalėdų. Nuplėšia vėjas paskutinį lapą. Plikas medžių šakas stingdo žvarbūs artėjančios žiemos vėjai. Žemę sukausto gruodas. Vis trumpiau šviečia saulė, o dienos, niūresnės viena už kitą, nespėję išaušti ir vėl temsta. Nuvargusi gamta vis labiau įminga.
Ateina keturios prieškalėdinio laukimo savaitės — adventas (lotynų k. žodis adventus reiškia atėjimą). Adventas kupinas paslaptingumo. Lietuvos kaime tai buvo maldos, vilties ir šviesos — Kristaus laukimo metas. Keltis ankstyvą advento sekmadienio rytmetį budėti ir melstis buvo taip pat natūralu, kaip ir kasdieninę duoną valgyti. M. Katkus knygoje “Balanos gadynė” prisimena, kad advento sekmadieniais anksti rytą, trečią ar ketvirtą valandą pasigirsdavo garsas iš gatvės, žadinantis gyventojus. Tai kaimo būgnas keldavo žmones “prie šventadieninės advento apyvokos”: važiuoti į rarotus, eiti giedoti, likti namuose, krosnį kūrenti ir pusryčius tiekti. Bažnyčioje visi rinkdavosi prie Mergelės Marijos altoriaus, kur iškelta aukštai virš kitų ir gražiai papuošta degdavo rarotų arba rasotoji žvakė. “Rasokite dangūs.” – tokiais žodžiais kunigas pradeda advento sekmadienių mišias. Namie pasilikusieji — merginos, vaikinai, piemenys ir seniai — renkasi į vieną didžiausią, dažniausiai maršalkos trobą giedoti.
Advento metas apipintas įvairiais draudimais. Šiuo laiku daug pasninkaujama, draudžiami triukšmingi pasilinksminimai, bažnyčioje netuokiama ir į piršlius nevažiuojama. Tačiau vedybos neužmirštamos. Šv. Andriejaus dieną (lapkričio 30 d.) prasideda vedybinių spėjimų laikotarpis. Tą dieną merginos nusilauždavo vyšnios šakelę, kurią nešdavo nesidairydamos, paslėpdavo kur nors tamsiai bei šiltai, ir jeigu iki Kūčių pražysta, tai ženklas, kad tais metais ištekės. Advento metu drausdavo ilgai dirbti vakarais ir ypatingai baisu sulaukus nakties dvylikos, nes tuomet piktosios dvasios žmones persekioja. Jos pasibeldžia į langą ir kas pažiūri, tas neišvengia mirties. Buvo ir draudimai dirbti tam tikrus darbus.
Ilgus advento vakarus jaunimas trumpindavo vakaronėse dainuodami apeigines dainas ir žaisdami žaidimus. Advento dainos panašios į kalėdines. Pasak J. Čiurlionytės, jos tesiskiria tik kai kuriomis meninės išraiškos priemonėmis. Svarbiausias skirtumas tai, kad Kalėdų dainoms būdingi priedainiai ‘kalėda, oi kalėda, kalėdziela, lėlių kalėda’. Tuo tarpu advento dainų priedainiai žymiai turtingesni: ‘leliumoj, aleliuma, aleliuma rūta, aleliuma loda’ ir kt. Šių priedainių kitų žanrų dainose nepasitaiko. Kai kurios advento dainos yra labai senos, jose gausu mitinių vaizdinių.
Advento dainose dažniausiai dainuojama apie būsimas vestuves. Dainos poetiškai pasakoja apie šeimos kūrimo rūpesčius. Jose gausu vaizdų, kaip jaunikis ieško nuotakos arba nuotaka pasirenka jaunikį. Dainose gausiai naudojami lygiagretūs vaizdiniai bei palyginimai. Viena dainos šaka vaizduoja paukščius: žvirblį, dagilį, povą ir kt., vejančius sau lizdelį, o kita šaka — bernelį, kuris stato savo mergelei nuotakai klėtį. Dainose-žaidimuose vaizduojamas rūtų darželis, kuriame pasiklysta voverėlė, kiškelis ar paukštelis (mergelė), o medžiotojas (bernelis) gaudo arba šaudo juos, tai yra ieško nuotakos.
J. Čiurlionytė užrašė būdingą advento (kalėdinio laikotarpio) žaidimą “Jievaro tiltas”, kuriame beveik nėra įprastinių šokio judesių: vienam pirkios gale stovi vaikinai, kitam merginos ir stovėdama eilė prieš eilę dainuoja (jokiais instrumentais negriežia).
Viena dainininkė paaiškinusi, jog tiltas jungiąs pavasarį su žiema: šiuo tiltu iš Užnemunės ateinąs pavasaris. Visų tautų mitinėje-poetinėje tradicijoje tilto įvaizdis užima reikšmingą vietą. Tiltu pereinamos pavojingiausios vietos ir pavojingiausi gyvenimo tarpsniai — virsmai. Todėl tilto įvaizdžių rasime visuose virsmuose.
Advento dainose ir žaidimuose vyrauja vedybų tema. Bažnyčia jų nedraudė dėl ypatingo santūrumo. Baigdavosi adventas, prabėgdavo šventvakariai ir adventines-kalėdines dainas pakeisdavo vestuvinės. Nuo Trijų Karalių ligi kito advento šios dainos nutildavo.
.Kad labai neprailgtų Kalėdų laukimas, nupinkime iš žalių eglės šakelių advento vainiką ir padėkime jį ant stalo ar pakabinkime palubėje. Prie vainiko pritvirtinkime keturias žvakutes — tiek, kiek yra advento sekmadienių. Kiekvieną sekmadienį uždekime po vieną. Kai sudegs paskutinė žvakelė, iki Kūčių liks tik kelios dienos.
Kūčios
Sudegė paskutiniojo advento sekmadienio žvakutė, artėja ilgai lauktos Kūčios. Visa gamta pasiekė žemiausią savo nuovargio laiką, artėja naktis, kai įvyks didysis lūžis — aukštyn į šviesą, į viltį. Tą, virsmo, naktį gimsta pasaulio Gelbėtojas — Jėzus Kristus. Kūčios — tai seno ir naujo susitikimas, tai naujo Rėdos rato, Naujųjų metų pradžia. Kiekviena pradžia yra taškas, tarsi sėkla, iš kurios išaugs viskas, kas buvo sudėta pradžioje. Todėl Kūčios yra tokios reikšmingos, todėl jos valgomos tik šeimoje, todėl per Kūčias visi stengiasi būtinai sugrįžti į namus, į savo pradžią. Jeigu kas nors negali sugrįžti į savo šeimą, jam, kaip ir tais metais mirusiajam, prie stalo paliekama jo įprasta vieta. Senovine prasme Kūčios buvo ir tebėra šeimos šventė, kuri pradeda, deda pamatą arba, kaip šiandien sakome, programuoja visų ateinančių metų gyvenimą. Kaip prisimena senesni žmonės, Kūčių vakare — visi namuose. Keliai tušti — niekas nei eina, nei važiuoja. Bežadė tyluma gaubia žvaigždėtą naktį. Net ir didžiausias naktibalda vagis — namuose. Ir jį apėmusi Kalėdų nakties ramybė.
Prieš Kūčias daug ruošos. Pirmiausia būtina susitaikyti su artimaisiais, su giminėmis ir kaimynais, visų atsiprašyti ir atiduoti skolas. Tai vidinė švara. Kūnas taip pat turi būti švarus. Reikia papuošti trobą, pagaminti Kūčių valgius ir papuošti eglutę.
Stalą, prie kurio valgys Kūčias, baltai nušveisdavo. Palubėje už sijų prikaišiodavo eglių šakelių, o tarp jų pakabindavo iš šiaudų nupintų graiželių ar iš popieriaus išlankstytų paukščių. Kiti dar kabindavo ant sienų arba nuleisdavo nuo lubų šiaudines žvaigždes arba kabindavo popierinę Betliejaus žvaigždę. Palubėje virš stalo pakabindavo šiaudinį sodą, jį išpuošdavo gėlytėmis, šiaudiniais ar kiaušinių kevalų paukšteliais. Dar kiti išskaptuoja raudonųjų burokėlių vidų, įstato žvakeles, ir tokius žibintus pastato ant palangių ar pakabina kertėse. Taip ir panašiai būdavo puošiamas kambarys senoviniais savos gamybos papuošalais. Kai kuriuose namuose būdavo įrengiama prakartėlė — skulptūrinė grupė, vaizduojanti Jėzaus gimimą.
Kūčių valgiai gaminami iš ankštinių (žirniai, pupelės, pupos) ir grūdinių (avižos, kviečiai, miežiai) kultūrų, aguonų, kanapių, linų sėmenų, miltų, daržovių (bulvių, burokėlių, kopūstų, morkų), miško gėrybių (grybų, riešutų, spanguolių) ir sodo gėrybių (obuolių, vyšnių, medaus). Būtina Kūčių stalo dalis — silkės ir žuvis. Iš viso Lietuvoje priskaičiuojama daugiau kaip šimtas Kūčių valgių. Visi jie pasninkiniai — gaminami be riebalų, be pieno, tik su aliejumi. Dažniausiai paruošdavo dvylika patiekalų. Patiekalų skaičius reiškiąs dvylika metų mėnesių. Vėliau imta sakyti, jog patiekalų tiek, kiek Kristus turėjo apaštalų. Kai kur Lietuvoje ruošdavo devynis patiekalus. Skaičius devyni dažnai sutinkamas tautosakoje.
Eglutės puošimas — palyginti nesenas reiškinys, ir ne tik Lietuvoje. Vokiečių šaltiniuose eglutė pirmą kartą minima 1605 m. Tačiau visuotinai Vakarų Europoje eglutė liaudies kultūros dalimi tapo tik XIX a. Lietuvoje pirmąsias eglutes su žaidimais imta rengti rusiškose mokyklose. 1896 m. jos buvo papuoštos Salake, Skaudvilėje ir Ukmergėje. Po metų jas jau puošė dešimtyje mokyklų. Eglutėmis norėta pavilioti lietuvius ir jų vaikus į rusiškas mokyklas. Todėl kai kurie Lietuvos šviesuoliai šimtmečio pradžioje pasisakydavo prieš eglučių puošimą. Tačiau, nepaisant to, trečio ir ketvirto šio amžiaus dešimtmečių sandūroje jas jau puošė visa Lietuva. Eglutės pasirodymas skatino naują tautodailės šaką — papuošalų gaminimą. Lietuviški namų darbo eglutės papuošalai yra ketveriopi: šiaudinukai, dirbiniai iš kiaušinio lukšto, tešliniai kepiniai ir karpiniai.
Kūčių vakarienė buvo apgaubta ypatingu paslaptingumu ir šventumo nuojauta. Dažniausiai prie stalo rinkdavosi danguje pasirodžius Vakarinei žvaigždei. Ant stalo paklodavo šieno (anksčiau — šiaudų) ir užtiesdavo linine staltiese. Stalo viduryje statydavo kryžių, šalia jo — lėkštutę su šventintais kalėdaičiais ir duona.
Nors Kūčių vakarą visus gaubdavo bendra nuotaika, tačiau įvairios Lietuvos vietovės ir netgi atskiros šeimos turėjo savo valgymo papročius ir apeigas, kurios vienaip ar kitaip išreikšdavo šio ypatingo vakaro prasmę. Vakarienei vadovaudavo garbingiausias šeimos asmuo, nuo kurio ir priklausydavo, kaip ir kokiomis apeigomis bus valgomos Kūčios.
Štai dar keletas Kūčių prisiminimų: “Trys dienos prieš Kūčias — didžiausias vargas kojoms: reikia apeiti visus artimuosius ir tolimesnius kaimynus, arčiau gyvenančius giminaičius ir visų atsiprašyti: “Jei turi ką širdy prieš mane, gal ne taip pasakiau ar padariau — atleisk, kad galėtume ramiai švęsti Kalėdas.”. “Atleidžiu. Ir tu man atleisk.”. Iki Kūčių vakarienės stengdavomės atiduoti visas skolas. Mokinukai mokykloje atsiprašydavo draugų, mokytojos. /./ Kūčių dieną nuo vidurnakčio — jokio maisto nė į burną, iki pat vakarienės. Šeimininkėms — darbo galybės, kaip ir visur prieš Kūčias. /./ Kepdami duoną, iškepa atskirai vieną kepalėlį — supjausto jį, kad kiekvienam šeimos nariui tektų po riekutę, bet taip, kad riekutė su riekute jungtųsi plonyčiu sluoksneliu. Duonutę padeda vidury stalo ant sulankstyto rankšluosčio. Šalia — lėkštutė su kalėdaičiais, ąsotis raugintos beržo sulos. O daugiau — dvylika Kūčių patiekalų. Kai jau viskas priruošta, visi sustoja poterių. Pradeda senelis, kartojam garsiai visi. Kalbant “Tėve mūsų”, kai ištariami žodžiai “kasdieninės mūsų duonos duok mums šiandien”, senelis paima kepaliuką, peržegnoja atlaužia riekutes ir paduoda kiekvienam į rankas; duonutę padėję priešais save, tęsiame maldą. “Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams”, — po šių žodžių visi einame vienas po kito prie senelio, bučiuojam ranką, senelis žegnoja kiekvieno galvą ir sako “atleista”. Po to atsiprašome vieni kitų ir vieni kitiems atleidžiame. /./ Senelis sakydavo: “Jei man per Kūčias kas nors neatleis, nė pats Popiežius neišriš”.
Kūčios sujungia visus. Neužmiršdavo mirusiųjų, bičių, gyvulių, paukščių, žvėrelių. Mirusiuosius prisimindavo, o anksčiau — vaišindavo ar net kviesdavo prie stalo. Bitėms suruošdavo atskiras Kūčias. Gyvulius ir naminius paukščius geriau pašerdavo ar palesindavo pridėdami likučių nuo stalo. Laukiniams paukščiams ir žvėreliams paberdavo grūdų, padėdavo šieno ar daržovių.
Po vakarienės gulti neskubama. Senesni gieda kalėdines giesmes, o jaunimas spėja ateitį. Paprastai šeimoje naudoti 1-4 ateities spėjimo būdai, o kur jaunimas judresnis — ir po keliolika. Yra aprašyta virš penkiasdešimt įvairių burtų ir spėjimo būdų. Sąlygiškai ateities spėjimus galima suskirstyti į keletą grupių: spėjimai prie stalo, lauke, spėjimai iš apavo, pagal gyvūnus, loterija, liejiniai — degėsiai — vanduo, spėjimai su veidrodžiu ir sapnai. Matyt, seniausi ir mėgiamiausi yra spėjimai prie Kūčių stalo — juos atlikdavo tiek vedę, tiek ir jaunimas. Dar labai mėgiamas buvo šunų lojimo klausymasis, malkų nešimas, tvoros mietų skaičiavimas. Dažniausiai spėjama, ar ištekės, ves, mirs, persikels į kitą vietą, derlingi — nederlingi metai, oras. Spėjimuose derinama rimtis ir žaismingumas.
Kalėdų naktis nepaprasta. Seni žmonės pasakoja, kad Kalėdų naktį atsiveria dangus, vanduo virsta vynu, o gyvuliai kalba žmonių kalba.
Kalėdos
Iki šio amžiaus 3-ojo dešimtmečio Kalėdos Lietuvoje švęstos tris, kartais net ir keturias dienas. Pirma Kalėdų diena — ramybės, šeimos diena: žmonės eidavo į bažnyčią, grįžę valgė šventinius valgius, giedodavo kalėdines giesmes, ilsėdavosi. Į svečius nevaikščiojo. Kaime suaugusiųjų darbas buvo tik pagirdyti ir pašerti gyvulius. Iki šimtmečių sandūros Kalėdų pirmą dieną nedirbdavo jokio darbo: nei aslą šluodavo, nei galvą šukuodavo, nei kasas pindavo, viskas turėjo būti atlikta iš vakaro. Šią dieną ir krosnies nekūrendavo, tik iš vakaro pakrautą viryklę įkurdavo. Sakydavo, kad pirmą Kalėdų, Velykų dieną ir per Sekmines bei Visus Šventus ir paukščiai nesuka lizdo. Net neatidėliotinų darbų nedirbdavo. Dar trečiame dešimtmetyje, jeigu šventą dieną tekdavo įsiūti ištrūkusią sagą, tai kitą dieną ją išpjaudavo ir vėl įsiūdavo — “ne dėl burtų, o iš pagarbos šventei”.
Kol grįžę iš bažnyčios tėvai po kalėdinių pusryčių sumigdavo, vaikai tyliai sėdėdavo ant krosnies. O ir tėvams atsikėlus jie buvo tylūs, žaidė žodinius žaidimus, klausydavosi pasakų, minė mįsles. Pirmą Kalėdų dieną ir vaikams buvo draudžiama iš namų išeiti.
Tyla yra bendravimo su Dievu laidas. “Vaikai, kad būtų šventa!” — sakydavo tėvai — reiškia, kad būtų tyla. “Rodos savaime suprantama, — rašė Vydūnas, — kad reikia tylėti norint švęsti. Šventė pirmiausia yra tyla. Nurimęs turi būti visoks judesys, visi trenksmai. Nutylame ir klausomės, kaip tai darė žmonės jau šimtus ir tūkstančius metų atgal. Ir švenčiame! Švęsti yra klausytis. Gyvenimas yra giesmė, yra gaida. Ir jos klausydamies mes švenčiame. Šventimo paslaptis ta, kad žmogus nebeklauso savojo asmeninio gyvenimo garsų, bet atveria savo sielos ausis didžiajai gyvenimo gaidai”.
Antroji Kalėdų — Šv. Stepono diena; bažnyčiose šventindavo avižas, išleisdavo samdinius. Tai svečiavimosi ir jaunimo pramogų laikas. Trečią Kalėdų dieną pasisvečiuoti ir toliau nuvažiuodavo. Ketvirtą dieną kai kur moterys jau susinešdavo į trobas ratelius, vyrai vėl imdavo dirbti įvairius žiemos darbus.
Į pirmąsias rytines Piemenėlių mišias vykdavo pirmiausia piemenys. B. Buračas užrašė prisiminimus apie tokias mišias: “Kalėdų rytą, būdavo, atsikeliame kuo anksčiausiai ir rengiamės Dusetų bažnyčion į Piemenėlių mišias. Rėdydavomės švariais išeiginiais namų darbo drabužiais. Kojas audavome naujomis karklo luobo vyželėmis ir baltutėliais naminės drobės auteliais. Virš kitų drabužėlių apsivilkdavom ilgais žieminiais kailiniais, o susijuosdavom marga juosta. Ant galvos užsidėdavom šiltas kiškio kailio triauses kepures. Užantin susidedame piemenėlių dūdeles, birbynes ir švilpynes. Rankom nusitvėrę drūtus alksnio kuokus — piemeniškas lazdas, kurios mums reikalingos ne tik pasiremti klampojant per pusnynus, bet ir apsiginti nuo vilkų. Piemenėlų Mišios anuomet būdavo neapsakomo vaikų džiaugsmo ir didžiausios linksmybės valanda bažnyčioje. Piemenėliai šių mišių metu grodavo, dūduodavo ir švilpiniuodavo savo paprastomis piemenų dūdelėmis — liūliuodavo gimusį Kristų. Visa bažnyčia skambėdavo, klegėdavo dūdelių balsais, kaip giria pavasarį” . Vaižgantas 1907 m. rašė, jog “į Piemenėlių mišias jaunuomenė važiuodavo su trimitomis ir vamzdžiais ir kaip mokėdami gimusiam Berneliui dūduodavo. Dabar retai kur tokį chorą bepriima bažnyčion”.
Po Piemenėlių mišių pėsti ir važiuoti skubėdavo namo, ypač aukštaičiai. Tik šutina namo, vienas kitą lenkia. Triukšmas! Sniegas dulka tik vien. Langai vaikų apgulti. Skrenda dėl gražumo ir iš reikalo. Kas pirmas grįš iš bažnyčios, tam už visus to kaimo žmones geriau seksis. Aplenk ką nors, bus sėkmingi metai. Jei tave kas nors aplenks, tai tais metais nesiseks. Vaižgantas rašė: “Vos tik pasibaigs, būdavo paskutiniai Kalėdų pamaldos žodžiai, žmonės, kaip galvon mušti, pradėdavo ir bažnyčios virsti ir galvotrūkčiais namo lėkti. Kaip Velykų rytą, taip ir Kalėdų, kas greičiau namo parlėks, tas vasarą greičiau javus nuo dirvų nuvalys, ir kiti vasaros darbai seksis greičiau padirbti už kitus. Kliūdavo lietuviams už tatai nuo pamokslininkų. Todėl paskui tyčiomis ar iš baimės ėmė grįžti net labiau atsileidę negu paprastai važiuojama”.
Kalėdų pirmą dieną bažnyčioje laikomos trejos šventos Mišios. Trečiose Mišiose skaitoma šv. Jono Evangelija: “Žodis tapo kūnu”. Tai reiškia — Dievo duotas pažadas išsipildė. Pildosi ir kalėdiniai palinkėjimai. Per Kalėdas linkėdavo vieni kitiems viso geriausio, kalėdinius linkėjimus atnešdavo ir kalėdotojai, kurie vaikščiodavo po kaimus visą tarpušventį iki Trijų Karalių.
Dabartinis Kalėdų senelis atsirado palyginti neseniai. Apie jį, kaip ir apie Velykų bobutę, buvo tik pasakojama. Vaikai Kūčių vakare taip ir užmigdavo jo nesulaukę, o ryte rasdavo paliktas dovanėles. Pirmosios dovanėlės būdavo riešutai, obuoliai, pyragaičiai, saldainiai, riestainiai. Kalėdines dovanėles dėdavo po eglute, padėdavo prie lovytės ar pakišdavo po pagalve. Mažiesiems buvo aiškinama, kad dovanėles atvežė angeliukas, paliko geriems vaikams kūdikėlis Jėzus, Šv. Mikalojus ar zuikiai. Tik pamažu Kalėdų senelis tapo neatskiriama šventinių susibūrimų prie eglutės dalimi.
Vėliau dovanomis ėmė keistis ir suaugusieji. Žinoma, kad po I pasaulinio karo rokiškietės broliams Kalėdų proga dovanodavo pirštines. Plačiau keistis kalėdinėmis dovanomis imta tik ketvirtajame šio amžiaus dešimtmetyje.
Nykstant senųjų Kalėdų prasmei ir papročiams, į pirmą vietą vis labiau iškyla Kristaus gimimo minėjimas. Tai reiškia, kad per Kalėdas mes turime pamatyti ir priimti Kristų kiekviename žmoguje.
.Dar tebeesi, Viešpatie, tarp mūsų. Ir būsi visados su mumis. Tarp mūsų gyveni, toj žemėj, kuri yra tavo ir mūsų, toj žemėj, kuri priėmė tave, kai buvai kūdikis tarp kūdikėlių ir pasmerktasis tarp pasmerktųjų. Gyveni su gyvaisiais, gyvųjų žemėje, kuri tau patiko ir kurią tu myli, gyveni ne žmogišku gyvenimu mūsų žemėje, galbūt nematomas net ir tiems, kurie tavęs ieško. Gal pasislėpęs po vargšo išvaizda, o gal visų apleisto ligonio, senelio, luošio ar motinos pamesto kūdikio pavidalu.
Tu matai, Kristau, mūsų reikalus, tu gerai žinai, kaip mums reikalinga tavo parama, kaip labai reikalingas tavo sugrįžimas. Mums trūksta tavęs, tiktai tavęs vieno ir nieko daugiau. Tiktai tu vienas mus tikrai myli ir jauti gailestį mums visiems, kenčiantiems ir nusivylusiems. Tiktai tu vienas gali pajusti, koks didelis, koks begaliniai didelis yra tavęs išsiilgimas šitą sunkią pasauliui valandą. Niekas kitas, niekas iš tų, kurie gyvena, niekas iš tų, kurie miega garbės svaigulyje, mums, vargšams, paskendusiems baisiausiame iš visų vargų — sielos skurde, negali dovanoti laimės ir išsigelbėjimo. Maldaujame, kad sugrįžtum ir duotum mums visiems, paskendusiems tamsybėse, tikrojo gyvenimo šviesą.
Su tavo, Kristau, atėjimu iš tos mažos kibirkštėlės, kurią kiekvienas nešiojamės savo širdyse, teįsižiebia jau negęstanti ir mus perkeičianti Amžinosios Ugnies Liepsna.

Leave a Comment