A.Vaičiulaičio romano ,,Valentina” ištraukos nuo ,,Vakariniam danguje…” iki ,,Pas slenkstį atsliūkino kalė…” analizė ir interpretacija

A.Vaičiulaičio romano ,,Valentina” ištraukos nuo ,,Vakariniam danguje.” iki ,,Pas slenkstį atsliūkino kalė.” analizė ir interpretacija

Antanas Vaičiulaitis- vienas ryškiausių XXa. Lietuvių rašytojų. Rašytojas labiausiai žinomas kaip ,,Valentinos” autorius. Šiame romane atskleidžiama dviejų jaunų žmonių meilės istorija, subtilūs jausmai, vidinės būsenos, išgyvenimai. Šias veikėjų jausenas rašytojas atskleidžia ne tiesiogiai, bet pasitelkdamas tam tikras priemones. Gamtovaizdis dažnai tampa priemone, išryškinančia veikėjo būsenas, atspindinčia jo vidinį pasaulį.
Šioje ištraukoje taip pat gausu A. Vaičiulaičio pamėgtų peizažo detalių, kurios susijungia į vientisą vaizdą, kurdamos tam tikrą nuotaiką. Išštraukos laikas-vėlyvas vakaras. Tai romantiškas, paslaptingas laikas. Būtent tada žmogus apmąsto savo būties esmę, būsenas, jausmus, save tiria ir analizuoja. Šiuo laiku ir gamta kitokia. Visos spalvos ypač ryškios: debesų viršūnės raudonos, blizgančios auksu. Iš šių detalių aišku, kad saulė jau nusileidusi. Raudoni debesys po saulėlydžio pranašauja vėją, audrą, nerimą. Tai tarsi užuomina į ateitį. Viskas skendi tamsoje, net bažnyčia, kuri A.Vaičiulaičio kūryboje siejasi su šviesa, darna, harmonija, dabar yra juoda. Taip dar labiau sustiprinama nelaimės, skaudžios netekties nuojauta. Taigi kontrastingos vaakarinio dangaus spalvos (raudona ir juoda) teikia nerimo, liūdesio, grėsmės nuotaiką.
Tačiau tamsų ir grėsmingą vakaro peizažą praskaidrina kaimo žmonių buities detalės. Netikėtas kerdžiaus šūksnis atitraukia pasakotojo žvilgsnį nuo dangaus ir verčia įsiklausyti, apmąstyti tai, kas vyksta čia, ant žemės, kaime. Pa

avaizduotas įprastas kaimo gyvenimas: kerdžius gena namo gyvulius, karves prie vartų pasitinka melžėjos. Atrodo, nieko ypatinga nevyksta. Tačiau iš atskirų detalių ryškėja potekstė, teksto gelmė.
Ypatingas dėmesys skiriamas karvėms, grįžtančioms iš laukų, bei pasklidusiam pieno kvapui. Pabrėžiama, kad karvės,,sustingusios, dideliais pilvais”. Tai galėtų būti užuomina į motinystę, gyvenimo tęstinumą. Buvusi įtampa atslūgsta, nerimas, negera nuojauta išsisklaido, užplūsta ramybė, pasitenkinimo, pilnatvės jausmas. Pieno kvapas vadinamas” geru.” Tai labai subtilus epitetas, nusakantis visą esmę. Tas kvapas užpildęs visą orą, net skaitytojas gali jį pajusti, nes pasakotojas kalba antruoju asmeniu:,,.dvelkė tuo kvapu vėjelis slysdamas tau per smilkinius ir skruostus”.
Antroje ištraukos pastraipoje atsiranda ir veikėjas. Tai Antanas. Dabar aišku, kad kuriamas gamtovaizdis atspindi tai, ką mato Antanas. Rašytojas atskleidžia jo būseną, nuotaiką, jausmus, kuriuos sukelia gamtos deetalės: ,, Antanas pajuto džiaugsmo, sodrios gyvybės plūstelėjimą savyje”. Taigi jaunuolis gamtoje išgyvena ypatingą palaimą, dvasios harmoniją, pajunta sandorą su pačiu savimi.
Ežeras vaizduojamas kaip ypatinga, atskira sfera. Vanduo paprastai siejamas su požemiu, anapusiniu pasauliu. Šis ežeras taip pat paslaptingas: pilnas įvairių šiugždesių ir šūkavimų; žiburių ir mirksinčių bei šokinėjančių šviesų. Ežero aprašymas kuriamas, pasitelkiant girdimuosius ir regimuosius įspūdžius. Tai padeda sukurti ypatingai realų, tarsi gyvą ežero vaizdą. Ežeras paprastai yra požeminio pasaulio atspindys, tačiau ir tame pasaulyje vyksta įvairūs pokyčiai. Geisaties ež
žeras kupinas gyvybės ir judesio. Jau pats jo pavadinimas tai parodo. Žodžio šaknis paimta iš žodžio geisti. Geisti gyvenimo harmonijos, naujų potyrių ir išgyvenimų.
Žiburiai- anapusinio pasaulio simboliai. Antanas girdi ežere žmonių šūkavimus, mato žiburius, bet ne žmones. Tai dar labiau sustiprina paslaptingumo , romantikos pojūtį. Ežeras tampa jungtimi tarp realaus ir transcendentinio pasaulio. Taigi ežeras-paslapties, gyvybės įvaizdis. Vanduo, valtys kartu ir bibliniai motyvai, o ryšiai su biblija, Senuoju Testamentu labai ryškūs ir svarbūs visame romane.
Netrukus atsiranda ir dar vienas veikėjas. Netikėtas ir įdomiai skambantis jo klausimas(,,Kur dūlini?”) priverčia Antaną suklusti, atitraukia jį nuo apmastymų, grąžina į realų pasaulį. Žmogus iš pradžių taip pat paslaptingas. Jam apibūdinti rašytojas parenka ištraukos pradžioje vyravusias spalvas. Tai raudona ir juoda (juoduoja žmogus; gruzda pypkės žarija). Tačiau svarbu ne tik spalvos, bet ir garsai: gruzda žarija, tyliai, tylai cypia tabakas. Taigi prieblanda ir neryškios spalvos bei tylūs, bet malonūs garsai padeda kurti harmonijos, tylaus kaimo gyvenimo idilės įspūdį.
Kaimo vaizdus, žmonių gyvenseną atspindi ir subtiliai parinkti A.Vaičiulaičio žodžiai ir jų junginiai: ,,gruzdėjo žarija”, ,,knystelėjęs”, kaimiečio kreipinys į kalaitę- ,,žiovanasre”. Vartodamas kaimo žmonių leksiką rašytojas parodo, jog jam artima kaimo žmogaus pasaulėjauta, jam mielas ir priimtinas kaimo paprastumas, natūralumas.
Ištraukoje nieko ypatinga neįvyksta. Išorės veiksmas neintensyvus. Daug svarbiau vyksmas, Antano išgyvenamos bū
ūsenos ir jausmai. Ryškėja, jog Antanas jautrus, dvasingas jaunuolis. Jis gamtoje daug pastebi, išgirsta, net užuodžia tai, kas neturi kvapo. Antanas gamtoje patiria harmoniją, darną su pasauliu ir savimi.
Taigi ištraukoje A.Vaičiulaitis piešia vakaro gamtovaizdį. Subtiliai rašytojo parinktos gamtos detalės, spalvos, garsai teikia kūriniui ypatingą nuotaiką , kelia estetinį pasigėrėjimą. Pagrindinis romano veikėjas Antanas jaučiasi gamtos dalimi. Jis artimas jį supančiai aplinkai. Nors iš pradžių gamtos paveikslas gan grėsmingas, bet vėliau gyvenimiškos kaimo buities įspūdžiai pažadina švelnius, ramius jaunuolio jausmus. Gamtoje Antanas pajaučia harmoniją, sandorą. O pajusti sandorą, harmoniją su pačiu savimi ir aplinkiniu pasauliu ir yra pagrindiniai romano veikėjų siekiai.

Leave a Comment