A.Škėma

Antanas Škėma(1911-1961)

Lietuvių moderniosios literatūros atstovas, prozininkas ir dramaturgas Antanas Škėma gimė 1911m. lapkričio 29d. Lodzėje, Lenkijoje, kur jo tėvas buvo išsiųstas mokytojauti. 1-o pasaulinio karo metais su tėvais gyveno Rusijoje, 1921m. grįžo į Lietuvą. Mokėsi Radviliškio progimnazijoje, Aušros gimnazijoje Kaune. 1929m. įstojo į Lietuvos universiteto medicinos fakultetą, 1931m. perėjo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto teisės fakultetą. 1935m. įstojo į V.Sipavičiaus-Fedoto vadovaujamą dramos studiją. Dar būdamas joje, A.Škėma buvo priimtas į Valstybės teatrą Kaune. 1936-1940m. Valstybės teatro aktorius, 1940-1944m. Vilniaus Valstybės teatro aktorius, vėliau ir reežisierius. A.Škėma vaidino beveik visuose tuo metu statytuose spektakliuose.

1944m. A.Škėma išvyko į Vokietiją, kur dirbo įvairiuose lietuvių meniniuose sambūriuose: Augsburgo Dramos teatre, Hanau “Atžalyne”, meno ansamblyje “Sietynas”, Dainavos meno ansamblyje, Klumpės literatūriniame kabarete.

1949m. atvyko į JAV, aktyviai tęsė teatrinę ir kultūrinę veiklą. Vaidino Čikagos teatre, Bostono dramos sambūrio pastatymuose. 1960-1961m. dirbo “Vienybės” redakcijoje. Skaitė daug paskaitų, rašė ir spausdino straipsnius teatro ir literatūros klausimais įvairiuose leidiniuose.

Žuvo 1961m. rugpjūčio 11d. automobilio avarijoje Pensilvanijoje.
Kūryba

Škėmos kūryba labai autobiografiška: pagrindiniuose jo kūrinių herojuose dažnai galima iššvysti paties rašytojo bruožus, dažnai minimi Kaunas, Ukraina, kur A. Škėma praleido vaikystę ir jaunystę, vaizduojami miestai, kuriuose jis gyveno vėliau. „Baltos drobulės“ pagrindinis veikėjas Antanas Garšva dirbo liftininku, kaip ir pats Škėma.

Jo kūrybai būdinga ironija, autoironija, groteskas, siurrealistinė poetika (i

iracionalūs vaizdai, alogizmas, pasąmonės srautas su praeities fragmentais, vizijom) rodo psichologinę ir filosofinę neviltį. Autorius atsisako klasikinių prozinio pasakojimo bei draminės kalbos formų – aiškios išorinio ir vidinio pasaulio srities, laiko, erdvės, vientisumo, nuoseklaus siužeto. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai tik neapgalvotas sąmonės srautas, valdomas atsitiktinių impulsų ir subjektyvių nuotaikų. Tačiau įsigilinus pastebimas apgalvotas planas, randamos nuorodos į kultūros ženklus, į Bibliją, mitologiją, filosofinius kūrinius. Todėl norint suprasti A. Škėmos kūrybą, reikia nemenkos erudicijos.

Rašytojo kūryboje jaučiama vakarų kultūros įtaka. Jis pats teigė, jog lietuvių meninis žodis turėtų pasiremti šiuolaikiniu Vakarų mentalitetu, kurį formuoja Z. Froido ir K. Jungo teorijos, I. Stravinskio ir B. Bartoko muzika, Pablo Pikaso ir Salvadoro Dali tapyba, A. Rimbaud ir E. Poundo poezija, Franso Kafkos ir Albero Kaamiu proza.

Kūriniai: Baimė [novelė], Balta drobulė [romanas], Saulėtos dienos [apysaka], Nuodėguliai ir kibirkštys [novelių rinkinys], Pabudimas [drama], Žvakidė [2 veiksmų vaidinimas], Šventoji Inga [novelės], Čelesta [novelės], Apokaliptinės variacijos.

Balta drobulė

Antanas Škėma
Beprotybės baimė visą gyvenimą persekiojo jautrų rašytoją (jo motina išprotėjo nepakėlusi porevoliucinio košmaro) ir įsikūnijo pagrindiniame romano herojuje. Protagonistas Antanas Garšva – poetas pagal pašaukimą ir lifto operatorius pagal profesiją mėgina sudėlioti sudužusio gyvenimo skeveldras bei prisiminti sunaikintą eilėraštį. Jo sąmonės sraute maišosi Niujorko refleksijos ir prarastos Lietuvos vaizdiniai, susitinka baltų mitologinės bū

ūtybės ir poetai neurastenikai, o Kristus bendrauja su Buda. Siurrealistinius Garšvos vidinius monologus keičia tikroviškai, nors ir su ironijos atspalviu parašyti skyriai apie vaikystę, tėvą, motiną, talento prabudimą ir pirmąją meilę. Dėl psichinės ligos herojus priverstas du kartus išsižadėti mylimųjų, bet tik kūno aistra jam gali padėti poetiškai suvokti realybę. Jo skraidymas lifte sugretinamas su Sizifo kova prieš absurdą, o kelias į beprotybę asocijuojasi su XX a. vidurio Golgota.

„Balta Drobulė“

Romano „Balta Drobulė“ veiksmas trunka beveik parą (prasideda be šešių minučių keturios po pietų ir baigiasi kitos dienos rytą apie dvyliktą). Šioje „paros istorijoje“ dominuoja sąmonės srautas, t.y. pasaulis vaizduojamas taip, kaip jį suvokia pagrindinis romano veikėjas Antanas Garšva. Išorinė tikrovė rodoma kaip garšvos sąmonės produktas: prisiminimai, jausmai, reakcija į žmones, kuriuos garšva kelia liftu, asociacijos, net išgyvenamos vizijos – viskas susipina ir teka kaip fragmentiškas, bet nenutrūkstantis srautas.
Greta sąmonės srauto, perteikiamo dažniausiai pirmuoju asmeniu, atsiranda trečiojo asmens balsu sakomi žodžiai. Tai pasakotojas, žvelgiantis iš šalies ir komentuojantis, ką Garšva veikia ir kur jis yra. Visažinis pasakotojas taip pat papasakoja kai kuriuos Garšvos ankstesnio gyvenimo epizodus.
Be sąmonės srauto ir iš šalies žvelgiančio pasakotojo teksto, romane pateikiami ir Garšvos užrašai, kuriuose pagrindinis veikėjas prisimena ir pasakoja apie savo gyvenimą Lietuvoje ir Vokietijoje.
Minėti trys pasakojimo ti

ipai romane nuolat kaitaliojami dažnai nepaisant pastraipų ar kitokių grafinių ženklų.
Romane pavaizduota tik vieno personažo – Antano Garšvos, keturiasdešimties metų vyro, dirbančio liftininku, gyvenimo istorija, bet ji parodyta įvairiais požiūriais. Garšva – keltuvininkas. Privaloma uniforma – suvienodinimo ženklas, Garšva jaučiasi prarandantis individualybę: jis – tik 87 numeris, negali bendrauti su žmonėmis, nes privalo stropiai atlikti keltuvininko vaidmenį, uždara keltuvo erdvė primena kalėjimą. Garšva tiki, kad kūryba gelbsti ir nuo mirties, ir daro žmogų žmogumi. Romano pabaigoje Garšva atranda, kad gyvenimo prasmė yra pats gyvenimas, ir atsisako minties būtinai įrėžti savo vardą literatūros istorijoje.
Garšva jaučiasi esąs absurdo žmogus, skaudžiai junta gyvenimo beprasmybę ir savo padėties tragizmą, nes absurdą, kaip ir filosofas bei rašytojas Alberas Kamiu, suvokia sąmoningai. Gyvenimo absurdą Garšva siekia įveikti panieka ir ironija.
Garšva jaučiasi esąs nevykėlis. Liga apverčia jo gyvenimą aukštyn kojom, paaštrėja kaltės jausmas, katastrofos nuojautos daro gyvenimą neįmanomą.
„Balta drobulė“ sukuria tragišką literatūrinę modernių laikų destruktyvaus pasaulio viziją, kokios dar nebuvo kaimo tematika besiremiančioje lietuvių prozoje. Romane svarstomi pasaulio pokyčiai, žmogaus dvasinė krizė, naujas santykis su realybe ir Dievu, apmąstoma emigranto patirtis.

Leave a Comment