Žinių visuomenės aspektai darnioje Lietuvos visuomenės plėtroje

Įvadas

2002 m. rugsėjo 4-osios Johanesburgo deklaracijoje dėl subalansuotos visuomenės plėtros teigiama, jog šios plėtros ramsčiai – ekonominis vystymasis, socialinė pažanga ir aplinkos apsauga.

Pirmieji ramsčiai – ekonominis vystymasis ir socialinė pažanga – neišvengiamai tarpusavyje susiję. Ekonominio vystymosi pagrindu Europos sąjungoje numatytas žinių visuomenės kūrimas, kuris ekonomine prasme turėtų užtikrinti ištekliams neimlių, bet didelį pelną, t.y. ekonominę naudą, nešančių ūkio šakų vystymąsi. Jis susijęs su aplinkos apsauga, nes skatina kurti mažiau energijai imlias ir mažiau teršiančias, bet mokslu ir žiniomis pagrįstas technologijas.

Tai susiję ir su socialine paažanga. Kuriant žiniomis grįstą ekonomiką reikalinga kvalifikuota darbo jėga, sugebanti pati būti imli žinioms ir sugebanti jas panaudoti. Tokios darbo jėgos ugdyme dalyvauja visa švietimo sistema. Vienas iš ilgalaikių Lietuvos nacionalinės darnaus vystymosi strategijos tikslų, susijusių su švietimo sistema, yra “siekti, kad švietimas skatintų kurti žinių visuomenę” . Tai susiję su mokymosi visą gyvenimą galimybių užtikrinimu, su noro ta galimybe pasinaudoti skatinimu ir, galų gale, su besimokančiųjų/išmokusių darbo jėgos panaudojimu, šaliai vystantis ekonomiškai.

Kol kas, kaip nurodyta subalansuotos plėtros nacionalinėje ataskaitoje, Pasaulio baanko ataskaitoje ir kituose dokumentuose, švietimo sritis nepateisina lūkesčių – nacionalinėje ataskaitoje teigiama, kad pastarąjį dešimtmetį atsirado struktūrinis nedarbas, nelegalus darbas, o bendrasis užimtumas mažėja. Nors aukštųjų mokyklų studentų skaičius didinamas, ypač informatikos specialybėse, kur jis jau viršija Europos vidurkį, ne au

ukštąjį, bet aukštesnįjį ar profesinį išsilavinimą turintys visuomenės nariai lieka atskirti ir dažnai yra pasmerkti nedarbui. Be to, esant nors ir gerėjančiai, bet nepakankamai gerai ekonominei situacijai, gyventojų noras mokytis nedidelis. Pasak Prancūzijos universiteto “Paris 8” profesoriaus Patrick Sinz, pastebėta tendencija, kad visuomenės noras mokytis priklauso nuo ekonominės situacijos – kuo ji geresnė, tuo didesnis noras mokytis. Taip tarsi patenkama į uždarą ratą: nekvalifikuota darbo jėga negali taip sparčiai auginti ekonomikos.

Kuriamoje informacinėje visuomenėje, kuri yra vienas pagrindinių valstybės prioritetų, susiduriama būtent su šiomis socialinėmis problemomis – nenoru mokytis ir tobulintis bei nepakankamu galimybių tam užtikrinimu. Ataskaitose ir tyrimuose, Europos sąjungos pareigūnų pasisakymuose pastebima, kad infrastruktūros plėtros aspektu Lietuva sparčiai ir sėkmingai vystosi, informacinės technologijos diegiamos įvairiose srityse, rodoma valstybės iniciatyva, prisideda verslo iniciatyvos. Taaip pat teigiamai vertinamos ir Lietuvos valdžios institucijų strategijos, kiti dokumentai, kuriais vadovaujamasi vykdant informacinės visuomenės plėtrą.

Tačiau pokyčiai visuomenėje – daug lėtesni, kartais tam tikrose šalies dalyse ar gyventojų grupėse – visai menkai pastebimi. Tai ir norėčiau atskleisti savo darbe. Pasirinkau švietimo ir mokslo vaidmenį informacinės visuomenės kūrime, nes švietimas įtakoja didelio masto pokyčius visuomenėje, šalies ekonomikoje ir valstybės gyvenime apskritai. Nors strategijoje švietimo ir mokslo vaidmens didinimo problemos priskirtos socialinio vystymosi problemoms, manau, kad tiek pat įtakos jos turi ir šalies ek

konomikai, kuriai vienas pagrindinių prioritetų – žinbių ekonomikos kūrimas. Tiesa, ekonomikoje švietimo ir mokslo problemų sprendimų poveikis gali pasireikšti tik ilgesniame laikotarpyje. Pradėsiu nuo nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje numatytų tikslų švietimo ir mokslo srityje apžvelgimo, po to pateiksiu ataskaitų, kuriose atsiskleidžia, kiek tikslų pasiekta ir kiek – ne, trumpą informacijos pristatymą, darbą baigsiu išvadomis.

Pirma dalis: tikslai

Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje, kaip sakoma 11-oje Bendrojoje nuostatoje, ypač daug dėmesio skiriama mokslinei pažangai, žinioms, o ne daug išteklių reikalingų technologijų kūrimui ir diegimui. Vienas Strategijos prioritetų – mokslinių tyrimų vaidmens didinimas ir veiksmingesnis tyrimų rezultatų taikymas, modernių, mažesnį neigiamą poveikį aplinkai darančių gamybos ir informacijos technologijų kūrimas ir diegimas.

Strategijoje numatomi jos įgyvendinimo principai. Vienas jų – 13-asis – mokslo ir žinių bei technologinės pažangos principas. Juo vadovaujantis, įvairių sektorių ir jų ūkio šakų vystymasis turi būti pagrįstas šiuolaikiškais mokslo laimėjimais, žiniomis, naujausiomis aplinkai kuo mažesnį poveikį darančioms technologijomis.

Švietimo ir mokslo vaidmens didinimo problemos priskirtos prie socialinio vystymosi, analizuojamo keliais pagrindiniais aspektais – nedarbu, skurdu ir socialine atskirtimi. Visoje strategijoje jos įgyvendinimo tikslai siejasi tarpusavyje, ir svarbiausias valstybės uždavinys šios strategijos įgyvendinime – derinti ir koordinuoti pagrindinių darnaus vystymosi komponentų ir jų šakų vystymąsi. Strategijoje parodyta, kad kiekvienas jos prioritetas – ar tai būtų ekonominis, ar socialinis vystymasis, ar ap

plinkos apsauga – glaudžiai susijęs su kitais dviem. Todėl iškristalizuoti informacinės visuomenės aspektus ir pateikti juos atskirai – gana sudėtinga ir net, ko gero, nebūtina. Todėl mėginsiu užčiuopti sritis, su kuriomis susijusios informacinės visuomenės idėjos, ir parodyti tas sąsajas, ne visiškai atskiriant šią mano pasirinktą sritį.

Didžioji dalis strategijoje numatytų tikslų pagrįsta siekiu pasiekti ES valstybių vidurkį įvairiose visuomenės gyvenimo srityse. Ką turime pasiekti tose srityse, kurios susijusios su žinių visuomenės kūrimu, mėginsiu apibrėžti šioje darbo dalyje.

Tikslai ekonomikos srityje

Ekonomikos srityje, kaip numatoma strategijoje, didžiausia tiesioginė ir netiesioginė parama turi būti skirta mokslu ir žiniomis pagrįstoms, mažesnį neigiamą poveikį aplinkai darančioms gamybos ir paslaugų šakoms, technologinių parkų steigimui ir kt.

Pramonės vystymosi srityje numatoma siekti ūkio vystymąsi grįsti naujausių, mažesnį neigiamą poveikį aplinkai darančių technologijų diegimu. Vienas pagrindinių ilgalaikių tikslų šioje srityje – padidinti aukštosiomis technologijomis grįstą gamybą iki 20 – 25 proc. visos gamybos. Siekiant šio tikslo, planuojama ekonominėmis ir teisinėmis priemonėmis skatinti mokslui ir žinioms imlios pramonės vystymąsi, diegti kuo daugiau naujausių technologijų; plėtoti mokslinius tyrimus, konsultacinę veiklą, kurti, diegti ir tobulinti naujas, mažesnį neigiamą poveikį aplinkai turinčias technologijas; ekonomiškai skatinti žiniomis ir aukštosiomis technologijomis pagrįstas pramonės šakas.

Strategijoje numatoma būtinybė spręsti netolydaus ekonominio vystymosi skirtinguose regionuose problemą, skatinant darbo rinkos regionuose kvalifikacijos didėjimą. Nuosaikus ir darnus ūk

kio šakų ekonominis vystymasis – vienas prioritetų; siekiama, kad ekonomika, kaip numatyta Nacionalinės ūkio plėtros strategijos pagrindiniame scenarijuje, sukurtų 5 – 6 proc. BVP augimą kasmet. Strategijoje bendras ekonomikos vystymasis analizuojamas per kelias jos šakas – transporto, pramonės, žemės ūkio, energetikos ir turizmo – vystymąsi užtikrinant aplinkos saugumą ir mažą taršą. Kalbama ne tiek apie ekonomikos augimą kaip tikslą, kiek apie tai, jog ekonomikos augimą sąlygojančios ūkio šakos privalo užtikrinti gamtos apsaugą. Būtent šiuo aspektu ekonomika susijusi su žinių visuomenės, paremtos ne gamyba, o intelektualinio potencialo panaudojimu, kūrimu.
Tikslai socialinio vystymosi srityje

Socialinėje srityje strategija numato, kad valstybė turi kiekvienam šalis gyventojui, norinčiam iir galinčiam dirbti, sudaryti galimybes savo darbu užsitikrinti tinkamą gyvenimo lygį. Turi būti įgyvendinama aktyvi užimtumo politika, plėtojama visiems prieinama nuolatinio mokymosi sistema. Tai turėtų užtikrinti kintančios darbo rinkos poreikius atitinkančią darbo jėgos pasiūlą sudarytų sąlygas išlaikyti stabilų didelį užimtumą. Valstybės politika siekia skatinti ekonominį aktyvumą, mokslas ir švietimas turi išties tapti vienu iš valstybės vystymosi prioritetų, o visiems piliečiams turi būti užtikrinta galimybė siekti norimo išsilavinimo. Valstybės prioritetas turi būti mokslo ir jo laimėjimų taikymas, žinių visuomenės kūrimas, naujų ir mažesnį neigiamą poveikį aplinkai darančių technologijų kūrimas. Valstybė turi užtikrinti ir lygų visų regionų vystymąsi, siekiant sumažinti ekonominio išsivystymo ir gyventojų gerovės skirtumus tarp regionų.

Laikantis lygių galimybių principo, daugiausia dėmesio skiriama socialinio ir regionų vystymosi netolygumą mažinančioms priemonėms.

Užimtumo srityje numatoma kuo sparčiau plėtoti ekonominius veiksnius, skatinančius užimtumo didinimą ir mažinančius regioninius užimtumo skirtumus, didinti darbo rinkos lankstumą, mažinti nedarbą, užtikrinti darbo jėgos konkurencingumą ir mobilumą, sukurti sąlygas didinti užimtumą.

Svarbiausi ilgalaikiai užimtumo vystymo tikslai – nedarbo mažinimas, užimtumo lygio didinimas, darbo rinkos poreikius atitinkančios darbo jėgos kvalifikacijos užtikrinimą. Siekiama mažinti regioninius užimtumo skirtumus. Planuojama šiuos tikslus įgyvendinti gerinant darbo rinkos institucijų veiklą, plečiant socialinių partnerių dalyvavimą. Siekiama rengti kvalifikuotą, gebančią prisitaikyti prie rinkos poreikių darbo jėgą, tobulinti profesinio švietimo, mokymosi visą gyvenimą sistemą, tobulinti užimtumo ir darbo rinkos valdymo sistemą.

Vidutinės trukmės tiksluose numatoma nuosekliai didinti užimtumą siekiant sudaryti sąlygas užtikrinti visišką užimtumą, gerinti jo kokybę ir darbo našumą, įtraukti kuo daugiau integravimosi problemų turinčių asmenų į darbo rinką; uždaviniuose numatoma siekiant vykdyti nedarbo prevenciją, tobulinti aktyvios darbo rinkos politikos priemones, kad mažėtų ilgalaikis ir jaunimo nedarbas; sudaryti sąlygas pereiti iš nelegalaus darbo į legalų; sudaryti tinkamas sąlygas pradėti verslą, skatinti verslininkus kurti daugiau ir geresnių darbo vietų (konkurencingos, tinkamos sąlygos kelti kvalifikaciją, geras darbo užmokestis ir kita); sudaryti tinkamas sąlygas vyresnio amžiaus asmenims išlikti aktyviems darbo rinkoje; didinti darbo jėgos gebėjimą prisitaikyti prie pokyčių; sudaryti tinkamas mokymosi visą gyvenimą sąlygas; įtraukti į darbo rinką kuo daugiau asmenų, esančių socialinėje atskirtyje, turinčių įvairių integravimosi į darbo rinką problemų; užtikrinti geras ir saugias, beveik atitinkančias ES standartus darbo sąlygas, įdarbinant ir atlyginant už darbą nuosekliai laikytis lygių galimybių principo; skatinti socialinės atskirties grupių integravimąsi į darbo rinką; sumažinti nelegalų darbą; užtikrinti užimtumo skatinimo priemonių tikslingumą ir dydį, leidžiantį gauti žmogaus orumo nežeminančias darbo pajamas.

Įgyvendinti šiuos tikslus rengiamasi užtikrinant socialines garantijas, lygias teises, palankias sąlygas darbuotojams ir juos įdarbinantiems darbdaviams.

Skurdo ir socialinės atskirties problemų sprendime taip pat numatomos ne vien socialinei apsaugai skirtų lėšų didinimo ar būsto, pensijų ir kt. paramos užtikrinimo, bet ir su mokymusi ir švietimo galimybių užtikrinimu susijusios priemonės.
Tikslai švietimo ir mokslo srityje

Švietimo ir mokslo srities ilgalaikiai tikslai – ugdyti išsilavinusius, savarankiškus, aktyvius ir atsakingus visuomenės narius, plėtoti intelektualinį visuomenės potencialą. Pagrindiniai ilgalaikiai uždaviniai apima įvairių lygių švietimo prieinamumą, nuolat besimokančios ir nuolatinio mokymosi sąlygomis aprūpintos visuomenės sukūrimą, aukštos kvalifikacijos specialistų rengimą, sistemingos mokslo ir technologijų plėtros, leidžiančios užtikrinti žinių visuomenės kūrimą, užtikrinimą.

Ilgalaikių tikslų įgyvendinimo priemonės – šios: įteisinti ugdymo darnaus vystymosi reikmėms principus ir siekius įvairių lygmenų švietimo veiklą reglamentuojančiuose dokumentuose, siekti, kad švietimas skatintų kurti žinių visuomenę; prireikus periodiškai atnaujinti įvairių švietimo lygmenų programas, atsižvelgiant į opiausias šalies problemas, eurointegracijos ir globalizacijos siekius; rengti ir įgyvendinti pagrįstas naujausiais mokslo laimėjimais švietimo sistemos darbuotojų kvalifikacijos programas, į kurias būtų įtrauktos darnaus vystymosi problemos;
kurti ir diegti aktyvaus mokymo(-si) metodus, skatinti integralų, nagrinėjantį esamas ekonomines, socialines ir aplinkos problemas mokymą(-si) ir tarpdalykines studijas; plėsti lanksčias mokymosi ir studijų formas ir būdus, sudarančius galimybę dirbantiems asmenims įsigyti ir tęsti visų lygmenų išsilavinimą (vakarinis mokymas ir studijos, nuotolinis mokymas ir studijos, nenuoseklios studijos, intensyvios studijos, neakivaizdinė doktorantūra ir kita); suteikti visiems bendruomenės nariams prieinamas formalaus ir neformalaus tęstinio mokymosi visą gyvenimą galimybes;
reguliariai kontroliuoti studijų kokybę, atsižvelgiant į darnaus visuomenės vystymosi poreikius ir darbo rinkos pokyčius, tobulinti studijų kokybės vertinimo tvarką; plėtoti mokslinius tyrimus ir konsultacinę veiklą, skatinančius naujausių, mažesnį neigiamą poveikį aplinkai darančių technologijų kūrimą ir diegimą, efektyvesnį energijos ir kitų gamtos išteklių naudojimą; vykdyti strateginius šalies vystymosi tyrimus, analizuoti vykstančius pokyčius, numatyti perspektyvias darnaus vystymosi kryptis.

Švietimo ir mokslo srityje ruošiamasi pasiekti, kad švietimas, mokslas ir naujausios technologijos didintų tarptautinį Lietuvos konkurencingumą visose gyvenimo srityse ir skatintų darnų Lietuvos vystymąsi, be to, kad būtų užtikrintas spartus švietimo, mokslo ir technologijų vystymasis.

Siekiama įgyvendinti šiuos vidutinės trukmės uždavinius: optimizuoti vidurinių ir racionaliai plėsti aukštųjų mokyklų tinklą, stiprinti vidurinių ir aukštųjų mokyklų sanglaudą; pasiekti, kad visose švietimo įstaigose dirbantys pedagogai turėtų užtektinai žinių darnaus vystymosi klausimais; skatinti mokslo, technologijų kūrimo ir verslo institucijų sąveiką kuriant naujausias ir mažesnį neigiamą poveikį aplinkai darančias technologijas; užtikrinti Lietuvos aukštųjų mokyklų integraciją į bendrąją ES aukštojo mokslo sistemą; siekti, kad žinios ir mokslas taptų svarbiu veiksniu, užtikrinančiu spartų ekonominį ir socialinį vystymąsi, efektyvų gamtos išteklių naudojimą, švarią ir sveiką aplinką, spartinti žinių visuomenės kūrimą; spartinti Lietuvos mokslo ir technologijų kūrimo institucijų integraciją į ES mokslinių tyrimų ir technologijų kūrimo erdvę; didinti mokslinių tyrimų efektyvumą ir tarptautinį konkurencingumą; ir kt.

Šiuos tikslus planuojama įgyvendinti šiomis priemonėmis: parengti patikslintas Valstybinės švietimo strategijos 2003-2012 metų nuostatas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. IX-1700 (Žin., 2003, Nr. 71-3216); įvykdyti švietimo įstaigų tinklo reformą; pakeisti tradicinius pasyvius ugdymo ir studijų metodus aktyviais, savarankiškumą, aktyvumą ir atsakomybę ugdančiais metodais; ekonominėmis ir organizacinėmis priemonėmis aktyvinti dalyvavimą tarptautiniuose mokslo ir studijų mainuose, tarptautinėse mokslinių tyrimų ir naujausių technologijų kūrimo programose; kurti ir įgyvendinti mokslinių tyrimų materialinės bazės atnaujinimo ir stiprinimo investicijų projektus; plėsti vidurinių ir aukštųjų mokyklų kompiuterizavimą, tobulinti žinių įsisavinimo ir naudojimo metodus; kurti verslo inkubatorius, technologijų centrus ir parkus.

Antroji dalis: situacija

Ilgalaikiai tikslai, į kuriuos daug atsižvelgta pirmojoje dalyje, numatyti pasiekti iki 2020 m., todėl šiuo metu negalima esamos situacijos įvertinti šių tikslų pasiekimo/nepasiekimo lygiu. Vis dėlto tai, kiek šių tikslų pasiekta šiuo metu, atspindi esmines tendencijas ir leidžia iš dalies numatyti, ar jie bus pasiekti 2020 m., kaip ir numatyta, ar vėliau, ir kiek efektyvūs yra bandymai jų siekti.

Vidutinės trukmės tikslus numatoma pasiekti iki 2010 m., trumpalaikius – iki 2005 m.

Kol kas švietimo ir mokslo srityje reformos ir veiksmai labiausiai iš esmės yra pajudėję dokumentų lygmeniu; ekonominis vystymasis pranoksta numatytus skaičius (BVP auga sparčiau nei 5 – 6 proc. per metus), tačiau naujausios technologijos ir jų suteikiamos galimybės naudojamos tik nedaugelyje įmonių, paprastai tose, kurios pačios šias technologijas gamina; moksliniai tyrimai taip pat labai lėtai populiarėja tarp įmonių, nors kai kurios pačios šiuos tyrimus vykdančios institucijos, universitetų skyriai ir kt. greitai prisitaikė prie ES galimybių ir ėmėsi įsisavinti projektų skiriamas lėšas.

Socialinio vystymosi srityse regionų tolygaus vystymosi problemos sprendimas kol kas nepastebimas, vyrauja didžiulis lėšų pasiskirstymas sostinė / periferija; šalies sostinei tenka daugiausia lėšų. Gyventojų užimtumo problemos labiausiai sprendžiasi taip pat iš esmės tik sostinėje dėl koncentruotų mokymosi, didėjančio darbo skaičiaus galimybių. Kituose regionuose visuomenė neturi paskatų nuolatiniam mokymuisi, nes nesitiki darbo vietų. Socialinė parama suprantama tik kaip tiesioginės išmokos – pašalpos.

Situacija: ekonomika

Ekonomikos augimas pranoksta lūkesčius; taip pat juos pranoksta ir palyginti nedidelė aplinkos tarša. Pastaraisiais metais Lietuva pasiekė pažangą keliose žinių ekonomikos srityse, visų pirma ekonominio bei institucinio režimo tobulinimo bei informacijos ir ryšių technologijų (IRT) infrastruktūros kūrimo srityse. Tačiau mažiau padaryta tobulinant švietimo sistemą; be to, nepakankami rezultatai inovacijų sistemų tobulinimo srityje. Nors pagrindas didinant konkurencingumą – sistemingas žinių kūrimas, naudojimas ir skleidimas visame ūkyje bei visuomenėje – ne tik modernių technologijų pramonėje, bet ir tekstilės, medžio apdirbimo, agroverslo sektoriuose, šiuo metu naujosios technologijos dažniausiai naudojamos būtent juos kuriančioje pramonėje ir gerokai rečiau – kitose pramonės šakose.

Kreipiant ekonomikos plėtrą žinių ekonomikos link svarbu užtikrinti mokslo, verslo ir valdžios institucijų bendradarbiavimą. Kol kas dažnas atvejis, kai visos šios institucijos veikia tarsi viena kitą stabdyti mėginančios jėgos: verslas pernelyg veržlus arba skubotas, valdžia – apraizgyta biurokratijos ir dažnai interesų, mokslas – itin konservatyvus. Tačiau kaip tik tokių skirtingų jėgų bendradarbiavimas atneštų didžiausią naudą – tai parodė ir vienas pirmųjų verslo inkubatorių, verslo, valdžios ir mokslo pastangomis įkurtas 1998 m. Kauno technologijos universitete (VšĮ “KTU regioninis verslo inkubatorius”): iki ateinančių metų jame bus jau 60 įmonių (šiuo metu – 35), be to, valstybei jis jau atsipirko – į inkubatorių investuoti 6 mln. litų sugrįžo jame įsikūrusių įmonių sumokėtų 6 mln. litų mokesčių pavidalu .

Tolygi ekonomikos plėtra regionuose kol kas užtikrinama vangiai. Nenauji (2000 m.) Lietuvos statistikos departamento duomenys rodo, kad atskiruose šalies regionuose sukurto BVP skirtumai yra dideli. Statistikos departamentas apskaičiavo BVP, sukurtą šalies apskrityse. Vilniaus apskrityje jis sudarė 33.5 proc., Kauno – 19.1 proc., Klaipėdos – 12.6 proc. viso 2000 m. Lietuvoje sukurto BVP. Mažiausi BVP rodikliai yra Tauragės – 2.3 proc., Marijampolės – 3.8 proc., Alytaus – 4.2 proc., apskrityse.

Regionuose daug mažiau kvalifikuotos darbo jėgos, kuri galėtų dirbti juose įsikūrusiose įmonėse. Be to, provincijoje nėra aukštųjų mokyklų, o profesinių bei aukštesniųjų mokyklų statusas darbo rinkoje itin žemas; todėl bendrovėms neapsimoka kurtis regionuose, ir jos renkasi didesnės verslo įmonių, o taip pat – ir kvalifikuotos darbo jėgos koncentracijos miestus – Vilnių, Kauną, Klaipėdą.

Situacija: socialinė padėtis

Gyventojų užimtumas nėra labai mažas – Lietuvoje nedarbo lygis sudaro apie 9 proc. Vis dėlto pastebimo neigiamos tendencijos: struktūrinio nedarbo atsiradimas, nelegalus darbas, naujos užimtumo formos ir bendro užimtumo mažėjimas. Didžiausias užimtumas išlieka pramonės rajonuose, kuriuose įmonės sėkmingai pritaikė savo veiklą naujoms sąlygoms ir veikia palyginti efektyviai, bei didžiuosiuose miestuose, į kuriuos suplaukia daugiausia užsienio investicijų.

Gana didelis jaunimo nedarbas – apie 30 proc. Šis skaičius atspindi tai, kad didelė dalis jaunų žmonių emigruoja, ieškodami jiems palankių darbo sąlygų, o taip pat atspindi švietimo ir mokslo sistemos problemas – apie pusę nedirbančių jaunų žmonių neturi jokios kvalifikacijos, tik pradinį ar pagrindinį išsilavinimą. Sociologiniu požiūriu tai yra gilesnių visuomenės problemų požymis – darbo rinka yra palankesnė jauniems žmonėms, be to, jaunesni žmonės paprastai turėtų būti atviresni inovacijoms ir mokslui.

Darbo rinkos lankstumo didinimas vyksta vangiai dėl problemų švietimo sistemoje: nepatikimų profesinio mokymo įstaigų, galimybių mokytis visą gyvenimą neužtikrinimo ar nesinaudojimo tomis galimybėmis. Darbdaviams nesudaromos pakankamai palankios sąlygos priimti sunkiai į darbo rinką besiintegruojančius asmenis į darbą, be to, rinkos situacija neįgalina darbdavių užtikrinti reikiamas socialines garantijas darbuotojams, vyrauja nestabilios darbo sąlygos, įtakotos mokesčių vengimo.

Ypač su darbo rinka susijusios problemos pastebimos provincijoje. Mažoje rinkoje veikiant kelioms didžiausioms įvairių sričių bendrovėms, jų regioniniams “konkurentams” lieka tik laikytis siūlant itin mažas kainas, kokių jie net negali pasiūlyti ir dėl to dažnai turi bankrutuoti; darbuotojams socialinių garantijų neužtikrina net pačios stambiausios šalies įmonės.

Regionuose didžiausia problema – ne tik prastos darbo sąlygos, bet ir skurdas bei bedarbystė. Didelė dalis provincijoje gyvenančios darbo jėgos yra nemobili ir privalo taikytis prie mobilių ir visur mažesnių sąnaudų ieškančių verslo įmonių.

Situacija: švietimas ir mokslas

Galimybės mokytis Lietuvos teritorijoje yra pasiskirsčiusios netolygiai. Tai kompensuoja moksleivių ir studentų mobilumo užtikrinimas – plečiamos pavėžėjimo paslaugos. Studentų skaičius 2000 – 2001 m. viršijo 95 tūkst. – t.y. daugiau nei 40 proc. daugiau, nei buvo dešimtmečio pradžioje. Vis dėlto mobilumo užtikrinimas moksleiviams ir ypač studentams nėra pagrindinė problema: studentų socialinė padėtis paprastai pati įtakoja jų norą ir ryžtą susikurti galimybes būti mobiliems. Neužtikrinamos mobilumo galimybės suaugusiesiems, kuriems itin reikia galimybių tobulinantis, mokantis, keičiant kvalifikaciją: paprastai jie neturi galimybių mokytis visą gyvenimą tiek dėl psichologinių savo įsitikinimų, tiek dėl ekonominių sąlygų.

Kol kas, įgyvendinant aukštojo mokslo ir mokslinių tyrimų reformą, tobulinama teisinė jos bazė bei mechanizmai. Išlaidos tyrimams ir plėtrai auga – 1995 m. jos sudarė 114,9 mln. litų, 2000 m. – 269,9.

Informacinių technologijų sektoriaus reforma vykdoma atsižvelgiant į keturis nacionalinėje informacinės visuomenės plėtros strategijoje išdėstytus prioritetus: bendrasis kompiuterinis raštingumas, viešasis administravimas, elektroninis verslas, kultūra ir kalba.

Pagrindinės pastangos švietimo kokybei užtikrinti yra nukreiptos informacinės visuomenės poreikiams tenkinti: ypatingai daug dėmesio skiriama mokyklų aprūpinimui kompiuteriais ir programine įranga, kuriama Lietuvos švietimo informacinė sistema ir švietimo kokybės valdymo sistema.

Tačiau švietimo reforma įgyvendinama netolygiai; sulaukusi didelio švietimo sistemos darbuotojų pasipriešinimo ir prieštaringų vertinimų, ji niekaip neužbaigiama. Aukštasis mokslas nuolat kaltinamas rinkos poreikių neatitikimu; vis dėlto kai kurie bandymai atitikti rinką ne visada būna vykę – kaip nusprendus kurti žinių visuomenę kone dvigubai padidintas informatikos specialybių studentų skaičius, šiuo metu viršijantis Europos vidurkį, kai daug svarbiau informacijos visuomenės kūrime – bendras kompiuterinio raštingumo didinimas ir informacinių technologijų naudojimo skatinimas.

Didžiausia problema, kaip jau minėjome šiame darbe – profesinio ir aukštesniojo mokslo situacija. Profesinis mokslas neturi pasitikėjimo verslo rinkoje; aukštesniąją mokyklą baigę studentai, norėdami gauti darbą, taip pat privalo po to stoti į aukštąją mokyklą, norėdami užsitikrinti galimybę mokytis. Aukštųjų mokyklų studentų skaičius didinamas kitų po vidurinė mokyklos sekančių mokslo įstaigų nepatikimumo verslo akyse kaina.

Švietimo ir mokslo sritis Pasaulio banko ataskaitoje apibrėžiama kaip viena problemiškiausių ir, žinoma, ji yra viena svarbiausių žinių ekonomikos kūrimo srityje. Ataskaitos išvadose patariama peržiūrėti ir pakeisti pradinio ir vidurinio mokslo bei profesinio mokymo turinį; apibrėžti profesinius standartus, kurių pagrindu bus rengiamos profesinio mokymo programos. Nusakoma, kad būtina “peržiūrėti visus galimus švietimo, pirmiausia aukštojo mokslo, finansavimo mechanizmus (iš kurių dabar taikomi tik keli) siekiant didinti finansavimo efektyvumą, teisingumą ir prieinamumą; teikti mokesčių kreditus, mokymosi čekius ir panašias priemones, skatinančias įmones ir darbuotojus investuoti į mokymą; glaudžiau susieti mokslą ir verslą įgyvendinant ir komercializuojant technines naujoves”. Ataskaitoje pažymima, jog infrastruktūros srityje Lietuva padariusi didelę pažangą; daug mažiau, anot Pasaulio Banko specialistų, pasiekta švietimo ir inovacijų sistemų tobulinimo srityje.

Išvados:

1. Žinių visuomenės kūrimas liečia visas darnios visuomenės plėtros dalis: užtikrina aplinkos taršos mažėjimą, ekonomikos augimą, socialinės atskirties mažinimą ir galimybių užtikrinimą.

2. Įgyvendinant Nacionalinę subalansuotos plėtros strategiją, žinių visuomenės aspektai itin svarbūs švietimo ir mokslo srityje – šios srities plėtra yra pagrindinis žinių visuomenės kūrimosi garantas, užtikrinantis modernią, inovatyvią, išsilavinusią ir kvalifikuotą visuomenę.

3. Būtent švietimo ir mokslo srityje susiduriama su daugiausia problemų – žinių visuomenės kūrimąsi skatina verslas, įvairios socialinę pagalbą užtikrinti besistengiančios iniciatyvos, tačiau susiduriama su švietimo ir mokslo aklaviete: mokymosi visą gyvenimą sąlygų nesudarymo, mokslo institucijų nepritaikymo rinkos sąlygoms, nepatikimu profesiniu mokymu bei nestabilia mokyklų sistema, kuri vis nebaigiama reformuoti.

Šaltiniai:

http://www.lrv.lt/pasaul_bankas/Lithuania%203-10-03.pdf („Lithuania. Aiming for a Knowledge Economy“. The World Bank),

http://www.am.lt/VI/article.php3?article_id=1889 – Nacionalinė darnaus vystymosi strategija

http://www.am.lt/VI/article.php3?article_id=1129 – Subalansuotos plėtros įgyvendinimo nacionalinė ataskaita

http://verslas.banga.lt/lt/leidinys.NextPage.12/3d53c64ce6aab.1 – Pokalbis su Jeffrey Balkind, Urban Program Team Leader (Baltics) Infrastructure and Energy Department Europe and Central Asia Region

Leave a Comment