Žiniasklaida ir komunikacija šiuolaikinėje visuomenėje

Įvadas
Išsivysčiusiose Vakarų visuomenėse, dažnai vadinamose informacinėmis arba postmoderniomis, žiniasklaida ir komunikacija užima ypatingą padėtį. Žiniasklaidos veiklą skirtingų visuomenių nariai vertina įvairiai – vieni solidžiai apibūdina kaip “ketvirtąją valdžią”, kiti pritaiko kandesnį epitetą – “watchdog”, bet niekas negali paneigti fakto, jog šiandieniniame pasaulyje, kai pagrindiniu kapitalu ir vertybe tampa informacija, jos vaidmuo yra milžiniškas. “Žinojimo” visuomenėje įtakingu tampa tas, kas turi priėjimą prie informacijos, sugeba tą informaciją valdyti ir manipuliuoti ja. Žiniasklaidos ir komunikacijos priemonės yra pagrindiniai įvairių formų identiteto produkcijos šaltiniai ir išštekliai. Jų kanalais populiarinami įvaizdžiai tampa įvairiomis savęs tapatinimo formomis.
Lietuvoje žiniasklaidos globalizacija suvaidino reikšmingą vaidmenį peržengiant nacionalinės ideologijos (įsitvirtinusios išsivadavimo iš komunistinio režimo laikotarpiu) ribas, stiprinant demokratijos vystymąsi ir kuriant individams naujus pasirinkimus. Žiniasklaidos ir komunikacijos kanalais prasidėjo spartus susipažinimo procesas su nauja postmodernia Vakarų kultūra. Be struktūrinių pokyčių, “užgriuvusių” ekonomikos, politikos, kultūros sritis, vyko (ir tebevyksta) ženklus vertybių perkainojimas: nacionaliniai simboliai, išsivadavimo laikotarpiu buvę kultūrinėmis vertybėmis, neteko savo patrauklumo; išsilaisvinimo ideologija, (kurios pagrindinė idėja buvo atkurti valstybingumą), akivaizdžiai prieštaravusi poostmodernioms decentralizacijos, fragmentacijos, “išvietinimo” idėjoms palaipsniui prigeso; rinką ir kultūrinę erdvę užplūdo vakarietiška žiniasklaida, vakarietiški menai, prekės, turistai, tuo atverdami individams galimybės susipažinti su multikultūriniais, globalaus mąsto požiūriais, neapsiribojant vietiniu kontekstu.
Žiniasklaida ir komunikacija atlieka reikšmingą vaidmenį formuojantis individo savęs suvokimui po

ostmodernioje visuomenėje, kurioje pagrindine preke yra informacija:
· Žiniasklaidos priemonės pateikia informaciją apie socialinius procesus, vykstančius visuomenėje, o tuo pačiu skleidžia taip vadinamą mass arba pop kultūrą. Tokios žiniasklaidos priemonių diktuojamos “mados” tiesiogiai įtakoja vertybių kaitą.
· Atsiradus kompiuteriniams tinklams, ima kurtis naujo pobūdžio tarpusavio bendravimo ir interakcijos forma – virtualios bendruomenės. Šių bendruomenių nariai, bendrauja elektroniniu paštu, tai reiškia, jog jie nėra matomi. Tai atveria galimybes individams įgyti ne vieną, o daug tapatybių. Šių naujų priemonių atsiradimo pasekoje vartotojų socialinis statusas ir identitetas tampa sunkiai apibrėžiamas.
· Postmoderniam individui yra būdinga savikūra. Aš esu ne tai, kas esu, bet tai kokiu aš save padarau. Tas savikūros procesas vyksta atsižvelgiant į žiniasklaidos priemonių populiarinamus įvaizdžius. Prisiimdamas tam tikrą įvaizdį aš įgyju tapatybę. Kitas ne mažiau svarbus poostmodernaus “aš” bruožas – refleksyvumas, t.y nuolatinė tapatumo kaita. Įvaizdžiai postmodernioje visuomenėje greitai kaičiasi (vėl gi žiniasklaidos ir komunikacijos priemonių dėka), todėl individų tapatumas yra labai trapus.

Informacijos skleidėjai šiuolaikinėje visuomenėje
Pastaraisiais dešimtmečiais bendrabūvis iš esmės pasikeitė. Didėjant nepasitenkinimui tradiciniais socialinį gyvenimą aiškinančiais teoriniais modeliais, akademinė bendruomenė priėjo išvados, jog iki šiol naudotos metodologinės priemonės šių dienų realijoms aiškinti nebetinka. To pasekoje ėmė rastis gausybė naujų teorijų, bandančių įvardinti bei paaiškinti susidariusią situaciją. Dažniausiai tas naujasis būvis vadinamas postmodernybe, postmodernizmu ar tiesiog po

ostmodernu. Nežiūrint nuomonių įvairovės, postmodernybė paprastai siejama su keliais bruožais. Jų lyginamasis svoris teorinėje pozicijoje varijuoja ir priklauso nuo autoriaus pasirinkto aiškinimo modelio. Šiam laikmečiui būdingas abejojimas mokslo ir loginių argumentų galia, metateorijų vartojimo racionalumu. Reiškiniai analizuojami tarpdisciplininiame ir tarpkultūriniame kontekste. Postmodernybėje kinta laiko ir erdvės sampratos. Ypatingas dėmesys skiriamas savitam stiliui ir “kitoniškumo” viršenybei virš vienodumo. Postmodernybės šalininkai teigia, jog keičiasi ne tik modernios visuomenės struktūros, bet ir pats socialinis mąstymas. Visuomenė, gyvenanti naujo bendrabūvio sąlygomis, vadinama daugeliu vardų – postmodernia, postindustrine, vartotojų, pertekliaus, komunikacijos, informacijos ir pan. Kaip ją bepavadintume, vienas svarbiausių jos bruožų yra tas, kad pagrindine preke tampa informacija.
Kai kurie autoriai oficialią informacinės visuomenės kūrimo pradžią Europoje tapatina su 1993 m. gruodžio mėn. Europos Komisijos paskelbtu pranešimu Growth, Competitivness and Employment: The Challenges and Ways forward into the 21st Century (Gudauskas, Undzėnas: 1999, 10).
1998 m. rugsėjo 12 d. Bristolyje informacinės visuomenės forumas priėmė deklaraciją Democratic Participation in The information Society, kurioje akcentuojama, jog “.lygybės, demokratijos, ir ypač informacinės laisvės principai turi būti pagrindiniai kuriant ir tobulinant informacinę visuomenę” (Gudauskas, Undzėnas: 1999, 11). Deklaracijoje pabrėžiama kiekvieno individo teisė gauti ir teisėtai naudoti informaciją bei laisvai reikšti savo nuomonę.
Straipsnyje “Kur tu, informacijos visuomene?” D. Pietaris pateikia tokį apibrėžimą: “informacijos visuomenė – tai visuomenė, kurioje informacija vaidina yp
patingai svarbų vaidmenį, kuri laisvai ir intensyviai keičiasi informacija ir ją vertina, tai visuomenė, išnaudojanti technologijų galimybes tam, kad informacija sklistų nekliudoma ir būtų prieinama bei naudinga kiekvienam visuomenės nariui” (Pietaris: 99/4, 32). Be to, informacinė visuomenė – “tai visų formų informacijos (multimedia) tvarkymo, kaupimo, saugojimo ir platinimo procesų globališkumo užtikrinimas, panaudojant šiuolaikines informatikos bei ryšių technologijas, sukuriant reikalingą teisinę aplinką.” (Gudauskas, Undzėnas: 1999, 11).
Perskaičius šiuos apibrėžimus pagrįstai kyla klausimas ar Lietuvoje yra informacinė visuomenė? Atsakymą į jį pateikia tas pats Pietaris: “Į klausimą kas yra informacijos visuomenė? keletas paklaustų žmonių (turinčių aukštąjį išsilavinimą, bet nesusijusių su IT verslu) tik patraukė pečiais.<.> Šiandien informacijos visuomenė Lietuvoje – tai tik nedidelis profesionalų būrys, kuriame informacija keičiamasi be priekaištų <.> Apie kokią informacijos visuomenę galime kalbėti, jei jos žinios ir įgūdžiai atsilieka nuo technologijos pažangos keliomis kartomis, tarsi laiko mašinos gedimas būtų sustabdęs progresą? Beje šis atsilikimas toli gražu nelinkęs mažėti <.> Ne dėl to, kad tai techniškai neįmanoma ar nėra įstatyminės bazės – informacijos visuomenė dar tik įžengė į savo evoliucijos priešaušrį ir niekas nepagreitins šio proceso, keistis turėtų ne gigabaitai, megahercai ar valdininkų kabinetai, o mūsų sąmonė, kuri dar ne visai suvokia pasikeitimų mastus ir atsisako paklusti technologinės revoliucijos padiktuotų įvykių eigai.” ( Pietaris: 99/4, 32-33).
1998 m. nutarta pradėti programą Informacinė visuomenė Li
ietuvoje, o tų pačių metų pabaigoje Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos Informacijos ir informatikos departamentas numatė pagrindinius šios programos etapus ir uždavinius. Uždaviniuose pabrėžiamos laisvos piliečių galimybės gauti ir naudoti informaciją, o taip pat, kaip itin svarbus punktas akcentuojamas šalies informacinių priemonių – žiniasklaidos ir komunikacijos plėtojimas, neteisėtos ar nusikalstamos informacijos persekiojimas.
Taigi, darbe laikysimės nuostatos, jog nežiūrint to, kad Lietuvoje, dar nėra informacinės visuomenės, tam tikri, jai būdingi bruožai (tokie kaip informacinių technologijų plėtra) jau egzistuoja, arba pamažu ryškėja. Todėl kalbėdami apie informacijos skleidėjus – žiniasklaidą ir komunikacijos priemones – šiuolaikinėje visuomenėje remsimės ir Lietuvos realijomis.
Naujosios komunikacijos
Viena naujausių ir populiariausių tarpasmeninės komunikacijos formų tampa bendravimas kompiuterio pagalba, kitaip dar vadinamas Computer Mediated Communication (CMC). XX a. pabaigoje atsiranda nauja sąvoka “infožmogus”. Tai viską žinantis žmogus, atsiribojęs nuo tiesioginio kontakto, todėl lengvai galintis keisti savo identitetą. Jis veikia tarpininkaujant šiuolaikinėms komunikacijos priemonėms. Jo tikrojo veido niekas nemato, o bendravimo procese pasikliaujama jo paties susikurtu įvaizdžiu. Kompiuteris šiuo atveju dalyvauja tik kaip informacijos perdavimo priemonė, tuo tarpu tarp komunikuojančių šalių yra elektroninis ryšys.
Prieš gerą dešimtmetį į Lietuvos informacijos ir komunikacijos technologijų rinką įsiveržė vakarietiškos technologijos. Drauge su jomis atkeliavo ir specifinės šių technologijų vartotojų tarpusavio bendravimo elgesio normos. Mobilus telefonas dar nesenai buvęs fantastiška technikos naujove, šiandien jau nieko nebestebina. O bevielio pokalbio dėka palaikomi asmeniniai ryšiai, neprisirišant prie geografinės vietos, tapo vos ne kasdienybe. Atsiradus kompiuteriniams tinklams, Lietuvoje ima kurtis naujo pobūdžio tarpusavio bendravimo ir interakcijos forma – virtualios bendruomenės. Šių naujų priemonių atsiradimo pasekoje vartotojų socialinis statusas ir identitetas tampa sunkiai apibrėžiamas. Bendraujant elektroniniu paštu (E-mail’u) tas pats asmuo turi galimybę susikurti kelias pašto dėžutes, pagal poreikius keisdamas ir išgalvodamas asmeninę informaciją. Kitas populiarus komunikavimo būdas – elektroniniai pokalbiai, taip vadinami chat’ai. Jų metu dalyviai sinchroniškos interakcijos metu ypač dažnai prisistato “pasisavindami” svetimus socialinius vaidmenis, lytį, amžių, išsimokslinimą ir pan.
Nusakyti tikslias tokių Internetinių bedruomenių charakteristikas yra sunku dėl jų trumpalaikiškumo ir jų narių identiteto neaiškumo. Jų nariai greitai keičiasi, o asmeninius duomenis dažniausiai išgalvoja. Tai yra vienas iš esminių skirtumų tarp tradicinės bendruomenės ir virtualios.
Baltic IT Review (1998/11) duomenimis, 1998 metais Atviros Lietuvos fondas atliko Lietuvos Interneto lankytojų, prisijungiančių prie vidaus ir tarptautinių Interneto tinklų registraciją. Paaiškėjo, kad Lietuvoje internetiniais puslapiais daugiausia naudojasi privačios įmonės. Jos sudaro 57% visų besinaudojančių internetiniais puslapiais. Tuo tarpu valstybinės institucijos – 31%, o akademinės institucijos – 12%.
Kalbant apie elektroninio pašto (E-mail) naudojimo laiką rezultatai pasiskirsto sekančiai: privačioms kompanijoms tenka – 54%, akademinėms institucijoms – 38%, o valstybinėms institucijoms – tik 8%. Tai lemia faktas, jog didesnės privačios įmonės naudojasi on-line režimu, susimokant mėnesinį abonentinį mokestį. Tuo tarpu valstybinėse ir akademinėse institucijose, populiaresnė taip vadinama dial-up connection paslauga.
Valstybės institucijų kompiuterių tinklas (VIKT) apima visą šalies teritoriją. Plėtojamas Lietuvos mokslo ir Švietimo kompiuterių tinklas (LITNET). Šis tinklas naudojamas moksliniam bendradarbiavimui, bei studentų informaciniam apsirūpinimui. Infobalt teisių agentūros duomenimis, prie Interneto priėjimą turi 67,7% studentų ir moksleivių.
Lietuvoje asmeninių kompiuterių skaičius nuo 1995 metų iki 1999 metų išaugo beveik trigubai – nuo 71 000 1995-aisiais iki 197 000 1999-aisiais (“Verslo žinios”, 1999m. spalio 26d.). Remiantis įvairiais duomenimis, šiuo metu šalyje instaliuota apie 200.000 kompiuterių (žr.: Infobalt Laikas Lietuvos informacijos technologijų, telekomunikacijų ir raštinės įrangos įmonių asociacijos leidinys. 99 /4 spalis). Tačiau įvertinus tą aplinkybę, jog dalis kompiuterių naudojama kolektyviai, realiai šiuo metu Lietuvoje su kompiuteriais kasdien susiduria apie pusė milijono šalies gyventojų. Tačiau lyginant su bendra ekonomine situacija šalyje, šis skaičius nėra didelis.
1999 metų gruodžio mėn. atlikus Interneto tinklo lankytojų skaičiavimą, matyti, jog per šį mėnesį Lietuvoje į Interneto tinklalapius buvo įeita 14144 kartus, o tai yra 1147 atvejais daugiau, nei praeitą, t.y. lapkričio mėn. Tuo tarpu iš Latvijos – 18711, o iš Estijos – 28674 lankytojai. Kaip matyti Lietuva gana smarkiai atsilieka nuo kaimyninių Baltijos šalių (nekalbant jau apie išsivysčiusias Vakarų šalis, tokias kaip, pavyzdžiui, Didžioji Britanija kur į Internetą įėjo 1741700 lankytojų; žr.: http://www.ripe.net/statistics/hostcount.html).
Lietuvos Internetas pagal vartotojų skaičių nuo kaimyninių šalių atsilieka akivaizdžiai, tačiau turinio požiūriu nežymiai. Interneto puslapiuose jau galima rasti įvairių gamintojų reklamos, įvairaus pobūdžio informacinių skelbimų. Kol kas Lietuvos Internete nėra nė vieno didelio tarptautinio informacijos tinklo, galbūt todėl jis gana sunkiai skverbiasi į šalies verslo struktūras. Tuo tarpu kai Vakarų šalys plačiai naudojasi “elektroninės” prekybos patogumais, Lietuvoje dar toli gražu ne visos įmonės turi priėjimą prie pačio Interneto. Vos keletas firmų interneto puslapiuose rengia rimtus projektus (pavyzdžiui, “Penki kontinentai” periodiškai rengia projektus Spaudos pasaulis (www.press.lt), Interneto pokalbių svetainė (www.irc.lt) ir kt.).
Nežiūrint to, jog internetinių paslaugų tiekėjai, parduodami reklaminius plotus, gauna nemažą pelną ir bando taikyti kuo lankstesnę kainų politiką, daugumai individualių vartotojų Interneto paslaugos tebėra per brangios.
Laisvos rinkos ekonomikos sąlygomis ypatingą reikšmę maksimalios informacijos gavimas turi sėkmingai verslo plėtotei. 1999 09 06 “Lietuvos rytas” Nr.207 pateikė šimto didžiausių Lietuvos akcinių bendrovių pirmojo pusmečio produktų ir paslaugų pardavimų rezultatus. Palyginus su analogiškais 1998 metų pirmojo pusmečio rezultatais, informacinių technologijų sektoriuje pardavimai sumažėjo 15.2 % (tai bendras Lietuvos firmų pardavimų sumažėjimo vidurkis), o telekomunikacijų sektorius išaugo 16.2 % (remiantis Lietuvos telekomo pirmojo pusmečio rezultatais). Prognozuojama, kad 2000 metais informacinių technologijų sektoriuje rinka išaugs 16 %, o telekomunikacijų sektoriuje numatomas išaugimas sieks net 37.9 %. O tai reiškia, jog 2000 – aisiais informacinių technologijų sektoriuje rinka pasieks tik 1998 metų pardavimo lygmenį. Lietuvos gyventojų tarpe telekomunikacijų prekės ir paslaugos (pirmiausia mobiliojo ryšio priemonių) yra kur kas populiaresnės nei informacinės technologijos, tokios kaip kompiuteriai. Tokį reiškinį galėtų lemti keletas priežasčių:
· Didesnis mobilių telefonų poreikis individualių vartotojų tarpe. Kompiuteris tiek dėl savo kainos, tiek dėl reikšmingumo vidutinio piliečio kasdieniniame gyvenime yra mažiau reikalingas negu telefonas.
· Elementarių vartojimo žinių trūkumas.
Apibendrinant reikia pasakyti, jog Lietuva informacinių technologijų diegimo ir vartojimo srityje dar smarkiai atsilieka nuo išsivysčiusių valstybių. M.Bieliūno teigimu, Lietuvoje internetas “kol kas aiškiai pretenduoja į vadinamąją “narrowcasting” – grupinės, o ne masinės komunikacijos, t.y. “broadcasting” priemonę” (Bieliūnas: 99/4, 35).
Kintantis žiniasklaidos socialinis kontekstas. Kultūrinių vertybių kaita
Mes gyvename “pasakojimų” pasaulyje, nes didžioji dalis to ką mes žinome (arba įsivaizduojame žiną) yra įgyta ne asmenio patyrimo būdu, o būtent per įvairius pasakojimus, socializacijos proceso metu. Ir jei anksčiau tie pasakojimai buvo perduodami daugiausia tiesiogiai – iš lūpų į lūpas, pirmiausia mažos bendruomenės rate, tai dabar pagrindinis tokių pasakojimų gamintojas yra žiniasklaida.
Temple Universiteto Philadelphia’joje profesoriaus George’o Gerbner’io (Gerbner: 1999, 8) teigimu, kultūrinę aplinką kuriančios istorijos atlieka tris skirtingas, bet tarpusavyje susijusias funkcijas:
1. atskleidžia įvairių socialinių mechanizmų veikimo principus;
2. paaiškina kokie jie gali būti (aprašo socialinių mechanizmų įvairovę);
3. nusako kokia turėtų būti mūsų pozicija šių mechanizmų atžvilgiu.
Socialinių mechanizmų veikimo principus aiškinančios istorijos, nušviečia visus svarbius, bet nematomus ryšius ir užslėptas varomąsias gyvenimo jėgas. Pasakos vaikams, literatūros kūriniai, komiksai, animaciniai filmai ir kiti fantazijos-vaizduotės produktai atskleidžia pamatinius žmonių mąstymo modelius. Jie parodo sudėtingus priežastinius ryšius, pateikdami įsivaizduojamus veiksmus įvairiose galimose situacijose. Be to, juose visada yra padaroma išvada, kuri turi tam tikrą moralinę nuostatą ir socialinę funkciją. Tokio tipo istorijos yra sintetinio, selektyvaus, dažnai mitinio pobūdžio ir visada socialiai sukonstruotos.
Antrojo tipo pasakojimai aprašo pačius socialinius mechanizmus. Jie paprastai glausta forma pateikia realių situacijų, įvykių santraukas. Tai yra realaus gyvenimo faktais pagrindžiami pirmojo tipo pasakojimai apie mechanizmų veikimo principus. Faktais, kurie patvirtina arba paneigia tam tikrus veikimo principus. Tuo remiasi politinės teorijos ir teisiniai diskursai. Jų paskirtis yra pagrįsti atitikimą tarp tam tikrų visuomenės sukurtų įvaizdžių ir realybės.
Trečiojo tipo pasakojimai nurodo galimus veikimo modelius. Šio tipo pasakojimus galima būtų pavadinti “pasakomis” apie vertybes ir pasirinkimą. Jos parodo tam tikrą elgesį, gyvenimo būdą kaip pageidaujamą ar nepageidaujamą, pasiūlo būdus kaip galima įsisavinti tam tikrą elgesį arba kaip jo išvengti. O taip pat informuoja apie sėkmės ar nesėkmės kainą įsisavinat šiuos elgesio modelius. Tai – įvairios instrukcijos, įstatymai, taisyklės, perspėjimai, komandos, šūkiai, pamokslai, raginimai bei įtikinėjimai. Šiandien tai būtų galima pavadinti reklama. Trečio tipo pasakojimai sutvirtina pirmų dviejų tipų pasakojimais “dėstomas pamokas” ir priverčia jas veikti. Nurodo, ko yra verta siekti ir ko ne, t.y. siūlo tam tikrą produktą, paslaugą, kandidatą, instituciją ir pan.
Idealiame būvyje, šios trys diskurso perteikimo formos kontroliuoja viena kitą ir palaiko tarpusavio pusiausvyrą. Tačiau komerciniais principais grindžiamoje kultūroje, trečiojo tipo pasakojimo būdas tarnauja pirmiems dviems. Tai sukuria atitinkamu būdu suderintą kultūrinę aplinką, kurioje svarbiausia yra užtikrinti efektyvų tam tikrų istorijų “pardavimą” ir jų funkcionavimą.
Pereinant iš centralizuotos į rinkos ekonomiką žiniasklaida susiduria su naujomis problemomis. “Įmonių įsigijimas, naudojant užsienio kapitalą, modernizacija, technikos naujovės ir viešumo poreikis nustūmė užmarštin jaukią valstybės kontroliuojamą tvarką, viešpatavusią ankstesniais, komunistinės valdžios laikais.” (Blumas: 98/5, 19). Lietuvoje žiniasklaidos valdymas iš politinės ir kultūrinės sferų įtakos perėjo į ekonomikos sferą. Todėl pamažu jau ir mums tenka susidurti ir su žemu žiniasklaidos priemonių atsakomybės laipsniu už savo teikiamą produkciją, siekiant realizuoti komercinius tikslus. Pastebimas ryškus tarptautinio verslo ir kultūrinių kontaktų “vakarėjimas”, o vakarietiški vartotojiškos visuomenės standartai plinta būtent žiniasklaidos kanalais. Nors tyrimų, atliktų Baltijos šalyse, duomenimis mūsų gyvenimo vertybės ir ekonominė situacija kol kas dar prieštarauja žiniasklaidos propaguojamam gyvenimo stiliui, tačiau “kuo jaunesnė karta, tuo aukščiau ji vertina hedonistines vertybes” (The younger the generation, the higher it evaluates the hedonistic values <.>) (Lauristin: 1998, 125).
Žiniasklaida ir visuomeninė sfera tarpusavyje glaudžiai siejasi. Žiniasklaida prisideda prie diskursų įvairovės išaugimo, augančio refleksyvumo, stimuliuoja piliečių dalyvavimą viešajame gyvenime.
Pereinamuoju laikotarpiu žiniasklaidos vaidmuo nuolat keitėsi. 1985–1987 metais vyko pasirengimas pereinamajam etapui. Ekonominėse ir politinėse struktūrose žymesnių pokyčių neįvyko, tačiau žiniasklaidos kontrolė po truputėlį buvo liberalizuojama. 1987-1991 metais prasidėjęs tautinis atgimimas pasireiškia masiniais politiniais judėjimais “nepriklausomybės vardan” ir yra aktyviai remiamas žiniasklaidos. Žiniasklaidos pagalba susiformuoja viešoji politinė sfera, mat išnaudodama “Glasnost” suteiktas galimybes, pati žiniasklaida pradėjo vaidinti aktyvaus politinio agento vaidmenį. Pradėjus ryškėti demokratijos užuomazgoms, šiuo laikotarpiu išaugo žiniasklaidos nepriklausomybė. Susiformavo tam tikra atviresnė viešoji erdvė, atvėrusi galimybes įvairesnių nuomonių raiškai ir diskusijoms.
1991-1994 metais naujosios politinės struktūros stabilizuojasi, atstatoma nepriklausoma tautinė valstybė ir parlamentinė demokratija. Visuomeninėje sferoje susiformuoja skirtingi ideologiniai, politiniai, ekonominiai, kultūriniai diskursai. Masiniai politiniai judėjimai susiskaido į politines partijas, o žiniasklaida palaipsniui atsiskiria nuo valdymo aparato ir politinių partijų. Žiniasklaidos priemonės sparčiai privatizuojamos ir komercializuojamos, skirstosi pagal veiklos būdus.

Per tą laikotarpį dauguma leidinių buvo privatizuoti, o taip įsteigta daugybė naujų. Labai sparčiai keitėsi ir žurnalistų karta. Jeigu buvę žurnalistai, vedini prisiminimų apie bendrą dalyvavimą tautiniuose judėjimuose, su naujai susiformavusiu politiniu elitu palaikė labiau bendradarbiavimu pagrįstus santykius, tai jaunoji žurnalistų karta pakrypo į taip vadinamąjį “anglo-saksiškąjį” žurnalizmo pobūdį: senus kooperacinius santykius pakeitė nauji – santykiai tarp disponuojančiųjų galia ir jų “sergėtojų” (watchdog). Privatizavus žiniasklaidos priemones, jų komerciniai interesai atsiskyrė nuo viešų interesų tokiame lygmenyje, jog iškilo klausimas ar visos aktualios visuomeninės problemos yra sąžiningai reprezentuojamos.
Tarp daugybės įvairių socialinių pokyčių, įvykusių po išsilaisvinimo, kai kurie iš jų turėjo ypatingą reikšmę naujos žiniasklaidos vystymuisi. Pajamų diferencijacija išplėtė socialinį skilimą tarp individų kasdieninio gyvenimo galimybių, įskaitant ir priėjimą prie skirtingų politinės ir kultūrinės komunikacijos kanalų. Tuo pačiu metu, per 5-6 m. buvo įsteigta nemažai naujų komercinių televizijos kanalų, radijo stočių, o taip pat internetas. Tai laidžia kalbėti apie iki tol buvusios gana homogeniškos auditorijos sparčią socialinę ir kultūrinę segmentaciją.
Tuo pačiu metu pokyčius žiniasklaidos sistemoje ir turinyje įtakojo ir kitas svarbus socialinis procesas. Ankstesnis nacionalinis elitas iš dalies prarado savo pozicijas, iš dalies pervertė savo politinį ir socialinį kapitalą į ekonominį ir pranyko iš viešosios arenos. Tik labai maža dalis buvusių sovietinių politinių veikėjų išlaikė dalį viešosios pozicijos. Naujas politinis elitas buvo suformuotas dalinai iš sovietiniais laikais buvusios pogrindinės kultūrinės ir politinės opozicijos gretų, o dalinai atrinktas iš jaunosios kartos, kuri gana sparčiai įsiveržė į daugumą viešosios sferos sričių. Tokiu būdu, auganti socialinė auditorijos poliarizacija sumišo su augančia žiniasklaidos turinio kultūrine poliarizacija.
Šiuo metu žiniasklaidoje vystosi įvairūs racionalūs-kritiški diskursai drauge su pragmatiškesniais požiūriais į esamas, šiandienines socialines ir politines problemas. Galima tikėtis, jog tolesnėje politinėje ir ekonominėje politinių debatų raidoje, susikoncentravusių į problemą – “mes” kaip opozicija “kitiems”, numatomas posūkis į socio-ekonominę visuomenės dimensiją (kairė-dešinė). Tai dar labiau paskatintų įvairių politinių, socialinių ir ekonominių interesų grupių požiūrių ir interesų atstovavimą žiniasklaidoje (pavyzdžiui, nuosavybės grąžinimas. Konfliktas tarp namų savininkų ir ten gyvenančių žmonių).
Struktūriniai pokyčiai ekonomikoje suponavo naujas įtampas tarp grupių, reprezentuojančių mažėjančių ekonominių struktūrų interesus (žemdirbiai, pramonininkai) ir naujų biznio sričių grupių. Politinėms partijoms išplėtojus savo veiklą šie konfliktiški politiniai interesai imti viešai diskutuoti dar plačiau nei politinės problemos. Naujos tematikos tokiuose debatuose yra mokesčių politika, socialinės apsaugos modeliai, regioninės plėtros ir savivaldybių laisvės bei teisės ir pan. O tuo pačiu metu realiai gali būti pastebimas demokratinių tendencijų silpnėjimas žiniasklaidos turinyje – auganti komercionalizacija žiniasklaidoje lemia tai, jog racionalius debatus pakeičia auditorijai sėkmingai pateikiamos populiarios diskusijų temos, skandalai ar žymių žmonių asmeninio gyvenimo “pikantiškos” naujienos. Žiniasklaidoje nuolat jaučiamas ekonominis spaudimas, ko pasekoje ji vis labiau tampa priklausoma nuo didžiųjų klientų, perkančių reklaminį laiką, ekspektacijų. Ji vis mažiau koncentruojasi į objektyvų ir išbalansuotą skirtingų nuomonių ir požiūrių reprezentavimą.
Žiniasklaidos globalizacija, vakarietiškų masinio vartojimo standartų ekspansija ir postmodernios kultūros vertybės plinta per medijos kanalus. Vakarietiškas reklamų stilius, TV serialai, populiarios laidos ir žaidimai iš esmės propaguoja hedonistines, į save orientuotas vertybes. Mass media ir vartotojiškos kultūros įtaka nuolat auga. Tyrimų duomenimis, kuo jaunesnė karta, tuo aukščiau ji vertina hedonistines vertybes, tokias kaip malonus, lengvas, komfortabilus gyvenimas. Taip pat vis labiau akcentuojama savirealizacija, savigarba, atvirumas pokyčiams, bei aukštas statusas (galia, turtas). Galima konstatuoti, jog kultūra keičiasi į labiau individualistinę, identifikuojama post-materialistinio vystymosi pradžia.
Globalizacijos proceso įtaka yra labai kontroversiška. Jos pasekoje susidarė nacionalinių tradicijų ir modernių industrinių vertybių bei paternų “mišrainė”, susikoncentravusi aplink darbo technologijų, gerovės technologijų ir postmodernios vartotojiškos kultūros dimensiją.
Taigi, išsivadavimo procesas viena vertus buvo nacionalinio atgimimo procesas, nacionalinių kolektyvinių vertybių, paremtų bendra nacionaline istorija atkūrimas. Kita vertus postkomunistinės transformacijos reiškia liberalizaciją bei individualistinių vertybinių orientacijų iškilimą. Pokyčiai žiniasklaidoje, politinėje bei kultūrinėje sferose yra nukreipti į Lietuvos visuomenės vakarietinimą.
Šiuolaikinio žmogaus savęs suvokimas žiniasklaidos bei komunikacijos priemonių įtakoje
Kompiuteriniuose tinkluose pradėjus kurtis virtualioms bendruomenėms pakito ne tik tarpasmeninio bendravimo formos, bet ir pats “naujasis” žmogus įgijo iki šiol dar neturėtų savybių. Vienas iš svarbiausių tokio “infožmogaus” bruožų – sugebėjimas lengvai keisti savo identitetą. Dėl tokio identiteto nepastovumo, trapumo ir trumpalaikiškumo savęs suvokimo (arba savojo “Aš”) problema postmodernioje visuomenėje tampa itin aktuali. Taigi, kokia “Aš” samprata dominuoja dabartiniame būvyje ir kas įtakoja tokį efemerišką savęs suvokimą?
Aiškumo dėlei pirmiausia trumpai pristatysime modernaus “Aš” sampratą. Tai padės atskleisti skirtumus tarp modernaus ir postmodernaus savęs suvokimo teorinių modelių.
Jeigu modernybėje “aš” gali būti suvokiamas kaip universali idėja, egzistuojanti nepriklausomai nuo laiko ir istorinio konteksto (ir todėl dažnai vadinamas “vienišo nepažįstamojo” vardu). Modernybėje išskiriamas “tikrasis aš”. “Tikrasis aš” yra “aš”, suprantamas abstrakčiai, neatsižvelgiant į aplinkybių ypatingumą ir istorinį sąlyginumą. Tai nepriklausomas nuo atsitiktinai įgyjamų bruožų “aš”. Tokios kategorijos kaip klasė, išsilavinimas, įgūdžiai, tikėjimai, skoniai ir vertybės kiekviename iš mūsų yra skirtingi. Vadinasi, nei viena iš jų nedera prie modernistinio “tikrojo aš” paveikslo. Modernusis “aš” – labai abstrakti visuma. Savęs suvokimo koncepcija, kurią siūlo modernybė yra atskirta nuo istorijos, lyties, klasės, pasiekimų, vertybių, aistrų ir įsitikinimų. Tai, kas sudaro “aš” yra kažkas, kas gali būti apibūdintas nežiūrint konkretaus individo santykio su kitais. “Tikrasis aš” nėra suformuojamas, jis individui yra duotas. Tuo tarpu santykiai, kutūra, moralė, politika ir socialiniai institutai yra suformuoti. Modernusis “aš” turi sugebėjimą atsiriboti nuo santykių, kultūros, supančios aplinkos. Tuo ir pasireiškia individualizmas.
Tuo tarpu postmodernus “aš” visų pirma tai kontekstualus “aš” (situated self). Kontekstualus “aš”, priešingai nei modernusis, gyvena konkrečiame laike, istorijoje ir visuomenėje, todėl tokio “aš” savęs suvokimas neatskiriamas nuo laiko, istorijos, socialinės grupės, rasės ir kitų charakteristikų.
Kontekstualaus “aš” koncepcija, kaip ir daugelis kitų, nėra nepriekaištinga. Ji turi ir pranašumų ir trūkumų. Remiantis M.Luntley (1995, p.184-190), galima būtų išskirti tokius teorijos pranašumus:
· Kontekstualus “Aš” yra konkretesnis nei moderniškasis, kadangi jis yra patalpintas konkrečiose istorinėse aplinkybėse.
· Kontekstualus “Aš” turi konkrečias gaires, apčiuopiamas realiose socialinėse istorinėse tradicijose.
· Ši koncepcija siūlo atpažįstamą “aš”, turintį apčiuopiamų bruožų (nežiūrint trapaus ir greitai kintančio tapatumo).
· Tokia “aš” koncepcija neatsiejama nuo tam tikrų vertybių.
Nežiūrint to, kad kontekstualaus “aš” teorija pastaraisiais metais tapo labai populiari, ji tebėra pilnai neištirta ir tiksliai neapibrėžta. Ši koncepcija susiduria su daugeliu sunkumų, kylančių dėl nuoseklumo ir sklandumo stokos joje:
· Pagrindinis kontekstualaus “aš” privalumas yra tas, kad “aš” galime traktuoti realiame istoriniame kontekste. “Aš” suvokiamas kaip ypatingos istorinës situacijos, kultûros ir tradicijos agentas. Tačiau negalima pamiršti, kad šie faktoriai yra sąlyginiai. Jei atskirus individus įtakoja skirtingi faktoriai, ar galima kalbėti apie “aš” esmę? Jeigu yra kažkas, kas sudaro “aš”, tai tas kažkas turėtų padėti “aš” esmės susiformavimui ir savęs identifikacijai.
· Kontekstualaus “aš” tapatumo problema. Ši problema išplaukia iš pirmosios: “aš” sandara nulemia tapatinimąsi, tačiau tai, kas sudaro tą esmę, taip pat yra įtakota išskirtinos istorijos ir aplinkybių. Vadinasi, tai arba nelogiška arba reiškia bet kokio požiūrio į “aš” tapatumą žlugimą. “Aš”, susijęs su istorija, yra nuolat kintantis. Peršasi išvada, kad dėl nuolatinės “aš” kaitos negali būti “tikrojo aš”. Vadinasi, mėginimas patalpinti “aš” istorijoje veda prie “aš” praradimo.
Remiantis A.Giddens’u (1991), galima išskirti tokius postmodernaus požiūrio į “Aš” ypatumus: “Aš” – refleksyvus projektas, kurį vykdo pats individas. Refleksyvumas pasireiškia kaip nuolatinė kaita. Aš esu ne tai, kas esu, o kokį aš save padarau. Akcentuojami tiek psichologiniai tiek kiti veiksniai, tačiau svarbiausiu dalyku tampa savikūra. Tai nėra gilesnis savęs pažinimas, o savęs kūrimas. “Aš” nėra a priori duotybė, o lankstus individualus projektas. Akivaizdžiausiu pavyzdžiu gali būti virtualių bendruomenių nariai, turintys galimybę (ir dažniausiai pasinaudojantys ja) keisti savo portretus, prisiimant vis kitokius bruožus.
Akcentuojama laiko dimensijos svarba saviraiškai. Išskiriamos asmeninio laiko zonos (zones of personal time). Šios zonos skiriasi nuo universalių laiko matavimo standartų. Siūloma žiūrėti į laiką kaip į asmeninius gyvenimo fragmentus (lifespans) sunorminantą dydį.
Savo kūno (body) pajautimas. Kūnas nėra pasyvus objektas, kuriame slypi ego, o dalis veiksmo sistemos, savijautos ir savižiūros (self-awareness).
Savikūroje sąmoningai įvertinamos galimybės ir rizika. Sprendimą, įvertinęs situaciją, priima pats žmogus, jis nebeateina iš išorės. Saugumas taip pat yra žmogaus vidinio pasitikėjimo savimi dimensija.
Susiformuoja autentiškumo moralė – siekis būti atviru pats su savimi. Būti atviru sau, reiškia atrasti save. Tai reiškia panaikinti emocinius bei moralinius blokus-kliūtis kurie, galbūt, yra įskiepyti vaikystėje ir trukdo pažinti save.
“Aš” raidos trajektorija neturi išorinių vertinimo kriterijų. Galimi tik vidiniai kriterijai, vidinė referencija: asmenybės integralumas, autentinio “aš” siekimas ir pan. Pirmasis ir tikrasis teisėjas yra pats individas. Vidiniai kriterijai gimsta iš to, kaip sukonstruojama ar rekonstruojama individuali gyvenimo istorija. Vidinės referencijos formavimosi gairės bei vidinės referencijos koreguotojai suformuoja ekspertines sistemas, padedančias žmogui minimizuoti riziką ir sėkmingai konstruoti gyvenimo stilių.
Kita vertus, vidinė referencija sąlygoja vidinius “aš” konfliktus. To pasekoje žmogus susiduria su problemų gausa, ypač kai kalbama apie savęs suvokimą. A.Giddens’as skiria keturias pagrindines dilemas, kurių sprendimo būdą renkasi pats individas:
1. Vienijimas prieš skaldymą (unification versus fragmentation). Tai problema, kurios esmė yra tapatumo vienybės išsaugojimas. Postmodernybėje tai nėra paprasta, kadangi individas dažniausiai atlieka ne vieną vaidmenį visuomenėje ir vysto ne vieną veiklos rūšį (pvz. jis gali būti ir studentas ir įmonės vadovas ir “žaliųjų” judėjimo narys tuo pačiu metu) . Skirtingi veiklos kontekstai gali reikalauti skirtingų elgesio formų ir tai gali paskatinti tapatumo skilimą. Tačiau taip pat egzistuoja tikimybė, kad įvyks priešingai – skirtingų aplinkų elementai gali integruotis į vieningą “aš”.
2. Bejėgiškumas prieš galingumą (powerlessness versus appropriation). Postmodernus pasaulis pasižymi socialinių struktūrų gausa. Individas jaučiasi bejėgis jų atžvilgiu. Bejėgiškumo jausmą ypač sustiprina atsiradusi distancija tarp laiko ir erdvės bei abstrakčių sistemų atsiradimas. Atsiranda tokios gyvenimo sritys ir procesai, kurių individas negali kontroliuoti. Visgi, lyginant su tradicinėmis visuomenėmis, postmodernybėje žmogus tampa daug galingesnis kontroliuodamas savo asmeninio gyvenimo įvykius.
3. Autoritetas prieš abejonę (authority versus uncertainity). Vėlyvojoje modernybėje (arba postmodernybėje) daugelyje gyvenimo sričių išnyksta lemiamas autoritetas, o tuo pačiu ir bet kokia tokio autoriteto įtaka. Egzistuoja daug autoritetų, todėl sunku nusakyti kurio įtaka didesnė ar mažesnė, be to, nėra autoriteto, kuris apimtų visas gyvenimo sritis. Tradicinėse visuomenėse vieningo autoriteto vaidmenį atliko pati tradicija. Ypač įtakingas autoritetas buvo religija, pažymėtinos ir giminystės sistemos bei vietinės bendrijos. Postmoderniame pasaulyje tebeegzistuoja kai kurie tradiciniai autoritetai, tačiau jie ištirpsta daugelio kitų autoritetų tarpe.
4. Įasmeninta patirtis prieš subendrintą patirtį (personalized versus commodified). Postmoderniais laikais išvaizda pakeičia turinį. Žmogus vaikosi trokštamas prekes ir dirbtinai sukurtus gyvenimo stilius. Vyksta aktyvus vartojimo subendrinimas. Tai nėra vien tik įprastų elgesio šablonų kaita, tai naujas reiškinys, dalyvaujantis kasdieninio gyvenimo sąlygų keitime. Ypatingą reikšmę įgyja perduodama patirtis, todėl ypač sustiprėja masinių informavimo priemonių įtaka. Tiesiogiai arba netiesiogiai individams siūlomi įvairūs gyvenimo stiliai, populiarūs veiklos modeliai. Tačiau daugelis žmonių į subendrinimo procesą reaguoja skirtingai. Jie savaip interpretuoja pateikiamą informaciją ir atsirenka bei akcentuoja skirtingus dalykus. Tai ir yra įasmeninimo proceso esmė.
Taigi, kasdieninio gyvenimo atskyrimas nuo patirties, galinčios sužadinti žmogui vidinį nerimą, sąlygojo postmoderniojo pasaulio individo gyvenimo tapimą vidiniai referiancialiu. Tačiau vidinė referencija nereiškia būti atskirtu nuo platesnio įvykių konteksto.
Postmodernybėje pokyčiai įvyko ne tik individų gyvenime, bet ir jų tarpusavio santykiuose: draugystėje, vedybose, šeimoje. A.Giddens’as šiuos pokyčius vadina artimumo transformacija. Paprastai artimumo transformacija siejama su grynų santykių (pure relationships) įsivyravimu postmoderniose seksualinio artumo ir draugystės sistemose bei privačios sferos demokratizacija. Tarp daugelio kitų pasirinkimų, kuriuos postmodernybė suteikia individui yra galimybė laisvai pasirinkti asmeninius santykius. Anot A.Giddens’o, laisvai pasirenkami santykiai ir yra gryni santykiai. Gryni santykiai postmodernybėje įgyja žaidimo elementų. Galima išskirti keletą esminių tokių santykių bruožų:
· Pagrindinis vertės matas yra individualus interesas ir pasitenkinimas. Tokie santykiai negrindžiami nei išorinėmis ekonominėmis nei socialinėmis sąlygomis. Jie egzistuoja tol, kol abu individai, įtraukti į juos, jaučia pasitenkinimą. Gryni santykiai pasižymi nestabilumu, kadangi nėra jokių išorinių veiksnių, palaikančių jų stabilumą. Jei bent vienos pusės indėlis yra didesnis nei grįžtamasis rezultatas, kurio ji sulaukia, tokie santykiai lengvai sugriūva.
· Interesų, įsipareigojimų ir pasitikėjimų kontekstualumas. Įsipareigojimas grynų santykių kontekste yra tai, kas atstoja stabilumą palaikančius išorinius veiksnius. Tuo postmoderniosios visuomenės santykiai skiriasi nuo santykių, vyravusių ikimoderniose visuomenėse. Įsipareigojimas glaudžiai siejasi su partnerių pasitikėjimu vienas kitu. Pasitikėjimą susikuria patys individai, jis neatsiranda savaime, vos užsimezgus santykiams. Ikimoderniose visuomenėse pasitikėjimą garantavo individo visuomeninė padėtis bei giminės padėtis. Tuo tarpu postmodernioje visuomenėje pasitikėjimas dažniausiai pasiekiamas per santykį su kitu žmogumi. Norėdamas, kad juo būtų pasitikima, individas turi pasitikėti savimi pats ir įrodyti kitiems esąs vertas jų pasitikėjimo.
· Santykių refleksyvumas. Partneriai nuolat tokius santykius tikrina, keldami sau klausimus “ar viskas gerai? Ar esu patenkintas (-a)?” Susidūrus su tam tikromis problemomis gryni santykiai gali būti modifikuojami. Asmeninių santykių refleksyvumas yra viso modernybės refleksyvumo sudedamoji dalis.
Nors gryni santykiai grindžiami artimumu, paprastai jiems nėra būdingas privatumo trūkumas, su kuriuo susiduriama tradicinėse visuomenėse. Gryni santykiai tik tada tampa pilnaverčiais kai pasiekiama pusiausvyra tarp partnerių autonomijos ir jų veiklos bendrumo. Kalbant apie artimumą negalima pamiršti, jog jis įmanomas ne tik seksualiniuose santykiuose, bet ir paprasčiausios draugystės atveju.
Gryni santykiai taip pat įtakoja tapatumo formavimąsi. “Aš” – tapatumas pasireiškia per savianalizę bei artimus santykius su kitu asmeniu. Individas gali vystyti keletą socialinių ryšių tuo pačiu momentu ir visi jie daugiau ar mažiau gali artėti prie grynų santykių tipo. Gryni santykiai yra labai svarbūs realizuojant refleksyvųjį “aš”.
Įsivyravus gryniems santykiams postmodernioje visuomenėje, privatus gyvenimas demokratizuojamas. Demokratija tokiame kontekste suvokiama kaip bandymas išsaugoti santykių tarp individų lygybę ir laisvę. Pasitikintis savo jėgomis, tačiau gerbiantis ir kitų sugebėjimus individas įgyja verto pasitikėjimo asmens reputaciją ir tuo pačiu tampa pilnaverčiu visuomenės nariu.
Taigi, apibendrinant Giddens’o self koncepcijos pagrindinius bruožus, reikia pažymėti, kad pirmiausia autorius kalba ne apie abstraktų “aš”, bet apie “aš”, patalpintą konkrečioje situacijoje. Ypač akcentuojamas individo refleksyvumas, pasireiškiantis individo sugebėjimu keisti savojo “aš” suvokimą. A.Giddens’as įvertina kitų visuomenės narių reikšmę atskiro individo “aš” – tapatumo formavimuisi, tačiau kaip kur kas svarbesnį pabrėžia paties žmogaus vaidmenį šiame procese. “Aš” nėra laikinas reiškinys. Jis turi konkrečią laiko dimensiją.
Gyvendamas postmodernioje visuomenėje, žmogus nuolat susiduria su gausybe galimybių. Tačiau padedamas ekspertų sistemų ir riziką mažinančių veiksnių, jis gali sėkmingai konstruoti savo gyvenimo stilių. Nors individo gyvenimas yra vidiniai referiancialus, tai nereiškia, kad jis nedalyvauja platesniame visuomeniniame gyvenime.
M. Luntley apjungia kai kuriuos moderniojo “aš” ir postmoderniojo kontekstualaus “aš” aspektus ir pateikia savitą teoriją. Jo siūlomoje teorijoje postmodernus “aš” prisiima esminius įsipareigojimus, kurie vertinami ne pagal tai kam “aš” priklauso, o kaip priklauso.
“Esminių įsipareigojimų aš” samprata, remiasi kontekstualaus savęs suvokimo idėja. Didžiausias dėmesys skiriamas įsipareigojimų konteksto pobūdžiui. Tokį savęs suvokimą legitimuoja komunitarizmo principai – tai reiškia, jog individas yra įsipareigojęs tam tikroms bendrijoms. Jis prisiima bendrijos nariams būdingą tikslą – siekti to, kas gyvenimą padaro vertingesniu. Tačiau įsipareigojimai prisiimami atsižvelgiant į konteksto pobūdį. Individo nesieja emocinis ryšys su visais bendrijos nariais. “Esminių įsipareigojimų aš” ypač svarbu yra rasti gyvenime tikslus, kurie reikštų daugiau nei laikinus įsipareigojimus. Jis esminiai įsipareigoja tik tiems santykiams, kurių dėka jo gyvenimas tampa vertingu. Taip save suvokiantis individas pasižymi sugebėjimu atsiriboti nuo realios istorinės bei socialinės situacijos ir pažvelgti į pasaulį savomis akimis. Jo tapatumas, besikeičiant prisiimtiems įvaizdžiams, nuolat keičiasi, tačiau jo esmiškumas nepriklauso nuo istorinių – socialinių pokyčių, kadangi jis yra legitimuotas substancialaus racionalumo. Jis pats konstruoja tarpusavio santykius su kitais individais, prisiimdamas skirtingose situacijose skirtingus vaidmenis. Tačiau priešingai nei modernusis, toks “aš” sugeba įsipareigoti tam tikriems santykiams, priklausomai nuo konteksto pobūdžio. Jis nėra visiškai atskirtas nuo socialinės aplinkos.
Modernaus pasaulio “vienišas nepažįstamasis” į pasikeitusias aplinkybes reaguoja pritaikydamas ekonominį racionalumą. Modernus žmogus, atsižvelgdamas į savo poreikius ir esamą situaciją perka ar parduoda turimas nuosavybes.
Tuo tarpu “esminių įsipareigojimų aš” nėra orientuotas vien tik į savų interesų tenkinimą; jam ekonominis racionalumas nėra vienintelis lemiamas dalykas, reaguojant į pokyčius pasaulyje. “Aš”, vadovaudamasis substancialiu racionalumu, apsvarsto įsipareigojimus. Tai kūrybingas “aš”, turintis nuolat besivystančius projektus, troškimus ir tikslus, kurių prasmė koncentruojasi gyvenimo vertėje.
M.Luntley teigia, jog savęs suvokimą lemia santykiai, kuriuos mes susikuriame būdami tam tikroje priklausomybėje. Įmanoma komercinė priklausomybė ( mercantile belonging ) ir giluminė priklausomybė (obsessive belonging ).
Komercinė priklausomybė siejama su santykiais, orientuotais į maksimalios naudos sau siekimą. Žmogus tampa tos grupės, organizacijos ar klubo nariu, kuris maksimaliai atitinka jo poreikius ir keliamus reikalavimus. Tačiau jo narystė tęsiasi tik tol, kol ten siūlomos sąlygos tenkina individualius pageidavimus. Kai siūlomos sąlygos nebetenkina asmens norų, komercinis priklausymas lengvai pakeičiamas parankesniu. Tokia priklausomybė yra skirta asmeninių interesų tenkinimui, todėl kad kyla abejonė, ar ją iš viso galima vadinti priklausomybe. Jei, remiantis M.Luntley, priklausymu vadinsime tik tokį reiškinį, kuriame egzistuoja išdavystės galimybė, tai komercinis priklausymas nebus tikras priklausymas. Vieno klubo ar draugijos pakeitimas kitu, vargu ar gali būti traktuojamas kaip pirmojo ( ir net jo likusių narių ) išdavystė.
Taigi, komercinis priklausymas garantuoja tik laikiną prisirišimą, iki to momento, kol atsiras palankesnės sąlygos poreikių tenkinimui. Nors, žinoma, tai nėra taisyklė be išimčių. Visada atsiranda žmonių, kurie pirmenybę teikia gyvenimo stabilumui nei dažnai rizikingam ir stresuotam sąlygų gerinimui.
Komercinio priklausymo modelis, paremtas ekonominiu racionalumu ir šaltu naudos paskaičiavimu artimas moderniajam savojo “aš” suvokimui. Tai limituoto priklausymo atvejis, kurio negalima glaudžiai sieti su išdavystės ir lojalumo idėjomis.
Giluminė priklausomybė yra kardinaliai priešingo pobūdžio atvejis. Jis siejamas su naryste socialinėse grupėse, kuriose santykiai nepriklauso nuo naudos, gaunamos iš šių prisirišimų ar įsipareigojimų. Akivaizdžiausiu tokio priklausymo pavyzdžiu gali būti santykiai šeimoje. Santykiai ir įsipareigojimai tarp šeimos narių yra nutolę nuo ekonominio racionalumo priežasčių. Šeimos narių santykiai paprastai neturi nieko bendro su komerciniu priklausymu. Giluminis priklausymas yra ekstremalesnis nei komercinis ir yra charakterizuojamas kaip asmens pasiaukojimas. Pavyzdžiui, žmogus atsisako asmeninio gyvenimo, paskirdamas jį sergančių tėvų slaugymui senatvėje. Tačiau ekstremaliomis aplinkybėmis, nesant vilties išgelbėti artimą žmogų, rūpinimasis savimi vargu ar gali būti pavadintas išdavyste.
Jei egzistuoja priklausymo formos, įtakojančios įsipareigojimus, kurie neturi racionalaus išskaičiavimo, būdingo komerciniam priklausymui, tai dar nereiškia, kad nėra atvejų, kai tokių įsipareigojimų sulaužymas yra racionalus. Jei įsipareigojimai ir prisirišimai yra daugiau nei naudos siekis, tai jų racionalumas gali būti prasmingas.
Vis dėlto, negalima pamiršti, kad toks priklausymas taip pat yra ekstremalus. Realioje kasdienybėje ekstremumai labai retai pasitaiko. Dauguma reiškinių visada turi tiek vieno, tie kito poliaus ypatybių.
Luntley teigimu, jei jis bandytų kontekstualaus “aš” koncepciją modifikuoti visiškai atsisakydamas komercinio priklausymo modelio, tai “aš” neturėtų jokios racionalios kontrolės ir visiškai nesugebėtų įvertinti savų prisirišimų bei įsipareigojimų. Giluminio priklausymo principais besivadovaujantis “aš” solidarizuojasi su paveldėtais prisirišimais, tačiau nesugeba racionaliai jų įvertinti. Toks nesugebėjimas būdingas fragmentiškam postmoderniajam “aš” .
Taigi, jei komercinis priklausymas yra moderniojo “vienišojo nepažįstamojo” bruožas, tai giluminis priklausymas – postmoderniojo “aš”. Tuo tarpu autorius, įþvelgdamas tiek vieno, tiek kito supratimo silpnąsias puses, pasirenka tarpinę tarp šių pozicijų ir suformuoja “esminių įsipareigojimų aš“ sampratą. Taigi, galima išskirti tokias “esminių įsipareigojimų aš” charakteristikas:
1. Individas, priimdamas sprendimus, vadovaujasi ne vien ekonominiu racionalumu, būdingu moderniajam “aš”, bet ir substancialiu racionalumu.
2. “Aš” racionaliai apsvarsto ir įvertina įsipareigojimus bei priklausymą. Jis nepasineria į savas tradicijas ir priklausymą taip, kad nebūtų išlaikyta distancija tarp jo paties savęs ir supančios aplinkos suvokimo.
3. Vienas iš būdingiausių postmodernaus žmogaus bruožų yra kūrybiškumas, pasireiškiantis unikaliu savęs suvokimu, vaidmenų pasirinkimu ir jų interpretavimu.
4. “Aš” nėra izoliuotas, jis gyvena tarp žmonių ir pats konstruoja tarpusavio santykių pobūdį. “Esminių įsipareigojimų aš” nėra vienišas kaip modernusis nepažįstamasis; jis susikuria tokius tarpusavio santykius, kurie grindžiami ne vien ekonominiais paskaičiavimais, bet ir moraliniu vertinimu.
Moraliniai vertinimai užima svarbią vietą “esminių įsipareigojimų aš” sampratoje. Luntley “moralus “aš” tuo pat metu yra ir “save konstruojantis aš”. Remiantis Luntley samprotavimais, postmodernaus žmogaus pasaulis remiasi žmogiškos moralės sprendimais. Tai pasaulis, kurį individai randa atėję, tačiau tuo pačiu tai yra ir pasaulis, kurį jie patys susikuria. Individai privalo išmokti suvokti daiktus tokius, kokie jie yra, nežiūrint to, kad, galbūt, norėtų juos matyti kitokiais. Siekiama įprasminti idėją, jog tiesa nepriklauso nuo individualių norų ir sprendimų. Tiesos objektyvumas nepriklauso nuo įtakos, kurią individams daro pasaulis. Tuo tarpu jausmai, kurie apsprendžia žmogaus moralinius sprendimus, gali būti subjektyvūs tiesos atžvilgiu. Todėl galima prielaida, kad moraliniai sprendimai yra labai artimi tiesai. Moraliniai sprendimai šiuo atveju neturėtų būti suprantami kaip paprasčiausi sprendimai apie empirinius faktus. Empiriniai faktai, teigia M.Luntley, paprastai apima fizikinių mokslų faktus (1995, p.221). Faktas ir tiesa nėra vienas ir tas pats dalykas. Moraliniai sprendimai nuo elementarių mokslinių faktų skiriasi tuo, kad jie apsprendžia žmogiškąsias perspektyvas. Vertybės ir “aš” prasmės taip pat formuojamos moralinių sprendimų pagrindu.
Jeigu mūsų vertybės ir “aš” prasmės yra pačių sukonstruoti dalykai, gali kilti klausimas, kokios sąlygos yra būtinos tokiems konstruktams?
M.Luntley koncepcijoje akcentuojama keletos sąlygų būtinybė. Pirmiausia, neužtenka aklo tradicijų mėgdžiojimo. Kad ir kaip glaudžiai individas tapatina save su paveldėtomis tradicijomis, būtinas įsisąmoninimas, kad tam tikru momentu jis pirmiausia yra atsakingas už savęs kūrimą. Individų savęs modeliavimas vyksta istoriniame kontekste, socialinėse ir kultūrinėse tradicijose.
Savęs suvokimas nėra formuojamas pagal konkrečias nuorodas ar instrukcijas. Savojo “aš” suvokimas yra lavinimosi, o ne išmokimo proceso rezultatas. Jis palaipsniui įgyjamas improvizuojant gyvenimiškas situacijas. Neužtenka vaikystėje aklai įkaltų žinių apie tai, kas yra teisinga, o kas – neteisinga. Teigiama, kad reikia atsižvelgti į tai, kaip praeities kartos sprendė gyvenimo dilemas, tačiau socialinė realybė sparčiai keičiasi, todėl svarbiausias dalykas yra išmokti naujai reaguoti į naujas situacijas. Moralinio “aš” kūryba reikalauja pasinerti į kultūrą, kadangi moralinės žinios yra daugiau nei paprastas išmokimas skirti tai kas teisinga ir neteisinga. Moralinis lavinimasis yra ypatingai trapus procesas, reikalaujantis didelės patirties ir galimybių, kurių dėka individai išmoksta rinktis iš gausybės postmodernaus pasaulio suformuotų požiūrių.
Empirinių sąlygų sudarymas savęs suvokimo vystymui yra sąlyginis faktorius, apspręstas konkrečioje visuomenėje galiojančių taisyklių. Jei visuomenei nepavyksta sudaryti tinkamų sąlygų, paprastai nepavyksta pasiekti ir moralinio “savitumo” (selfhood). Tai rodo, kad moralinės žinios taip pat priklauso nuo konkrečių aplinkybių. Dažnoje visuomenėje šių aplinkybių reguliavimas yra politinių institucijų kompetencijoje. Todėl galima spėti, kad neretai nepasisekęs “savystės” kūrimas siejasi su nepasisekusia visuomenės politine situacija.
Taigi priklausomybės idėja, požiūriai į išdavystę ir lojalumą byloja apie tai, kad žmogiški jausmai yra aktyvūs ir dalyvauja priimant sprendimus apie siektinas gėrybes, bei formuojant gyvenimo vertingumo sampratą. Didžiąja dalimi būtent jausmai nulemia tiek dabarties, tiek ateities žmonių gyvenimų tikslus ir troškimus. “Aš” yra kūrybiškas, pats renkasi įsipareigojimus ir vaidmenis, todėl lengvai gali juos modifikuoti. Tarpusavio santykiuose su kitais individais jis vadovaujasi moraliniais sprendimais, sąlygotais jausmingumo, tačiau tuo pačiu remiasi ir substancialiu racionalumu.
Išvados
1. Žiniasklaida ir komunikacija atlieka reikšmingą vaidmenį formuojantis individo savęs suvokimui postmodernioje visuomenėje, kurioje pagrindine preke yra informacija.
2. Visuomenė, kurioje pagrindine ir paklausiausia preke tampa informacija parastai vadinama informacine, postmodernia, “perviršiaus” ir pan. Postmodernioje visuomenėje transformuojasi pats informacijos suvokimas ir žinojimo prigimtis. Jei modernybėje informaciją gamina ir skleidžia valstybė, tai postmodernybėje atsiranda daugybė anoniminių informacijos šaltinių (juo gali tapti kiekvienas eilinis pilietis, turintis galimybę naudotis kompiuteriniu tinklu).
3. Žiniasklaidos priemonės pateikia informaciją apie socialinius procesus, vykstančius visuomenėje, o tuo pačiu skleidžia taip vadinamą mass arba pop kultūrą. Tokios žiniasklaidos priemonių diktuojamos “mados” tiesiogiai įtakoja vertybių kaitą.
4. Atsiradus kompiuteriniams tinklams, ima kurtis naujo pobūdžio tarpusavio bendravimo ir interakcijos forma – virtualios bendruomenės. Šių bendruomenių nariai, bendrauja elektroniniu paštu, tai reiškia, jog jie nėra matomi. Tai atveria galimybes individams įgyti ne vieną, o daug tapatybių. Šių naujų priemonių atsiradimo pasekoje vartotojų socialinis statusas ir identitetas tampa sunkiai apibrėžiamas.
5. Postmoderniam individui yra būdinga savikūra. Aš esu ne tai, kas esu, bet tai kokiu aš save padarau. Tas savikūros procesas vyksta atsižvelgiant į žiniasklaidos priemonių populiarinamus įvaizdžius. Prisiimdamas tam tikrą įvaizdį aš įgyju tapatybę. Kitas ne mažiau svarbus postmodernaus “aš” bruožas – refleksyvumas, t.y nuolatinė tapatumo kaita. Įvaizdžiai postmodernioje visuomenėje greitai kaičiasi (vėl gi žiniasklaidos ir komunikacijos priemonių dėka), todėl individų tapatumas yra labai trapus.
6. Modernusis “aš”, pasižymėjęs individualizmu, transformuojasi į komunitaristiniu modeliu besiremiantį postmodernųjį “aš”. Postmodernusis “Aš” gyvena konkrečioje aplinkoje ir istorinėje situacijoje, o tai reiškia, jog jis yra kontekstualus. Kontekstualus “aš” pasižymi tokiais ypatumais: “aš” gyvena konkrečiame laike, istorijoje ir visuomenėje, todėl yra apčiuopiamas realiose socialinėse-istorinėse situacijose. Jis yra legitimuotas komunitaristinių principų. Ryšys su konkrečia bendrija siejamas emociniais įsipareigojimais. Kontekstualus “aš” yra neatsiejamas nuo vertybių.

Literatūros sąrašas
1. Bauman,Z. (1991). Modernity and Ambivalence. London:Routledge.
2. Bieliūnas, M., “Lietuvos Internetas: progresas ar depresija?”, psl.35, Infobalt Laikas Lietuvos informacijos technologijų, telekomunikacijų ir raštinės įrangos įmonių asociacijos leidinys. 99/4 spalis.
3. Blumas Patrickas, “Kam priklauso žiniasklaida”, psl.19-20 Europos Dialogas Europos Integracijos Žurnalas, 1998/5 Rugsėjo-Spalio mėn.
4. Giddens, A. (1991). Modernity and Self Identity: Self and Society in the Late Modern Age. Cambridge: Polity Press.
5. Giddens, A. (1992). The Consequences of Modernity. Cambridge: Polity Press.
6. Gudauskas, R., Undzėnas, V., Informacinės visuomenės kūrimo procesas Lietuvoje, psl. 10-13, Infobalt Laikas Lietuvos informacijos technologijų, telekomunikacijų ir raštinės įrangos įmonių asociacijos leidinys. 99/4 spalis.
7. Luntley, M. (1995). Reason,Truth and Self.London: Routledge.
8. Pietaris, Darius, Kur tu, informacijos visuomene? (Pažangos praraja), psl.32-33, Infobalt Laikas Lietuvos informacijos technologijų, telekomunikacijų ir raštinės įrangos įmonių asociacijos leidinys. 99/4 spalis.
9. Gerbner, G. (1999) ‘The Storys We Tell’, Peace Review, Mar99, Vol. 11 Issue 1, p9, 8p.

Leave a Comment