Savivaldybes

ĮŽANGA

Tarpukario Lietuvoje kaip ir kiekvienoje civilizuotoje valstybėje centriniai valdžios organai nebuvo vienintelė valdžia. Valsčiuose, apskrityse ir miestuose gyventojai per savo išrinktas atstovaujamąsias įstaigas – vietos savivaldybes – galėjo savarankiškai tvarkyti įvairius reikalus.
Vietos savivalda pas mus, tik neseniai pradėjęs megztis teorijos ir praktikos vaisius. Todėl atsakyti į klausimą, kas yra savivalda, ne taip paprasta.
Kiekvienos savivaldybės paskirtis – kurti, tobulinti ir pertvarkyti ekonominę, socialinę – kultūrinę ir ekologinę valdomos teritorijos sandarą, derinant savivaldžios bendruomenės ir valstybės interesus. Vadinasi, savivaldybės turi užtikrinti, kad gyvenvietės, apylinkės, rajono, miesto gyyventojai savarankiškai spręstų visus teritorijos raidos, aplinkos apsaugos klausimus, taip pat garantuoti piliečių teisių ir laisvių realizavimą.
Plėtojant vietos savivaldos principus, svarbu išsiaiškinti kokiomis sąlygomis įmanoma realiai tokius principus realizuoti. Nemažiau svarbu įsisąmoninti, kokią naują kokybę savivalda suteikia visuomenės ir žmonių kolektyvų raidos perspektyvai, o ko ji iš anksto negali duoti, kokios ekonominio ir socialinio vystymosi problemos esant savivaldai išsisprendžia ir kokios išskyla papildomai.

1. Savivaldybių atsiradimas ir raida

Kokiu gi būdu pas mus susiformavo vietos savivalda, savarankiškai atliekanti (valstybės) funkcijas?
Savivaldos idėja atsirado dar viiduramžiais. Ji buvo suvokiama kaip korporatyvinė santvarka ir traktuojama kaip diduomenės viešpatavimui. Korporatyvinėje santvarkoje lygias teises turinčių individų sąjunga vykdyti savo bendruomenės funkcijas tam tikram laikotarpiui perduoda išsirinktam atstovui. O diduomenės viešpatavimo (valstybėje) atveju, priešingai, valstybės funkcijų vykdymas yra perduodamas ce

entralizuotam profesionalių tarnautojų aparatui.[1, p.39]
Vakarų pasaulio šalyse vietinė valdžia vykdoma per savivaldybes. Jos realizuoja valstybės teritorijos padalionio arba valstybės gyventojų kitokios (nacionalinės, religinės) grupės, organizacijos, institucijos teisę savarankiškai spręsti tam tikrus specialių įstatymų numatytus vietos arba vidaus reikalus. Vietos valdžios organai turi savo nuosavybę – municipalinį ekonomikos sektorių. Jis paprastai apima tai, kuo pas mus „rūpinosi“vietinės pramonės, komunikalinio ūkio, buitinio gyventojų aptarnavimo ministerijos. Municipalitetų įmonėse gaminamos palyginti pigios prekės ir tiekiamos visiems gyventojų sluoksniams prieinamos paslaugos. Tokia savivalda yra atsiradusi gana seniai. Pirmosios ją įgijo miestiečių bendruomenės tuo metu, kai atskiros gyvenvietės gavo miestų teises.
Buržuazinių revoliucijų metu buvo populiarios prigimtinių bendruomenės teisių, laisvosios bendruomenės teorijos. Pastarosios skelbė, kad vietos bendruomenė yra senesnė už valstybę, todėl vietos bendruomenei priklauso savo reikalų tvarkymo neepriklausomai nuo valstybinės valdžios teisė. XIX a. viduryje susiformavo valstybinės savivaldybės teorija, kuri valstybės ir vietos reikalų tvarkyme pirmenybę teikė centro valdžiai.
Lietuvos Respublikoje laikytasi centro valdžios krypties. Savivaldybių uždaviniai ir veikla buvo vertinama kaip valstybinio pobūdžio darbas. Pačios savivaldybės reiškėsi kaip valstybės atitinkamos dalys ir praktiškai rūpinosi tam tikrais vietos gyventojų reikalais, juos realiai sprendė.
Savivaldybės mūsų krašte savo istoriją pradėjo skaičiuoti prieš 600 metų. Ją sąlyginai galima skirstyti į tokius etapus: savivaldos ištakos ir tvirtėjimas; reformos ir kontrreformos viešpataujant Lietuvoje carinei valdžiai; ta
autinių savivaldos organų kūrimasis ir veikla; dabartinis ekonominio savarankiškumo plėtros laikotarpis.[2, p.4]
Savivaldos ištakos Lietuvoje gana senos: tai Magdeburgo bei Kulmo savivaldos teisių suteikimas Lietuvos miestams, ir seimalių veikla.[3, p.9] Žinoma, kad savivaldybės Lietuvos miestuose ir kaimuose kūrėsi 1918-1919 m. Tačiau savivaldybių mūsų krašte šaknys kur kas senesnės, siekia XIV-XV a., kai miestai pradėjo gauti Magdeburgo teisę. Vokiečių prekybos centro Magdeburgo savivaldos teisė – pati pirmoji, kelis amžius (nuo XIV-XV a. Iki XVI-XVII a.) stabili ir patikima Lietuvos miestų savivaldos forma.
Magdeburgo teisė leido miestiečių bendruomenėms turėti miesto valdžią (magistratą), atskirą teismą ir miestiečių rinktų prisiekusiųjų, patiems reguliuoti amatus ir prekybą. Lietuvoje Magdeburgo teises pirmieji gavo Vilniaus gyventojai (1387 m.), vėliau, XV ir XVII a., ji buvo suteikta ir kitiems miestams – Kaunui, Trakams, Merkinei, Veliuonai, Žiežmariams ir kt. [3, p. 9]
Kulmo teisė buvo Magdeburgo teisės savotiška atmaina, suteikianti savivaldos teisę ne tik miestams, bet ir valstiečių gyvenvietėms. Ji buvo suteikta Medininkams (dabar Varniai) 1491, Nidai 1610, Juodkrantei 1697 metais. [3, p.9]

1. Vietos savivaldos apibrėžimas

Įvairiuose visuomenės raidos tarpsniuose žmonės skirtingai suvokė demokratiją ir vieną jos pasireiškimo formų – savivaldą. Tai priklausė nuo gyventojų politinio brandumo, laikmečio savybių, teisinės kultūros ir pan.
Bendriausiąja prasme demokratiją galima traktuoti kaip vieną valdžios pasireiškimo formų. Demokratinė valdžia skelbia, kad jos veikla orientuota tenkinti vi

isuomenės daugumos valią, pripažįsta piliečių lygiateisiškumą ir laisvę.
Demokratiją sunku įgivendinti, piliečių tiesiogiai neįtraukus į visuomenės valdymo procesą ir sprendimų priėmimą politiniais, ūkiniais, kultūriniais, ekologiniais bei kitais savivaldos bendruomenei rūpimais klausimais.
Įvairiuose oficialiuose Lietuvos ir užsienio institucijų pasklebtuose dokumentuose savivalda apibrėžiama nors ir panašiaia, bet nevienodai.
Dabar galiojančiame Vietos savivaldos įstatyme nurodoma, kad „vietos savivalda – tai Lietuvos Respublikos teritorijos administracinio vieneto gyventojų išrinktos vietos valdžios institucijų teisė ir reali galia pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus laisvai ir savarankiškai savo atsakomybę reguliuoti bei tvarkyti visuomenės reikalus ir tenkinti vietos gyventojų poreikius“.
Europos vietos savivaldos chartijoje vietos savivalda traktuojama taip:
„Vietos savivalda reiškia vietos valdymo organų teisę ir galią įstatymo ribose savo atsakomybe ir pagal vietos gyventojų interesus reguliuoti ir valdyti didžiąją viešųjų reikalų dalį.
Šią teisę įgivendina tarybos ar susirinkimaim kuriuos sudaro slaptu balsavimu tiesioginių, lygių ir visuotinių rinkimų metų išrinkti nariai ir kurie gali turėti joms pavaldžius vykdomuosius organus. Ši sąlyga neatmeta galimybės kreiptis į piliečių susurinkimus, rengti referendumus ar naudoti bet kurią kitą tiesioginę piliečių dalyvavimo formą, kur tai leidžia įstatymas.“
Tarptautinės vietos savivaldybių sąjungos Pasaulinėje vietos savivaldos deklaracijoje savivaldos koncepcija apibrėžiama taip:
„Vietos savivalda reiškia vietos valdžios teises ir pareigas savo atsakomybe reguliuoti it tvarkyti visuomeninius reikalus vietos gyventojų interesų vardan.
Šią teisę įgyvendina as
smenys arba atstovaujantieji dariniai, periodiškai laisvai išrinkti remiantis visuotine ir lygia rinkimų teise, bei jų vyriausieji administratoriai, kurie taip pat turi būti išrinkti arba paskirti išrinkto darinio atstovų.“
Lietuvos Respublika, siekianti narystės Europos Sąjungoje, yra pasirašiusi Europos vietos savivaldos chartiją, kuri pateikta ratifikuoti (tvirtinti įgaliotinių sudarytą tarptautinę sutartį) Lietuvos Respublikos seimui. Tai reiškia, kad mūsų valstybė įsipareigoja suderinti vietos savivaldą reguliuojančius įstatymus su chartijos nuostatomis ir laikytis visų joje įtvirtintų principinių reikalavimų. [2, p.7]

3. 1918 – 1931 metų savivaldybių apžvalga

Lietuvos Respublikos vietos savivalda atsirado ir formavosi itin sudėtingomis sąlygomis, įveikdami daugybę sunkumų, kuriuos sukėlė ne tik svetimos jėgos, bet ir visuomenės pirštaravimai, savivaldos tradicijos nebuvimas.
Savivaldybių kūrimas 1918 m. pabaigoje – tai Lietuvos žmonių politinės kūrybos ir šalies valdžios bendrų pastangų rezultatas. Lemiami veiksniai kuriant vietos savivaldybes buvo gyventojų iniciatyva, siekimas patiems tvarkyti savo kasdieninius reikalus.
Dėl šalies lietuviškos valdžios silpnumo, nepakankamų ryšių su provincija savivaldybių kūrimosi procesas buvo daugiau stichiškas, trūko organizuotumo.
Nors pirmosios savivaldybės – parapijų, valsčių, apskričių komitetai, miestų Tarybos –buvo suformuotos įvairiais būdais, bet jos visur vykdė panašias funkcijas, sprendė gyventojams aktualias problemas: rūpinosi piliečių ir turto apsauga, maisto produktų tiekimu, vargdieniais, švietimu ir kitais reikalais.
1919 m. pradžioje savivaldybių kūrimąsi ir veiklą didžiojoje Lietuvos teritorijos dalyje nutraukė bolševikų invazija. Bolševikai, sunaikinę vietos valdžią, sudarė vadinamus revoliucinius komitetus, kurie buvo jų atrama valsčiuose ir apskrityse, padėjo valdyti okupuotos Lietuvos žemes.
Nuo 1919 m. pavasario Lietuvos Vyriausybė palaipsniui į savo rankas perėmė vadovavimą savivaldybių kūrimui. Savivaldybių struktūra buvo pertvarkoma, unifikuojama. Iš bolševikų išvaduotose apskrityse ir miestuose savivaldybės buvo sudarytos iš naujo.
Vietos savivaldą įteisino 1919 m. spalio 10 d. priimtas Savivaldybių įstatymas, nustatęs valsčių, apskričių ir miestų savivaldybių statusą bei funkcijas. [4, p. 135] Savivaldybių įstatymas suformavo savivaldybių sistemos pagrindus, reglamentavo jų funkcijas ir veiklos sritis.
Buvo nustatytos tokios vietos savivaldybės: valsčių, apskričių ir miestų. Miesteliai, kuriuose gyveno daugiau kaip 3 tūkst. Žmonių, galėjo tvarkytis valsčių teisėmis kaip atskira savivaldos grandis. Miestai, turintys 10 tūkst. Ir daugiau gyventojų, savo valdomojoje teritorijoje šeimininkavo apskričių teisėmis.
Savivaldybių sprendžiamieji organai – tarybos, vykdomieji – valdybos. Valsčiaus valdybai vadovavo viršaitis, miesto tarybai – burmistras.
Savivaldybių įstatymas smulkiai reglamentavo savivaldybių darbo kryptis ir apimtį, netgi procedūrinius dalykus. Savivaldybių kompetencijai buvo priskirta devyniolikos sričių įvairiausi klausimai. Jos turėjo ne tik sudaryti savo sąmatą, bet ir rinkti valstybinius mokesčius, tvarkyti ūkį, steigti švietimo ir socialinės globos įstaigas, ligonines, tiesti kelius, gatves, statyti tiltus ir t.t Lėšų gaudavo iš gyventojų mokesčių rinkliavų, natūrinių prievolių, valstybės subsidijų, paskolų, savo įmonių ūkinės veiklos.
Apskričių ir miestų savivaldybės turėjo teisę savo kompetencijos ribose priimti privalomus įsakymus. Jie buvo išleidžiami „tvarkai, ramybei ir švarai palaikyti, susisiekimui tvarkyti, privatiniam ir valstybės turtui saugoti ir vietos gyventojų išlaikymui patikrinti“
1919 m. spalio 10 d. Savivaldybių įstatymas – svarbus Lietuvos Respublikos valstybinis aktas, padėjęs teisinius politinės ir ekonominės valsčių, apskričių ir miestų savivaldos sistemos, jų veiklos formų kokybinės raiškos pagrindus. Įstatymau įsigaliojus baigėsi pradinis vietos savivaldybių susikūrimo ir įsitvirtinimo etapas.[2, p. 53-54-58-59]
1920 m. visuotiniuose demokratiniuose vietos valdžios rinkimuose pirmą kartą Lietuvos istorijoje išrinktos savivaldybės, kuriose savo atstovus turėjo visi gyventojų sluoksniai, visų Lietuvoje gyvenančių gausesnių tautybių, religinių konfesijų atstovai. Didelės rinkėjų dalies pasyvumas rinkimuose liudija, kad jų pilietinė branda buvo nepakankama, o entuziazmas ir optimizmas – svarbūs 1918 metų politikos veiksniai – išseko.
Seimų demokratijos laikotarpiu savivaldybių padėtis ir veiklos sąlygos buvo nevienodos. Steigiamojo seimo metais visos Lietuvos partijos pripažino vietos savivaldą, laikė ją svarbia. Savivaldybių vaidmuo tuo metu buvo gana didelis, jos turėjo nemažos įtakos ir politikos gyvenimui.
Savivaldybių rinkimai 1921 ir 1924 metais buvo reikšmingi besiformuojančiai Lietuvos demokratijai – išryškino visuomenės sluoksnių interesus, partijų veidą, žmones vertė apsispręsti, užimti vienokią ar kitokią poziciją, nebūti abejingais, pasyviais gyvenimo stebėtojais. Lietuvos politinės partijos savivaldybių rinkimuose dalyvavo aktyviai, įnirtingai kovojo tarpusavyje. Daug jų atstovų buvo išrinkta į vietos valdžią, kur jie bandė įgyvendinti savo partijų tikslus.
1923 m. pradėjus vykdyti valdymo centralizacijos politiką, šalies ie vietos valdžios santykiai labai įsitempė, susikomplikavo. 1924 metais Seimo priimtos savivaldybių įstatymo pataisos sumažino vietos savivaldos savarankiškumą ir vaidmenį. Dėl to kilo Savivaldybių gynėjų sąjūdis, vadovaujamas Kauno burmistro J.Vileišio, miestų savivaldybės susivienijo į Lietuvos miestų sąjungą, 1926 m. pradėjo leisti savo laikraštį „Savivaldybių balsas“, paaštrėjo partijų tarpusavio kovos.
Lietuvos savivaldybių istorijoje yra ypač svarbūs 1924 metai. Jie žymi produktyviausio savivaldybių plėtotės etapo (1920 – 1924 m.) pabaigą. Iki 1924 m. vidurio vietos savivaldos formavimasis tęsėsi, buvo ieškoma efektyvesnių darbo formų ir metodų, ūkinių ir socialinių problemų optimalių sprendimų. Savivaldybių įstatymo pakitimai 1924 metais situaciją pakeitė į blogąją pusę, nes savivaldybių savarankiškumo apribojimas ėmė smukdyti savivaldybininkų iniciatyvumą ir kūrybiškumą.
1926 m. antroje pusėje savivaldybininkai per koalicinę M.Sleževičiaus Vyriausybę ėmėsi priemonių savivaldybių apribojimamas panaikinti, vietos valdžiai vekti palankioms sąlygoms sudaryti. Tačiau padaryti tai nespėta. 1926 m. gruodžio 17 d. Perversmas perbraukė savivaldos reformų, vykdytų „iš kairės“, planus.
A.Smetonas ir A.Voldemaro valdžios savivaldybių politika iš esmės buvo kitokia negu ankstesnkų valdžių. Autoritarinė valdžia siekė maksimaliai apriboti vietos savivaldybių savarankiškumą, paversti jas valstybės prezidento ir Vyriausybės valios vykdytojomis. Po gruodžio 17-osios perversmo Lietuvoje įvestas režimas vis labiau slopino ir gniuždė savaivaldybių įniciatyvą, administracijos presas vis labiau spaudė vietos valdžią, kurios savarankiškumas ir aktyvumas vis mažėjo. Savivladybės neteko jims reikalingos kairiųjų partijų – Lietuvos socialdemokratų ir valstiečių liaudininkų – paramos, nes šios partijos buvo išstumtos iš valdžios ir politikos.
Įgyvendindami savo siekius tautininkai parengė atnidemokratiškus 1929 m. ir 1931 m. savivaldybių įstatymus, kurie atėmė rinkimų teises iš daugumos rinkėjų. Vietos savivaldai buvo suduotas pats skaudžiausias iš visų iki tol patirtų smūgių. Nors ketvirtajame dešimtmetyje savivaldybės nebuvo paleistos ir oficialiai vietos savivalda Lietuvoje tebeveikė, savivaldybės didžia dalimi tapo biurokratinėmis įstaigomis, kurias kontroliavo Vidaus reikalų ministerija.
Lietuvos Respublikos vietos savivaldybių istorija – tai daugybės įvairių tautybių šalies piliečių visuomeninė veikla, kurioje svarų įnašą paliko šimtai savaivaldybininkų. Žymūs savivaldybininkai buvo susitelkę Šiauliuose ir Kaune – vietos savivaldos kūrimo ir gynimo sąjūdžio centruose, kur veikė tokios ryškios asmenybės: savivaldybių kūrėjas advokatas K.Venclauskis, populiarusis Šiaulių burmistras J.Sondeckis, Kauno burmintras J.Vileišis, Kauno Tarybos pirmininkas S.Volfas ir k.t. Šie išsilavinę, talentingi žmonės buvo įsitikinę savivaldybininkai, gyventojų savivaldos įstaigose dirbo sumaniai, energingai priešinosi tautininkų vyriausybių politikai, varžiusiai savivaldą. Jie gerai suprato, kad be savivaldos neįmanoma ir demokratija. [4, p.135-136-137]

4. Savivaldos organizavimo principai

Savivalda įgyvendinama remiantis tam tikrais principais. Vietos savivaldos įstatyme nurodyti tokie principai:
• Savivaldybės ir valstybės interesų derinimas
• Tiesioginis toje savivaldybėje gyvenančių Lietuvos Respublikos piliečių dalyvavimas savivaldybėsės tarybos rinkimuose, apklausose, gyventojų sueigose, peticijose
• Savivaldos institucijų ir jų pareigūnų atskaitingumas gyventojams
• Viešumas ir reagavimas į gyventojų nuomonę
• Teisėtumas ir socialinis teisingumas
• Ekonominis savarankiškumas
Remiantis Europos vietos savivaldos chartija ir Pasauline vietos savivaldos deklaracija galima konstatuoti, kad deklaruojami panašūs, nors ie neidentiški savivaldos įgyvendinimo principai. Atkreiptinas dėmesys į tokius aspektus:
1. Vietos savivaldos teisė turėtų būti deklaruota Konstitucijoje ir įteisinta įstatymu.
2. Savivaldai būdingas teritorinis principas; ji aprėpia tam tikrą bendruomenės dalį, kuri gyvena tam tikroje fiksuotoje teritorijoje. Valdant ir tvarkant toje teritorijoje gyvenančios bendruomenė reikalus, jai atstovauja renkama taryba. Teritorinis principas taip pat svarbus tvarkant savivaldybių turtą, planuojant ir įgyvendinant biudžetą, kuris yra kiekvienos savivaldos egzistavimo pagrindas. Vienas biudžeto formavimo šaltinių turėtų būti vietos mokesčiai, renkami savivaldžioje teritorijoje.
3. Vietos savivaldos institucijų veikla neturi prieštarauti šalyje galiojantiems įstatymams. Jos turi galaudžiai bendradarbiauti su jų teritorijoje esančiomis valstybinėmis, visuomeninėmis ir politinėmis organizacijomis, siekti, kad kiekvienas gyventojas galėtų laisvai dalyvauti sprendžiant jiems rūpimus klausimus. Savivaldos institucijų veikla turi būti vieša ir neužmaskuota.
Savivaldos institucijosms deleguojamos ir kai kurios valstybės funkcijos. Pasaulinė vietos savivaldos deklaracija ir Europos vietos savivaldos chartija nurodo, kad ten, kur įgaliojimai vietos valdžiai yra deleguojami centrinės ar regioninės valdžios, savivaldybei turi būti suteikiama teisė įgyvendinti įstatymus atsižvelgiant į vietos sąlygas.
4. Savivaldos teisė turi būti įgyvendinama per tarybas ar analogiškus darinius, kuriuos renka vietos bendruomenė.
5. Savivaldos institucijos turi reguliariai informuoti apie savo veiklą. Tai turėtų būti daroma sušaukiant gyventojų susirinkimus, kuriuose viešai atsiskaitoma savivaldybės gyventojams apie vykdomus ir atliktus darbus. Į gyventojų nuomonę ir reikalavimus taryba turi reaguoti ir stengtis juos praktiškai įgyvendinti, atsižvelgdama į teisėtumą ir socialinio teisingumo reikalavimus.
6. Vietos valdžia priskirtoms funkcijoms vykdyti privalo turėti savus finansus – savo biudžetą. Jį sudarant būtina laikytis šių pagrindinių principų:
• Biudžetas turi būti taupus, subalansuotas, atviras ir viešas.
• Biudžeto išlaidas turėtų iš esmės padengti biudžeto pajamos.
• Biudžetas privalo užtikrinti planų vykdymo tęstinumą, t.y. vienais biudžetiniais metais pradėtus darbus tęsti kitais biudžetiniais metais.
Įgyvendinant savivaldą, taip pat tikslinga skatinti privačią nuosavybę ir verslininkystę, paslaugų vietiniams gyventojams plėtimą, teritorinės informacijos sistemos kūrimą.
7. Vis svarbesnis ir labiau akcentuojamas visuomenės ir valstybės veiklą regalmentuojantis subsidiarumo principas. Jis reiškia, kad viską, ką gali išspręsti ir susitvarkyti pati bendruomenė (savivaldybė), ji turi turėti teises ir galimybes tai daryti. Šis principas galioja ir valstybės ar savivaldybės santykiuose su piliečiu. Tai, ką gali išspręsti pats pilietis, neturi imtis spręsti savivaldybė ar valstybė. [3, p. 7-8]

5. Lietuvos Respublikos Konstitucija

Lietuvos Respublikos konstitucija priimta 1992 m. spalio 25 d. referendumu. Ji pakeitė Laikinąjį Pagrindinį įstatymą, priimtą atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę 1990 m. Pagrindinės normos, reglamentuojančios savivaldybių veiklą, aprašytos Konstitucijos X skirsnyje „Vietos savivalda ir valdymas“:
• Savivaldos teisė laiduojama įstatymo numatytiems valstybės teritorijos administraciniams vienetams (119 str.)
• Savivaldos teisė įgyvendinama per savivaldybių tarybas, renkamas trejiems metams, remiantis visuotine, lygia ir tiesiogine teise, slaptu balsavimu. (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1996 12 12 119 staipsnio pakeitimo įstatymo Nr. VIII-32 redakcija)
• Savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir vavarankiškai (120 str.)
• Savivaldybės turi teisę sudaryti ir tvirtinti savo biudžetą, įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita numatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas (121 str.)
• Savivaldybių tarybos dėl jų teisių pažeidimo turi teisę kreiptis į teismą (122 str.)
• Savivaldybės gali įsigyti nuosavybėn ne žemės ūkio paskirties žemės sklypų, reikalingų jų tiesioginei veiklai skirtiems pastatams statyti bei eksploatuoti (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1996 06 20 47 straipsnio papildymo įststymo Nr. I-1390 redakcija) [5, p.30-31

6. Vietos savivaldos įstatymas

Tai pagrindinis vietos savivaldą reglamentuojantis įstatymas.
Vietos savivaldos įstatymas:
• Nustato bendrą savivaldos institucijų organizavimo ir veiklos tvarką.
• Padalija savivaldos institucijų kompetenciją į savarankiškąją ir valstybės pavestąją (deleguotoją), nustato skirtingą savivaldos institucijų savarankiškumo ir atsakomybės laipsnį
• Įteisina savivaldos ekonominės veiklos pagrindą – savivaldybės nuosavybę, nustato savivaldybės finansų tvarkymo bendruosius reikalavimus
• Nustato valstybės ir savivaldos institucijų santykių pobūdį. Savivaldos institucijos nėra pavaldžios valstybinėms institucijoms
• Nustato savivaldybių veiklos teisines garantijas, kurios užtikrina joms teisinę gynybą ir nuostatą, kad savivaldybių teisės negali būti varžomos ar ribojamos, išskyrus Lietuvos Respublikos įstatymų numatytus atvejus.
Vietos savivaldos institucijos pagal įstatymo priskirtą savarankiškąją kompetenciją tui veikimo, iniciatyvos bei sprendimų priėmimo laisvę, kiek tai leidžia galiojantys teisiniai aktai.
Pagal Vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnį savivaldos institucijų savarankiškoji kompetencijaįgyvendinama per savivaldybių tarybas. Taryba priima svarbiausius sprendimus. Kai kuriuos savarankiškosios kompetencijos klausimus savo sprendimu įstatymas jai leidžia perduoti vykdomosios institucijoms – merui arba valdybai.
Savarankiškoji tarybos kompetencija yra nustatyta įstatymu, o kitų savivaldos institucijų savarankiškoji kompetencija yra išvestinė, t.y. suteikta tarybos, tačiau abiem atvejais vietos savivaldos institucijų priimti sprendimai turi vienodą galią.
Savivaldos institucijos turi teisę pačios sukurti taisykles, kurias tvirtina taryba ir kurių privalo laikytis visi toje savivaldžioje teritorijoje gyvenantys ar atvykę iš kitur gyventojai. Už šių taisyklių pažeidimus įstatymu yra numatyta administracinė atsakomybė. Savivaldybės taip pat turi teisę skirti pareigūnus, kurie kontroliuotų, kaip laikomasi taisyklių.
Savivaldos institucijos, priimdamos sprendimus valstybės pavestosios kompetencijos klausimais, vadovaujasi įstatymais, Vyriausybės nutarimais ir kitais poįstatyminiais aktais.
1. Savarankiškoji kompetencija:
• Komunalinio ir ūkio tvarkymas (vandens tiekimas, surinkimas, valymas, šilumos tiekimas, šiukšlių surinkimas ir tvarkymas, teritorijos valymas ir tvarkymas, kapinių priežiūra, turgaviečių organizavimas ir k.t.)
• Vietinių kelių ir gatvių tiesimas, remontas, priežiūra
• Keleivių vežimas visuomeniniu transportu vietiniais maršrutais
• Vietinių rinkliavų nustatymas, kainų ir tarifų už teikiamas paslaugas tvirtinimas
• Teritorijos planavimas, kraštovaizdžio objektų steigimas ir tvarkymas
2. Valstybės pavestoji kompetencija:
• Civilinė metrikacija
• Savivaldybių ir valstybinių, privataus kapitalo įmonių, visuomeninių organizacijų registro tvarkymas
• Antrinės gyventojų sveikatos priežiūros įgyvendinimas
• Valstybinių parkų (nacionalinių ir regioninių) valdymas
• Savivaldybių policijos, civilinės ir priešgaisrinės saugos organizavimas
3. Savivaldybių funkcijos valstybės bendrojoje kompetencijoje ir kitos įstatymais pavestos funkcijos:
• švietimas (vaikų ir jaunimo bendrojo lavinimo bei papildomo ugdymo organizavimas)
• bendrosios ir etnokultūros puoselėjimas
• socialinė politika (šalpa, paslaugos, rūpyba)
• pirminės gyventojų sveikatos priežiūros organizavimas, sergamumo prevencija]
Vietos savivaldos institucijų kompetencija pateikta 1 priede. [3, p. 12-13-14]

7. Savivaldybių veiklos teisinė priežiūra

Kaip savivaldybės laikosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų, kaip jos vykdo Vyriausybės sprendimus, prižiūri apskričių viršininkai Apskrities valdymo įstatymo nustatyta tvarka.
Apskrities viršininkas, nusprendęs, kad vietos savivaldos institucijų sprendimai pažeidžia piliečių ar organizacijų teises, nevykdomi Vyriausybės nutarimai, savo įgaliojimus įgyvendina viena iš šių formų pasirinktinai:
• rašo motyvuotą teikimą savivaldos institucijoms, kuri neteisėtai priėmė sprendimą, potvarkį ar įsakymą, vadovui, reikalaudamas tą sprendimą nedelsiant sustabdyti, svarstyti jo pakeitimo ar panaikinimo klausimą, ir apie tai praneša aukštesniajai savivaldos institucijai (tarybai, valdybai). Apie teikimo svarstymo rezultatus savivaldos institucijos privalo pranešti apskrities viršininkui: dėl savivaldybės tarybos sprendimo – per savitę po artimiausio tarybos posėdžio, dėl savivaldybės valdybos ir nekolegialiai priimtų aktų – per dvi savaites po teikimo gavimo.
• Savo potvarkiu sustabdo įstatymas prieštaraujančio sprendimo vykdymą ir teikia motyvuotą reikalavimą tą sprendimą priėmusiai institucijai, kuri privalo reikalavimą apsvarstyti posėdyje ir dėl jo priimti sprendimą.
• Rašo savivaldybės tarybai, valdybai ar merui reikalavimą, kad šie neatidėliodami vykdytų Vyriausybės nutarimą, ir prašo nurodyti laiku raštu pranešti apie reikalavimo įvykdymą.
Sustabdytieji savivaldos institucijų sprendimai negali būti vykdomi, kol ginčas nebus galutinai išspręstas per nustatytą terminą savivaldybėje arba teisme.
Jeigu savivaldybės taryba ar jos vykdomosios institucijos atsisako vykdyti apskrities viršininko reikalavimą arba laiku nepraneša apie reikalavimo ar Vyriausybės nutarimo įvykdymą, taip pat jeigu šios institucijos per savaitę po artimiausio tarybos posėdžio nepanaikina savo ar joms pavaldžių institucijų (valdybos, mero, administratoriaus, seniūno) neteisėtų aktų arba priima naują sprendimą, taip pat prieštaraujantį įstatymams, apskrities viršininkas per 10 dienų apskundžia šiuos aktus ar pareigūnų veiksmus teismui, o apie Vyriausybės nutarimo nevykdymą praneša Vyriausybei.
Savivaldybės viduje už savivaldos institucijų finansinės veiklos priežiūrą atsako savivaldybės kontrolierius. Jis, neviršydamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir tarybos sprendimų nustatytų įgaliojimų, prižiūri, kaip naudojamos savivaldybės biudžeto lėšos, ar teisėtai, tikslingai ir efektyviai eksploatuojama savivaldybės nuosavybės bei savivaldybei patikėta valstybės nuosavybė.
Mokesčių ir kitų apskaičiavimą bei sumokėjimą kontroliuoja Valstybinė mokesčių inspekcija.
Piliečių skundus dėl savivaldybių pareigūnų biurokratizavimo ir piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi tiria Seimo kontrolieriai. [3, p.15-16]

8. Vietos savivaldos institucijos, jų kompetencija, veiklos formos
8.1. Vietos savivalda valstybės viešosios valdžios sistemoje

Viešoji valsžia atliekamas funkcijas santykinai skirstoma į tris valdžios grupes:
• Įstatymus leidžiančiąją
• Įstatymus vykdančiąją
• Įstatymus ginančiąją
Lietuvos Respublikos viešosios valdžios sistema pavaizduota 2 priede.
Vietos savivaldos institucijos priklauso įstatymus vykdančiosios valdžios grupei. Vietos savivaldos teisė įstatymu laiduota žemesniesiems administraciniams vienetams – savivaldybėms. Aukštesniuosiuosiuose administraciniuose vienetuose – apskrityse valdymą organizuoja Vyriausybė. Apskrities valdymas yra dudėtinė valstybės valdymo dalis. Apskrities viršininkas ir jo administracija nelaikomi atskira valdžios grupe. Todėl Lietuvoje yra santykinai dvi atskiros valdžios institucijų grupės – valstybės valdžios ir vietos valdžios institucijos.[3, p.26] 2 priedas

8.2. Vietos savivaldos institucijos, jų kompetencija, veiklos formos

Vietos savivaldos institucijasm jų kompetenciją, veiklos formas, santykius su kitomis institucijomis ir teisines garantijas apibrėžia Vietos savivaldos įstatymas. Įstatyme numatytos šios vietos savivaldos institucijos:
• Renkama atstovaujamoji – savivaldybės taryba
• Vykdomoji – savivaldybės meras arba savivaldybės meras ir savivaldybės valdyba (sudaroma tarybos sprendimu)
• Kontrolės – savivaldybės kontrolierius
Per du mėnesius nuo pirmojo naujai išrinktos tarybos posėdžio sušaukimo dienos turi būti išrinkti savivaldybės meras, mero pavaduotojas, savivaldybės kontrolierius, suformuotos tarybos institucijos, patvirtinta savivaldybės administracijos struktūra, tarybos statutas.
Savivaldos institucijų įgaliojimai pasibaigia, kai į pirmąjį posėdį susirenka naujai išrinkta taryba. Pirmajame tarybos posėdyje atsistatydina meras, valdyba ir kontrolierius, o taryba paveda jiems eiti pareigas iki bus suformuotos savivaldos vykdomosios institucijos, perimti dokumentai ir priskirtosios materialinės vertybės. [3, p.26-27]

8.2.1 Savivaldybės taryba

Savivaldybės tarybą sudaro savivaldybės tarybos nariai, kuriuos trejiems metams renka savivaldybės teritorijoje gyvenantys gyventojai.
Taryba įgyvendina valstybės laiduotą savivaldos teisę ir turi juridinio asmens teises.
Tarybos įgaliojimai
Pagal savarankiškąją kompetenciją ir tarybą:
• Renka bei atleidžia iš pareigų merą ir mero pavaduotoją.
• Sudaro komitetus, o nutarusi – ir valdybą, administracinę bei kitas komisijas, keičia jų sudėtį, tvirtina mero pasiūlytas komitetų ir komisijų pirmininkų kandidatūras.
• Nustato administracijos struktūrą, etatų skaičių, jų darbo užmokesčio fondą.
• Tvirtina tarybos statusą.
• Tvirtina kainas ir tarifus už savivaldybės įmonių teikiamas gyventojams paslaugas.
• Priima sprendimus įsteigti, reorganizuoti as likviduoti veikiančias pagal Valstybės ir savivaldybinių įmonių įstatymą savivaldybės įmones ir organizacijas.
• Įstatymų nustatyta tvarka steigia ir tvarko savivaldybės saugomas teritorijas, kraštovaizdžio objektus.
• Gali teikti finansines lengvatas savo sąskaita įmonėms, steigiančioms naujas darbo vietas, tenkinančioms kitus būtiniausius gyventojų poreikius.
• Tvirtina želdinių apsaugos, miestų ir miestelių tvarkymo ir švaros, prekybos turgavietėse ir kitas taisykles, už kurių pažeidimą įstatymų nustatyta administracinė atsakomybė.
• Įgyvendina kitas įstatymų paskirtas funkcijas
Taryba, vykdydama valstybės pavestąją kompetenciją:
• Paveda savivaldos institucijoms atlikti civilinės metrikacijos funkcijas, tvarkyti savivaldybės ir valstybinių bei privataus kapitalo įmonių, visuomeninių organizacijų registrą, valdyti valstybinius (nacionalinius ir regioninius) parkus.
• Kartu su atitinkamomis valstybinėmis institucijomis organizuoja savivaldybių policiją, civilinę ir priešgaisrinę saugą.
• Įgyvendina kitas įstatymų paskirtas funkcijas
Tarybos veikla
Taryba sudaro komitetus, komisijas ir kitus įstatymų numatytus organus. Taryba savo įgaliojimus vykdo svarstydama ir sręsdama klausimus tarybos, komitetų bei komisijų posėdžiuose, frakcijų ir grupių pasitarimuose. Taryba svarstomais klausimais priima sprendimus, organizuoja jų įgyvendinimą ir kontrolę. Taryba savo darbą paprastai planuoja tarybos statuso nustatyta tvarka.
Tarybos posėdžiai paprastai yra vieši. Tarybai leidus, juose gali dalyvauti ir pasisakyti Seimo bei Vyriausybės nariai, apskrities viršininkas, savivaldybės kontrolierius. Į tarybos posėdžius kviečiami įmonių, įstaigų, organizacijų ir gyventojų atstovai, kurie gal pasisakyti, pranešę merui ne vėliau kaip likus trims dienoms iki posėdžio. [3, p.27-28-29]

8.2.2 Savivaldybės valdyba

Jei taryba nusprendžia savo įgaliojimų laikui iš tarybos narių sudaryti kolegialią vykdomąją instituciją – valdybą, ji turi būti suformuota nustatant jos narių skaičių ne vėliau kaip per du mėnesius nuo pirmojo posėdžio sušaukimo dienos.
Į valdybą įeina meras, mero pavaduotojas. Valdybos nariu gali būti tik tarybos narys.
Valdybos kompetencija
Valdyba, vykdydama savo įgaliojimus:
• Tarybai pavedus, nustato kainas ir tarifus už savivaldybės įmonių teikiamas gyventojams paslaugas.
• Organizuoja tarybos patvirtintų programų įgyvendinimą savivaldybės teritorijoje.
• Kontroliuoja, ar tikslingai ir teisėtai naudojami savivaldybės įsteigti fondai.
• Kartu su kitomis valstybės institucijomis rengia ir įgyvendina prevencines priemones, gyventojų gelbėjimą nuo katastrofų, stichinių nelaimių, epidemijų, likviduoja jų padarinius.
• Šaukia gyventojų susirinkimus, kuriuose ne rečiau kaip katą per metus pateikia informaciją apie savivaldybės reikalus, taip pat kartą per metus ir pagal reikalavimus atsiskaito už savo veiklą tarybai.
Valdybos darbo organizavimas. Valdybos nutarimai
Valdybos veiklos forma yra posėdžiai. Posėdžiai teisėti, jei juose dalyvauja ne mažiau kaip du trečdaliai valdybos narių. Sprendimai priimami posėdyje dalyvaujančių narių balsų dauguma. Valdybos sprendimus pasirašo meras. Meras turi teisę kreiptis i tarybą, jei mano, kad baldyba priėmė sprendimą, kuris yra nepalankus ar nebūtinas savivaldybės juridiniams ar fiziniams asmenims. [3, p.31-32]

8.2.3 Meras, mero pavaduotojas

Jeigu savivaldybėje yra daugiau kaip 300 tūkstančių gyventojų, renkamas mero pirmasis pavaduotojas ir mero pavaduotojas. Meras ir jo pavaduotojai renkami slaptuoju balsavimu.
Mero kompetencija
Mero įgaliojimai apibrėžti Vietos savivaldos įstatyme, tarybos statuse, kituose įstatymuose. Mero pavaduotojas vykdo mero jam pavestus įgaliojimus, taip pat atlieka mero pareigas, kai pastarojo nėa.
Vykdydamas įstatymų numatytus įgaliojimus, meras priima potvarkius, kuriais:
• Tvirtina administracijos etatus ir administracijos darbuotojų atlyginimus
• Derina administratoriaus pasiūlytas administracijos padalinių vadovų, jų pavaduotojų kandidatūras
• Tvirtina seniūno veiklos nuostatus, nustato seniūnų atlyginimus
• Nustatytu laiku priima gyventojus
Jei sudaroma kolegiali vykdomoji institucja – valdyba, mers jai vadovauja, pirmininkauja posėdžiams, pasirašo sprendimus savarankiškosios kompetencijos klausimais ir turi teisę nepasiraštyti valdybos sprendimų valstybės priskirtosios kompetencijos klausimais, jeigu šie, jo nuomone, prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams ar Vyriausybės nutarimams. [3, p. 32 – 33]

8.2.4. Kontrolierius

Kontrolierius – tai vietos savivaldos institucija, kurią savo įgaliojimų laikui skiria taryba. Kontrolieriumi gali būti Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį išsilavinimą. Kontrolierius skiriamas slaptuoju balsavimu ir laikomas paskirtu, jeigu už jo kandidatūrą balsavo nustatyto viso tarybos narių skaičiaus dauguma. Tokia pat tvarka skiriamas kontrolieriaus pavaduotojas.
Kontrolieriaus kompetencija.
Kontrolierius:
• Leidžia įsakymus savo kompetencijos klausimais
• Vadovauja kontrolieriaus tarnybai, priima į darbą ir atleidžia tarnybos darbuotojus
• Teikia tarybai išvadas dėl savivaldybės biudžeto vykdymo, dėl nebiudžetinių lėšų ir fondų naudojimo
• Tarybos, jos komitetų, mero siūlymu arba savo iniciatyva organizuoja patikrinimus bei revizijas administracijoje, savivaldybės įmonėse, įstaigose, organizacijose, teikia savivaldybės institucijos išvadas ir siūlymus dėl patikrinimų ir revizijų rezultatų.
• Atleika kitus veiksmus, užtikrinančius nustatytų pažeidimų pašalinimą

8.2.5. Seniūnas

Seniūnas yra savivaldybės pareigūnas seniūnijoje – tarybos nustatytoje ir jam administruoti priskirtoje savivaldybės teritorijos dalyje. Seniūnas paprastai turi būti tos seniūnijos gyventojas – Lietuvos Respublikos pilietis.
Seniūno įgaliojimai
• Teikia merui rekomendacijas dėl socialonės globos
• Renka jo kompetencijai priskirtus statistikos duomenis
• Šaukia seniūnijos gyventojų sueigas
• Organizuoja kapinių priežiūrą
• Organizuoja rinkliavas ir vietinių mokesčių rinkimą
• Kaimo vietovėse registruoja gimimus bei mirtis, išduoda leidimus laidoti
• Tvirtina testamentus
• Liudija parašų dokumentuose tikrumą
• Vykdo kitas mero potvarkiu priskirtas funkcijas [3, p.36]

9. Vietos savivaldos sistema ir jos teisinis reglamentavimas 1990-1995m.

1990m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos valstybingumą, vietos savivaldos sistemą (savivaldos lygius, savivaldos institucijų sandarą, funkcijas ir vidinius bi išorinius santykius) reglamentavo:
1. Pagrindinis Lietuvos įstatymas (Konstitucija)
2. Vietos savivaldos pagrindų įstatymas (priimtas 1990 m. vasario 12 d., įsigaliojo 1990 m. kovo 26 d.)
Vietos savivaldos pagrindų įstatyme buvo nustatytosšios ypatingą reikšmę vietos savivaldos sistemos raidai Lietuvoje turėjusios nuostatos:
1. Vietos savivaldos vykdomųjų institucijų pavaldumas tik atstovaujančiosioms vietos savivaldos institucijoms, t.y. atsisakyta dvigubo vietinių valdymo organų pavaldumo principo.
2. Tiesioginis savivaldybių vietinio ūkio įmonių ir įstaigų pavaldumas tik savivaldybių institucijoms, t.y. atsisakyta dvigubo įmonių vietinio pavaldumo principo.
3. Savivaldybių nuosavybės įteisinimas, t.y. teisinių prielaidų sudarymas suformuoti antrąją viešosios nuosavybės rūšį – savivaldybių nuosavybę.
4. Savarankiškų savivaldybių biudžetų, sudaromų stabilių normatyvų bei dotacijų pagrindu, įteisinimas. [6, p.100-101]

10. Vietos savivaldos sistema ir jos teisinis reglamentavimas 1995-1998 m.

Šis laikotarpis gali būti pavadintas naujų vietos savivaldos įstatymų, priimtų 1994-1995 m., įgyvendinimo laikotarpiu.
Vietos savivaldos įstatymas, priimtas 1994 m. liepos 4 d. ir įsigaliojęs 1995 m. kovo 26 d., yra vertintinas kaip nauja kokybė, padėjusi išspręsti daugelį iki tol buvusių problemų:
1. Įstatymas nustatė naują savivaldos institucijų organizavimo tvarką:
a) atsisakyta valdžių atskyrimo principo ir savivaldybės vykdomosios institucijos sudaromos tik iš Tarybų narių, panaikinta savivaldybės Tarybos pirmininko pareigybė.
b) savivaldybės politinės institucijos atskirtos nuo savivaldybės nuolatinių vykdomųjų institucijų.
c) savivaldybės Tarybai suteikta teisė pasirinkti vieną iš kelių galimų vykdomųjų institucijų modelių; t.y. rinkti tik merą ar rinkti merą ir dar sudaryti valdybą.
d) savivaldybės Tarybai suteikta teisė savarankiškai priimti sprendimą dėl komitetų skaičiaus ir sudėties, dėl administracijos struktūros ir etatų skaičiaus, dėl savivaldybės teritorijos suskirstymo į seniūnijas būdo.
e) įsteigtos naujos administracijos vadovo – administratoriaus – pareigos.
f) merui ir valdybai suteikta teisė deleguoti seniūnui dalį jiems įstatymais numatytų funkcijų.
2. Savivaldos institucijų kompetencija padalinta į savarankiškąją ir valstybės deleguotoją, nustatant skirtingą savivaldos institucijų savarankiškumo ir atsakomybės laipsnį ją įgyvendinant.
3. Apibrėžta kiekvienos iš savivaldos institucijų kompetencija, nurodyti įgaliojimai, kuriuos galima deleguoti kitoms institucijoms.
4. Nustatytas valstybės valdžios ir savivaldos institucijų santykių pobūdis.
5. Nustatytos savivaldybių veiklos teisinės garantijos.
6. Numatytas vienintelis vietos savivaldos ekonominis pagrindas – savivaldybių nuosavybė.
Vietos savivaldos įstatymas nuo 1995 03 26 iki 1998 11 01 buvo keistas 13 kartų, tačiau ne visos pataisos yra vienodai svarbios. Šios pataisos buvo reikšmingos:
1) 1997 m. sausio 23 d. įstatymo pataisa, sudariusi galimybę seniūnui skirti ir savivaldybės Tarybos narį bei numačiusi įstatymų ir kitų teisės aktų projektų privalomą derinimą su Lietuvos savivaldybių asociacija.
2) 1997 m. vasario 25 d. įstatymo pataisa, numačiusi galimybę merui turėti patarėjus bei savivaldybės sekretoriaus pareigybę, uždraudžianti sudaryti darbo sutartis su valdybos nariais, suteikianti teisę didelėse savivaldybėse turėti du savivaldybės mero pavaduotojus.
Lietuva yra viena iš nedaugelio Europos valstybių, kurios turi valstybinį regioninį valdymo lygį. Nors Lietuvos teritorija skirstoma į apskritis, tačiau vietos savivaldos teisė laiduota tik savivaldybėms. Apskrityje specialaus įstatymo – Apskrities valdymo įstatymo – nustatyta tvarka valdymą organizuoja Vyriausybė per apskrities viršininką (ir jo administraciją), kitas tiesiogiai Vyriausybei pavaldžias struktūras. Taigi apskrities viršininkas yra Vyriausybei pavaldi, jos politiką įgyvendinanti, kontrolės funkcijas vykdanti institucija, kurios veiklos zona sutampa su apskrities teritorija.
1995 m. kovo mėnesį buvo priimtas įstatymas, sudaręs teisines prielaidas įsteigti aukščiausią savivaldybių bendradarbiavimo organizaciją – Lietuvos savivaldybių asociaciją. Įstatymas nustatė tik pagrindines jos organizavimo bei veiklos nuostatas. Asociacija buvo sukurta ne tuščioje vietoje. Lietuvoje 1991-1995 metais veikė net 4 savivaldybių sąjungos, kurios buvo įsteigtos, atsižvelgiant į savivaldybių pakopas, savivaldybių specifiką. Nors per ketverius savo gyvavimo metus jos sugebėjo bendradarbiauti savivaldybių darbuotojų mokymo, ryšių su užsienio savivaldybių organizacijomis koordinavimo, žiniasklaidos srityse (leido žurnalą), tačiau visgi per daug akcentuodavo skirtumus nei panašumus, dažnai tuo pačiu klausimu pasisakydavo priešingai, neturėjo stiprių techninių sekretoriatų. Steigiamasis Savivaldybių asociacijos suvažiavimas įvyko 1995 m. birželio mėnesį. Asociacijos nariais tapo 55 savivaldybės. Po suvažiavimo greitai buvo suformuoti Asociacijos valdymo organai. Visgi Asociacijos veiklos uždavinys buvo vienas – būti atsvara Vyriausybei.
1996 metais Lietuva pasirašė dvi bene svarbiausias vietos savivaldos tarptautines sutartis:
1) 1996 m. birželio mėnesį pasirašyta Bendroji Europos konvencija „Dėl bendradarbiavimo per sienas tarp teritorinių bendrijų ir valdžios institucijų“. LR Seimas Konvenciją ratifikavo 1997 m. balandžio mėnesį ir ji įsigaliojo 1997 m. rugsėjo 14 d.
2) 1996 m. lapkričio mėnesį pasirašyta Europos vietos savivaldos Chartija. Dėl to, kad LR Konstitucija bei įstatymai (nuo 1994 m.) buvo rengiami atsižvelgiant į Chartijos reikalavimus, dabar nekyla esminių problemų dėl Chartijos ratifikavimo. Tačiau LR Seimas iki šiol delsia tai padaryti. Tam tikrą įtaką tam daro ketinimai ratifikuoti Chartiją su keliomis išlygomis, kurios įvairių politinių partijų bei Seimo narių yra vertinimos skirtingai. [6, p.107-108-109-110-111-112-113]

11. Nauja vietos savivaldos institucijų sistema

1990 m. vasario 12 d. Vietos savivaldos pagrindų įstatymas nustatė naują vietinės valdžios sistemą Lietuvoje.Šis įstatymas įteisino vietos savivaldą ir jos institucijas.
1990 m. kovo 11 d. paskelbus Lieuvos nepriklausomybę, pagal tuometinį sovietinį administracinį teritorinį suskirtstymą buvo 44 rajonai, 12 respublikos miestų, 80 rajonų miestų, 19 miesto tipo gyvenviečių ir 427 apylinkės. Šiems administraciniams teritoriniams vienetams 1990 m. Vietos savivaldos pagrindų įstatymas suteikė savivaldos teisę.
Vietos savivaldos pagrindų įstatyme (1990 m.) nustatytos dvi savivaldybių pakopos: žemesnioji ir aukštesnioji. Žemesniosios pakopos savivaldybėms priskiriamos apylinkės (valsčiai), gyvenvietės (valsčiai) ir rajono (apskrities) miestai. Aukštesniosioms priskiriami rajonai (apskritys) ir respublikos miestai.
Žemesniosios ir aukštesniosios pakopos savivaldybėse buvo formuojamos šios institucijos:
1) Valdžios organas – Liaudies deputatų tarybos.
2) Valdymo organai:
• Apylinkės, gyvenvietės (valsčiaus) viršaitis ir rajono (apskrities) miesto meras žemesniosios pakopos savivaldybėse
• Rajono (apskrities) valdytojas bei Raspublikos miesto meras ir jų vadovaujamos valdybos aukštesniosios pakopos savivaldybėse.
3) Revizijos komisija.
Pagal vietos savivaldos pagrindų įstatymo 5-o staripsnio pirmą dalį, Liaudies deputatų taryba buvo vietos savivaldybės atstovaujamasis valstybinis valdžios organas, kuris savo teritorijoje apima ir koordinuoja kitų savivaldybės organų veiklą, vadovaujama valstybiniam, ūkiniam ir socialiniam bei kultūriniam darbui, rūpinasi racionaliu gamtos išteklių naudojimu ir aplinkos apsauga, užtikrina įstatymų laikymąsi ir Vyriausybės sprendimų vykdymą, viešąją tvarką, taip pat piliečių teisių ir teisėtų interesų apsaugą.
Vietos savivaldos reforma – tai nuolatinis viešojo administravimo institucijų struktūros tobulinimas, apimantis administarvimo tikslų ir uždavinių priderinimas prie naujų politinių ir ekonominių sąlygų, savivaldos institucijų stiprinimą, siekiant jų veiklos racionalizavimo ir modernizavimo. Sprendžiant šiuos uždavinius, parengta nauja Vietos savivaldos įstatymo redakcija. Joje numatytos šios naujos, vietos savivaldą reguliuojančios, nuostatos:
1) Savivaldybių funkcijos suskirstomos pagal sprendimų priėmimo laisvę į savarankiškąsias, priskirtąsias (riboto savarankiškumo), valstybines (valstybės deleguotas savivaldybėms, atsižvelgiant į gyventojų interesus) ir sutartines.
2) Savivaldybių institucijos suskirstomos į viešojo administravimo ir viešųjų paslaugų.
3) Nustatoma savivaldybės administracijos kompetencija. Jai perduodama savarankiškai vykdyti visas organizacines funkcijas, nereikalaujančias savivaldos institucijų sprendimų.
4) Siekiant labiau akcentuoti biudžeto vykdymo kontrolę bei savivaldybės tarybos opozicijos vaidmenį, numatytas privalomas visoms savivaldybėms tarybos Kontrolės komitetas, kurį sudaro visų į tarybų išrinktų politinių partijų atstovai.
5) Savivaldybės kontrolierius yra savivaldybės kontrolės institucija, vykdanti savivaldybės viadaus audito funkcijas.
6) Seniūnijos traktuojamos kaip viešojo administravimo institucijos. Jos administruoja dalį viešųjų paslaugų savivaldybės tarybos nustatytoje teritorijoje. Seniūnui suteikiamas politinio pasitikėjimo pagrindu paskirto įstaigos (seniūnijos) vadovo statusas.
7) Siekiant formuoti pilietinę visuomenę, numatoma nauja visuomeniniais pagrindais bendruomenės interesams atstovaujanti vietovių bendruomenių atstovai. Atstovų pagrindinė užduotis – būti tarpininku tarp bendruomenės gyventojų ir savivaldybės institucijų bei skatinti bendruomenės aktyvumą. Jų funkcionavimo mechanizmą, atsižvelgdama į vietos sąlygas, demokratiškai nustato pati savivaldybės taryba. [7, p.199-200-205-206-207]

IŠVADOS

Kiekviena savivaldybė – tai nepriklausomos Lietuvos valstybės dalelė. Bus stiprios ir veiklios savivaldybės, stipri bus ir Lietuva. Todėl savivaldybėse, jų vietinio ūkio įmonėse, įstaigose ir organizacijose labai reikalingi plačios kompetencijos, mokslo žinias įvaldę profesionalūs ir iniciatyvūs darbuotojai.

Leave a Comment