Virtuali erdvė ir jos įtaka žmogui
Nors kompiuteriniai tinklai buvo išrasti duomenų perdavimui, o ne socialinei interakcijai (Herrig, 1999) internetas daugiausia tarnauja būtent jai. Interneto istorija prasidėjo 1969 metais, kai JAV gynybos departamento agentūra surado būdą pasikeisti militarine informacija ir sujungė į tinklą keturis kompiuterius. Kiek vėliau ši sistema padidėjo iki 37 kompiuterių. Jau tada buvo pradėtas siųsti elektroninis paštas. 1984 metais Nacionalinis mokslo fondas JAV įkūrė NSFNET, kuris reiškė penkių superkompiuterių centrų tinklą. Po kelių metų ši sistema imta naudoti mokslo institucijų, valstybės tarnautojų, akademinių ir tarptautinių tyrimų organizacijų, o 1990 metais prasidėjo šiandieninio interneto egzistavimas (Liska, 1995).
Taigi pirmasis interneto tikslas buvo komunikacinis – pasikeisti informacija tarp institucijų ir žmonių. Interneto vartotojai kuria globalią bendruomenę, pagrįstą komunikacija. Pasak Alan Liska, šio tinklo vartotojai atsibūrę jame ima ko nors ieškoti. “Jie ieško arba informacijos kokiu nors klausimu, arba žmonių, su kuriais jie norėtų pakalbėti ar padiskutuoti apie jiems rūpimus dalykus” (Liska, 1995).
Bet tam, kad galėtų ko nors ieškoti, žmogus turi patekti į virtualią (arba kibernetinę) erdvę. Ji yra čia pat, regima, pasiekiama, bet iš tiesų nežinia kur. Tai virtualus pasaulis yra jos vieta, kompiuteris tėra tik tarpininkas. Neveltui komunikacija susijusi su kompiuteriu vadinama “Computer mediated communication” (CMC). Nes būtent kompiuteris suteikia galimybę naviguoti po šį pasaulį (Wooley, 1992). Kompiuterinė komunikacija sukuria virtualią erdvę, o ji yra terpė, kurioje klesti interaktyvumas.
Kibernetinė erdvė, pasak Willet, išreiškia globalios komunikacijos idėją: suteikia galimybę įvykdyti efektyvų veiksmą per atstumą (Willet). Virtualią erdvę nuodugniai ištyrinėjo Lance Strate. Pasak jo, nuo posakio “kibernetinė erdvė” susiformavo aibė neologizmų, tokių kaip: kibernetinė kultūra, kibernetinis gyvenimas, kibernetinė visuomenė ir t.t. Terminas kibernetinė erdvė buvo pritaikytas daugybei dalykų, tokių kaip telekomunikacijos, kibernetika ir kompiuterių technologija, elektroninis paštas, pokalbiai internete , kompiuterinės konferencijos, dirbtinė aplinka, hipertekstas, hipermedia ir kultūriniams pasikeitimams, tokiems kaip postmodernizmas, elektroninė kultūra, naujasis amžius ir kibernetinė kultūra. O plačiąja prasme kibernetinė erdvė buvo pritaikyta viskam nuo televizoriaus žiūrėjimo ir telefoninių pokalbių iki teatro bei uolų tapybos (Strate, 1999).
Anot šio autoriaus, kibernetinė erdvė susideda iš trijų blokų: fizinės, koncepcinės ir jutiminės erdvių. Daugiausia diskusijų vyksta dėl pastarosios, erdvės, generuotos mintyse, kai mes susiduriame su kompiuterine technologija. “Svarbu tai, – rašo L.Strate, – kad jutiminė kibernetinė erdvė skatina pasinėrimo į virtualią aplinką jausmą ir patalpina vartotoją centre, o ne periferijoje” (Strate, 1999). Kaip atskirą vienetą tyrinėtojas išskiria kibernetinės žiniasklaidos erdvę. Ji formuojasi derinant tarpusavyje fizinės, koncepcinės ir percepcinės erdvių blokus ir taip sukuria erdvės pojutį kasdieniame gyvenime (Strate, 1999). Šis erdvės pojūtis yra tarp mūsų fizinės aplinkos, mūsų jausmų ir kalbos. Kai atsiranda nauja žinaisklaidos priemonė, ji daug atneša į mūsų fizinę aplinką, ji keičia tai kaip mes naudojamės pojūčiais ir tai kaip naudojame kalbą ir kitus kodus. Šių elementų sintezė kuria naują erdvės įvairovę. Kiekviena priemonė turi savo erdvę. Elektroninė erdvė, elektroninės žiniasklaidos produktai, vaizduoja radikalų atsiskyrimą nuo ankstesnės žiniasklaidos erdvės įvairovės. Pavyzdžiui, komunikacija rašytiniu žodžiu bei spauda iš esmės yra pagrįsta autoriaus ir skaitytojo atskyrimu laike, abiejų požiūriu – kito tuo metu nėra. O elektroninė komunikacija atgaivina jausmą, kad kitas žmogus yra, nors ir per atstumą. Dėl tos priežasties nebereikia, kad koks nors žmogus būtų šalia, jei jis yra ten, kur susikerta mano virtualios erdvės ir jo akiračiai. “Taip kuriamos naujos erdvinių santykių formos,- rašo L.Strate.- kaip pavyzdžiui, nėra visiškai aišku, kur balsas yra kalbant telefonu (ar čia pat, ar kitam gale ar kažkur viduryje) ir nėra aišku kur esi tu (jutimiškai ir konceptualiai)” (Strate, 1999). Tuo būdu, susiformuoja nauja erdvės rūšis. Kaip pavyzdžiui, pokalbių kambarių erdvė yra apibrėžta ne sienų ar baldų, bet dalyvių, bendraujančių vienas su kitu (Strate,1999).
Kibernetinės žiniasklaidos erdvę Strate skirsto į estetinę, informacinę arba duomenų bei interaktyvią arba santykinę erdves (Strate, 1999). Mūsų atveju domintų pastaroji. Ji susijusi su dviejų krypčių kibernetinės erdvės aspektu. Šios erdvės pojūtis, pasak Strate, atsiranda per individo bendravimą su kompiuteriu ar su kitais kompiuterio pagalba. Jis išskiria tris žmogaus – kompiuterio santykio etapus:
Kompiuteris matomas kaip objektas;Kibernetinė erdvė transformuojasi iš “terra incognita” į “terra nova”;Kompiuteris pažįstamas. Jis ne svetima aplinka, o kibernetinė erdvė (Strate, 1999).
Mus dominanti sąvoka interaktyvumas tampa svarbiu tik trečiame kompiuterio ir žmogaus bendravimo etape, kai kibernetinės erdvės plotas kolonizuotas, paverstas dalimi asmeninės erdvės. “Mano asmeninis kompiuteris tampa mano asmenine erdve, kaip ir failas (…) ar asmeninis namų puslapis. – rašo Strate. – Namų idėja yra metafora, naudojama hiperteksto ir World Wide Web dizaino. Ar žmogaus namų puslapis yra pilis? O gal tik oro pilis?” – svarsto tyrinėtojas (Strate, 1999). Socialinę erdvę konstruojame per komunikaciją su kitais. Socialinė kibernetinė erdvė kuriama kompiuteriu tarpininkaujančios komunikacijos. Tie, kurie pajaučia grupės bendrumo jausmą, tampa bendruomenės dalimi ir tampa atsakingi už socialinę kibernetię erdvę, kurioje tai vyksta (Strate, 1999).
Mark Nunes teigia, kad milijonams naršančių po internetą kibernetinė erdvė yra reali vieta su realiais potencialais (Nunes, 1995). Ir jie teisūs taip manydami. Ir teisūs tie, kurie mano kitaip. Naršančius oi internetą galima pavadinti visaip: internautai, navigatoriai. Jie žino kelius ir takelius po mūsų tyrinėjamą virtualią realybę. Virginijus Savukynas kelia klausimą: ar galimi interneto žemėlapiai? Ir tuojau pat atsako: “Fizinė erdvė yra stabili – bent jau žmonijos istorijos požiūriu. Galima sudaryti žemėlapį ir žinoti, kad jis bus tikslus. To negalima pasakyti apie internetą. Jis keičiasi kasdien: ištisi žemynai, archipelagai, išnyra ir nugrimzta. Tai kas vakar dar buvo nauja, rytoj bus beviltiškai sena. Tačiau tai neturėtų mūsų liūdinti (Savukynas, 1999) kaip ir neturėtų liūdinti toji netvarka, kurią mes ten atrandame. Savukynas teigia, kad “internetas išvaduoja mus nuo viešosios erdvės diktato, tačiau glaudžiai apsupa naujais simulakrais” (Savukynas, 1999, p. 11) Viešojoje erdvėje, pasak jo, reikia sukurti savąjį įvaizdį ir jį išlaikyti. Internetinis bendravimas leidžia komunikaciją, nesukurdamas tokios erdvės. Jis yra iššūkis viešajai erdvei. Mes galime pasakyti savo troškimus tiems, kurių nepažįstame ir kurie nepažįsta mūsų. Savukynas palygina internetinį bendravimą su klausykla ar net psichoanlitiko kušete. Tik interneto erdvė yra pranašesnė. Čia mūsų fantazija užpildo properšas, kurios atsiranda dėl internetinio bendravimo specifikos (Savukynas, 1999).
Elektroninėse diskusijų grupėse kai kurie nariai yra tylūs stebėtojai ir “slapukai” , niekada nedalyvaujantys toje diskusijoje, kurią veda aktyvūs nariai. Įvairūs žmonės naršo po internetą skirtingais tikslais. Vieni gali turėti konkrečių tikslų, kiti gali norėti įvykdyti užduotį lankantis svetainėje, kiti paprasčiausiai gali būti interneto naršytojai, kuriems tik rūpi pažiūrėti kas gero yra internete (Ha&James, 1998).
Pasak Liske, internetas tai atskira žemė nuo šios, bet jai reikia žmonių, gyvenančių šioje žemėje, kad jis galėtų augti. Jam reikia žmonių, kurie gyventų, dirbtų, žaistų jo aplinkoje. “Šie žmonės kuria tinklo aplinką, palaiko ją ir verčia ją augti.” Jis vadina juos pionieriais apsigyvenančiais negyvenamose žemėse. Tam, kad išgyventų šiose žemėse, žmonės turi būti pakankamai pasirengę. Jie turi būti aktyvūs, kitaip liks tik stebėtojais, taip vadinamais “slapukais” . Nustatyta, kad naujienų grupėse tokie yra didžioji dauguma. Pasak Liska, jie yra tipiškas interneto fenomenas. “Tai kryžkelė tarp susidomėjimo ir drovumo” (Liska, 1995). Dauguma žmonių jaučiasi nepatenkinti arba jiems tiesiog trūksta laiko prisijungti prie diskusijų ar pranešti apie save kitiems grupės dalyviams. Internete jų yra visur ir kai jie praneša apie save, juos reikia pasveikinti, nes jie nugalėjo savo drovumą. Realiame pasaulyje tokie žmonės atrodo lyg žiūrėtų į svetimą laikraštį. Tuo, pasak Liska, realus pasaulis visiškai skiriasi nuo pasaulio tinkle. Be to, juk niekad nežinia, kas slepiasi už slapyvardžio – vyras ar moteris. “Kai bendravimas pagrįstas raštu, niekada nesuprasi, ar žmogus meluoja ar ne, tai suteikia begalinę laisvę tiems, kurie nori pabūti kuo nors kitu (Liska, 1995). “Virtualioje erdvėje aš galiu pasikeisti taip lengvai kaip aš keičiu drabužius,” – rašo “Imagologies” autoriai (Taylor&Saarinne, 1994).
Tokiu būdu kinta santykis žmogaus su pasauliu ir žmogaus su kitu žmogumi. Internetiniame pokalbyje raštas panaudojamas kaip priemonė tiesioginei komunikacijai tarp dviejų žmonių, kurie fiziškai atskirti vienas nuo kito ir niekad vienas kito nematė. Čia susiduria knygai būdingas anonimiškumas ir sinchroninis interaktyvumas, būdingas tiesioginei komunikacijai (Sandbothe, 1996). Tokiu būdu skirtumas tarp rašto ir kalbos tampa visiškai nedideliu. Kibernetinėje erdvėje viskas vyksta čia ir dabar. Tai pakeičia mūsų laiko supratimą. IRC, MUD, MOO nėra nakties. Ten visada diena. Virtualus pasaulis nepriklauso nuo saulės šviesos (Sandbothe, 1995).
Interneto tinklas mums atveria naują pasaulį. Ir tai jis atlieka kitu būdu nei kelionė automobiliu ar lėktuvu. Kai vykstame iš Berlyno į San Francisko mes taip pat atvykstame į kitą pasaulį, kuriame dominuoja kitos taisyklės ir kiti įstatymai. Bet esminiai mūsų suvokimo dalykai (erdvės, laiko, identiteto) lieka nepakitę. Kitaip atsitinka kai mes paliekam tikrą pasaulį ir persikeliame į internetą. Pasaulis tampa virtualiu. Realybės struktūra pasikeičia. Virtuali realybė užima realaus pasaulio vietą (Sandbothe, 1995).
“Kai pakeliamas telefono ragelis mes liekame ten pat, o kai kompiuteris sujungia žmones tomis pačiomis telefono linijomis, staiga ima daugintis erdvinės ir kinetinės metaforos.” – rašo Mark Nunes. Pasak jo, internetas tampa simuliacine teritorija, kuria mes keliaujame kopiuteriu/modemu kaip raudsteriu , o ekranas mums atstoja priekinį stiklą. Jis pateikia Boudrillardo mintį, kad, kaip lengvai judėjimas gali transformuotis į vizualinį patyrimą, kuriame vairuotojas/žiūrovas bendrauja su vaizdais, o ne su fiziniu pasauliu. Skirtingai nuo metaforinės fizinio pasaulio transformacijos į vaizdus ant priekinio stiklo, kibernetinė erdvė pateikia simuliaciją už ekrano (Nunes, 1995). Pagal šį modelį ekranas tampa hiperrealia transporto priemone keliaujant per išgalvotą pasaulį. Jau technologija nebeapima pasaulio, dabar ji pakeičia jį “labiau realiu nei realus: simuliacija.
“Mes pasiekėme tą momentą, – rašo M.Nunes, – kai kalbėjimui pasaulyje nebėra vietos” (Nunes, 1995). Iš tiesų rašymas yra esminė komunikacijos priemonė internete. Rašytinis žodis imasi tiesioginio vaidmens ir ima funkcionuoti taip lyg jis būtų kalba. (Nunes, 1995)
Čia prieiname prie elektroninių laiškų, švelniai mūsuose vadinamu “meilu”. Pasak Taylor ir Saarine, mūsų amžius – tai postraštingumo amžius. “Kaip rašoma postraštingame amžiuje? Į klausimą bus neatsakyta, kol mes neatskirsime postraštingumo nuo neraštingumo. Būti postraštingu, nereiškia būti neraštingu. Neraštingas nemoka skaityti, kai tuo tarpu postraštingas rašo kitaip” (Taylor&Saarinne, 1994).
Šis rašymas kitaip pasireiškia elektroniniam laiške. Atrodytų jis niekuo nesiskiria nuo tradicinio laiško popieriuje, išskyrus galimybę tuoj pat išsiųsti ir po kelių minučių gauti atsakymą. “Niekad gyvenime aš nerašiau daugiau laiškų.” – rašo knygos “Imagologies. Žiniasklaidos filosofija” autoriai. Bet taip pasakytų ir eilinis universiteto studentas. Jis taip pat pasakytų, kad šie laiškai yra visai kitokie, nei buvo praeityje, bet yra kažkur tarp priešelektroninių ir telefoninio pokalbio. Nei vien tik rašymas, nei kalba, jie yra kalba virtusi rašymu ir rašymas, kuris iš tiesų yra kalba (Taylor & Saarinne, 1994).
Egzistuoja ir kitokių elektroninio laiško ir tradicinio skirtumų: elektroninis paštas artimesnis pokalbiui nei tradicinė komunikacija popieriuje. Popieriniame dokumente yra įmanoma viską parašyti aiškiai ir nedviprasmiškai, nes auditorija neturi galimybės paprašyti paaiškinimo. Elektroninio pašto dokumentuose gavėjas iš karto gali paklausti ko nors. Elektroninis paštas kaip ir šnekamoji kalba yra labiau nerūpestinga ir dviprasmiška. Dėl tos priežasties neverta gaišti laiko tikrinant žinutę, norint įsitikinti ar nėra klaidų, ar žodžiai aiškūs, gramatika be priekaištų, jei pranešimo tikslas yra informuoti gavėją , kad jau esate pasiruošęs eiti pietauti.
Akivaizdu, kad rašytinis žodis turi trūkumą: mes negalime girdėti žmogaus balso tono, intonacijos, mimikos, gestų. Be jų elektroninis paštas nėra tokia turtinga komunikacijos priemonė kaip tiesioginė komunikacija ar pokalbis telefonu. Gavėjas gali nežinoti ar juokaujama, ar kalbama rimtai, ar pašnekovas laimingas, o gal liūdnas, susikrimtęs ar džiugus. Tam buvo sukurti taip vadinami “smileys” arba “emoticons”. Tai simboliai paimti iš standartinės klaviatūros, tam, kad būtų sukurti veidai (Liske, 1995). Pavyzdžiui 🙂 reiškia šypseną arba tiesiog : aš laimingas/a, o 😉 reiškia: aš juokauju. Tokie ženklai palengvina komunikaciją tarp interneto vartotojų, ypač tų, kurių didžioji gyvenimo dalis prabėga prie interneto. Šie “veidai” naudojami vietoj balso tono (Liska, 1995). Dar vienas būdas parodyti intonaciją – rašyti didžiosiomis raidėmis. Tai reiškia, kad pašnekovas šaukia.
Žinoma, žodžiai kompiuterio ekrane atrodo kitaip nei popieriuje ir žmogui sunkiau skaityti ekrane, nes ekrano rezoliucija nėra tokia gera kaip popieriaus, be to kartais ekranas mirga, o raidės atrodo mažesnės arba šriftas tiesiog būna nemalonus akiai, tačiau ar dėl to, kas atsisakytų kitų interneto teikiamų malonumų?
Žmogiškasis interaktyvumas internete, pasak Liska, yra toks: “Vartotojas arba klausosi diskusijų, dalyvauja jose, žaidžia žaidimus su kitais, pasikeičia asmeniniais laiškais ar tik mirksta atmosferoje” (Liska, 1995). Be to. internetas tampa stipresne priemone nei kitos komunikacijos formos dėl to, kad jis suteikia galimybę žmonėms formuoti grupes. Nepriklausomai kur gyventų žmonės susitinka pokalbių kambariuose, naujienų grupėse ir susirašinėjimo sąrašuose (Suler, 1996).
Virtualioje erdvėje žmonės gali pasirinkti vaidmenis visai kitokius negu atlieka realiame gyvenime. Pavyzdžiui, jie gali tapti burtininkais su specifiniais sugebėjimais arba dievais, galinčiais sukurti ištisą elektroninį pasaulį. Anonimiškumas taip pat suteikia galimybę eksperimentuoti išreiškiant save, išbandyti naujus būdus pateikiant save. Galima apsimesti ir pakeisti lytį ir niekas neįtars. Mašina ir žmogus veikia, kad sukurtų kibernetinę erdvę. Kritikai nerimauja, kad kibernetiniai santykiai yra paviršutiniški arba pagrįsti labiau asmeninėmis fantazijomis nei realybe. Elektroninis paštas tampa kertiniu žmonių santykiu akmeniu naujame tūkstantmetyje. Norintys jausti kito žmogaus buvimą, gali rinktis pokalbių kambarį. Santykiai grindžiami pasikeistais žodžiais, reikšmėmis, supratimu. Jie pagrįsti matymu, girdėjimu, prisilietimu. Virtuali erdvė siūlo naujus būdus žmonių bendravime, bet jis turi trūkumų: neapkabinsi savo mylimojo tokioje erdvėje. Pagaliau, kibernetinė erdvė yra priedas ar alternatyva tradiciniuose žmonių santykiuose, bet ne jų pakaitalas (Suler, 1996).
Virtuali erdvė panaši į sapnus, iš kurių pabundame ir į kuriuos vėl pasineriame. “Sapnuose neveikia įprastinės erdvės taisyklės. Sapnuojantysis gali lengvai pereiti iš vienos scenos į kitą be poreikio keliauti žeme. Vienintelis atstumas tėra psichologinis. Taip pat kaip ir žemės traukos nebuvimas. Taip pat ir kibernetinėje erdvėje vartotojas neturi jokių problemų dėl erdvės dėsnių ar fizikos. Užtenka spragtelėti ant ikonos, kad persikeltum į kitą vietą (Suler, 1996). Tėra tik vienas skirtumas tarp virtualių interneto ir sapno erdvių. Internete mes galime rinktis savo kelią, o sapnuose tai nulemia kažkas kitas (o kas, mes nežinome). Vadinasi, sapnas nėra interaktyvus?