technologijų raida

ĮVADAS

Informacijos aplink mus labai daug. Moksleiviui, norinčiam viską žinoti, bankininkui, atliekančiam operacijas su pinigais, policininkui, ieškančiam nusikaltėlio, kitų profesijų žmonėms raikia apdoroti, perduoti, saugoti informaciją. Todėl žmonės ieško būdų, kaip geriau ją surasti, apdoroti, išsaugoti. Vienas iš paieškos rezultatų, užvaldęs pasaulį, yra kompiuteris.

Kompiuteris – tai elektroninis įrenginys, skirtas žmogaus intelektiniam darbui palengvinti, būtent, apdoroti informacijai. Kompiuteris sukonstruotas taip, tarsi kopijuotų žmogaus galimybes: jis geba priimti informaciją iš aplinkos (jutikliai – klaviatūra, pelė) ir perduoti rezultatus (vaizduoklis, spausdintuvas), įsiminti ir apdoroti informaciją (atmintinė, prrocesorius), įrašyti ir saugoti informaciją, kol jos prireiks (išoriniai kaupikliai). Paprastai išskiriamos šios esminės kompiuterio galimybės: tekstų, grafikos bei vaizdų tvarkymas, matematiniai skaičiavimai, duomenų bazės, naudojimasis kompiuterių tinklu (internetu).

Asmeninio kompiuterio gebėjimas automatizuoti ne tik staklių, bet ir protinį žmogaus darbą, palyginti nedidelė kaina šiandien pasaulyje sukėlė tikrą jų pirkimo bumą. Kompiuterių sparčiai daugėja, juos įsigyja ne tik įstaigos ar mokyklos, bet ir daugelis šeimų. Asmeninis kompiuteris tampa svarbiu požymiu, apibūdinančiu visuomenės išsivystymo lygį.

Tačiau kaip ir kada atsirado kompiuteriai? Į šį klausimą pasistengsime attsakyti šiame referate.

SKAIČIAVIMO MAŠINŲ RAIDA

Naujos technikos kūrimas – tai sudėtingas fantazijos, teorijos ir praktikos persipynimas. Jis susijęs ne tik su kompiuteriais, bet ir su ganų inžinerija ar kosmonautika. Hefestas (Iliada, 18 kn.) sukūrė “protingas, auksines, mechanines tarnaites” – šiuolaikinių robotų prototipą. Tačiau nežinoma, ar

r Homeras nors kiek išmanė robotų kūrimo teorinius principus. Tuo tarpu Aristotelis, analizuodamas silogizmus, jau prieš 2300 metų sukūrė matematinę logiką – teorinį šiuolaikinių kompiuterių schemų pagrindą.

Pirmuosius mechaninius skaičiavimo įrenginius dar antikos laikais naudojo matematikai, inžinieriai bei prekeiviai. Kinijoje ir Japonijoje prieš keletą tūkstančių metų iki Kristaus gimimo jau buvo naudojami skaičiuotuvai, padaryti iš karoliukų, pritvirtintų prie specialaus rėmo (karoliukai vadinosi kalkulėmis, iš čia ir kilo terminai „kalkuliuoti“ ir „kalkuliatorius“). Ant siūlo suvertų kalkulių pozicija atitikdavo tam tikrą skaičių.

Vieną iš tobulesnių mechaninių kalkuliatorių 1642 metais sukūrė prancūzų mokslininkas Blezas Paskalis (Blaise Pascal). Šį įrenginį, pavadintą „Paskalina“, sudarė ratukai, ant kurių buvo užrašyti skaičiai nuo 0 iki 9. Apsisukęs vieną kartą, ratukas užkabindavo gretimą ratuką ir pasukdavo jį per vieną skaičių. B. Paskalio taikytas surištų ratukų principas taapo beveik visų mechaninių skaičiuotuvų, sukurtų per vėlesniu tris šimtmečius, pagrindu.

Pagrindinė „Paskalinos“ yda – labai sudėtingas įvairių operacijų, išskyrus sudėtį, atlikimas. Pirmąją mašiną, kuria lengvai atliekami visi keturi aritrmetikos veiksmai, 1673 metais sukūrė vokietis Gotfrydas Vilhelmas Leibnicas. Šis mechaninis kalkuliatorius sudėtį atlikdavo kaip ir „Paskalina“, tačiau jo konstrukcijoje G. V. Leibnicas pirmą kartą pritaikė judančią dalį – karietėlę. Ji buvo naudijama ir vėlesnėse konstrukcijose. Vis del to G. V. Leibnicą išgarsino ne jo sukurtas kalkuliatorius, o diferencialinis ir integralinis skaičiavimas. G. V. Leibnicas ta
aip pat ištyrė dvejetainę skaičiavimo sistemą, plačiai taikomą ir šiuolaikiniuose kompiuteriuose.

Tolesnis skaičiavimo mašinų raidos periodas lyg ir neturėjo nieko bendra su skaičiavimo procesu. Prancūzas Žozefas Žakaras (Joseph Jacquard) 1804 metais sukūrė visiškai automatizuotas audimo stakles, kurių darbas buvo programuojamas naudojant perfokortų rinkinį (viena perfokorta – popieriaus kortelė, kurioje tam tikra tvarka pradurtos skylutės – valdė vieną šaudyklės judesį). Ši idėja vėliau buvo panaudota skaičiavimo mašinose.

Anglų matematikas Čarlzas Babidžas (Charles Babbage), sugalvojęs dvi reikšmingiausiasmechanines skaičiavimo sistemas, dažnai vadinamas šiuolaikinės skaičiavimo technikos „tėvu“. Pirmąją mašiną, skirtą matematinių lentelių sudarymui ir tikrinimui (skaičiuojant skaičių skirtumą), Č. Babidžas sukūrė 1822 metais. Ji vadinosi skirtuminė mašina. 1830 metų pradžioje Č. Babidžas atskleidė didžiulį jos defektą: mašina atlikdavo tik vieną užduotį. Jei reikėdavo atlikti kitokią skaičiavimo operaciją, tekdavo keisti visą mašinos mechanizmą. Todėl 1833 metais jis nutarė sukurti universalią skaičiavimo mašiną ir pavadino ją „analizine mašina“. Tai būtų buvusi pirmoji programuojama skaičiavimo mašina. Ja turėjo sudaryti tokie komponentai, kaip „malūnas“ ir „sandėlys“ (pagal dabartinę terminiją – aritmetinis įrenginys ir atmintis). Instrukcijos ar komandos į mašiną būtų įvedamos perfokortomis. Tačiau realizuoti analizinę mašiną buvo labai problematiška – galiausiai ji būtų buvusi ne mažesnė už garvežį. Todėl ši mašina nebuvo sukurta. Č. Babidžas nepateikė nė vieno išsamaus jos aprašymo.beveik detalus jos aprašymas išliko iki mūsų laikų Č. Babidžo bendradarbės, grafienės, poeto lo
ordo Dž. Bairono dukters Augustos Ados Bairon Lavleis (Augusta Ada Byron – Lovelace) dėka. Grafienė Ada Lavleis vadinama pirmąja programuotoja. Jos garbei viena iš programavimo kalbų pavadinta Ada.

Č. Babidžo nuopelnas yra tas, kad analizinėje mašinoje jis pritaikė komponentus, kurie yra svarbiausi ir šiuolaikiniame kompiuteryje. Jis pirmasis suprato, kad skaičiavimo mašiną turi sudaryti penki pagrindiniai komponentai:
1. įvesties įrenginys informacijai įvesti; (Č. Babidžas naudojo Žakaro prefokortas, vėliau sėkmingai taikytas iki 1985-1986 metų.)
2. atmintis skaičiams ir programinėms komandoms saugoti; (Č. Babidžas naudojo prefokortas.)
3. aritmetinis įrenginys,vykdantis skaičiavimo procesą; (Č. Babidžas jį vadino “malūnu” (mill time); dar ir dabar šis terminas vartojamas apibrėžiant laiką, sunaudotą programos skaičiavimams.)
4. valdymo įrenginys programos vykdymui kontroliuoti;
5. išvesties įrenginys skaičiavimo rezultatams išvesti. (Č. Babidžas naudojo prefokortas ir automatinį spausdintuvą.)

Po Č. Babidžo viena ryškiausių asmenybių buvo amerikietis Hermanas Holeritas (Herman Hollerith), 1890 metais laimėjęs efektyvaus gyventojų surašymo duomenų apdorojimo konkursą. Jis taip pat naudojo perfokortas. Kiekvienos jų dvyliktoje eilių buvo galima pramušti po dvidešimt skylučių, apibūdinančių tam tikrus asmens duomenis: amžių, ūgį, lytį, gyvenamąją vietą ir t.t. Skaitant perfokorta, pro jos skylutes pralįsdavo metaliniai strypeliai, kurie leisdavo į vonelę supiltą gyvsidabrį. Strypeliam kaskart prisilietus, buvo sužadinama elektros srovė ir atitinkamas skaitiklis padidinamas vienetu. H. Holerito tabuliatorius tapo pirmąja skaičiavimo mašina, veikiančia ne mechaninių procesų pagrindu. Ji pasirodė esanti labai efektyvi, ir tai leido įsteigti firmą, ga
aminančią tokius tabuliatorius. Nuo 1924 metų iki dabar ji vadinasi IBM (International Business Machines) ir yra viena stambiausių kompiuterius gaminančių firmų.

Vokiečių inžinierius Konradas Cūzė (Conrad Zuse) nuo pat vaikystės mėgo konstruoti. 1934 metais, būdamas berlyno aukštosios technikos mokyklos studentas, pajuto, kad be galo nuobodu atlikinėti sudėtingus inžinerinius skaičiavimus, todėl ėmė kurti universalią skaičiavimo mašiną, panašią į Č. Babidžo analizinę (nors apie Č Babidžo darbus nebuvo girdėjęs).

Paeksperimentavęs su dešimtaine skaičiavimo sistema, K. Cūzė vis dėlto pasirinko dvejetainę. Nors ir nesusipažinęs su anglų matematiko Džordžo Būlio (George Boole) logika, leidžiančia atlikti elementarius veiksmus su dvejetainiai skaičiais, K. Cūzė 1936 metais sukūrė skaičiavimo mašiną Z-1, kurioje buvo pritaikyti Dž. Būlio algebros principai. Velesniame modelyje Z-2 vietoj mechaninių jungiklių jis panaudojo elektromechanines reles, o informacijai įvesti pritaikė perforuotą 35 mm pločio fotojuostą (vėliau ją pakeitė popierine). K. Cūzė tobulino savo mašiną iki 1939 metų, t.y. iki antrojo pasaulinio karo, davusio galingą impulsą skaičiavimo technikos plėtojimui.

1941 metų pabaigoje, JAV įstojus į karą, IBM firmos prezidentas pasiūlė Amerikos prezidentui savo paslaugas ir 1944 metais firma pagamino gana galingą kompiuterį „Mark-1“, turintį apie 750 tūkstančių detalių, tarp jų 3304 elektromechanines reles.

1943 metų pabaigoje Anglijoje ėmė veikti didelė skaičiavimo mašina „Colossus-1“, skirta vokiečių šifrogramoms dešifruoti.

Berlyne K. Cūzė sukonstravo Z-3 ir pradėjo projektuoti Z-4, kurioje vietoj elektromechaninių relių turėjo būti panaudotos vakuuminės elektroninės lempos. Tai būtų leidę gerokai padidinti mašinos greitį. Tačiau A. Hitleris nepalaikė šio projekto, tikėdamasis greitai nugalėti.

Nors pirmosios elektroninės skaičiavimo mašinos projektą sukūrė JAV mokslininkas Džonas Atanasovas (John Atanasoff) dar 1939 metais (karas sutrukdė šį prjektą visiškai realizuoti), tačiau tik 1945 metų pabaigoje JAV buvo sukurta galinga, grynai elektroninė (be mechaninių elementų) mašina ENIAC (Electronic Numerical Integrator, Analyser and Calculator, išvertus į lietuvių kalbą, reiškia elektroninis skaitmeninis integratorius, analizatorius ir skaičiuotuvas), kurioje sumontuotos 17468 elektroninės lempos.

1947 metais Kembridže Morisas Vilksas (Maurice Wilkes) sukonstravo mašiną EDSAC (Electronic Delay Storge Automatic Calculator – Elektroninį automatinį kalkulatorių, turintį atmintį su delsos linijomis). Skirtingai negu kitos, ji rėmėsi nauja programine aprūpinimo strategija, taigi naudojo standartines, dažnai skaičiavimams taikomas programas ir įrangą programų klaidoms aptikti.

Pirmą kartą mašinoje EDSAC panaudota operacinė sistema (OS), t.y. programų rinkinys, leidžiantis automatiškai valdyti skaičiavimo procesą. Tai sudarė geras sąlygas sparčiai kurti vis greitesnius kompiuterius, kuriuose programos žaibiškai skaitomos iš atminties ir kurie apdoroja įvairią informaciją.

KOMPIUTERIŲ KARTOS

I karta (1950-ieji metai; ENIAC, EDSAC) – didelių matmenų, menko patikimumo, galingų aušinimo įrenginių reikalaujančios, todėl ne ekonomiškos lempinės mašinos. Jose pradėta realizuoti programinė įranga, saugoma mašinos atmintyje, pavyzdžiui, operacinė sistema. Programuojama mašininiais kodais. Darbo greitis – iki kelių dešimčių tūkstančių operacijų per sekundę.

II karta (1960 metų pradžia; IBM 1401) – tranzistorinės, patikimos, ekonomiškos, nedidelės mašinos. Išorinė atmintis realizuota magnetiniuose diskuose, išmormacijai išvesti panaudoti displėjai. Programuojama algoritminėmis kalbomis, pavyzdžiui, Fortranu. Darbo greitis – iki 1 milijono operacijų per sekundę.

III karta (1964 – 1965-ieji metai; IBM S/360, B2500) – mašinos, kuriose naudojamos mikroschemos, sukurtas pirmasis mikroprocesorius „Intel 4004“, mikrokompiuteris PDP-8, pirmasis asmeninis kompiuteris „Kenbak“. Taigi prasidėjo asmeninių kompiuterių era. Buvo sukurtas grafinis manipuliatorius – pelė (mouse). Darbo greitis iki šimtų milijonų operacijų per sekundę.

IV karta (1980-ieji metai; CRAY1) – kompiuteriuose naudojamos didžiosios ir superdidžiosios integrinės mikroschemos, atsiranda globalieji telefoniniai ir kosminio ryšio kompiuterių tinklai, kompiuteriuose naudojami optiniai kompaktiniai diskai (CD-ROM) bei jų pagrindui sukurtos daugialypės terpės (multimedia).

V karta (1990-ieji metai; bendras JAV ir Japonijos projektas) – naujoji architektūra, kuri atsisako Džono fon Noimano (John von Neumann) komandų srauto principo ir pereina prie duomenų srauto principo, manipuliuojančio su daugiau nei 500 lygiagrečiai veikiančių procesorių; labai aukšto lygio programavimo kalbų (Lisp, Ada, Prologas) naudojimas; bendravimas operatoriaus kalba (kalbos analizė ir sintezė), darbo greitis didesnis nei 1 milijardas operacijų per sekundę; dirbtinis intelektas, t.y. uždavinių sprendimo automatizavimas, išvadų gavimas, manipuliacija.

PRAMONINIAI KOMPIUTERIAI

Pramoninių asmeninių kompiuterių istorija prasidėjo 1971 metais, kai du amerikiečiai Stivenas Džobsas (Steeve Jobbs) ir Stivas Vozniakas (Steeve Wozniak) garaže surinko kompiuterį, kurį pavadino „Apple I“ (obuolys). (Taip pat 1971 metais buvo sukurtas pirmasis asmeninis kompiuteris „Kenbak-1“, kurio parduota tik 40 vienetų.) Tuoj pat tokių kompiuterių įsigeidė Džobso ir Vozniako draugai. Vaikinai įkūrė kompaniją “Apple” ir jau 1976 metais rinkoje pasirodė pirmasis pramoginis asmeninio kompiuterio variantas „Apple II“, kuris buvo plačiai naudojamas namuose, įstaigose, biznio reikalams. Šio kompiuterio populiarumas išaugo ypač po to, kai į jį pirmą kartą buvo įdiegta skaičiuoklė. Vėliau paplito ir kitų kompanijų asmeniniai kompiuteriai – Atari 500, Amiga, Commodore PET.

Populiariausi iš jų yra IBM PC asmeniniai kompiuteriai. Firma IBM, anksčiau gaminusi dideles skaičiavimo mašinas („System 360“ bei „System 370“), 1981 metais, panaudodama Intel 8088 mikroprocesorių, išleido asmeninį kompiuterį IBM PC (Personal Computer), kuris ir tapo pirmuoju populiariausiu profesiniu asmeniniu kompiuteriu. Šis kompiuteris tuo metu buvo greitesnis už kitus, turėjo 5,25 colio diametro lanksčiųjų diskelių įrenginį ir kompanijos Microsoft operacinę sistemą MS DOS.
Plėtojatis mokslui ir technikai, firmos IBM pirmtaką PC keitė kiti, tobulesni, modeliai. 1983 metais IBM sukūrė kompiuterį IBM XT (eXTendend – „išplėstas“), panaudodama modernesnį Intel 8086 mikroprocesorių. Jame pirmą kartą buvo įmontuotas kietasis 10 MB atminties diskas. Tais pačiais metais “Apple” sukūrė kompiuterį “Lisa”, kuriame pirmą kartą buvo panaudota integruota programinė įranga ir grafinė vartotojo aplinka. 1984 metais buvo sukurtas kompiuteris IBM PC/AT (advanced Technology – „pažangi technologija).

1987 metais IBM pradėjo naujos kartos asmeninių kompiuterių IBM PS/2 (Personal System) gamybą.Šiuose kompiuteriuose buvo įdiegta nauja IBM ir Microsoft sukurta operacinė sistema OS/2, o duomenys jau buvo saugomi 3,5 colio diametro lanksčiuose diskeliuose.
1990 metais Microsoft sukūrė operacinę sistemą MS Winows 3.0, kuria susidomėjo daugelis programinės įrangos kūrėjų. Vartotojams labai patiko patogus grafinio bendravimo su kompiuteriu būdas – grafinė vartotojo aplinka.
1993 metais Intel sukūrė mikroprocesorių “Pentium” (AT/586). IBM ir kitos kompanijos pradėjo kurti asmeninius kompiuterius su “Pentium” mikroprocesoriais.
1995 metais sukurtos grafinės vartotojo sąsajos priemonės „MS Windows“, kurių naujausi variantai „Windows NT“ ir „Windows 95“ leidžia atsisakyti operacinės sistemos MS-DOS. Dabar vis plačiau taikomi labai didelės talpos optiniai kompaktiniai diskai (CD-ROM) ir daugialypė terpė. Šiais metais IBM išleido kompiuterius su Intel Pentium Pro mikroprocesoriais. 1995 metais asmeninis kompiuteris tapo langu į pasaulinį globalinį tinklą internetą – atsirado galimybė naudotis elektroniniu paštu (e-mail), priimti ir perduoti interneto tinklu didžiulius informacijos srautus.
1996 metais pasirodė asmeniniai kompiuteriai su mikroprocesoriumi “Pentium II”, 1997 metais – su mikroprocesoriumi “IntelPentium MMX”, 1998 metais – su mikroprocesoriumi “Pentium II for Server 450MHz”, 1999 metais jau gaminami kompiuteriai su mikroprocesoriumi “Pentium III 500 MHz”.
1999 metų spalio mėnesį Intel sukūrė mikroprocesorių Pentium III vardu “Coppermine 750MHz”. Tais pačiais metais sukuriami Pentium III, pavadinti “Xeon for Server 600 MHz, 667MHz, 733 MHz”, taip pat “Pentium III 800 MHz”.
2000 metų pradžioje ADM sukuria mikroprocesorių “Athlon 850 MHz”, taip pat mikroprocesorių, kuris peržengia 1 GHz taktinio dažnio ribą – “Athlon T 1,1 GHz”.
2000 metais Intel pristatė Pentium IV su Willamete 1,5 GHz mikroschema.
Šiandien technologijos leidžia sukurti vis galingesnius mikroprocesorius, tačiau asmeniniai kompiuteriai nebūtinai turi būti gaminami naudojant didžiausio taktinio dažnio mikroprocesorius. Tai priklauso nuo asmeninio kompiuterio paskirties, t.y kokioms problemoms spręsti jis bus naudojamas: kurti techninius ar skaitmeninius dokumentus, ruošti duomenų ataskaitas internete ir kt.

KOMPIUTERIAI LIETUVOJE

Lietuvoje kompiuteriai pasirodė baigiantis šeštajam dešimtmečiui. Jie buvo lempiniai, labai dideli, nepatikimi, be to, sudėtinga ir brangi jų eksploatacija. 1954 – 1958 metais Vilniaus elektros skaitiklių gamykla gamino pirmąsias skaičiavimo mašinėles „Vilnius“ su elektromagnetinėmis relėmis, 1960 metais pirmąjį kompiuterį įsigijo Mokslų Akademijos Fizikos ir matematikos institutas. 1961 metais jis buvo pradėtas eksploatuoti: atliko 10000 aritmetinių veiksmų per sekundę. 1963 metais Vilniaus universiteta ir Kauno politechnikos institute (dab. Kauno technologijos universitete) ėmė veikti kompiuteriai „Minsk-14“, o nuo 1971 metų – „Minsk-22“. 1964 metais Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykla pradėjo gaminti pirmuosius lietuviškus kompiuterius „Rūta“.

Vieni pirmųjų kompiuterius DVK mokymo tikslams ėmė naudoti Šiaulių 13-osios vidurinės mokyklos mokytojai (šiuos kompiuterius mokyklai padovanojo „Nuklono“ gamykla). 1986 metais „Nuklonas“ pradėjo gaminti buitinius ir mokyklonius mikrokompiuterius BK 0010Š. Tais pačiais metais Kauno politechnikos institute kartu su Kauno radijo matavimų technikos MTI mokslininkais sukurtas pirmasis originalus lietuviškas asmeninis kompiuteris „Santaka“.

INTERNETO RAIDA

Interneto (Internet) istorija prasidėjo 1962 metais. Tais pačiais metais JAV Gynybos departamento agentūra ARPA pradėjo kompiuterių tinklo projektą, pavadintą ARPA, kuris tik daug vėliau, sukūrus duomenų perdavimo ryšių tinklą TSP/IP, buvo pavadintas internetu.

Pirmieji projekto darbai buvo pradėti JAV Masačiusetso valstijos Technologijos institute (MIT). 1962 metais jaunas MIT mokslininkas D. S. Licklideris parašė darbą, kuriame išdėstė pasaulio tinklo idėją – kiekvienas žmogus, kokioje pasaulio šalyje jis begyventų, turi turėti galimybę pasiekti duomenis ir programas, kurios yra bet kurioje žemės rutulio vietoje esančiame kompiuteryje. Auvenas Sazerlandas, taip pat iš MIT, sukūrė pirmą interaktyvią grafinę programą. Buvo pradėta tirti duomenų perdavimo tinklais galimybės.

1967 metais ARPA pirmą kartą vartojo ryšių tinklo termina ARPANET. 1969 metais ryšių tinklas ARPANET įdiegtas JAV Vakarų pakrantėje. 1971 metais pademonstruotas ARPANET veikimas realiame laike, kai kompiuteriai tinkle veikia tuo pačiu metu.
1970 metais JAV tinklų darbo grupė Network Working Group paruošė protokolą NCP (Network Control Protokol). 1971 metais ta pati grupė parengė terminalo emuliacijos protokolą Telnet, kuris Įgalina kiekvieną klientą į savo displėjaus ekraną išsikviesti nutolusio kompiuterio programą, taip pat pradėjo kurti failų persiuntimo programą FTP.
1972 metais Paulas Tomilsonas parašė programą, skirtą išsiųsti elektroninį paštą ARPANET tinklu. Tam jis įvedė elektroninio pašto adreso žymėjimą user@host, kuris 1980 metais patvirtintas kaip tarptautinis standartas. 1973 metais pasirodė pirmoji publikacija apie naują protokolą TCP. 1976 metais DARPA modfikavo operacinę sistemą UNIX ir pradėjo kurti protokolą TCP/IP (IP – Internet Protokol). Apie 1980 metus, pabaigus protokolo TCP/IP projektavimo darbus, DARPA pradėjo diegti TCP/IP DARPANET tinklą. Tai buvo tikroji interneto pradžia.
1986 metais į internetą buvo sujungti JAV superkompiuterių centrai ir regioniniai tinklai. Tais pačiais metais internetas tapo pasauliniu tinklu, prie kurio jungėsi vis daugiau šalių.
Internetas yra daugelio autorių kūrinys, o hipertekstinės programinės įrangos pritaikymo kompiuterių tinkluose idėja priklauso Bernersui Lee. Jis šią idėją įgyvendino 1989 metais – sukūrė pasaulinį platųjį voratinklį (World Wide Web – WWW), populiariausią interneto informacinę sistemą, kurioje papildoma išsamesnė informacija gaunama pereinant į naujų informacinių vienetų, pasiekiamų per hipertekstinius ryšius, sistemą. 1991 metais WWW objektai buvo įkelti į internetą. 1994 metais internetas tapopopuliaria informacine sistema. WWW pasiekė ir Baltuosius rūmus.
1995 metų gegužės mėnesį kompanija Sun Microsistems pristatė programavimo kalbą Java, kuri skirta interneto darbams. Tais pačiais metais išleista Microsoft MS Windows 95 jau turėjo WWW pržvalgos programą Internet Explorer 2.0.
1997 metais prie interneto prisijungė apie 170 šalių, tarp kurių buvo Afrikos ir Okeanijos šalys. Taip patpradėjo aktyviai veikti “hakeriai”. Hacer – tai nesąžiningas žmogus, kuris nelegaliai per tinklus įsibrauna į kompiuterį, daugeliu atvejų turėdamas blogų kėslų.
Svarbiausia šių metų interneto technologija – el. komercija, el. aukcionai, el. prekyba. 1999 metais JAV Indianos valstijoje atsirado pirmasis el. bankas, iki galo teikiantis beveik visas įprastas banko paslaugas tinkle – interneto bankas.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. www.mokslai.com
2. INFORMATIKOS SKAITINIAI. KAUNAS: ŠVIESA, 1996.
3. VALENTINA DAGIENĖ. INFORMATIKOS PRADMENYS IV DALIS. VILNIUS: TEV, 2001
4. www.mokslo.centras.lt

Leave a Comment