Techninės dokumentų rengimo priemonės

Turinys:

1.Įvadas.............................. 3psl.
2.Spausdinimo mašinos........................... 4psl.
3.Elektroninės skaičiavimo mašinos...................... 4psl.
4.Kompiuteris..............................5-6psl.
5.Spausdintuvas,rūšys............................6-9psl.
7.Skeneris.............................. 9psl.
8.Skaitytuvas..............................10psl.
9.Kopijavimo aparatas..............................10psl.
10.Dokumentų archyvavimo technologija................... 11psl.
11.Audio-video technika.............................11psl.
12.Anspaudai.............................. 12psl.
13.Išvados.............................. 13psl.
14.Naudota literatūra.............................. 14psl.

Įvadas:
Šiuolaikinės informacinės technologijos leidžia efektyviai paruošti dokumentus. Tai užtikrina labai spartų jų plitimą į visas mokslo, gamybos ir privataus gyvenimo sritis.Spausdinimo mašinos, kompiuteriai, skeneriai, spausdintuvai,kopijavimo aparatai, anspaudai ir visos kitos dokumentų rengimo priemonės sujungti į sparčius duomenų perdavimo tinklus, užtikrina efektyvų gyventojų aptarnavimą, kurios yra aprašomos.Išvardijamos detalės.

Anksčiau kai dar nebuvo jokiu priemonių buvo naudojamos spausdinimo mašinos.Didžiulį perversmą saugant informaciją padarė spausdintas žodis. Išradus spausdinimo mašiną, buvo gaalima pigiai ir greitai dauginti knygas. Raštas tinka ne tik informacijai kaupti, bet ir jai perduoti. Rašytinę informaciją perduoda knygynai, bibliotekos, skaityklos. Tai – paprasčiausias informacijos perdavimo būdas. Tačiau jis lėtas.

Žmogus stengiasi automatizuoti ne tik fizinį, bet ir protinį darbą- informacijos apdorojimą. Šiam tikslui buvo sukurtos elektroninės skaičiavimo mašinos (ESM). Pirmosios ESM tik skaičiavo, tačiau jų taikymo sritis nuolat plėtėsi. Tokiomis sąlygomis teko dirbti, iš pradžių studijuojant elektroninių skaičiavimo mašinų konstrukciją ir programavimo pagrindus

Vieną iš tobulesnių mechaninių kalkuliatorių 1642 metais sukūrė prancūzų mookslininkas Blezas Paskalis. Šį įrenginį, pavadintą “Paskalina”,sudarė ratukai, ant kurių buvo užrašyti skaičiai nuo 0 iki 9. Apsisukęs vieną kartą, ratukas užkabindavo gretimą ratuką ir pasukdavo jį per vieną skaičių.
Pagrindinė “Paskalinos” yda – labai sudėtingas įvairių operacijų, išskyrus sudėtį, atlikimas. Pirmąją mašiną, kuria le

engvai atliekami visi keturi veiksmai , 1673 metais sukūrė vokietis Gotfrydas Vilhelmas Leibnicas.
Anglų matematikas Čarlzas Babidžas, sugalvojęs dvi reikšmingiausias mechanines skaičiavimo mašinas, dažnai vadinamas šiuolaikinės technikos “tėvu”. Pirmąją mašiną, skirtą matematiniu lentelių sudarymui ir tikrinimui (skaičiuojant skaičių skirtumą), Č. Babidžas sukūrė 1822 metais. Ji vadinosi skirtuminė mašina. 1833 m. jis nutarė sukurti universalią skaičiavimo mašiną ir pavadino ją “analizine mašina”. Tačiau realizuoti analizinę mašiną buvo labai problematiška – galiausiai ji būtų buvusi ne mažesnė už garvežį. Todėl ši mašina nebuvo sukurta. Č. Babidžas nepateikė nė vieno išsamaus jos aprašymo. Tačiau aprašymas buvo išsuogotas jo bendradarbės, grafienės, Augustos Ados Bairon-Lavleis dėka. Grafienė Ada Lavleis vadinama pirmąja programuotoja. Jos garbei viena iš programavimo kalbų pavadints Ada.
Č. Babidžo nuopelnas yra tas, kad analizinėje mašinoje jis pritaikė komponentus, kurie yra svarbiausi ir šiiuolaikiniame kompiuteryje. Jis pirmasis suprati, kad skaičiavimo mašiną turi sudaryti penki pagrindiniai komponentai:
1. įvesties įrenginys,
2. atmintis,
3. aritmetinis,
4. valdymo įrenginys,
5. išvesties įrenginys.
Amerikietis Hermanas Holeritas 1890 metais laimėjo efektyvaus gyventojų surašymo duomenų apdovanojimo konkursą. Jis taip pat naudojo perfokoltas. H. Holerito tabuliatorius tapo pirmąja skaičiavimo mašina, veikiančia ne mechaniniu procesų pagrindu. Ji pasirodė esanti labai efektivi, ir tai leido įsteigti firmą, gaminančią tokius tabuliatorius. Nuo 1924 metų iki dabar ji vadinasi IBM (International Business Machines) ir yra viena stambiausių kompiuterius gaminančių firmų.
Vokiečių inžinierius Konradas Cūzė paekperimentavęs su dešimtaine sk
kaičiavimo sistema, vis dėlto pasirinko dvejetainę. Nors ir nesusipažino su anglų matematiko Džordžo Būlio logika, leidžiančia atlikti elementarius veiksmus su dvejetainiais skaičiais, K. Cūzė 1936 metais sukūrė skaičiavimo mašiną Z – 1, kurioje buvo pritaikyti Dž. Būlio algebros principai. Vėlesniame modelyje Z – 2 vietoje mechaniniu jungiklių jungiklių jis panaudojo elektromechanines reles, o informacijai įvesti pritaikė perforuotą 35 mm pločio fotojuostą (vėliau ją pakeitė popierine).
1941 metų pabaigoje, JAV įstojus į karą, IBM firmos prezidentas pasiūlė Amerikos prezidentui savo paslaugas ir 1944 metais firma pagamino gana galingą kompiuterį “Mark – 1”, turintį apie 750 tūkstančių dalelių, tarp jų 3304 elektromechanines reles.
1943 metų pabaigoje Anglijoje ėmė veikti didelė skaičiavimo mašina “Colossus – 1”, skirta vokiečių šifrogramoms dešifruoti.
Berlyne K. Cūzė sukonstravo Z – 3 ir pradėjo projektuoti Z – 4, kurioje vietoj elektromechaninių relių turėjo būti panaudotos vakuuminės elektroninės lempos. Tai būtų leidę gerokai padidinti mašinos greitį. Tačiau A. Hitleris nepalaikė šio projekto, tikėdamasis labai greitai nugalėti.
Nors pirmosios elektroninės skaičiavimo mašinos projektą sukūrė JAV mokslininkas Džonas Atanosovas dar 1939 metais, tačiau tik 1945 metų pabaigoje JAV buvo sukurta galinga, grynai elektroninė mašina ENIAC (Electronic Numerical Integrator, Analyser and Calculator), kurioje sumontuotos 17468 elektroninės lempos.
1947 metais Kembridže Morisas Vilksas sukonstravo mašiną EDSAC (Electronic Delay Storge Automatic Calculator). Skirtingai negu kitos, ji rėmėsi nauja programavimo aprūpinimo strategija, taigi naudojo standartines, dažnai skaičiavimams taikomas programas ir įrangą programų klaidoms aptikti.
Kompiuterių ka
artos:
I. karta (1950 – ieji metai; ENIAC, EDSAC) – didelių matmenų, menko patikimumo, galingų aušinimo įrenginių reikalaujančios, todėl neekonomiškos lempinės mašinos. Jose pradėta realizuoti programinė įranga, saugoma mašinos atmintyje. Programuojama mašininiais kodais. Darbo greitis – iki kelių dešimčių tūkstančių operacijų per sekundę (op./s).
II. karta (1960 metų pradžia; IBM 1401) – tranzistorinės, patikimos, ekonomiškos, nedidelės mašinos. Išorinė atmintis realizuota magnetiniuose diskuose, informacijai išvesti panaudoti displėjai. Programuojama algoritminėmis kalbomis. Darbo greitis – iki 1 milijono op./s.
III. karta (1964 – 1965 – ieji metai; IBM S/360, B2500) – mašinos, kuriose naudojamos mikroschemos, sukurtas pirmasismikroprocesorius “Intel 4004”, mikrokompiuteris PDP – 8, pirmasis asmeninis kompiuteris “Kenbak”. Buvo sukurtas grafinis manipuliatorius – pelė. Darbo greitis – iki šimtų milijonų op./s.
IV. karta (1980 – ieji metai, CRAY1) – kompiuteriuose naudojamos didžiosios ir superdidžiosios integrinės mikroschemos, atsiranda globalieji telefoniniai ir kosminio ryšio kompiuterių tinklai, kompiuteriuosenaudojami optiniai kompaktiniai diskai (CD ROM) bei jų pagrindu sukurtos daugialypės terpės (multimedia).
V. karta (1990 – ieji metai; bendras JAV ir Japonijos projektas) – nauja architektūra, kuri atsirado Džono fon Noimano komandų srauto principo ir pereina prie duomenų srauto principo, manipuliuojančio su daugiau nei 500 lygiagrečiai veikiančių procesorių; labai aukšto lygio programavimo kalbų naudojimas; bendravimas operatoriaus kalba, darbo greitis didesnis nei 1 mlrd. op./s; dirbtinis intelektas, t. y. uždavinių sprendimo automatizavimas, išvadų gavimas, manipuliacija žiniomis.
Pramoninių asmeninių kompiuterių istorija prasidėjo 1971 metais, kai du amerikiečiai Stivenas Džobsas ir Stivas Vozniakas garaže surinko kompiuterį, kurį pavadino “Apple”. (Taip pat 19
971 metais buvo sukurtas pirmasis asmeninis kompiuteris “Kenbat – 1”, kurio parduota tik 40 vienetų.) Tuoj pat tokių kompiuterių įsigeidė Džobso ir Vozniako draigai. Vaikinai įkūrė firmą, ir jau 1976 metais rinkoje pasirodė pirmasis pramoninis asmeninio kompiuterio variantas “Apple – 2”.
Populiariausi iš jų yra IBM PC asmeniniai kompiuteriai. Firma IBM, anksčiau gaminusi dideles skaičiavimo mašinas, 1981 metais išleido asmeninį kompiuterį IBM PC, kuris ir tapo pirmuoju populiariausiu profesiniu asmeniniu kompiuteriu. Plėtojantis mokslui ir technikai, firmos IBM pirmtaką PC keitė kiti, tobulesni, modeliai: IBM PC/XT (1983 metai), kuriame pirmą kartą įmontuotas kietasis 10 MB atminties diskas; IBM PC/AT (1984 metai), PS/2 serijos modeliai 30, 60, 70, 80, . (1987 metai). Nuo 1993 metų gaminamas kompiuteris su “Pentium” procesoriumi (AT586). 1985 metų sukurtos grafinės vartotojo sąsajos priemonės “MS Windows”, kurių naujausi variantai “Windows 95” ir “Windows 98” leidžia atsisakyti operacinės sistemos MS – DOS. Dabar vis plačiau taikomi labai didelės talpos optiniai kompaktiniai diskai (CD ROM) ir daugialypė terpė.
Kompiuteris gali būti puikus žmogaus pagalbininkas kaupiant, saugojant, apdorojant, perduodant ar ieškant informacijos. Tačiau ir patiems reikia išsiugdyti tam tikrus darbo su informacija įgūdžius:atskirti esminę informaciją nuo perkeltinės, greitai ją įvertinti, mokėti naudotis įvairiomis informacinės technilogijos priemonėmis. Kompiuteryje esančią bei juo apdorojamą informaciją įprasta vadinti duomenimis.Sakoma, kad į kompiuterį įvedame ir iš jo gauname duomenis, o ne informaciją, nes kompiuteryje informacija susijusi su konkrečiu vaizdavimu – kodavimu. Vadinasi, konkretesniems dalykams išreikšti vartojame duomenų sąvoką, abstraktesnius – vadinti INFORMACIJA. Taigi pagrindiniai, lengviausiai nustatomi šalies kompiuterizacijos rodikliai yra bendras kompiuterių kiekis ir kompiuterių kiekis, tenkantis vienam gyventojui. 1995 m. pasaulyje buvo instaliuota 259 mln. kompiuterių, o 1996 m. pabaigoje jau 305 mln. Taigi metinis prieaugis sudarė 17,7 %. 1997 m. realizuota per 80 mln. kompiuterių. Realiai eksploatuojamų kompiuterių padaugėjo gal 50 mln., o kiti pakeitė moraliai pasenusius modelius. Buvo planuota, kad šio amžiaus pabaigoje pasaulyje bus apie 600 mln. kompiuterių, o didesniais kompiuterizacijos tempais pasižymės dabar atsiliekančios valstybės. Pažymėtina, kad per 95 % jų – tai personaliniai kompiuteriai. UNIX darbo stotys, serveriai, pagrindiniai kompiuteriai (meinfreimai), superkompiuteriai sudaro mažiau negu 5 % visų kompiuterių.Duomenų apdorojimas prasideda pirminių duom. formavimu ir pateikimu tokiu pavidalu, kad vėliau juos būtų galima automatiškai skaityti ir panaudoti kaip pradinius duom. atitinkamiems rezultatams formuoti. Taip paruošti pirminiai duom.laikomi tam tikslui skirtoje vietoje – dokumentų ir mašininių duomenų laikmenų archyve – ir naudojami rezultatams formuoti ESM.
Būtent laiko paskirstymo režimas buvo pagrindas kolektyviniams skaičiavimo centrams sukurti. Tai plačiai paplitusi kelių nepriklausomų vartotojų aptarnavimo forma, kai jie gali vienu metu kreiptis į SSM per ryšio kanalus ir priemones. Tai, kad keli vartotojai gali kartu kreiptis į mašiną, reiškia, kad mašinos veikimo greitis ir ryšiai yra tokie, kad ji gali kartu apdoroti kelias programas joms tarpusavyje nesąveikaujant. kompiuterio atmintyje įrašytomis programomis. Šios programos analizuoja (”supranta”) žmogaus perduodamas komandas.
Duomenų apdorojimo sistemos – DAS (Transaction Processing Systems TPS), kurios aptarnauja apatinį, arba elementarųjį, ūkinių procesų lygį ir skiriamos paprasčiausiems, pirminiams duomenims apdoroti – juos surinkti, registruoti, įsiminti, patikrinti, šių duomenuų pagrindu gauti nesudėtingas ataskaitas ar kitokios formos rezultatus. (Pvz.: sandėlio apskaitos sitema, parduotuvės IS pagal brūkįninį kodą).

Spausdintuvas

Spausdintuvas nėra privalomas AK komponentas. Kaip duomenų įvedimo įtaisai jie dažnai laikomi antriniais (Secondary). Spausdintuvų modeliai vienas nuo kito skiriasi vaizdo formavimo popieriuje principu. Pirmiausia išskiriami veikiantys smūgio principu (Impact) ir dirbantys be smūgio (Non-Impact). Trijų rūšių spausdintuvai: adatiniai, rašaliniai ir lazeriniai. Spalvoti spaudiniai gaunami terminiais spausdintuvais. Adatiniai (Dot-Matrix Printer) turi specialią spausdinimo galvutę su 9, 18 ar 24 adatėlėmis. Popierių įtraukia velenėlis. Tarp popieriaus ir spausdinimo galvutės dedama dažančioji juosta. Spausdinant elektromagnetiniu būdu, suaktyvintos adatėlės muša į popierių per dažančią juostą, ir atskirais taškeliais suformuojamas vaizdas. Kokybei pagerinti kiekviena eilutė spausdinama du kartus. Spausdintuvuose su 24 adatėlėm jos išdėstomos dviem eilėm po 12 su tam tikru jų perstūmimu vertikalia kryptimi. Taškeliai dengia vienas kitą, kad negalima jų atskirti. Adatiniai gana triukšmingi. Yra modelių galinčių dirbti tyliuoju rėžimu (Quiet Mode), tačiau sumažėja spausdinimo sparta. Smūgio principas yra naudingas tada, kada vienu metu reikia spausdinti kelias dokumento kopijas per kalkę. Todėl adatiniai gerai tinka pramonės įmonėse ir kitose įstaigose. Jie nėra pernelyg jautrūs popieriaus rūšiai ar formatui. Daugelis spausdintuvų turi automatinio popieriaus padavimo mechanizmą (Cut Sheet Feeder). Yra adatinių kuriais galima spausdinti spalvotai. Juose naudojama speciali įvairiaspalvė dažančioji juosta, bet kokybė gana prasta. Spausdinimo sparta priklauso nuo to kokiu rėžimu dirbama: juodraštiniu (Draft) sparčiau negu kokybišku LQ (Letter Quality). Tekstas spausdinamas sparčiau nei grafiniai vaizdai. Spaudinių kokybė priklauso nuo spausdintuvo skiriamosios gebos, kurią nusako taškų colyje skaičius dpi (Dots per Inch). Adatiniuose jis (~360 dpi) svarbus tik kai dirbama grafiniu rėžimu. Adatinis turi savo vidinę atmintį, kurioje saugojami iš AK gauti duomenys. Šios atminties talpa nebrangiuose nuo 4 iki 64 KB, brangesniuose – daug daugiau. Daugelio spausdintuvų pastoviojoje atmintyje ROM įrašomi įvairių šriftų rinkiniai. Firmos gaminančios adatinius: Epson, Fujitsu, Star Micronics, Okidata, NEC, Citizen ir kt. Rašaliniai. Hewlett Packard pagamino pirmąjį rašalinį. Jų spausdinimo galvutė turi labai plonas tūteles – mikropurkštukus. Į galvutę įstatomas specialus indas su skystu rašalu, kuris mikrodalelių pavidalu pro mikropurkštukus patenka ant popieriaus. Mikropurkštukų skaičius priklausomai nuo modelio labai įvairus. Senesniuose buvo nuo 16 iki 64, o dabartiniuose daug daugiau. Rašalo indas gali būti stacionariai įmontuotas į galvutę (pasibaigus rašalui keičiama visa galvutė). Kituose naudojamas atskiras rašalo indas, iš kurio pro kapiliarų sistemą galvutė aprūpinama rašalu. Rašaliniai dirba dviem metodais: 1)pjezoelektriniu ir 2)lašeliniu. Taikant 1) į kiekvieną mikropurkštuką įstatomas plokščias pjezoelementas (pjezokristalas), kuris gali deformuotis, kai jį veikia elektrinis laukas. Spausdinant pjezoelementas, suspausdamas ir atleisdamas mokropurkštuko sieneles, užpildo rašalu visą kapiliarų sistemą. Išspaudžiama į išorę rašalo dalis popieriuje palieka taškelius, o kita dalis grąžinama į rašalo indą. Spausdintuvus dirbančius šiuo metodu gamina: Epson, Brother ir kt. 2) metodu (Bubblejet) į kiekvieną mikropurkštuką įtaisomas kaitinimo elementas. Leidžiant srovę, jis per kelias mikrosekundes įkaista iki 500C. Kaitinimo elementas taip pat staigiai įkaitina rašalą, ir susidaro rašalo garų burbuliukas (Bubble), kuris pro mikropurkštuką išstumia į popierių reikalingą skysto rašalo kiekį. Išjungus srovę, kaitinimo elementas staiga ataušta, ir traukdamasis garų burbuliukas įsiurbia naują rašalo porciją kitam lašeliui formuoti. Šiuo metodu dirba Hewlett Packard ir Canon firmų spausdintuvai. Gera spalvoto vaizdo kokybė. Paprastai vaizdas gaunamas maišant tris pagrindines spalvas: ciano (Cyan), purpurinę (Magenta) ir geltoną (Yellow). Prie jų pridedama dar ketvirtoji, pagrindinė spalva – juoda (Black). Toks spalvinis modelis vadinamas CMYK. Naujos kartos rašaliniai naudoja naujoviškus metodus pvz. tikslaus rašalo paskirstymo “Micro Piezo” technologiją (Epsonstylus Color 740). Maži greit išdžiūvančio ir nesitepančio rašalo lašeliai (Epson Super MicroDots). Nekelia triukšmo, bet negalima per kalkę, taip pat spausdinti ant ruloninio popieriaus. Jie jautresni popieriaus kokybei, todėl geriau naudoti specialiai jiems skirtą popierių (60 –135g/m2). Rašalinių skiriamoji geba spausdinant grafinius vaizdus gali būti nuo 300 iki 1440 dpi. Kad rašalas greičiau išdžiūtų, galimi tam tikri techniniai sprendimai (pašildomas popierius). Rašaliniais gaunami kokybiški dokumentai, ypač modeliais su dideliu mikropurkštukų skaičiumi. Lazeriniai. Spausdina kokybiškiausiai. Juose taikomas elektrografinis vaizdo kūrimo principas. Svarbiausi konstrukciniai elementai: besisukantis metalinis būgnas (cilindras), puslaidininkis lazeris ir optinė-mechaninė lazerio spindulį kreipianti sistema. Būgnas padengtas plona šviesai jautria plėvele (dažnai cinko oksidu) ir iš anksto įelektrintas. Mikrokontroleriu valdomas lazeris sukuria ploną šviesos spindulį, kuris atsispindi nuo besisukančio veidrodžio ir patenka ant būgno. Spindulys keičia būgno krūvį tuose taškuose, kurie atitinka tekstą ar piešinį. Tokiu būdu būgno paviršiuje sukuriama vaizdo kopija, kurią sudaro apšviesti ir neapšviesti lazeriu taškeliai, turintys skirtingus krūvius. Tada ant būgno iš kasetės paduodami miltelių pavidalo dažai – toneris. Priklausomai nuo to kaip įelektrintos tonerio dalelės, jas pritraukia tik skirtingą krūvį turintys būgno taškeliai. Speciali velenėlių sistema įtraukia popierių ir nukreipia jį prie būgno. Prieš tai popieriui suteikiamas statinis krūvis, kuriuo tonerio dalelės nuo būgno pritraukiamos prie popieriaus. Vaizdui fiksuoti popierius praleidžiamas tarp dviejų įkaitintų velenėlių. Tokiu būdu spausdinamas vaizdas lazeriniuose spausdintuvuose formuojamas puslapiais, o ne eilutėmis. Spalvotuose – ant fotojuostos nuosekliai formuojamos kiekvienos spalvos vaizdas. Lapas spausdinamas keturiais etapais, todėl spausdinimo sparta nedidelė. Šiuose naudojami keturių spalvų toneriai ir ryškinimo mazgai. Jie turi daugiau atminties, savo procesorių bei kietąjį diską, kur saugojami šriftai bei specialios valdymo ir kontrolės programos. Dėl to jie yra didesni ir brangesni. Firmos: Hewlett Packard, Epson, Canon, Kyocera ir kt. Paprastai galima spausdinti ant A4 formato, bet yra galinčių ir ant ruloninio popieriaus. Kai kurie moka ir automatiškai spausdinti ir ant abiejų lapo pusių. Lazeriniai apdoroja ištisus puslapius. Skiriamoji geba svyruoja nuo 300 dpi iki 1200 dpi. Spausdinimo sparta priklauso ne tik nuo procesoriaus darbo, bet ir nuo spausdintuvo atminties talpos (1 –72 MB). Ak perduoda tik tam tikrą duomenų kiekį (nes turi procesorių). Lazerinio spausdintuvo darbą valdo jo kalba. Spausdintuvo ROM atmintyje saugomas jo kalbos komandų rinkinys, kurį naudoja spausdintuvo procesorius. Dažniausios kalbos: 1)PCL (Printer Control Language) – firmos HP sukurta standartinė kalba, naudojama HPLaserJet spausdintuvuose. Sudaro : spausdintuvo valdymo komandos, šriftų rinkinys ir grafinės funkcijos. 2) PostScript sukūrė ir tobulino firmos Evans, Suther Land, Xerox ir Adobe. Ypatybė yra ta kad šriftai saugomi vektoriniu pavidalu. Juos galima didinti, sukti ir kt. Saugoma apie 25 šriftus. Ji taupo spausdintuvo atmintį, nes į ją nereikia perkelti masyvų pavidalo šrifto taškelių iš kietojo disko. Vektorinius šriftus specialus procesorius RIP (Raster Image Processor) kaičia taškiniais. 3) organizacija “Printer Working Group” ketina sukurti UPDF (Universal Printer Driver Format) kalbą, kuri turėtų aprašyti visas spausdintuvo ypatybes. Ji turėtų gerai veikti su visais spausdintuvais visose operacinėse sistemose.

Terminiai spausdintuvai. Naudojami rečiau – kai reikia spausdinti spalvotus fotografinės kokybės vaizdus iš vaizdo įrašų ar skenuotus nuo nuotraukų. Firmos gaminančios: Fargo Electronics, Canon, Sony, Hitachi, Mitsubishi. Šie spausdintuvai naudoja dvi technologijas: 1)vaško terminį perkėlimą ir 2)dažų sublimaciją. 1)naudojama dažais padengta plėvelė, susidedanti iš nuoseklaus spalvinimo sekcijų. Plėvelei kartu su popieriumi pasislinkus po spausdinimo galvute, jos termoelementai ištirpdo spalvotą vašką, ir iš tų dažų taškeliai perkeliami ant popieriaus. Popierius slenka pro kiekvieną spalvotą sekciją. Spausdinama daugiau nei 262000 atspalvių. 2) naudojama speciali sublimacinių dažų plėvelė bei specialus popierius. Sublimacinės plėvelės spalvotos sekcijos yra užpildytos dažais, o ne vašku. Terminei spausdinimo galvutei kaitinant juostoje esančius dažus, pastarieji garuoja, ir jų garai veikia specialaus, dažams imlaus popieriaus paviršių. Kintant galvutėje esančių termoelementų kaitinimo intensyvinimui, kiekvienas taškelis gali gauti skirtingą atspalvį ir tolygiai pereiti nuo vieno spalvų derinio prie kito. Brėžiniams braižyti yra lyg ir tam tikros rūšies spausdintuvai vadinami grafiniais braižikliais (Plotters). Naudojami automatinio projektavimo bei konstravimo dokumentams rengti. Dvi grupės: planšetiniai braižikliai, kuriuose popieriaus lapas fiksuojamas elektriniu, magnetiniu ar mechaniniu būdu, o braižymo galvutė juda dviem kryptimis; būgniniai (ruloniniai) braižikliai, kuriuose popierius paduodamas iš rulono ir juda viena kryptimi, o braižymo galvutė – kita kryptimi. Dažniausiai braižikliuose naudojamos plunksninio tipo (Pen Plotters) braižymo galvutės su viena ar keliomis plunksnomis. Naudojamos rašalinės ir tušinukų principu veikiančios (Ball Pens). yra specialūs flomasteriai. Braižiklius valdo jų standartinė kalba HP-GL (Hewlett Packard Graphics Language). Ji analogiška PCL, tik labiau išplėsta ir papildyta nuoseklaus interfeiso, prie kurio ir jungiami grafiniai braižikliai, valdymo komandomis. Plunksninių pagrindu sukurtas pjoviklis (Cutter). Jame vietoj braižymo galvutės įtaisytas specialus peilis. Juo vaizdas suformuojamas ir išpjaunamas, tačiau iš kitokios medžiagos negu popierius. Tobulinant pradėtos naudoti standartinės rašalinių spausdintuvų galvutės (Ink Jet). Su ja galima braižyti ir populiarius .TIF, .BMP, .PCX, grafinių formatų failus. Yra ir elektrinių braižiklių,juose popieriaus atskiri taškeliai įelektrinami. Toliau toks popierius patenka į dažų vonią. Dažai užtvirtinami kaip ir kopijavimo įtaisuose.

Skeneriai

(Scanners).Jie taip pat naudojami dokumentams ir yra rengimo priemonė. Jie įveda spalvotus ir nespalvotus vaizdus nuo popieriaus ar specialiosios plėvelės. Skenerių veikimo principas panašus į sk. kamerų. CCD elementais skenuojama eilutė po eilutės. Analoginis signala keičiamas skaitmeniniu ir siunčiamas į AK. Naudojami rankiniai (Hand-Held) ir staliniai (Desktop) skeneriai. Toliau vaizdams apdoroti AK naudojamos specialios programos: PhotoShop, PhotoStyler ir kt. Įvedant rankiniu vaizdo plotis būna nedidesnis kaip 100-105mm. Patogesni staliniai. Juose originalas dedamas ant specialios stiklinės plokštelės, po kuria yra skaitymo galvutė su CCD elementu. Dokumentas eilutė po eilutės skenuojamas vienodu greičiu. Gali apdoroti A4 ir didesnius. Firmos: Epson, Fujitsu, Hewlett Packard, Microtek, Panasonic. Kartu parduodamos ir jų darbui reikalingos programos. Kiekvienas turi jį atitinkančią programą-tvarkyklę. Windowsuose dažniausiai naudojamas TWAIN standartas. Naudojamos ir optinio teksto atpažinimo programos OCR (Optical Character Recognition). Minėtos programos optinį pavidalą keičia ASCII kodais. Taip apdorotą tekstą galima vėliau redaguoti su įprastais tekstų redaktoriais. Programos: CuneiForm, FineReader.

Skaitytuvas

Skaitytuvas -įrenginys, perkeliantis vaizdą iš popieriaus į kompiuterį. Skaitytuvo veikimas pagrįstas dokumento kopijavimu į kumpiuterio atmintinę, naudojantis stipriai apšviesto dokumento atspindėjimu.

Kopijavimo aparatas

Tai skaitmeninis A3 formato daugiafunkcinis kopijavimo aparatas, atliekantis kopijavimo, lazerinio spausdinimo bei spalvinio skenavimo funkcijas. Aparato privalumas yra tai, kad visas šias funkcijas atliekantys įrengimai įeina į aparato komplektaciją. AR-M160 atliks visas dokumentų tvarkymo bei valdymo funkcijas Jūsų biure. Atliekamos funkcijos, spaudų kokybė ir patraukli kaina jau padarė šį modelį populiariu vartotojų tarpe. Šis kopijavimo aparatas skirtas įvairaus dydžio biurui ir darbo grupėms. Rekomenduojamas mėnesinis apkrovimas – iki 15000 kopijų. Papildomų įrengimų dėka aparatas pritaikomas tinkliniam spausdinimui bei skenavimui, padidinamas aparato funkcionalumas.

Dokumentų archyvavimo technilogija

• Spausdinimo medžiagos (toneriai, rašalinės kasetės, juostelės)
• Kompiuterinė technika ir priedai
• Biuro technika
• Dokumentų laikymas, archyvavimas
• Segtuvai
• Kartoniniai ir plastikiniai aplankai
• Skiriamieji lapai ir įmautės
• Archyvavimo dėžės
• Archyvavimo dėžės
• Pakabinami aplankai, dėžės

Audio-video technika

1895 m. rusų mokslininkas A.Popovas sukūrė pirmąjį radijo imtuvą. O 1901 m. perduotas signalas iš Europos į Ameriką. Radijo bangos galėjo sklisti erdvėje, joms nebereikėjo kabelių kaip telefonui ar telegrafui. Iš radijo stoties transliuojamų laidų galėjo klausytis daug gyventojų.
Sekantis tobulėjimo etapas buvo ieškoti būdų kaip perduoti vaizdą. Teoriškai ši galimybė jau buvo pagrįsta XIX amžiaus 8 – 9 dešimtmetyje, bet niekaip nerasta būdų kaip tai padaryti. Pirmuosius optinius mechaninius prietaisus vaizdui suskaidyti elementais 1884 m. sukūrė P. Nipkovas (Vokietija). 1907 m. B. Rozingas (Rusija) sukūrė prietaisų kurie tapo dabartinės televizorių sistemos pagrindu. Maždaug po 30 metų labiausiai išsivysčiusiose šalyse pradėtos transliuoti reguliarios televizijos laidos. Gyventojai galėjo ne tik girdėti garsą, kaip per radiją, bet ir matyti vaizdą. Prasidėjo filmų, televizijos laidų kūrimas. Informacijos perdavimas toli pažengė į priekį.
Informacijai saugoti naudojami optiniai diskeliai, sutrumpintai vadinami CD (Compact Disc).
Yra kelios optinių kaupiklių sistemos:
Audio-CD – buitniai skaitmeninių garso įrašų grotuvai;
CD-ROM (Compact Disc – Read Only Memory) – kaupikliai darbui su PK. Jų diskeliuose būna įrašytos programos ir duomenys;
Photo-CD kaupikliai, kurių diskeliuose yra fotografinės kokybės paveikslėliai;
CD-I (Compact Disc Interactive) – tiesiog prie TV jungiami buitiniai kaupikliai. Jie turi savo mikroprocesorių ir OS;
Video-CD – buitiniai skaitmeninių vaizdo įrašų grotuvai, suderinami su CD-I sistema;
CD+G ir CD-XA (Extended Architecture) – kaupikliai duomenims ir garsui su vaizdu įrašyti. Pirmasis, grojant muzikai sugeba ekrane rodyti, pvz., dainos tekstą, o antrasis – paveikslą.
Pagrindinis CD- ROM kaupiklių trūkumas yra palyginti ilga kreipimosi trukmė (dėl sunkios galvutės). Optiniuose diskeliuose patogu transportuoti ir saugoti didelius informacijos kiekius.
DVD (Digital Video Disc) optiniai kaupikliai.
Jie skirti saugoti dideliems informacijos kiekiams, iki 17 Gbaitų.DVD- ROM kaupikliai labai panašūs į CD- ROM kaupiklius. Juose naudojamas trumpesnės bangos lazerio spindulys, tikslesnė skaitymo galvutės valdymo sistema, informacija gali būti įrašyta dviem sluoksniais į abi puses, todėl jie gerokai talpesni.

Anspaudai

antspaudų gamybą ir prekybą pradėjo 1993m. Gaminami antspaudai su Lietuvos Respublikos heraldika, savivaldybių herbais, įstaigų logotipais, prekių ženklais, šeimos herbais, specialistų ženklais (pvz., gydytojų) ir kt. Su mūsų modernia technika galime paruošti kompiuterinius eskizus, pagaminti bet kokios formos ir dydžio (iki A4 formato) atspaudus ir spaudus.

Rūšys:
• Keturkampiai
• Kišeniniai
• Apvalūs
• Apvalūs datatoriai
• Mini datatoriai
• Mini numeratoriai
• Kvadratiniai
• Ovalūs
• Keturkampiai datatoriai
• Rašikliai-spaudai
• Surenkami
• Pagalvėlės / tušas
• Graviravimas
• Vizitinės kortelės
• Skaitmeninė spauda

Išvados:
Kaip ir ši medžiaga paruošta parodo,kad kinta dokumentų parengimo priemonės.Nuo spausdinimo mašinėlių iki kompiuterių.Yra daugybė dokumentų rengimo priemonių tai nuo spausdintuvo iki kopijavimo aparatų.Inf saugojimo priemonės nuolat kinta. Dar neatmenamais laikais pirmykščiai žmonės piešdavo ir rašydavo olų sienose, akmenyse, molinėse plokštelėse. Vėliau atsirado papirusas, pergamentas, popierius. Sukūrus kompiuterį prasidėjo nauja informacijos laikmenų era. Dabar naudojamos informacijos saugojimo priemonės savo informacijos talpa gerokai pranašesnės nei naudotos prieš keletą metų.

Naudota literatūra:

Internetas-www.google.lt
Žurnalai

Leave a Comment