rasto atsiradimas

Kėdainių „Ryto“ vidurinė mokykla

Referatas

PARENGĖ

MOKYTOJA

KĖDAINIAI, 2007

Pagrindiniai rašto tipai

Raštas – tai tam tikra braižomųjų ženklų sistema, leidžianti perteikti mintis ir jaus- mus per erdvės ir laiko atstumą, fiksuoti ir išlaikyti šnekamąją kalbą. Tokios sistemos at- siradimas buvo labai reikšmingas įvykis žmonijos istorijoje. Raštas padėjo išsaugoti nau- josioms kartoms praeityje sukauptą patyrimą, tautų literatūros, mokslo ir apskritai kultū- ros bei civilizacijos laimėjimus, atkurti išnykusių kalbų struktūrą ir senesnius egzistuo- jančių kalbų raidos etapus. Raštas taip pat daug prisidėjo ir tebeprisideda prie žmonių abstraktaus mąąstymo plėtojimosi, mokslo ir kultūros pažangos, visuomenės nacionalinės ir politinės konsolidacijos.
Kada atsirado raštas, sunku pasakyt. Tačiau nėra abejonės, kad jo atsiradimas susy- jęs su pirmaisiais žmonių mėginimais piešti, braižyti. O seniausi piešiniai Europoje, rasti ant uolų (urvuose ir ne urvuose), dabar priskiriami laikotarpiui tarp 20 000 ir 10 000m. pr. e. Ypač daug piešinių ant uolų surasta Afrikoje, šiaurės ir pietų Amerikoje, bet jų didžioji dalis ligi šiol dar nedatuota. Vieni iš tų piešinių galėjo būti grynai estetinio pobū- džio (tam tikros puuošmenos), kiti simbolizavo įvairius religinius įvaizdžius, dar kiti žy- mėjo daikto priklausomybę tam tikram asmeniui ar kt. Todėl tie piešiniai paprastai dar nelaikomi raštu: jie sudaro tiktai rašto priešistorę. Tikrasis raštas, matyt, atsirado vėles-niais laikais (kai kurie mokslininkai mano, kad jo

o užuomazgos siekia VIII-VI tūkstantm. pr. m. e.).
Yra žinomi trys pagrindiniai rašto tipai, istoriškai keitę vienas kitą arba egzistavę ir dabar egzistuojantys vienas greta kito. Tai piktografija, ideografija ir fonografija. Seniau- sias iš jų – piktografija, arba piktografinis raštas.
Piktografija („pieštas“ + „rašau“) – tai toks raštas, kai tam tikrais piešinėliais iš- reiškiama kokia nors mintis, perteikiama informacija. Pktografinio rašto pavyzdžiu gali eiti prie vienos Aliaskos eskimų jurtos rastas piešinėlis, skirtas atsitiktiniams praei- viams:

Šio piešinėlio prasmė tokia: jurtoje nėra ko valgyti, nes jo savininkai išvykę me- džioti. Atskiri piešinėlio elementai aiškinami taip: kairėje pavaizduotas luotelis su dviem žmonėmis (medžiotojais), dešinėje – jų jurta; prie jurtos kairėje esanti žmogaus figūra simbolizuoja neigimą („nieko nėra“), o dešinėje – „valgymo“ sąvoką (ši pastaroji figūra rodo jurtą, kur nieko nėėra valgyti).
Piktografinio rašto atskira detalė vadinama piktograma. Tiek piktograma, tiek visas piktografinis piešinėlis dar neatvaizduoja nei žodžio, nei žodžio formos, nei kito kokio kalbos elemento. Todėl iš piktografinio rašto nieko negalima spręsti apie to rašto vartoto- jų kalbos ypatybes.
Dabar piktografija, kaip tam tikras rašto tipas, plačiau niekur nevartojamas, nes ji nepatogi, nepraktiška. Visų pirma dėl to, kad piešinėliui nupiešti reikia nemažo laiko, an- tra, ne visada lengva suvokti piešinėlio prasmę, pagaliau trečia – ne kiekvienas ir sugeba nupiešti suprantamesnį piešinėlį. Tačiau pi

iktogramos dirbtuvių, parduotuvių, valgyklų reklamose, plakatuose ir kitur dažnai dar panaudojamos ir mūsų laikais. Piktografinio po- būdžio yra ir kai kurie kelio ženklai.
Ideografija („sąvoka“ + „rašau“) – tai vėlesnis rašto tipas, išriedėjęs iš piktografi- jos, suprastinus piešinėlius. Tai toks raštas, kai atskiras ženklas žymi tam tikrą sąvo- ką. Ideografinį raštą dar ir dabar vartoja kinai, japonai, seniau vartojo egiptiečiai, actekai, šumerai, vietnamiečiai ir kt. tautos.
Kaip iš piktografinio rašto išsirutuliuoja ideografinis, akivaizdžiai rodo kinų rašto pavyzdys. Jame šalia dar aiškių paveikslėlių yra nemaža ir šiaip ženklų kurie jau nebepri- mena daiktų ar gyvūnų. Tokie suscheminti ideografiniai ženklai dažnai vadinami hierog- lifais („šventas“ + „raižinys“).

Ideografijos atsiradimas buvo didelis žingsnis į priekį rašto raidoje. Ideografiniais ženklais, arba ideogramomis, buvo galima išreikšti ne tik konkrečius daiktus, bet ir abs- trakčias sąvokas. Be to ideogramas, kaip sąvokų ženklus, galėjo suprasti įvairių tam tik- ros kalbos tarmių ir net įvairių kalbų atstovai.
Nors ideografinį raštą dabar vartoja nedaugelis tautų, tačiau tam tikros ideogramos plačiai paplitusios ir kitokį raštą turinčiose tautose. Pavyzdžiui, tokie yra skaičiaus sąvo- kas reiškiantys ženklai (1, 2, 3, 5.), matematikos ir kai kurių kitų mokslo sričių ženklai ( +, = ir pan.). Šitokios ideogramos dėl savo kompaktiškumo yra patogi priemonė specia- lioms sąvokoms žymėti, be to suprantamos įvairių tautų atstovams.
Ideografinis raštas ilgainiui gerokai keitėsi. Na

aujoms sąvokoms grafiškai reikšti bu- vo sudarinėjamos naujos ideogramos arba tos pačios visiap kombinuojamos, papildomos pridėtiniais ženklais. Be to, ilgainiui atskiromis ideogramomis imta žymėti ne tik atskiras sąvokas ir jas reiškiančius žodžius, bet ir žodžių dalis, skiemenis. Tuo būdu jau ideografi- nio rašto sistemoje ėmė rastis naujo rašto tipo – fonografijos elementų.
Fonografija („garsas“ + „rašau“) – toks raštas, kuriame atskiri ženklai (fonogra- mos) žymi jau žodžių elementus – skiemenis, fonemas. Kitaip sakant, fonografinis raš- tas perteikia ne mintis ar sąvokas, bet garsinę kalbos pusę, susieja grafinius ženklus su šneka. Pagal tai, ar fonograma žymi skiemenį ar fonemą, skiriamos dvi fonografinio rašto atmainos: skiemenims, arba silabinis ir foneminis.
Palyginti su ideografiniu, skiemenims raštas buvo žymiai patogesnis, nes juo rašant reikėjo mažiau atskirų ženklų: skiemenų skaičius bet kurioje kalboje yra daug kartų ma- žesnis negu sąvokų ir jas reiškiančių žodžių skaičius. Pavyzdžiui, perteikti pagrindinėms sąvokoms kinai vartojo 5-6 tūkstančius hieroglifų, o iš viso skirtingų ženklų kinų ideo- grafiniame rašte priskaičiuojama net ligi 60 000. Tuo tarpu skiemeninio rašto sistemose paprastai būna nuo kelių dešičių ligi maždaug dviejų šimtų ženklų skiemenims žymėti. Ypač patogus skiemenims raštas toms kalboms, kurios turi daug vienskemenių žodžių.
Skiemeninio rašto formos neretai priklausydavo ir nuo to, ant kokios medžiagos bu- vo rašona. Pavyzdžiui, senovėje indai rašė ant sp
pecialiai apdirbtų palmės lapų, o šumerai, asirai-babiloniečiai ir kiti Mesopotamijos gyventojai – molinėse lentelėse, kuriose tam tikru pagaliuku išspausdavo rašto ženklus. Kadangi tie ženklai turėjo kyliuko, primenan- čio dantį, formą, tad jų raštas paprastai vadinamas kyliarasčiu, arba dantirasčiu.

Gerokai vėlesnis už skiemeninį yra foneminis (dažnai vadinamas garsiniu, raidiniu) raštas. Jis atsirado tiktai II tūkstantm. pr. m. e. antroje pusėje – I tūkstantm. pradžioje ir paskui plačiai paplito daugelyje pasulio tautų. Tai raštas, kuriame atskiras ženklas (raidė) žymi atskirą fonemą. Šio rašto tipo pradininkais dažniausiai laikomi finikiečiai, nors dar linkstama jį sieti ir su senovės egiptiečių raštu, kuriame būta ženklų, žymėjusių atskirus priebalsius (kai kurie tyrinėtojai mano, kad foneninio rašto kūrėjai galėję būti ir Egėjaus jūros salų gyventojai).
Finikiečių raštą sudarė 22 ženklai, žymėje priebalsius ir pusbalsius (sonantus). Bal- siams finikiečiai nevartojo atskirų ženklų dėl to, kad jų kalboje žodžių šaknis sudarė vieni priebalsiai. Kiekvienas iš tų ženklų, arba raidžių, turėjo savo atskirą pavadinimą ir tam tikrą seką. Be to, įdomu tai, kad finikiečių raidžių pavadinimai buvo susiję ne tik su raidžių garsine reikšme, bet ir su grafine forma.
Iš finikiečių raidyną perėmė graikai, kurie jį gerokai modifikavo ir prisitaikė prie savo fonemų sistemos. Graikai pasikeitė taip pat rašto kryptį: finikiečiai rašė iš dešinės į kairę, o graikai ėmė rašyti iš kairės į dešinę. Į gaikų raidyną gana anksti nusižiūrėjo ir ji prisitaikė Apeninų pusiasalio gyventojai (etruskai, oskai, umbrai, lotynai). Romėnams su- kūrus galingą imperiją, jų lotiniškasis 23 rašmenų raidynas paplito po visą vakarų ir vidu- rio Europą.
Plisdamas po įvairius vakarų ir vidurio Europos kraštus, lotiniškasis raidynas įgijo naujų bruožų, buvo pritaikomas prie kiekvienos kalbos fonologinės sistemos. Germanų šalyse nuo XII a. įsigalėjo smailių, kampuotų formų gotikiniai rašmenys, kuriuos keletą šimtmečių, be kitų, vartojo čekai, lenkai, o vokiečiai net ligi XX a. vidurio. Gotikiniu šriftu buvo spausdinamos ir lietuviškos knygos XVI-XVII a., tačiau nuo XVIII a. Lietu- voje visuotinai pereita prie apvalių lotyniškųjų rašmenų.
Pirmųjų mūsų rašto autoriai (M. Mažvydas, M. Daukša ir kt.), kurdamiesi lietuviš- kąjį raidyną, daugiausia nusižiūrėjo į savo kaimynų – vokiečių ir lenkų vartotus rašmenis. Tačiau, norėdami geriau atvaizduoti specifinių lietuvių kalbos fonemų tarimą, jie stengėsi kūrybiškai pritaikyti tuos rašmenis arba prireikus sudaryti ir naujų rašmenų. Pirmųjų lie- tuviškų raštų autorių susikurto raidyno atskiri rašmenys vėliau buvo ne kartą kaitaliojami, kol XIX a. pabaigoje jau nusistojo toks raidynas, kokį ir dabar vartojame.
Baigiant trumpą pagrindinių rašto tipų apžvalgą, reikia pažymėti, kad foneminis raštas yra ne tik jauniausias, bet ir patogiausias, lengviausiai pritaikomas įvairios struktū- ros kalboms. Ir jeigu kai kurios tautos dar nėra priėmusios šio rašto, tai daugiausiai dėl to, kad jo priėmimas, kaip ir bet kurios kitos rašto sistemos pakeitimas, būtu tam tikra revo- liucija, nutraukianti ryšius su įsisenėjusia rašytine tradicija, su ankstesniuoju kultūriniu palikimu.

Naudota literatūra

1. http://ualgiman.dtiltas.lt/pagrindiniai_rasto_tipai.html

Leave a Comment