Linux šeimos OS priežiūra

TURINYS

ĮVADAS 3
1. ANALITINĖ DALIS 5
1.1 PAGRINDINIŲ INFORMACIJOS ŠALTINIŲ APŽVALGA 5
1.2 UŽDUOTIES ANALIZĖ 6
1.3 UNIX OPERACINIŲ SISTEMŲ CHARAKTERISTIKŲ ANALIZĖ 7
1. Grafinis darbas „UNIX OS naudojimosi diagrama“ 7
2. Grafinis darbas „UNIX šeimos OS klasifikavimas“ 10
2. PROJEKTINĖ DALIS 11Įvadas
Prieš aštuonerius su puse metų Helsinkio universiteto studentas Linusas Torvaldsas pradėjo rašyti operacinę sistemą, dabar plačiai žinomą “Linux” vardu. Tuo metu tarp studentų buvo gana plačiai paplitusi viena iš UNIX OS atšakų – “Minix”. Ši OS buvo platinama kartu su jos išeities tekstais už studentui prieinamą kainą. Tačiau “Minix” OS progreso beveik nebuvo, nes pagal licenciją pašaliniai asmenys galėjo modifikuoti “Minix” iššeities tekstus, tačiau publikuoti tuos pakeitimus buvo draudžiama. Patys “Minix” autoriai retai tobulino savo OS. Tai buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl Linusas Torvaldsas nusprendė rašyti laisvai platinamą operacinę sistemą. Operacinės sistemos rašymas Linusui turėjo padėti pramokti mikroprocesorius,
Pasirodžius pačioms pirmosioms “Linux” branduolio versijoms, ši UNIX pakraipos OS iš karto pritraukė daugybę žmonių. Linusas sulaukė įvairios pagalbos: ir kritikos, ir įvairių branduolio pataisymų, ir pasiūlymų į branduolį įtraukti naujas technologijas. Tokia gausi ir aktyvi pagalba greitai iškėlė ir prigretino “Linux” prie “Solaris”, AIIX, “HP-UX”, “Windows” ir kitų OS. Net ir dabar, jau senokai baigęs universitetą, Linusas Torvaldsas yra atsakingas už “Linux” branduolį. Jis tikrina beveik visus atsiunčiamus pakeitimus, juos įtraukia arba atmeta, konsultuoja norinčiuosius prisijungti prie “Linux” branduolio tobulinimo. Dabar “Linux” yra mo

oderni OS, kurią galima įdiegti ne tik “Intel i386” architektūros kompiuterius, bet ir į “PowerPC”, “Apple Macintosh”, “Alpha”, “Sparc64”, “Merced” ir kitus. Šis sąrašas dar tikrai plėsis – kompiuterių pasaulis plečiasi, nestovi vietoje ir “Linux”.
Nemokamai platinama “Unix” šeimos operacinė sistema “Linux” susilaukia vis daugiau šalininkų. Štai “Oracle” neseniai paruošė savo duomenų bazių sistemos “Oracle 8.0.5” versiją “Linux” terpei. Dar neapsirodžius galutiniam programos variantui, “beta” versijas turėti panoro virš 10.000 programuotojų. Savo WWW puslapyje “Oracle” vadina “Linux” stabilesne, galingesne ir saugesne platforma nei “Windows NT”. “Darbinę” “Oracle 8.0.5” versiją gali parsisiųsti kiekvienas, bet užima ji apie 140 MB, o instaliavimui reikia net 1 GB laisvos vietos diskuose
Šiais laikais tinklo serveris yra bet kuriame beveik bet kuriame didesniame kompiuterių tinkle, firmose, bankuose, valdžios institucijose, ir net parduotuvėse. Serveris turi apptarnauti visą tinklą, ir užtikrinti gerą, bei greitą ryšį, bei saugumą kiekvienam tinklo kompiuteriui. Todėl tinklo serveris turi dirbti greitai, patikimai, saugiai. Tą realizuoti yra gan sunku, ir taip pat reikia geros priežiūros, bei gerų tinklo, bei kompiuterių architektūros žinių. Lietuvoje retas tinklo administratorius gali idealiai prižiūrėti tinklą, bei serverį, todėl pasitaiko nemažai tinklo gedimų, bei apsaugos problemų.
Tą sunku padaryti naudojantis Microsoft siūlomomis operacinėmis sistemomis, kurios, beje yra ganėtinai brangios. Tinklo savininkai nenorėtų didelę dalį biudžeto skirti tinklo įrenginiams, be
ei brangiai programinei įrangai. Taip pat operacinė sistema turi būti pakankamai lanksti, kad savo darbą žinantis administratorius, esant reikalui galėtų keisti net ir giliausius operacinės sistemos branduolio parametrus.
Todėl optimaliausias sprendimas yra naudoti nemokamą, saugią, lanksčią, greitą Unix šeimos operacinę sistemą. Svarbiausia yra mokėti tinkamai sukonfigūruoti programinės įrangos (software) darbą su kompiuterinę įrangą (hardware), taip pat reikia tinkamai įdiegti sistema atsižvelgiant į tinklo paskirtį, bei suderinti programinės įrangos tarpusavio darbą.

Pagrindiniai mano darbo tikslai bus šie:
1. Pasirinkti tinkamiausią UNIX operacinę sistemą.
2. Tinkamai sukonfigūruoti, bei prižiūrėti sistemą.
3. Pasirinkti reikalingus paketus.

Taip pat peržvelgsiu dažniausiai naudojamas UNIX operacines sistemas Lietuvos tinklų serveriuose.1. ANALITINĖ DALIS
1.1 Pagrindinių informacijos šaltinių apžvalga
http://www.linuxforums.org/
Labai geras forumas, kuriuo naudojasi žmonės iš viso pasaulio, ten galima rasti atsakymus į beveik visus klausimus susijusius su Linux, UNIX operacinių sistemų priežiūra, administravimu, gerinimu, bei UNIX programinės įrangos derinimu. Neradus reikiamo atsakymo, diskusijų lentoje galima paskelbti klausimą į kurį gan greitai bus atsakyta. Labai džiugu, kad šiame forume prisiregistravę žmonės yra labai draugiški, ir geranoriškai ieško atsakymų į kitiems iškilusius klausimus. Kiek laiko čia lankausi, ir dar niekada nemačiau nei vieno neatsakyto klausimo.

http://www.linuxquestions.org/
Kiekvienam UNIX vartotojui gerai žinoma svetainė, kurioje gausu įvairios literatūros linux bei unix tematika. Įvairios elektroninės knygos, straipsniai, bei „HowTo“ aprašymai. Naudingos informacijos ras tiek pradedantysis, tiek patyręs unix os srityje vartotojas. Ta

aip pat veikia labai gera informacijos paieškos sistema.

http://www.unix-manuals.com/

Svetainė, skirta vien UNIX literatūrai, tik, deja, sunku rasti reikiamą informaciją, temos yra sumaišytos, todėl reikia paklaidžioti norint rasti reikiamą informaciją. Dauguma elektroninės literatūros šioje svetainėje skirta programavimui UNIX aplinkose, ir tik nedidelė dalis skirta būtent UNIX sistemų priežiūros bei administravimo problemoms. Dar didelis trūkumas yra tai, kad gan senokai ši svetainė nėra atnaujinama, todėl didelė dalis informacijos jau yra pasenusi. Tačiau nekreipiant dėmesio į trūkumus, čia galima rasti ir labai naudingos informacijos, kurią kitur rasti yra beveik neįmanoma.

http://msdn.microsoft.com/library/default.asp?url=/library/en-us/dnucmg/html/ucmglp.asp
UNIX Application Migration Guide – gan nemažai naudingos informacijos apie UNIX ir Microsoft Windows operacinių sistemų skirtumus. Tik yra didelis trūkumas, visa informacija parašyta sudėtingomis frazėmis ir terminais, todėl gan sunku skaityti.

1.2 Užduoties analizė

Pagrindinis darbo objektas bus UNIX šeimos operacinės sistemos. Retas kompiuterių vartotojas yra susidūręs su tokiomis sistemomis, nes jos yra daugiau skirtos darbui tinklo serveriuose. Tačiau kai kurie vartotojai naudoja šias operacines sistemas ir savo namų kompiuteriuose. Jos yra diegiamos net į mobiliuosius telefonus, nešiojamus bei delninius kompiuterius, bankomatus, ir net į kompiuterizuotas mechanikos, bei apsaugos sistemas. Tinkamai įdiegus, UNIX gali puikiai atsoti Microsoft operacines sistemas pagal namų kompiuterių vartotojų interesus. Todėl pagrindinė ir beveik vienintelė Microsoft Windows konkurentė yra UNIX OS.
Pagrindinė, bei daugiausiai naudojama sistema iš UNIX OS

S šeimos yra Linux, todėl daugiausia dėmesio šiame darbe skirsiu jai. Norint, kad sistema dirbtų kuo geriau, reikia tinkamai sukonfigūruoti sistemos kernelį, atjungti visus servisus bei palaikymus, kurių nenaudosime, įdiegti tik tą programinę įrangą kurios mums prireiks dirbant su sistema, taip pat norint padidinti saugumą, reikia atnaujint sistemos, kernlio, bei visų paketų versijas iki naujausios – tam padaryti naudojamos įvairios paketų sistemos kurias aš šiame darbe taip pat paaiškinsiu.

1.3 UNIX operacinių sistemų charakteristikų analizė

Pagrindinės UNIX operacinės sistemos yra šios:
• AIX 4.x
• Digital Unix 3.x/4.x (originally named OSF/1)
• SunOS 4.1.4 (part of Solaris 1.2)
• SunOS 5.x (part of Solaris 2.x)
• Linux 2.x
• IRIX 5.x/6.x
• HP/UX 9.x/10.x
• Ultrix 4.3a/4.4
Pagal statistiką daugiausia naudojamos UNIX operacinės sistemos yra „Linux“ (70%) “BSD” (20%) “Solaris”(5%) “SunOS” (1%) kitos (4%) Todėl žemiau pateiksiu keletą Linux distribucijų aprašymų.1. Grafinis darbas „UNIX OS naudojimosi diagrama“
“Open Linux”

Gamintojas – “Caldera Systems”
Naujausia versija – 7.1.4
http://www.calderasystems.com
“Open Linux” – vienas komerciškiausių “Linux” distribucijų. Jo išskirtinis bruožas – paketas “LIZARD” (“Linux Wizard”), skirtas supaprastinti “OpenLinux” įdiegimą. Be to, į šį paketą yra įtraukta nemažai komercinių produktų, pavyzdžiui, “StarOffice 5.1”, “Applixware 4.4.2”, “Partition Magic Caldera Edition”. Deja, rekomenduojama kompiuterinė įranga šiai operacinei sistemai yra gan aukšta, tai rodo duomenys:
Vartotojai 1 10 25 50 150
Procesoriai 1 4 4 6 8

“Debian GNU/Linux”
Naujausia versija – 3.0
http://www.debian.org
“Debian GNU/Linux” – šiuo metu didžiausias paketas. Kitaip negu kitus paketus, “Debian GNU/ Linux” kuria ir prižiūri šimtai savanorių iš visų pasaulio šalių, už savo darbą negaunančių nė cento. “Debian GNU/Linux” pasižymi universaliu programinės įrangos paketų valdymu, pavyzdžiui, ypač paprasta juos atnaujinti. Vienas pagrindinių šio paketo trūkumų – kiek painokas naujokui įdiegimo procesas. Tačiau kompanijos “Stormix” ir “Corel” kuria savo “Debian” paketo atmainas, kuriose įdiegimas ir priežiūra vartotojui yra gerokai paprastesni.

“Linux Mandrake”

Gamintojas – “MandrakeSoft”
Naujausia versija – 10.1
http://www.mandrake-linux.com

Šis pagal “Red Hat” pagamintas paketas atsirado po to, kai “Red Hat” kompanija iš savojo paketo išėmė KDE darbalaukio aplinką (desktop envirovment). “MandrakeSoft” komanda integravo KDE, ištaisė kai kurias klaidas, atliko keletą pakeitimų ir sukūrė vieną patogiausių vartotojui “Linux” paketų.

“Red Hat Linux”
Gamintojas – “Red Hat Inc.”
Naujausia versija – 9.1
http://www.redhat.com

Šiuo metu tai vienas populiariausių paketų. “Red Hat” kompanijoje dirba nemažai garsių “Linux” specialistų, pavyzdžiui, Alanas Coxas, Stephenas TweedieÕis. “Red Hat Advanced Development Labs” padalinyje keletas talentingų programuotojų dirba nemokamų programinės įrangos projektų srityje, pvz., GNOME. Paketas paremtas RPMS programinės įrangos paketų įdiegimo ir priežiūros technologija. Be to, ši kompanija įdėjo daugiausiai pastangų, kad didžiausios kompiuterijos kompanijos pripažintų “Linux” OS ir padėtų jai rengti savo produktus. Tai paskutinė “RedHat Linux” versija. Visos naujesnės “RedHat Linux” versijos yra platinamos tik komerciniu būdu ir orientuotos į verslo vartotojus. Beje, ir kainuoja gan nemažai – 349 JAV doleriai.

Tiesa paskutiniu metu “Red Hat” susilaukė nemažai kritikos dėl nekorektiškos programinio kodo keitimo politikos. Daugiausia triukšmo kilo, kai “RedHat” savaip patobulino KDE vartotojo aplinkos išeities tekstus, apie tai nepranešė kitiems programuotojams. Dėl šių pakeitimų kai kurie programiniai paketai pasidarė nebesuderinami su “Red Hat” KDE aplinka, nors oficialioje KDE aplinkoje tokių nesklandumų nėra.

“Slackware Linux”

Gamintojas – Patrickas Volkerdingas
Naujausia versija – 10.1
http://www.slackware.com
Tai vienas seniausių ir savo metu populiariausių paketų. Jį sudarinėja vienas žmogus – Patrickas Volkerdingas, o platina kompanija “Walnut Creek CDROM”. Viena pagrindinių “Slackware” ypatybių yra ta, kad tai sudėtingiausias paketas, t.y. tik nuo jūsų priklauso, kaip ir ką įdiegsite ar administruosite.

“SuSE Linux”

Gamintojas – “SuSE GmbH”
Naujausia versija – 6.2
http://http://www.suse.com
“SuSE” yra laikoma populiariausiu paketu Europoje (ypač Vokietijoje). Turi nuosavą įdiegimo ir administravimo įrankį “YaST” (“Yet another Setup Tool”) paketą. Be to, “SuSE” kompanija rašo vaizdo plokščių “XFree86” tvarkykles projektui, todėl šiame pakete jos pasirodo pirmiausia. SuSe labai panaši į mandrake, tačiau visiškai netinka serveryje, kuriame visą laiką yra prisijungę daug vartotojų, ir kiekvieną iš jų reikia aptarnauti (pvz. ftp, http, ar DNS serveris). Tokiu atveju SuSe „nesusitvarko“ tarp savo „cache“ duomenų bazės, ir „lūžta“ daug greičiau už kitas linux os.2. Grafinis darbas „UNIX šeimos OS klasifikavimas“
2. PROJEKTINĖ DALIS
2.1 UNIX šeimos operacinių sistemų konfigūracija bei priežiūra.
Šioje dalyje aptarsiu kaip tinkamai suderinti sistemą skirtingiems poreikiams. Labai didelių skirtumų būti neturėtų, todėl pirmiausia aprašysiu pagrindinius dalykus, kuriuos reikia atlikti, norint paspartinti sistemos darbą.

2.1.1 Kernelio bei įkrovos konfigūravimas
Grubiai sakant UNIX sistema – tai kernelis ir krūva paketų. Paketai turi būti tinkamai parinkti pagal vartotojo poreikius, o kernelis yra ryšys tarp programinės ir techninės kompiuterio įrangos. Taigi jis vienintelis atsako už programų, bei sistemos suderinamumą su technine kompiuterio įrangą. Taip pat jis atsakingas už įvairius tinklo, ryšių, failų sistemų, tvarkyklių (drivers) ir kitus svarbius palaikymus. Todėl konfigūruojant kernelį svarbiausia įjungti tik tuos palaikymus, kurių prireiks vartotojui, bei sistemai.(2.0 pav. Pavaizduotas kernelio vaidmuo UNIX sistemoje).
Naujausia stabili kernelio versija yra 2.6.11 Dažniausiai diegiant sistemą įdiegiamas senas 2.4 kernelis, todėl patarčiau pakeisti jį nauju 2.6 versijos kerneliu. Trumpai aprašysiu kaip įdiegti į sistemą naują kernelio versiją, arba perkonfigūruoti esamą.
Pirmiausia reikia turėti kernelio išvesties tekstus (source) Juos galima parsisiųsti iš http://www.kernel.org svetainės. Atsiustas kernelio archyvas turėtų vadintis taip: linux-2.6.11.tar.gz (kur 2.6.11 yra kernelio versija) Išpakuojame archyvą kataloge /usr/src komanda:
# tar xzvf linux-2.6.11.tar.gz
Įeiname į katalogą, kuriame išpakavome kernelio kodą:
# cd linux-2.6.11
2.0 pav. UNIX sistemų struktūra
Jei perkonfigūruojame esamą kernelį, reikia įvykdyti komandą „make mrproper“ arba „make clean“ kad išvalytume išvesties kodą nuo buvusio kompiliavimo.
Sukonfigūruoti kernelį galima keliais skirtingais būdais. Galima tiesiog atsidaryti konfigūracinį failą .config teksto redaktoriuje ir pažymėti reikiamas opcijas, bet paprasčiausias būdas yra pasinaudoti komandą:
# make menuconfig
Konfigūracijos lango pavyzdys parodytas 2.1 pav. Kernelio opcijas galima atjungti, įjungti arba padaryti moduliu. Modulis – tai priedas prie kernelio, jei opcija įjungsime, ji bus įkompiliuota į kernelį, o jei padarysime moduliu, tai bus atskiras failas /lib/modules/ direktorijoje, kurį bet kada galėsime įkrauti, arba iškrauti komanda modprobe , tai duoda daugiau lankstumo sistemai (vertėtų atsiminti, kad kai kurių opcijų negalima naudoti kaip modulių, pavyzdžiui, tokių kaip failų sistemos palaikymai)

2.1 Pav. Kernelio konfigūravimas naudojantis menuconfig

Toliau aprašysiu svarbiausius kernelio konfigūracijos meniu punktus:
General setup – bendrieji kernelio nustatymai, juos geriausia palikt tokius, kokie nustatyti pagal nutylėjimą.
Loadable module support – kernelio modulių palaikymas, galima atskirai įjungti, arba atjungti modulio įkrovimą arba iškrovimą, bei automatinį kernelio modulių įkrovimą. Dėl sistemos lankstumo juos vertėtų įjungti.
Processor Type and features – čia yra pagrindiniai procesoriaus palaikymai. Labai svarbu, kad būtų nurodyta tiksli procesoriaus architektūra, bei pats procesorius (2.2 pav.). Taip pat ten reikia nurodyti tik tuos palaikymus, kuriuos gali palaikyti vartotojo procesorius, tokius kaip 64 bitų architektūra, HPET taimerio palaikymas, APIC palaikymas procesoriuje bei didelės atmintinės palaikymas.

2.2 pav. Procesoriaus šeimos nustatymas
Power management support – maitinimo valdymo palaikymas, jį įjungti reikia tik tada, jei sistema dirbs nešiojamame kompiuteryje, taip galima bus taupyti kompiuterio vartojamą energiją.
Bus options – sisteminių jungčių nustatymai. Šioje kategorijoje galima nustatyti jungčių, tokių kaip PCI, PCI Express, ISA, MCA bei PCCARD palaikymai. Jei kompiuteris neturi, arba mes nenaudojame kurių jungčių, greitesniam sistemos darbui turime atjungti tuos palaikymus.
Device drivers – tai pagrindinė kategorija, kurią reikia taip pat teisingai nustatyti. Čia yra visos tvarkyklės kurias palaiko kernelis (2..3 pav.). Pagal nutylėjimą beveik visos jos yra įjungtos tam, kad kernelis butu suderintas su bet kokios techninės įrangos kompiuteriais, tačiau tai labai lėtina sistemos darbą. Todėl mes turime atjungti visas tvarkykles kurių mums nereikia, ir pasilikti tik tas, kurios reikalingos mūsų kompiuterio techninei įrangai.

2.3 pav. Kompiuterio tvarkyklių nustatymai

Įrenginių tvarkykles geriausia pažymėti kaip modulius, įvykus klaidai galima bus lengvai atjungti modulį, prireikus galima ji vėl įkrauti neperkrovus operacinės sistemos. Iš SCSI device support reikia įjungti SCSI disk support, jei naudositės USB flash atmintine, jei SCSI įrangos kompiuteryje daugiau nėra, visa kita galima atjungti.
IEE 1394 support įjunkti reikia tik tada, jei naudosimės FireWire sąsaja, jei jos neturime, arba nesinaudosime, šį parametrą reikia atjungti. Networking support yra ne tik 10, 100, 1000 bei 10000 mbps tinklo adapterių tvarkyklės, bei ir įvairūs tinklo parametrų nustatymai (IPv6, bei tinklo protokolų IPX, PPP ir t.t. palaikymai) Jei tikrai žinome, kad šių parametrų mums neprireiks, visus bereikalingus galime atjungti, o palikti tik reikalingus, taip pagreitėja darbas tinkle. ISDN subsystem reikalingas tik tada, jei naudosimės vidiniu ar išoriniu ISDN modemu, jei internetą turime per LAN viską iš šio skyriaus galime atjungti. Telephony support taip pat reikalingas tik tada, jei prie kompiuterio prijungta telefono linija, jei nors nėra, viską iš šio skyriaus galime atjungti. Input device support rasime įvesties įrenginių tvarkykles, nei kitus nustatymus, čia rekomenduočiau viska palikti pagal nutylėjimą. Multimedia devices skyriuje yra TV bei radijo tiunerių tvarkyklės, jų reiktų nebent namų vartotojams. Graphics support skyriuje yra visi grafikos palaikymai, tokie kaip „frame buffer“ bei vaizdo adapterių tvarkyklės, bei jų parametrai, labai patogu juos taip pat padaryti moduliais. Sound support – garso adapterių tvarkyklės. USB support reiktų įjungti tik tuo atveju, jei naudosime USB sąsaja, taip pat ten galima rasti įvairius USB spartos, saugos, bei kitus nustatymus.
Taigi, sukonfigūravus kernelį išeiname iš kernelio konfigūracijos nustatymų. Dabar mums reikia sukompiliuoti kernelio išvesties tekstus. Tą galime padaryti komandą:
# make
Tai užtruks nemažai laiko, tas priklauso nuo procesoriaus spartos. Jei naudojamas procesorius yra 64 bitų arba su HT palaikymu, tada pravartu daryti make –j3 taip kompiliavimas vyks greičiau. Vykdant šią komandą sukompiluojama viskas, kartu ir moduliai. Sukompiliuotus modulius reikia įdiegti ten kur kernelis juos rastu. Paprastai /lib/modules/ Tai daroma komandą:
# make modules_install
Belieka tik sukurti, bei įrašyti kernelio atvaizdą į sistemos įkrovą. Kernelio atvaizdas (image) vadinasi bzImage ji sukurti galima komanda:
# make bzImage
Kernelio atvaizdas vadinsis “bzImage” ir bus sukurtas kataloge arch/i386/boot/bzImage Dabar reikia jį nukopijuoti į kitą vietą pvz. /boot katalogą, tai padaryti galime taip:
# cp arch/i386/boot/bzImge /boot/linux-2.6.11

Toliau reikia įrašyti kernelio atvaizdą į įkrovos tvarkyklę. Skirtingose įkrovos tvarkyklėse tai daroma skirtingai. Aš pateiksiu pavyzdį kaip tai galima atlikti su lilo (LInux LOader): reikia lilo įkrovos konfigūracijos faile įrašyti duomenys apie naują kernelio atvaizdą. LILO konfigūracijos faile /etc/lilo.conf reikia įrašyti tokias eilutes:
image = /boot/linux-2.6.11 # kelias iki kernelio atvaizdo failo
root = /dev/hda1 # disko, kuriame įdiegta unix sistema vieta
( čia hd „hard drive“ žymuo jei kietasis diskas prijungtas kaip „primary master“ įrenginio failas bus hda , jei „primary slave“ failas vadinsis hdb, jei „secondary master“ – hdc , ir jei „secondary slave“ vadinsis – hdd. Skaičius esantis po kietojo disko rodo skirsnio vietą diske. Pirmi penki „Primary“ skirsniai žymimi nuo 1 iki 5 „Extended“ skirsnis žymimas 5, o kiti „Logical“ skirsniai nuo 6 ir t.t.
label = Unix # pavadinimas kuris bus m.eniu įkrovos tvarkyklėje
read-only # ne MSDOS particijos turi būti prijungtos tik
# skaitymui (čia tik disko klaidų patikrinimui)
Jei turite MS Windows OS ir norite, kad LILO duotų pasirinkti kurią sistemą norite užkrauti tada į /etc/lilo.conf reikia pridėti tokias eilutes:
other = /dev/hda1 # skirsnio vieta, kuriame įdiegta MS operacinė sistema
label = windows # operacinės sistemos pavadinimas LILO įkrovos meniu
table = /dev/hda # kietojo disko įrenginio vieta kur saugoma FAT failų #sistemos skirsnių lentelė (skirsnio numerio čia nereikia)
master-boot # reikalingas tik tuo atveju, jei MS operacinė sistema yra ne #tame kietajame diske kur įdiegta LILO
/etc/lilo.conf bylos pradžioje turi būti nurodyti šie parametrai:
boot = /dev/hda # vieta, kur norime įdiegti įkrovos tvarkyklę, jei nurodomas visas kietasis diskas (kaip pavyzdyje) tada įkrovos tvarkyklė bus įdiegta į MBR (Master Boot Record) tai yra patys pirmieji baitai kietajame diske. Jei nurodysite skirsnį pvz. boot =/dev/hda1 tada įkrovos tvarkyklė bus įdiegta į nurodytą skirsnį ir MBR liks švari (skirsnis į kurį norite įdiegti LILO turi būti „Primary“ ir pažymėtas kaip aktyvus, ta galite padaryti pasinaudojus tokiomis priemonėmis kaip fdisk arba cfdisk.
timeout = 50 # laikas milisekundėmis, per kurį galėsite pasirinkti kurią operacinę sistemą norite užkrauti.
prompt # reikalingas tuo atveju, jei nenorite, kad LILO pasibaigus laikui automatiškai pradėtų krauti sistemą, o lauktų jūsų pasirinkimo.
bitmap = /boot/pic.bmp # galima nurodyti bmp formato grafinį vaizdą, kuris bus rodomas kaip fonas os pasirinkimo metu. ( paveiksliukas turi būti 16 bitų spalvų, bei 640×480 dydžio.
vga = normal # ekrano rezoliucija, bei spalvų gylis LILO meniu lange. Visi galimi parametrai yra nurodyti LILO konfigūracijos failo pavyzdyje /etc/lilo.conf.example
Baigus konfigūruoti LILO konfigūracijos bylą, turime perrašyti įkrovos tvarkyklę pagal naują konfigūraciją. Tai galime padaryti įvykdžius komanda:
# lilo
Belieka perkrauti kompiuterį, ir įkrovos meniu turite pamatyti naują pasirinkimą, kurį pasirinkus bus kraunama operacinė sistema su nauju, arba pakeistu kerneliu.
Mano siūlomas optimaliausias variantas yra – unix sistemai sukurti „primary“ skirsnį, ir į jį įrašyti įkrovos tvarkyklę (taip MBR bus tuščia ir prireikus galima bus įrašyti kitokią įkrovos tvarkyklę) , o visiems kitiems skirsniams tokiems kaip home , bei swap skirsnį padaryti „logical“.

2.1.1 Vartotojai sistemoje, leidimai, bei konfigūravimas
UNIX sistemose kaip ir Microsoft sistemose egzistuoja vartotojai (users).Windows versijos iki windows 95 neturėjo „multi-users“ galimybės, UNIX nuo pat pirmos oficialios operacinės sistemos jau tūrėjo šią galimybę. Šiuo metu mes net negalime įsivaizduoti operacinės sistemos be galimybės kurti atskirus vartotojus. Dažnai mes to nejaučiame, nes paprasti kompiuterių vartotojai turi bent vieną sisteminį vartotoją, ir net nežino kad jo sistemoje egzistuoja daugiau nei vienas vartotojas. Dažniausiai standartiniai vartotojai būna sukurti instaliacijos metu, ir jais naudojasi įvairus servisai, programos, bei kita programinė įrangą, tačiau galime ir patys sukurti daug vartotojų sistemoje, su skirtingais leidimais, bei nustatymais. Tai labai patogu, kai tuo pačiu kompiuterių naudojasi daug klientų, ir nesvarbu ar tai butų namų kompiuteris, kuriuo naudojasi visi šeimos nariai, ar tai butų ftp serveris, kuriuo naudojasi keli šimtai ar net tūkstančiai žmonių iš viso pasaulio. Jiems visiems galime nustatyti skirtingus leidimus, bei kitus nustatymus.
Taip pat gan svarbus dalykas sistemoje yra vartotojų grupės (group) Bet kuriuos vartotojus galime įtraukti į vieną ar kelias grupes, kurios turi savo nustatymus. Jei grupei nustatysim leidimus, tuos leidimus turės visi vartotojai esantys toje grupėje.
Pagrindinis vartotojas UNIX sistemose skirtingai nuo Windows „Administrator“ yra „root“ jis yra sistemos administratorius ir sistemoje gali daryti viską, taip pat jis turi teisę k.eisti kitas vartotojų bylas ar namų katalogus. Norint tinkamai apsaugoti sistemą, labai svarbu šiam vartotojui nustatyti kuo sunkesnį slaptažodį, panaudojant įvairius simbolius, bei didžiausias ir mažąsias raides (UNIX sistemoje ta pati raidė gali būti didžioji arba mažoji, ir tai bus skirtumas, ko nėra Microsoft operacinėse sistemose) Taip kitiems asmenims, bandantiems sužinoti vartotojo „root“ slaptažodį naudojant tokius metodus kaip „bruteforce“ pasidaro labai sunku, galima sakyti, kad neįmanoma.
Peržiūrėti esamus vartotojus sistemoje galime atsidarę failą /etc/passwd (2.4 pav.)

2.4 pav. passwd failo turinys.

Ši struktūra yra tokia: kiekvienas parametras atskirtas „:“ (dvitaškio) ženklu, kad sistema atskirtų kur baigiasi vienas, ir prasideda kitas parametras. Pirmiausia yra parašytas vartotojo vardas, po dvitaškio turi būti komandos passwd užšifruotas vartotojo slaptažodis, tačiau naujose operacinėse sistemose dėl saugumo yra naudojamas failas / etc/shadow, todėl passwd faile vietoj slaptažodžio įrašytas „x“ ženklas, tai reiškia, kad užšifruoti vartotojų slaptažodžiai yra faile /etc/shadow (kai kuriose sistemose šis failas yra /etc/security/passwd). Po sekančio dvitaškio yra UID numeris (UserID) tai kiekvieno vartotojo unikalus numeris, tam, kad sistemoje patogiau vartotojus žymėti ne pagal vardą, o pagal šį numeri. Toliau po dvitaškio rašoma „GID“ (GroupID) tai yra pagrindinė vartotojo grupė (PrincipleGroup) kiekviena grupė taip pat turi savo numerį, ir šioje vietoje įrašytas norimos, egzistuojančios grupės numeris. Toliau rašoma duomenys apie vartotoją (Gecos) jie sistemai yra bereikalingi, todėl gali būti neparašyta nieko, šie duomenys gali būti reikalingi nebent sistemos administratoriui, tokie kaip pvz. vartotojo telefono numeris, ar gyvenamoji vieta. Sekantis parametras po dvitaškio ženklo yra vartotojo namų katalogas, kuriame vartotojas turi visas teises, jame jis gali kurti, trinti bei redaguoti bylas, išskyrus atvejus kai sistemos administratorius pakeičia bylos teises, nors byla ir yra vartotojo namų kataloge. Taip pat individualūs konfigūraciniai failai, kurie skirti kiekvienam vartotojui atskirai saugomi kiekvieno vartotojo namų kataloge. Ir paskutinis parametras yra vartotojo „shell“ aplinka. Yra įvairių shell‘ų, jie skiriasi kai kuriomis komandomis, galimybėmis, taip pat skiriasi skriptų (shellcode) struktūra. Standartinis shell‘as yra /bin/bash
Norint sukurti naują vartotoją sistemoje, naudojama komanda: (2.5 pav.)
# useradd

2.5 pav. useradd komandos struktūra

Galime tiesiog įvykdyti useradd [vartotojo_vardas] ir bus sukurtas vartotojas su standartiniais nustatymais. Parametras –u nurodo vartotojo numerį (UID) jį galime pasirinkti bet kokį, dar nepanaudotą. –g parametru priskiriame vartotoją į norimą grupę, jei naudosime -G tada vartotoją galime įtraukti į daugiau nei vieną grupę, jas atskiriant kableliais. –d parametru nurodome vartotojo namų katalogą, jei šio parametro nenurodysime, vartotojo namų katalogas bus /home/[vartotojo_vardas] –s parametru nurodome vartotojo „shell“ aplinką, nurodomas pilnas kelias iki shell paleidimo bylos, jei parametro nenurodysime vartotojui bus priskirtas standartinis /bin/bash shell‘as –c galime nurodyti papildomą informaciją apie vartotoją, kuri sistemai yra nereikalinga –e parametru galime nurodyti laiką, kiek galios vartotojas, pasibaigus laikui vartotojas bus atjungtas, tačiau visiškai iš sistemos ištrintas nebus. –p parametru nurodome norimą vartotojo slaptažodį, kuris bus užšifruotas „md5hash“ metodu ir įrašytas į /etc/passwd arba /etc/shadow failą. Ir po visų nurodytų parametrų rašomas norimas vartotojo vardas, kuriuo vartotojas prisijungs prie sistemos. Vartotojo varde galima naudoti tik didžiąsias arba mažąsias raides, negalima naudoti tarpų. Kai kuriose UNIX sistemose dar reikia sukurti vartotojo namų katalogą, ir leisti vartotojui juo naudotis. Parašysiu pavyzdį sistemoje kuriant naują var.totoją:
# useradd –u 100 –G audio,wheel, users, adm –d /home/namai –s /bin/sh useris
Įvykdžius šią komandą sistemoje bus sukurtas naujas vartotojas „useris“, jo vartotojo numeris (UID) bus 100, jis bus grupėse audio wheel users ir adm, vartotojo namų katalogas bus /home/namai ir vartotojo shell‘as bus /bin/sh Kadangi nenurodėme slaptažodžio vartotojui, tai jungiantis jam užteks parašyti tik vartotojo vardą.
Jei vėliau slaptažodį norėsime sukurti arba pakeisti, tą padaryti galėsime komanda:
# passwd [vartotojo_vardas]
Sistemai paprašius du kartus įveskite norimą vartotojo slaptažodį.
Jei norite ištrinti vartotoją iš sistemos, naudokite komandą:
# userdel [vartotojo_vardas]
Koreguoti esamo vartotojo nustatymus galima komanda:
# usermod

Keitimo parametrai atitinka komandos useradd parametrus. Pvz. norint pakeisti vartotojo namų katalogą ir vartotojo numerį įvykdome:
# usermod –d /home/katalogas –u 153 useris
Atlikę šią komandą pakeisime vartotojo „useris“ namų katalogą į /home/katalogas ir jo numerį į 153 ir visiškai nesvarbu kokie šio vartotojo nustatymai buvo prieš tai.
Analogiškai kaip ir su vartotojais atliekame operacijas ir su grupėmis, naudojantis komandomis groupadd ir groupdel. Peržiūrėti esamas grupes sistemoje galime bet kokiu teksto redaktoriumi atsidarę failą /etc/group (2.6 pav.)

2.6 pav. group failo turinys.

Šiame faile, kaip ir /etc/passwd visi parametrai atskiriami dvitaškiais. Pirmiausia rašomas grupės vardas, po dvitaškio rašomas grupės slaptažodis, tačiau dažniausiai tai nėra naudojama, nes paprasčiau kiekvienam vartotojui suteikti atskirą slaptažodį, todėl vietoj jo dedamas ženklas „x“. Po sekančio dvitaškio rašomas grupės numeris (GroupID) jis taip pat kaip su vartotojais reikalingas paprastesniam grupės atpažinimui, ir gali būti bet koks, tačiau vienoje sistemoje negali būti kelių grupių su tokiais pačiais numeriais, tas pats egzistuoja ir vartotojams. Ir po paskutinio dvitaškio rašomi vartotojai, kurie yra priskirti prie atitinkamos grupės, jų vardai atskiriami kableliais.
Aš siūlyčiau kuriant vartotoją nenurodinėti grupių į kurias vartotoją priskirsime, o po vartotojo sukūrimo, bet kokiame teksto redaktoriuje atsidarę /etc/group failą galime prirašyti vartotoją į norimas grupes (nuo kitų vartotojų jį atskiriant kableliu).

2.1.2 Teisių bei leidimų nustatymas
Skirtingai nuo FAT failų sistemos, UNIX naudojamos visiškai kitokios failų sistemos (ext2, ext3, reiserFS ir t.t.). Šios failų sistemos turi galimybę nustatinėti skirtingas failų, bei katalogų teises, kurios saugomos ne operacinės, o failų sistemos. Tai yra saugiau, nes net prijungus skirsnį prie bet kurios kitos sistemos, failų teisių nustatymai išlieka nepakitę. Failų bei katalogų teisės yra žymimos dviem būdais. Pirmasis būdas. Jis susideda iš devynių ženklų. Pirmasis ženklas rodo kieno yra šios teisės, jis gali būti „–„ arba „d“ jei ženklas „–„ tai rodo jog teisės yra failo, o jei pirmas ženklas „d“ tai teisės yra katalogo. Kiti trys ženklai rodo failo savininko teises. Failo savininkas skaitomas tas kuris tą failą sukūrė, failo savininką pakeisti galima komandą chown (change owner) Ženklai gali būti trijų skirtingų raidžių: r (read) – galima skaityti, w (write) – galima rašyti ir x (execute) – galima vykdyti. Jei failo savininkui skirtose trijose vietose yra visos raidės –rwx reiškia failo savininkas gali viską, ir skaityti ir rašyti ir vykdyti. Sekantys trys ženklai skirti nurodyti failo teises vartotojams iš failo savininko grupės, raidžių reikšmė reiškia tą patį kaip ir failo savininkui (r – skaityti w – rašyti x – vykdyti) Ir paskutiniai trys ženklai skirti nurodyti failo teises visiems kitiems vartotojams. Jei kuriems nors vartotojams neleidžiama ko nors daryti, vietoj raidės dedamas „-„ ženklas. Pateiksiu keletą pavyzdžių:
-rwxr-xr– pirmas ženklas rodo kad tai failo teisės, ženklai „rwx“ rodo kad failo savininkas gali viską, ženklai „r-x“ rodo kad failo savininko grupės nariai f.ailą gali skaityti ir vykdyti, ir ženklai „r—„ rodo kad visi kiti vartotojai šį failą gali tik skaityti.
-rw-r-x–x „rw-“ failo savininkas failą gali skaityti, bei redaguoti, „r-x“ failo savininko grupės nariai failą gali tik skaityti ir vykdyti, „–x“ rodo kad visi kiti vartotojai failą gali tik vykdyti.
Kitas būdas nusakyti failo teises yra naudojant skaičius. Asmeniškai man jis yra paprastesnis. Nusakyti failo teises užtenka trijų skaičių:
4 – skaityti;
2 – rašyti;
1 – vykdyti;
Panašiai kaip ir pirmuoju būdu pirmas skaičius nusako teises failo šeimininkui, antrasis failo savininko grupės nariams ir trečiasis visiems kitiems vartotojams. Čia reikės atlikti sudėties veiksmą. Jei norime kad vartotojas galėtų viską, ir skaityti ir rašyti ir vykdyti tada: 4+2+1=7 taigi, norint kad vartotojas galėtų daryti viską į atitinkamą vietą tereikia įrašyti skaičių 7 Jei norime vartotojui leisti tik skaityti ir rašyti: 4+2=6 taigi tereikia į norimą vietą įrašyti skaičių 6 Jei norime vartotojui leisti tik skaityti ir vykdyti: 4+1=5 ir į atitinkamą vietą įrašome 5. Taip pat pateiksiu keletą pavyzdžių:
744 – failo savininkas gali viską, o jo grupės nariai, bei kiti vartotojai failą gali tik skaityti.
651 – failo savininkas gali skaityti bei rašyti, jo grupės nariai gali failą skaityti bei vykdyti, o visi kiti vartotojai failą gali tik vykdyti.
Norint pakeisti failo teises naudojama komanda:
# chmod
Ją naudoti yra visai paprasta, po komandos rašome failo teisių išraišką ir failą, kuriam norime pakeisti teises. Pvz.:
# chmod 744 /etc/conf
Įvykdžius šią komandą /root/conf failo šeimininkas su failu galės daryti viską, o jo grupės vartotojai, bei visi kiti failą galės tik skaityti.
Kai norime pasižiūrėti katalogo, kuriame esame turinį, naudojame komandą „ls“ Jei norime pasižiūrėti kiekvieno failo bei katalogo nustatytas teises, turime įvykdyti tą pačią komandą, tik su parametru „-l“ (2.7 pav.)
# ls –l

2.7 pav. Esamo katalogo turinio išvedimas nurodant teises vartotojams.
Kiekvienas katalogas ir failas UNIX sistemoje turi savo savininką (owner) Paprastai katalogo ar failo savininkas būna vartotojas, jį sukūręs. Savininkui pakeisti naudojama komanda:
# chown
Ja naudotis taip pat paprasta. # chown [vartotojo_vardas] [failas_ar_katalogas] Taip nurodyto failo ar katalogo savininkas pasidarys vartotojas, kurio vardą nurodėme. Jei norime pakeisti katalogo savininką kartu su visais failai, bei pakatalogiais ir jų pakatalogiais ir t.t. pridedame parametrą „–R“
# chown [vartotojo_vardas] –R [katalogas]
Stengiantis sistemą padaryti saugesne, reikia peržiūrėti visų konfigūracijos, bei kitų failų teises, kuriuose kiti vartotojai galėtų rasti slaptos informacijos, kurios neturėtų matyti. Visų šių failų teises reikia nustatyti teisingai, su reikiamais draudimais. Vertėtų nepamiršti ir LILO konfigūracijos failo, kuriame yra galimybė nustatyti slaptažodį prieš operacinės sistemos krovimą. Pagal nutylėjimą /etc/lilo.conf failą gali skaityti visi sistemoje esantys vartotojai, jei nustatytumėme slaptažodį, būtinai reiktų nuimti visas teises nuo kitų vartotojų. Tą patį reikia padaryti ir kitiems, „apache“, „samba“, „ftpd“ bei kitų servisų konfigūracijos failams, kuriuose saugomi slaptažodžiai, ar kita slapta informacija.

2.1.3 Kiti patarimai sistemos priežiūrai
Rūpinantis sistemos saugumu, bei stabilumu, pagrindiniai uždaviniai manau yra šie:
1. Kiek galima dažniau atnaujinti operacinę sistemą, bei visą naudojamą programinę įrangą. Skirtingai nuo Microsoft operacinių sistemų kūrėjų, dauguma UNIX operacinių sistemų kuriama pagal „atviro kodo“ (Open Source) projektą, todėl prie šios sistemos tobulinimo prisideda kiekvienas norintis, bei mokantis bent vieną ar kelias programavimo kalbas. Įvairios programinės įrangos naujos versijos kuriamos, bei nemokamai platinamos kasdien. Kai tik surandama kritinė klaida programos kode (bug), ji labai greitai ištaisoma, ir išleidžiama nauja programos versija. Atnaujinus programinės įra.ngos versiją nereikia iš naujo jos konfigūruoti, todėl tai neatima daug laiko, bei pastangų sistemos administratoriui. Programinei įrangai, bei operacinei sistemai atnaujinti yra sukurta nemažai įvairių programų, dažniausiai skirtingai UNIX operacinei sistemai būna skirtingos programos, kurios būna įdiegtos sistemos instaliavimo metu pagal nutylėjimą. Kadangi šios OS „atviru kodu“ tai ir pats sistemos administratorius savo naudojamoje programinėje įrangoje gali ieškoti programavimo klaidų, ar tiesiog perdaryti ją pridėdamas papildomų galimybių, ar išmesdamas jam nereikalingas programos galimybes, taip sistema veikia greičiau, bei patikimiau. Atsisiuntus bet kokią programinę įrangą skirtą UNIX sistemai, failo pavadinime pirmiausia rašomas programos pavadinimas, o po jo – programos versija, bei kompiuterio platformos pavadinimas, kuriai skirta ši programa. Kuo naujesnė programa, tuo programos versija yra didesnė. Pagal tai galima nesunkiai atskirti kuri programa yra naujesnė, kuri senesnė. Žinoma įdiegti reikia geriau naujesnės versijos programą.
2. Ta pati programa gali būti atviro kodo (source) arba paketo (package) pavidalu. Jei tai yra paketas, jis jau yra sukompiliuotas atviras kodas, kurį belieka tik įdiegti į sistemą, beveik taip pat kaip MS Windows programos instaliacijos pavidalu (setup). Paketo tipas turi atitikti paketų sistemą naudojamą operacinės sistemos. Šios programos yra sukompiliuotos programuotojų dažniausiai įjungiant visus palaikymus, tam, kad paketas butų universalus, suderintas su bet kokia kompiuterinę įrangą (hardware), bei atliktų bet kurią reikalingą vartotojui funkciją.
Bet beveik visada vartotojas nenaudoja visų galimų programos galimybių. Todėl optimalesnis variantas yra atsisiųsti programos kodą (source) ir pačiam sukompiliuoti programą, kompiliatoriui nurodžius reikiamas opcijas. Jas sužinoti dažniausiai galime programos kodo direktorijoje įvykdę komandą make help Ir taip kiekvienas UNIX vartotojas individualiai gali įjungti tik reikalingus, ir išjungti visas funkcijas kurių jam neprireiks. Taip pat kompiliuojant programą reikia nusakyti informacija apie kompiuterio duomenis, nusakyti procesorių su kuriuo dirbs programa, nurodyti savo kompiuterio atmintinės dydį, kad programa prisitaikytu tiksliai prie naudojamos kompiuterinės įrangos, ir veiktų kuo optimaliau, bei greičiau.
3. Taip pat rūpinantis geresniu sistemos saugumu, reikia bent keturis kartus per savaitę peržvelgti svetainių, skirtų kompiuteriu saugumo klausimams naujienas. Kelios didžiausios svetainės yra: www.securityfocus.com , www.insecure.org . Kiekvieną dieną šiose svetainėse atsiranda naujų programinės įrangos klaidų aprašymai, bei žinoma šių klaidų ištaisymo sprendimai (Solution) Dažniausiai būna sukurtas klaidos ištaisymas vadinamas „patch“ (liet. lopinys) Jį įdiegus į programos kodą ir perkompiliavus programą klaida yra ištaisoma. Todėl radus klaidos aprašymą programos, kurią mes naudojama, būtina įdiegti siūloma „patch“
4. Reikia sistemoje naudoti papildomus įrankius, tokius kaip ugniagiesė (firewall), sistemos darbo, bei saugumo stebėjimo įrankių (logger), tinklo paketų stebėjimo (sniffer), sistemos darbo spartos stebėjimo (benchmark), duomenų atsarginių kopijų archyvavimo (archiver), sistemos atkūrimo (backup), nuotolinio sistemos administravimo (remote terminal) bei kitus pagalbinius įrankius. Patogiausia yra nustatyti, kad pagrindiniai įrankiai pasileistų startuojant operacinei sistemai.
5. Na vienintelis dalykas kuo nereikia rūpintis – tai virusai. UNIX operacinėms sistemoms galima sakyti jų nebūna (anaiptol windows operacinėse sistemose, kur antivirusinė programa yra būtina) Bet jei mūsų sistemoje veikia pašto servisas, prie kurio jungiasi klientai iš Windows sistemų, tada reikėtų įsidiegti antivirusinę programą skirtą elektroninio pašto srautui filtruoti.
6. Na ir geras sistemos administratorius ar tiesiog besidomintis UNIX namų vartotojas visada turėtų stengtis gerinti sistemą, jos darbą, saugumą pats. Tiesiog ty.rinėdamas įvairių programų galimybes, ieškodamas optimalesnių sprendimų darbui atlikti, stebėdamas sistemos darbą įvairiose situacijose, dalindamasis patirtimi, bei žiniomis su kitais bendraminčiais, bei mokydamasis naujų sistemos galimybių.

2.2 UNIX šeimos operacinių sistemų lyginamasis įvertinimas
Skirtumai tarp šių operacinių sistemų yra gan dideli atsižvelgus į tai, kad jos visos kilusios iš tos pačios UNIX 1st Edition PDP/7. Pirmiausia skirtumai pastebimi jau sistemos įdiegimo metu. Daugiau pažengusios operacinės sistemos įdiegimas turi grafinę vartotojo sąsają, mažiau naudojamos sistemos vis dar naudoja tekstinį, bet ganėtinai lankstų „UNIX-Installer“ Labiausiai primenančios pirmąjį UNIX operacinės sistemos yra: HP-UX, System V/MLS. www.linuxforums.com svetainėje yra atliktų kelių UNIX OS testų, rezultatai gauti taškais.

Pagal duomenų nuskaitymą bei įrašymą
Operacinė sistema Duomenų nuskaitymas Duomenų įrašymas
Linux 321 pts 260 pts
FreeBSD 320 pts 249 pts
AIX 289 pts 230 pts
Xenix 301 pts 235 pts
SunOS 302 pts 242 pts

Pagal kintamą sistemos apkrovimą
Operacinė sistema 30%-70% 50%-90%
Linux 120 pts 93 pts
FreeBSD 108 pts 88 pts
AIX 96 pts 85 pts
Xenix 76 pts 76 pts
SunOS 98 pts 85 pts

Pagal vienu metu paleistų procesų kiekį
Operacinė sistema 100 proc 150 proc
Linux 199 pts 140 pts
FreeBSD 188 pts 143 pts
AIX 182 pts 130 pts
Xenix 171 pts 119 pts
SunOS 186 pts 120 pts

Iš atliktų testų matome, kodėl dauguma UNIX vartotojų naudojasi Linux operacinėmis sistemomis, taip pat Linux turi didžiausią pasirinkimą skirtingų distribucijų, yra daugiau dokumentuota, nei kitos UNIX sistemos. Kai kurios kitos UNIX sistemos net neturi oficialios įdiegimo instrukcijos, o ką jau kalbėti apie sistemos konfigūravimo aprašymus. BSD šeima vienintelė stengiasi neatsilikti nuo Linux, kai kuriuose testuose net šiek tiek lenkia ją.
Bet kadangi, šiuo metu Linux yra viena geriausiųjų iš UNIX šeimos, ir beveik kiekvienam UNIX vartotojui yra geriausiai pažystama, todėl palyginsiu skirtingas Linux distribucijas.

2.2.1 Kokią operacinę sistemą pasirinkti?
Pirmasis klausimas diegiant Linux iškyla- Kurią operacinę sistemą pasirinkti? O Jų yra labai daug, tačiau jos taip pat skiriasi savo charakteristikomis, testų rezultatais, bei valdymu. Todėl galima jas išskirstyti pagal šiuos kriterijus:
1. Operacinės sistemos įdiegimas
Beveik kiekvienos Linux sistemos į diegimas labai skiriasi. Todėl nuo to galima pradėti rinktis sistemą. Pradedančiajam UNIX vartotojui lengviausias sistemos įdiegimas butų su grafine vartotojo sąsaja (GUI – Graphical User Interface). (2.8 pav.) Tokį įdiegimą turi tokios Linux distribucijos kaip Mandrake, SuSe, RedHat. Iš jų

2.8 pav. Mandrake įdiegimo langas. Mandrake oficialiai pripažinta kaip turinti draugiškiausią vartotojo sąsają. Įdiegimas taip pat gan patogus ir paprastas. Kiekviena diegimo dalis yra aprašyta, o kai kur vartotojui siūloma net leisti įdiegimo tvarkyklei priimti reikiamus sprendimus, vietoj vartotojo. Bet visa tai padaryta vien dėl vartotojo patogumo, o jei vartotojas nėra visiškai pradedantysis UNIX sistemose, tada daug geriau viska pasidaryt pačiam, o ne leisti sistemai tai padaryti už mus.
Taip pat nėra sudėtingas įdiegimas ir tokių distribucijų kaip Slackware, Debian, Buffalo. (2.9 pav.) Nors visa įdiegimo procedūra vyksta tekstiniame, tekstiniame rėžime, tačiau paleidus komandą # setup pasirodo gana patogiai sudarytas įdiegimo scenarijus, jo meniu pasirinkimuose yra beveik viskas ko reikia įdiegti sistemai, trūksta tik kietojo disko particijų redagavimo, tačiau tai 2.9 pav. Linux slackware įdiegimo langas.
nesunkiai galima padaryti naudojant standartinius pagalbinius įrankius, tokius kaip # fdisk arba # cfdisk kuriuos galima pasileisti iš bet kurios UNIX operacinės sistemos įdiegimo disko.
Ir tik sukūrus reikalingus skirsnius galime įdiegti sistemą pasileidę “set.up” įdiegimo scenarijų.
O tiems, kurie jau šiek tiek pažengę Linux srityje, siūlyčiau sistemas su visiškai neautomatizuotu įdiegimo procesu. Gentoo yra viena iš tokių sistemų. Mano manymu didžiausia nauda vartotojui iš visiškai neautomatizuoto įdiegimo yra ta, kad vartotojas vieną ar kelis kartus taip įdiegęs sistemą, žymiai lengviau supranta Linux sistemų veikimą, žinant tai – daug lengviau ir prižiūrėti sistemą. Taip pat rankinis sistemos įdiegimas naudingas savo lankstumu, diegiant sistemą galima viską sudėt atsižvelgiant į vartotojo poreikius.

2. Linux paketų sistemos
Kiekviena Linux operacinė sistema turi savąją paketų sistemą, nebent jei distribucija sukurta naudojant kitos Linux ar UNIX distribucijos pagrindą, tada paketų sistema būna ta pati. Truputį apie paketus yra rašyta 2.1.4 skyriuje, 2-oje pastraipoje. Taigi, bet kokiu atveju pačiam kompiliuot programos kodą yra geriau, tačiau tai užima nemažai laiko, jei procesorius nėra spartus kompiliavimas tada gali užimti labai daug laiko. Jei Linux sistema naudojasi namų vartotojas, kuriam nebūtinas spartus sistemos darbas, arba jei labai taupant laiką reikia įsidiegti kokią nors programą, tada paprasta paketų sistema labai pravers. Aprašysiu keletą skirtingų paketų sistemų.
slackpkg – skirta linux slackware distribucijai, bei kitoms os sukurtoms slackware pagrindu. Ši paprasta sistema, vartotojui reikalingą programinę įrangą ieško interneto serveriuose (mirrors), kuriuos nustato pats vartotojas programos konfigūracijos byloje. Jei vartotojui reikalingą paketą sistema rado, ji automatiškai gali ją atsiusti, bei įdiegti į sistemą. Šiuos paketus galima atskirti pagal failo plėtinį „.tgz“ Vienas šios sistemos trūkumas – sistema automatiškai neįdiegia kitų paketų, reikalingų tam, kad vartotojo nurodytas paketas veiktų. Tai vienas iš UNIX bruožų, vadinamų priklausomybėmis (depencies) Tas pats egzistuoja ir pačiam vartotojui kompiliuojant programą. Jei į sistemą neįdiegtas paketas, kuris yra kompiliuojamos programos priklausomybė, programa nesusikompiliuos, o praneš klaidą apie trūkstamą jos priklausomybę, ir be klaidų susikompiliuos tik tada, kai visos jai reikalingos priklausomybės bus įdiegtos sistemoje. Alternatyva slackpkg sistemai yra swaret, bei pkgtool. pkgtool skirta dirbti tik lokaliame kompiuteryje, ji neturi galimybės ieškoti paketų internete. Bet į šiai programai priklauso keli naudingi dalykai kaip installpkg (komanda skirta įdiegti paketui) removepkg (komanda skirta išdiegti paketą iš sistemos) upgradepkg (komanda skirta pakeisti paketą naujesne paketo versija).
apt-get – Linux Debian priklausanti paketų sistema. Šią sistemą iš Debian‘o pasiskolino daugelis kitų Linux distribucijų, netgi mokamas Linux projektas „Linspire“. Ji turi visas galimybes ką ir slackpkg, ir be to dar turi labai naudingą įrankį „dselect“ Kuris automatiškai patikrina ar norimas diegti paketas turi priklausomybių, kurių nėra įdiegta sistemoje. Jei tokių priklausomybių randa, pirmiausia jas atsiunčia, įdiegia, ir tik tada baigia diegti paketą, kuriam reikėjo šių priklausomybių. Šios sistemos paketus galima atpažinti pagal plėtinį „.deb“
rpm – Šios paketų sistemos savininkė RedHat. Taip pat ją sėkmingai naudoja daugiausia linux operacinių sistemų – Mandrake, SuSe, Ir beveik kiekviena linux operacinė sistema, įdiegia „rpm“ os įdiegimo metu kaip papildomą priemonę skirtą programinei įrangai valdyti. Šios sistemos paketus galima atskirti iš plėtinio „.rpm“ Palyginus su kitais, šie paketai naudoja mažiausiai vietos diske, ir kadangi užima nedaug vietos – greitai atsiunčiami iš interneto. Vienas didelis trūkumas, kad „rpm“ neturi galimybės atlikti paiešką internete.
portage – Paketų sistema, kuriai norėčiau skirti daugiausia dėmesio. Mano manymu tai geriausia sistema skirta programinės įrangos valdymui. Ją naudoja Linux Gentoo operacinė sistema. Gentoo os yra pakankamai nesenai sukurta, sparčiai vystosi, bei sugebėjo pritraukti nemažai vartotojų, kurie naudoja ja ir namų kompiuteriuose ir .galingų tinklų serveriuose. Skirtingai nuo kitų, norint ja naudotis, nepakanka vienos „portage“ paketų sistemos, reikalinga speciali programinė įranga, kuri valdo „portage“ bendraudama su vartotoju. Ji vadinasi „emerge“. Vienas programuotojas parašė „emerge“ su „portage“ alternatyvą skirtą slackware distribucijai, pavadino ją „emerde“ Tačiau šis „hibridas“ neveikia taip stabiliai kaip originalus „emerge“
“emerge“ pirmiausia atsiunčia naujausią paketų sąrašą vadinamą „portage tree“ tai padaryti galima komanda:
# emerge –sync
Taip emerge prisijungia prie vartotojo nurodyto „sync“ serverio ir iš ten atsisiunčią „portage tree“ Jei prie sync serverių prisijungti neįmanoma, tada galima ta padaryti komanda:
# emerge-web-sync
Įvykdžius šią komandą emerge kreipiasi į http serverius (taip pat nurodytus vartotojo) ir iš ten atsisiūs naujausią paketų sąrašą. portage‘ui jis reikalingas tam, kad žinotu kokios naujausios programinės įrangos versijos yra internete. Komandomis:
# emerge –update world
arba
# emerge –update system
Peržiūrimos į sistemą įdiegtos programinės įrangos versijos, ir sutikrinamos su parsiustų paketų sąrašu. Atitinkamai tik sisteminės (system) arba visos (world) įdiegtos programinės įrangos, kurių naujesnės versijos yra rastus internete yra parsiunčiamos, ir pakeičiamos su senomis. Kadangi portage paketų sąrašas yra atsiustas, paieška vykdoma vietiniame kompiuteryje, todėl atliekama greitai, ir nereikia interneto ryšio. Dar vienas „emerge“ privalumas – kaip ir „apt-get“ kiekvieno paketo priklausomybės yra patikrinamos, jei reikia parsiunčiamos, ir įdiegiamos, viskas padaroma automatiškai. Sekantis privalumas – lankstumas. Emerge turi labai daug patogių vartotojui parametrų, bei opcijų:
# emerge –s [norimas_paketas] # įvykdoma norimo paketo paieška
# emerge [norimas_paketas] # norimas paketas jei atsiunčiamas ir įdiegiamas
# emerge –pv [norimas_paketas] # parodoma informaciją apie paketo priklausomybes, versijas, bei paketo dydžius. Taip pat apskaičiuojamas bendras paketų dydis, kuriuos reikia atsiusti
# emerge –unmerge [paketas] # paketas išdiegiamas iš sistemos
# emerge –resume # jei emerge darbas buvo nutrauktas (nors ir kompiuteris buvo išjungtas) atstatoma sesija, ir emerge tęsia darbą nuo tos vietos kai darbas buvo nutrauktas
# emerge –help # parodo daug daugiau naudingų funkcijų, su glaustais paaiškinimais, bei pavyzdžiais (norint gauti daugiau informacijos komanda „man emerge“)
Ir svarbiausias šios paketų sistemos privalumas – veikimo principas. Portage netgi galima vadinti ne paketų sistema, nes skirtingai nuo kitų, čia siunčiami ne jau sukompiliuoti paketai, o atviri kiekvienos programos, ar jos priklausomybės kodai (source) Tai tas pats kas pačiam vartotojui siuntinėtis visų reikalingų paketų kodus, ir pačiam juos kompiliuoti, tačiau naudojant emerge visa tai atliekama automatiškai. Pagrindinis emerge konfigūracijos failas yra /etc/make.conf prieš diegiant operacinę sistemą, pirmiausia reikia tinkamai sutvarkyti šį konfigūracinį failą, nes beveik tik nuo jo priklauso sistemos, bei visos programinės įrangos stabilumas bei spartumas. Pagal šią konfigūraciją emerge kompiliuoja viską ką parsiunčia, bei įdiegią. Gentoo operacinės sistemos instaliacija vyksta tiesiai iš interneto, siunčiama viskas, kas naujausia. Ir ne tik programas, bet ir visą operacinę sistemą emerge kompiliuoja pagal vartotojo nustatytą konfigūraciją, pritaikant viską pagal sistemos resursus, bei vartotojo poreikius, kas jokioje kitoje operacinėje sistemoje yra neįmanoma. /etc/make.conf failo turinys turi atrodyti taip:
CFLAGS=”-march=pentium4 -O3” # nurodome procesorių, bei optimizacijos lygį
CHOST=”i686-pc-linux-gnu” # nurodome kompiuterio architektūrą
MAKEOPTS=”-j2″ # nurodome kokiai sistemai turi būti
# kompiliuojama programinė įranga.
#Pagal tai sistema bus spartesnė lėčiau. Optimaliausias variantas yra pasirinkti sistemoje naudojamų #procesorių kiekį + 1 (jei kompiuteryje yra vienas procesorius tai 1+1=2 ta.da nurodome “–j2”)
USE=”-3dnow X sse2″
Ši dalis vadinama „USE FLAGS“ Čia vartotojas turi suvesti parametrus, kurie nusako programinės įrangos palaikymus. Pvz. jei neturime Voodoo vaizdo plokštės – tai mums nereikia 3dnow palaikymo, todėl prie USE parametrų prirašome “-3dnow“ dabar jei norėsime įdiegti kokį nors paketą, kuris naudoja vaizdo apdorojimo funkcijas, jį sukompiliuos taip, kad jis netūrės 3dnow palaikymo, nes mums jo ir nereikia, ir automatiškai kuo daugiau mums nereikalingų palaikymų programoje atjungsime, tuos sparčiau programa veiks. Taip pat su visais parametrais, jei naudosime X grafikos serverį pridedame „X“ parametrą, tada visos programos bus kompiliuojamos su grafinės sąsajos (graphical interface) palaikymu. Jei mūsų turimas procesorius palaiko sse2 instrukcijas, prirašome „sse2” (jei nepalaikytų, prirašytumėm „-sse2”) tokiu atvejus viskas bus kompiliuojama su sse2 procesoriaus instrukcijų palaikymu. Šių parametrų yra be galo daug, todėl kuo daugiau ir tiksliau juos nustatysime, tuo spartesnę operacinę sistemą pasidarysime.
GENTOO_MIRRORS=”http://src.gentoo.pl http://gentoo.prz.rzeszow.pl”
Šioje vietoje įrašome gentoo http protokolu veikiančius serverius, iš kurių naudosime programinę įrangą. Taip pat šiame konfigūraciniame faile galima įvesti ir daugiau naudingų parametrų, juos pažiūrėti galime įvykdę komandą:
# man make.conf

3. Kiti operacinių sistemų skirtumai
Be šių pagrindinių bruožų, gan svarbu yra sistemos stabilumo, bei spartos skirtumai. Pagal šiuos kriterijus geriausia operacinė sistema mano manymu yra Linux Debian, tačiau Debian paketu sistema nėra tokia tobula kaip Gentoo. „Emerge“ yra pagrindinis Gentoo ginklas prieš kitas konkuruojančias operacines sistemas. Visoms kitoms sistemoms, tokioms kaip visų labai mėgstama Mandrake ar Fedora dar reikia šiek tiek tobulumo, žinoma bėgant laikui tobulės viskas, todėl nieko negalime nuspėti. Vis dėl to iš žemesnio lygio operacinių sistemų išskirčiau vienintelę Slackware, ji yra pati seniausia iš visų Linux operacinių sistemų, ir turinti daugiausia panašumų į savo pirmtakę UNIX. Gal būt dėl to ši operacinė sistema dar verta dėmesio, ir pasižyminti lankstumu, bei stabilumu, deja dėl darbo spartos to negalima pasakyti. Taigi apibendrinant šį skyrių drįstu teigti, jog iš UNIX šeimos lieka tik Linux, o iš Linux šeimos išskirčiau tik Gentoo.

2.3 UNIX OS paketų parinkimas pagal vartotojo reikalavimus
Paketas (package) UNIX sistemoje yra beveik kaip programos instaliacija (setup) Windows sistemoje. Skiriasi tik savo dydžiu – visi paketai UNIX sistemoms užima daug mažiau laikmenos atminties, negu ta pati programa skirta Windows sistemai. Kodėl taip yra sunku pasakyti, didžiausia įtaką daro tai, kad Windows sistemoms skirta programinė įranga dažniausiai, net beveik visada turi savo grafinę vartotojo aplinką, o UNIX skirtos programos dažniausiai būna tik su tekstine vartotojo sąsaja. Ir kai vartotojas gan ilgai naudojasi UNIX operacine sistema, pasirodo, kad darbas programa su tekstine aplinka vyksta daug greičiau, negu tas pats darbas grafinėje aplinkoje. Žinoma tai priklauso tik nuo vartotojo įpratimo.
Dažniausiai vartotojai diegdami sistemą nesivargina peržiūrėti kartu su sistema diegiamus paketus, o ta padaryti reiktų. Savaime suprantama, kad bus geriau, jei operacinė sistema nebus prikimšta nereikalingų ar nenaudojamų paketų. Žinoma galime po instaliacijos išdiegti visus nereikalingus paketus, tačiau iš anksto žinodami ko mums prireiks, ir ko neprireiks sutaupysime laiko, bei pastangų. Paprasčiausias būdas išmokti atsirinkti kuris paketas kam reikalingas yra tiesiog stengtis kuo daugiau naudotis jai visais, ir taip labai lengva vien iš paketo pavadinimo pasakyti nors maždaug kas jis yra naudojamas.
Priklausomai nuo diegiamos distribucijos, bei aplinkos, diegiant sistemą galima rasti kiekvieno paketo gan patogų, bei paprastą aprašymą. Iš man žinomų operacinių – slackware, debian, bei mandrake diegimo metu leidžia pasirinkti kokiu.s paketus diegti, su kiekvieno paketo aprašymu. Būna ir tokių, kurios kaip ir Windows operacinės sistemos visiškai neleidžia pasirinkti kurias programas diegti kartu su sistema, o kurių nereikia (pvz. „Linspire OS“).
Tačiau tokių UNIX sistemų tikrai daug nėra, diegiant beveik bet kokią UNIX šeimos os galima pačiam pasirinkti reikalingus ir nereikalingus paketus. Toliau pagal pavadinimus aprašysiu keletą dažniausiai naudojamų paketų, bei paaiškinsiu jų paskirtį.
aaa_base – paketas, kuris sukuria visus sistemos katalogus reikalingus UNIX sistemai įdiegti, jis turi būti įdiegtas pats pirmas.
aaa_elflibs – bendrų bibliotekų rinkinys, jas naudoja daug įvairių programų. Reikalingas.
acct – įrankis skirtas sistemos saugumo stebėjimui. Patogus.
alsa-driver – garso tvarkyklių moduliai kerneliui. Jei nenaudosime garso, tada nereikalinga.
apmd – energijos tvarkyklė. Reikalingas tik nešiojamiems kompiuteriams.
aspell – anglų kalbos tikrinimo įrankis. Nereikalingas.
at – vykdo norimas komandas norimu laiku. Naudingas.
atk – pagalbinių įrankių biblioteka. Naudojama tiktai „Gnome“ langų tvarkyklės.
autoconf – būtinai reikalinga, C++ bei kitų kalbų kompiliavimui.
automake – taip pat būtinai reikalinga atviro kodo kompiliavimui.
bc – visiškai nereikalinga programavimo kalba.
bin – paketas, kuriame yra dažnai naudojamų sisteminių komandų. Reikalingas.
bin86 – nereikalingas, nebent programuojate asamblerio kalba.
binutils – įrankis, reikalingas C++ bei kitų kalbų kompiliavimui. Reikalingas.
bitchx – tekstinis irc pokalbių klientas. Nebūtina.
bzip2 –įrankis failų archyvavimui. Reikalingas.
clisp – programavimo kalba. Dažniausiai visai nereikalinga.
coreutils – būtinai reikalingos, pagrindinės sistemos komandos. Būtinos.
cpio – dažnai praverčiantis atsarginių duomenų arhyvatorius. Naudingas.
cups – spausdintuvo serveris. Nebūtinas.
cxxlibs – bibliotekos reikalingos kai kurioms C++ programoms paleisti. Nebūtina.
db3, db31, db4 – “Berkeley” duomenų bazių bibliotekos. Nebūtinos.
ccron – programos “at” alternatyva. Nebūtina.
cevs – sistemos įrenginių failai /dev direktorijoje. Reikalingi.
chcp,dhcpcd – dhcp serviso klientas bei serveris. Dažnai reikalinga.
emacs – emacs programavimo terpė. Nebūtina.
etc – sistemos konfigūraciniai failai. Reikalinga.
findutils – failų paieškos įrankiai. Dažnai naudingi.
fluxbox – analoginė “blackbox”ui langų tvarkyklė Patogus.
gcc – C++ kompiliatorius. (Pravers visi paketai kurių pavadinimai prasideda – „gcc“). Būtinas.
gimp – grafikos redaktorius. Nebūtinas.
gkrellm – grafinis sistemos stebėjimo įrankis. Naudingas.
glibc – grafikos bibliotekos. Reikalingos jei naudosite GTK+
gtk+ – grafinės vartotojo sąsajos įrankiai. Retai naudingas.
nc – tinklo įrankių rinkinys. Reikalingas prižiūrint tinklą.
openssh – nuotolinio administravimo priemonė. Nebūtina.
popa3d – pop3 elektroninio pašto servisas. Nebūtinas.
procps – procesų stebėjimo įrankiai. Naudinga.
proftpd – ftp protokolo servisas. Nebūtinas.
rxvt – grafinis terminalo emuliatorius. Reikalingas.
slocate – failų paieškos įrankis. Naudingas.
sysvinit –Kontroliuoja sistemos komandų vykdymą. Būtinas.
tar – failų archyvatorius. Naudingas.
wget – naudojamas failų atsiuntimams iš interneto. Reikalingas.
x11 – Grafinės stoties serveris. Reikalingas.
3. IŠVADOS IR SIŪLYMAI VARTOTOJUI
Manau aiškiai išdėsčiau savo mintis, bei žinias apie UNIX šeimos operacinių sistemų administravimą, priežiūrą, konfigūravimą, bei spartinimą. Žinoma, tai nėra viskas ką moku, tačiau tai yra labai naudingos žinios. Mažai naudojausi ir literatūra, bei kitais informacijos šaltiniais, rašiau viską, ką jau moku, informacijos šaltiniais pasinaudodavau tiktai norėdamas pasitikslinti savo žinias. Linux OS pradėjau naudotis būdamas 17 metų. Pradžia žinoma buvo sunki ir ilga. Praėjus 2-iems metams aš dar nedaug ką mokėjau su Linux, bet pagrindus jau gerai žinojau. Ir tik prieš metus pradėjau rimtai mokytis dirbti su Linux OS. Dabar kuo toliau, tuo daugia.u man patinka šios operacinės sistemos, ir tikiuosi, kad šis domėjimasis, bei mokymasis nenusibos.
Apibendrinant darbe nurodytus kriterijus, išryškėja keturi, pagrindiniai UNIX operacinių sistemų privalumai:
 Kaina
 Stabilumas
 Saugumas
 Lankstumas
Būtent tai ir lemia šių operacinių sistemų progresą. Ir kuo toliau – tuoj jis auga.
Pirmoje dalyje prisiminėm truputį istorijos, pasidomėjom statistika, trumpai peržvelgėm pagrindinių UNIX šeimos sistemų bruožus.
Antroje dalyje susipažinom su pagrindinių sistemos dalių konfigūravimu, išsiaiškinom pagrindinius kernelio parametrus, išmokom juos pakeisti optimalesniais, bei sukompiliuoti kernelį pagal naują konfigūraciją, taip pat sužinojome kaip susitvarkyti įkrovos tvarkyklę. Be to, dar susipažinom su pagrindiniais sistemos administravimo uždaviniais, tokiais kaip vartotojų ir grupių tvarkymu, bei redagavimu. Turint pagrindinius darbo UNIX sistemose įgūdžius, mokėti atlikti šiuos uždavinius yra labai svarbu norint plėsti žinias, bei tobulėti darbui UNIX sistemose. Taip pat išmokom suprasti failų, bei katalogų teises vartotojams, bei jas keisti.
Sužinojome keletą patarimų kaip tinkamai prižiūrėti sistemą, išmokom dalykų, kuriuos reikia atlikti norint rūpintis sistemos saugumu, bei stabilumu.
Naudojantis atliktais testais, pasidomėjom kuri iš UNIX šeimos operacinė sistema geriausiai veikia. Taip pat sužinojome nemažai teorinės, bei praktinės medžiagos apie Linux distribucijų skirtumus, įdiegimo metodus. Išgirdom truputi teorijos apie paketus, bei paketų sistemas, plačiau apžvelgėm, bei pramokom konfigūruoti vieną geriausių paketų sistemą. Supratom dažniausiai su sistema diegiamų paketų paskirtį, bei svarbą.

Tikiuosi, kad ateityje šios sistemos klestės, bus plačiai naudojamos, nemokamos, ir geros. Nors ir neįtikinamai skamba, tačiau galbūt kažkada kuri nors iš UNIX operacinių sistemų (greičiausiai Linux) aplenks net dabartines milžines – Microsoft platinamas operacines sistemas.
4. INFORMACIJOS ŠALTINIŲ SĄRAŠAS

Interneto svetainės:

1. http://www.linuxforums.org/
2. http://www.linuxquestions.org/
3. http://www.unix-manuals.com/
4. http://msdn.microsoft.com/library/default.asp?url=/library/en-us/dnucmg/html/ucmglp.asp
5. http://unixhelp.ed.ac.uk/
6. http://aplawrence.com/

Literatūra:

1. Annelise Anderson „FreeBSD: An Open-Source Operating System for Your PC”

Elektroninė Literatūra:

1. http://www.mif.vu.lt/~valdo/docs/unixos/unixos.pdf.

Leave a Comment