Duomenų saugojimo įrenginiai: dabarties ir ateities perspektyvos

DUOMENŲ SAUGOJIMO ĮRENGINIAI:
DABARTIES IR ATEITIES PERSPEKTYVOS

Kursinis darbas

TURINYS

ĮŽANGA 3

1. KOMPIUTERIO ATMINTIS 4

2. PIRMINIAI DUOMENŲ SAUGOJIMO ĮRENGINIAI 5

2.1. Operatyvioji atmintis 5
2.2. Statinė RAM atmintis 6
2.3. Dinaminė RAM atmintis 6
2.4. Spartinančioji atmintis 8
2.5. Virtualioji atmintis 9
2.6. Pastovioji ROM atmintis 9
2.7. BIOS sistema 10

3. ANTRINIAI DUOMENŲ SAUGOJIMO ĮRENGINIAI 11

3.1. Magnetinė juosta. 11

3.2. Magnetinis diskas 12

3.2.1. Lankstusis diskelis. 12
3.2.2. Standusis diskas. 13

3.3. Optinis diskas 14

3.3.1. CD-ROM diskai 15

3.3.2. CD-R diskai. 16
3.3.3. CD-MO diskai. 17
3.3.4. CD-RW diskai. 17
3.3.5. DVD diskai 18
3.3.5. FMD diskai 19

3.4. Puslaidininkė atmintis 20

3.4.1. CompactFlash korta 20
3.4.2. SmartMedia korta 20
3.4.3. Memory Stick 21
3.4.4. IBM Microdrive 21
3.4.5. USB kaupiklis 21

3.5. Holografinis diskas 22

4. DUOMENŲ SAUGOJIMO ĮRENGINIŲ ATEITIES PERSPEKTYVOS 23

IŠVADOS 26

LITERATŪROS SĄRAŠAS 27

ĮŽANGA
Dar visai neseniai kompiuteriai buvo laikomi daug kainuojančiais ir egzotiškais prietaisais. Nedaug kas įsivaizdavo, kad kompiuteriai gali tapti kasdienio gyvenimo dalimi. Tačiau dabar šis požiūris visiškai pasikeitė. Kompiuterio pagalba galima išspręsti net sudėtingiausius užždavinius, tačiau viena iš svarbiausių jo funkcijų – kaupti, apdoroti bei saugoti duomenis. Šiais laikais, kai reikalaujama vis daugiau vietos kompiuteryje didžiulėms duomenų bazėms vesti ir ne tik, sparčiai plečiasi, tobulėja bei atsiranda nauji duomenų saugojimo įrenginiai.

Beveik kiekvienas žmogus vos ne kasdien naudojasi kompiuteriu, o tai kartu reiškia, kad kaskart jis dirba su kompiuterio atmintimi, jei ne išorinę, tai būtinai su vidine. Tačiau ne kiekvienas žmogus žino kur ir kaip, bei kokie egzistuoja įrenginiai duomenims saugoti. Būtent tas sudomino ir maane, todėl ir pasirinkau temą „Duomenų saugojimo įrenginiai: dabarties ir ateities perspektyvos“, kad labiau praplėsčiau savo žinias.

Pagrindinis mano kursinio darbo tikslas – sužinoti kur ir kokiu būdu kompiuteryje galima saugoti duomenis, kaip yra klasifikuojama kompiuterio atmintis, bei kokios jos rūšys.

br />
Rašydama šį darbą, iškėliau keletą uždavinių, kurie man palengvintų ir padėtų labiau atskleisti darbo temą. O uždaviniai būtų tokie:
• sužinoti ką apskritai reiškia kompiuterio atmintis ir kaip joje saugomi duomenys,
• išsiaiškinti kokie yra duomenų saugojimo įrenginių tipai, kokios jų paskirtys, veikimo būdai,
• susipažinti su duomenų kaupiklių naujovėmis, bei naujomis duomenų saugojimo galimybėmis.
Medžiagos apie duomenų saugojimo įrenginius yra labai daug, tačiau dabar net nespėjama sekti paskui naujai atsirandančias kompiuterines naujoves, išleidžiama daug knygų, kurios po metų ar net mažiau tampa jau pasenusiomis. Būtent todėl daugiausia rėmiausi informacija, prieinamą Internete.
Rašant šį kursinį darbą susidūriau su keletą problemų – tai šaltinių kai kurių duomenų nesutapimas (ypač duomenų saugojimo įrenginių klasifikavime bei jų parametruose), o taip pat informacijos stoka kai kuriais keliamais klausimais (pavyzdžiui, vidinės kompiuterio atmintys). Tačiau šiios kliūtys buvo pašalintos ir tikiuosi, kad šiame darbe man pavyko atskleisti tai, kas buvo planuota ir ko reikalavo pati darbo tema.
1. KOMPIUTERIO ATMINTIS

Atmintis – tai įrenginys, kuriame laikinai arba pastoviai saugomi duomenys jų apdorojimo metu. Atmintis yra būtinas bet kurio kompiuterio komponentas. Dabartiniai atminties tipai:
• pastovioji – kompiuterio įjungimo metu saugoti reikalingas pradines valdymo komandas (BIOS, angl. Basic Input/Output System);
• darbinė (operatyvioji arba RAM, angl. Random Access Memory) – darbo metu saugoti programas ir duomenis;
• video atmintis – ekrano vaizdui saugoti;
• išorinė atmintis – saugoti programas ir duomenis ka
ai nedirbame;
• ilgalaikiam informacijos saugojimui – atstatyti informaciją gedimo metu.
Aukščiausiame lygmenyje yra centrinio procesoriaus registrai, kurie saugo vienos komandos vykdymui reikalingus duomenis. Šiai atminčiai keliami patys griežčiausi reikalavimai, nes duomenų mainų su sparta lemia procesoriaus našumą.
Kompiuterio atmintį galima įsivaizduoti kaip tvarkingą atminties ląstelių seką. Norint saugoti ir išrinkti informaciją, kiekvienai ląstelei pažymėti naudojamas savas adresas. Baitų skaičius atminties ląstelėje priklauso nuo kompiuterio tipo. Centrinis procesorius gali atlikti veiksmus tik su tais duomenimis, kurie yra pagrindinėje atmintyje. Dauguma kompiuterių turi dviejų tipų pagrindinę atmintį: tiesioginės kreipties arba dar vadinama operatyviąją atmintį, kurioje duomenys ir programos saugomi tik vykdymo metu, ir pastoviąją atmintį, kuri nuolatos saugo specialios paskirties duomenis arba programas. Operatyvioji atmintis praranda duomenis, kai tik kompiuteris išjungiamas arba perkraunamas. Iš pastoviosios atminties (ROM, angl. Read Only Memory) kompiuteris gali tik skaityti duomenis, bet negali jų ten naujai įrašyti. Pastovioji atmintis saugo komandas, kurios reikalingos, kai tik kompiuteris įjungiamas. Operatyvioji atmintis yra žymiai didesnė negu pastovioji. Operatyviosios atminties apimtį galima padidinti, o pastoviosios atminties apimtis visą laiką išlieka fiksuota.
Be operatyviosios atminties – pirminio atminties įrenginio, kompiuteris turi ir kitus atminties įtaisus. Jie dažnai vadinami išoriniais arba antriniais duomenų saugojimo įrenginiais. Juose informacija gali būti saugoma ilgą laiką, kreipimosi į duomenis laikas matuojamas milisekundėmis.
2. PIRMINIAI DUOMENŲ SA
AUGOJIMO ĮRENGINIAI
Pirminiai atminties įrenginiai – laisvosios kreipties atmintis RAM, kurioje duomenys ir programos saugomi laikinai, kol juos iškvies mikroprocesorius, arba jie bus įrašyti į pastovų atminties įrenginį saugoti ilgą laiką. Pirminiai atminties įrenginiai duomenis saugo tik laikinai, kol veikia kompiuteris.
2.1. Operatyvioji atmintis
Operatyvioji atmintis (RAM) naudojama kintamai informacijai saugoti, nes jos turinys kinta mikroprocesoriui atliekant veiksmus. Operatyvioji atmintis – tai mikroschema, kurios ląstelėse dvejetainiu pavidalu saugoma įvairių rūšių informacija. Kituose šaltiniuose dar apibūdinama, kad RAM – tai tarpininkas tarp centrinio procesoriaus ir kitų kompiuterio dalių. Vienoje atminties ląstelėje telpa vienas baitas informacijos. Įrašant informaciją į ląstelę, ankstesnis jos turinys ištrinamas, o skaitant duomenis iš ląstelės, sukuriama jos turinio kopija, todėl ląstelės turinys lieka nepakitęs. Šioje atmintyje informacija gali būti saugoma, skaitoma ir įrašoma. Tačiau operatyvioji atmintis yra laikina, kadangi ji elektroninė ir jos darbui reikalinga elektros energija. Išjungus energijos šaltinį, visi duomenys, esantys RAM atmintyje, prarandami.

Pagrindinės RAM atminties funkcijos tokios:
 RAM – tai tarpininkas tarp mikroprocesoriaus ir likusių kompiuterinės sistemos dalių. Mikroprocesorius vykdo tik tas komandas, kurios saugomos RAM atmintyje;
 Saugo svarbiausios sisteminės programinės įrangos dalies – operacinės sistemos kopijas, kuri įdiegiama į RAM iš karto, kai tik įjungiamas kompiuteris ir lieka tol, kol kompiuteris išjungiamas;
 laikinai saugo įvestus duomenis iki tol, kol jų pareikalaus mikroprocesorius;
 taip pat laikinai saugo duomenų apdorojimo re
ezultatus, kol jų vėl pareikalaus mikroprocesorius arba kol juos pateiks duomenų išvedimo įrenginiai.

Kompiuterinės sistemos darbo našumas tiesiogiai priklauso nuo RAM apimties. Pastaruoju metu išplitus daugialypės terpės programoms RAM atminties reikia vis daugiau. Operatyviosios atminties principai pagrįsti jos fizine prigimtimi, kuri gali būti dinaminė (DRAM, angl. Dynamic RAM) ir statinė (SRAM, angl. Static RAM). Tarpusavyje jie skiriasi duomenų saugojimo požiūriu, jei tiksliau – ląstelių struktūra, kuriose laikomi atskiri informaciniai bitai.
2.2. Statinė RAM atmintis
Statinės atminties ląstelės sudarytos iš tam tikrų tranzistorių, vadinamų trigeriais ir turinčių dvi pastovias būsenas. Įrašius į atminties ląstelę bitą tokia būsena duomenys gali išlikti kiek tik norima laiko. Svarbiausia, kad ląstelė gautų įtampos. Iš to būtent ir kilo pačios atminties pavadinimas „statinė“ – nekintamos būsenos. Nors statinė atmintis pasižymi didele sparta, tačiau ji sunaudoja daug elektros energijos ir turi mažą duomenų tankį.
2.3. Dinaminė RAM atmintis
Asmeniniuose kompiuteriuose naudojamos įvairių modifikacijų dinaminė atmintis DRAM. Jos turinys eksploatacijos metu nekinta. Informaciją krūvio pavidalu atminties ląstelėje saugo kondensatorius. Galima sakyti, kad įrašant į dinaminės atminties ląstelę loginį vienetą (1), kondensatorius pasikrauna, o įrašant loginį nulį (0) – išsikrauna. Skirtingai nuo SRAM, DRAM pasižymi dideliu duomenų tankiu ir mažu sunaudojamos elektros energijos kiekiu. Tačiau DRAM trūkumas – maža sparta.

Šiandieniniuose kompiuteriuose dinaminė atmintis naudojama kaip kompiuterinės sistemos laisvosios kreipties atmintis, o statinė atmintis – sparčiai operatyviajai buferinei atminčiai sukurti ir vaizdų RAM palaikyti.
Pastovaus informacijos dinaminės atminties saugojimo ląstelėje laikas yra kelios milisekundės ir kai jis pasibaigia, informaciją riekia atnaujinti. Tuo metu, kai tie duomenys atnaujinami, niekas neturi tam trukdyti, t. y. CPU kreipiasi į RAM atmintį tik tada, kai nevyksta informacijos atnaujinimas. Pirmieji DRAM tipai buvo: FPM DRAM (angl. Fast Page Mode), EDODRAM (angl. Extended Data Output) arba BEDO DRAM (angl. Burst EDO DRAM).
DRAM atmintis būna asinchroninė bei sinchroninė.
 Asinchroninė DRAM – tai įprasta DRAM atmintis, kurioje adresų, valdymo signalų, programų kodų, duomenų rašymas ir skaitymas vyksta laisvosios kreipties būdu ir bet kuriuo laiko momentu. Ši atmintis kontroliuoja, kad numatyta operacija būtų baigta per fiksuotą laiko vienetą, pavyzdžiui, per 60 nanosekundžių. Visos anksčiau mano minėtos DRAM rūšys (moduliai) buvo asinchroniniai.
Asinchroninė atmintis gali dirbti tik su ribotu – sisteminės magistralės, siejančios DRAM su centriniu procesoriumi, taktiniu dažniu. Tačiau laikui bėgant ši atmintis tapo per lėta ir dabar jau nebenaudojama. Ją pakeitė sinchroninė DRAM atmintis.
 Sinchroninė DRAM atmintis yra sudėtingesnė valdymo požiūriu negu DRAM, kadangi adresus, programų kodus, duomenis ir valdymo signalus procesorius perduoda saugoti atminčiai į tam tikrą vietą, kol pats tuo metu dirba su kitais įrenginiais. SDRAM atminties masyvas suskirstytas į du nepriklausomus bankus, iš kurių duomenys išrenkami pakaitomis. Būtent dėl to SDRAM yra spartesnė už asinchroninę DRAM atmintį, nes ji užtikrina nenutrūkstamą duomenų srautą, kas reikštų, kad centriniam procesoriui nereikės „laukti“.
Vis didėjant mikroprocesorių spartai, prireikė dar didesnio greičio SDRAM. Todėl atsirado nauja SDRAM rūšis, vadinama DDR SDRAM (angl. Double Data Rate). Ši atmintis taip pat yra sinchroninė, tačiau du kartus spartesnė, dėl ko ir kilo jos pavadinimas – „dvigubai“.
Šiuolaikiniuose mikroprocesoriuose Intel Pentium 4 naudojamas dar naujesnis DRAM tipas – DR DRAM (angl. Direct RAM-BUS DRAM). Tai viena iš sparčiausių asmeninių kompiuterių atmintis, kurios taktinis dažnis 400 MHz, tačiau ji turi vieną trūkumą – didelę kainą.
DRAM atmintis gali būti įvairių modulių . Anksčiau DRAM mikroschemos gaminamos buvo SIP (angl. Single In-line Package) ir DIP (angl. Dual IP) modulių, tačiau jie paseno ir dabar naudojami SIMM (angl. Single In-line Memory Module), DIMM (angl. Dual IMM) ir RIMM (angl. Rambus IMM) tipo moduliai. Visi šie moduliai įdedami į jiems skirtus kompiuterinės sistemos sisteminio bloko motininės plokštės plėtojimo lizdus.
2.4. Spartinančioji atmintis
Spartinančioji atmintis (kituose vadovėliuose ši atmintis dar vadinama operatyviąja buferine , angl. Cache) – tai nedidelės talpos labai sparti atmintis (dažniausiai sudaroma iš statinės operatyviosios atminties SRAM mikroschemų), kurioje saugomi ypač dažnai naudojami pagrindinės atminties fragmentai.
Kartais kyla klausimas – kam ši spartinančioji atmintis reikalinga ir kokia jos nauda? Šiuolaikiniuose kompiuteriuose trukmė, būtina duomenims įkelti į procesorių, labai ilga, palyginti su instrukcijos vykdymo trukme. Spartinančioji atmintis tam ir buvo sukurta, kad pagreitintų palyginti lėtų įrenginių darbą. Ši atmintis saugo duomenis, kurie tuojau pat bus apdorojami mikroprocesoriuje, ir duomenis ar programų komandas, kol jų prireiks mikroprocesoriui. Apdorojimo metu gauti rezultatai pirmiausiai perduodami operatyviajai buferinei atminčiai ir tik po to – RAM atminčiai. Būtent dėl to kompiuterinė sistema dirba greičiau. SRAM mikroschemos yra žymiai greitesnės, bet brangesnės, todėl spartinančiosios atminties apimtis yra nedidelė.
Priklausomai nuo atliekamų funkcijų spartinančioji atmintis gali būti:
• vidinė (dar vadinama pirmos eilės atmintis L1), kuri integruojama mikroprocesoriaus kristale ir kurios talpa gali siekti 64 KB,
• išorinė (dar vadinama antros eilės atmintis L2), kuri paprastai jungiama mikroprocesoriaus išorėje, nors kai kur ji taip pat gali būti integruota į kristalą. Šiuo metu daugiausia naudojama nuo 64 KB iki 1 MB talpos atmintis. Ji jungiama tarp RAM ir mikroprocesoriaus, taip pat tarp RAM ir standžiojo disko,
• trečios eilės atmintis L3. Tai neseniai mikroschemose pasirodžiusi atmintis, kurios talpa siekia nuo 4 iki 8 MB.
Spartinančioji atminintis paspartina duomenų, programų komandų perdavimą iš RAM į centrinį procesorių (CP) ir duomenų apdorojimo rezultatų perdavimą iš CP į RAM. Be to operatyvioji buferinė atmintis naudojama ir nuskaitant informaciją iš kietojo disko. Šiuo atveju duomenys pirmiau nuskaitomi į kietojo disko spartinančiąją atmintį, kurios elementai yra pačiame diske. Pakartotinai kreipiantis į tuos pačius duomenis, jų nebereikia nuskaityti mechaniškai.
2.5. Virtualioji atmintis
Virtualioji atmintis leidžia laisvosios kreipties atminties RAM apimtį ir galimybes išplėsti panaudojant standųjį diską ir tam skirtą specialią programinę įrangą, padalijančią programą į mažus gabalėlius – puslapius ar segmentus, kurie padedami saugoti į standųjį diską ir paimami tada, kai jų prireikia mikroprocesoriui duomenų apdorojimo metu. Tokiu būdu sutaupoma RAM atminties, o kompiuterinės sistemos gali dirbti su didelės apimties taikomųjų programų paketais, reikalaujančiais daug RAM. Virtualioji atmintis sukuriama esant techninei ir programinei įrangų sąveikai.
2.6. Pastovioji ROM atmintis
Asmeniniuose kompiuteriuose tam tikra operatyviosios dalis skirta tik skaityti ir vadinama pastoviąja arba ROM (angl. Read Only Memory) atmintimi. Ji laikoma vidine kompiuterio atmintimi ir kartu su RAM sudaro pagrindinę kompiuterinės sistemos atmintį. Duomenys, saugomi ROM atmintyje, neišnyksta išjungus kompiuterį ir išlieka tokie, kokius įrašė gamintojai. ROM atmintis – tai mikroschema, kurioje parastai saugomos programos, kurios automatiškai paleidžiamos įjungus elektros šaltinį.

Pastovioji ROM atmintis yra įkomponuojama į kompiuterinės sistemos sisteminio bloko motininės plokštės atininkamą lizdą. Patobulinus ROM mikroschemų gamybą, atsirado nauji ROM padidinimo mikroschemos, tai:
1) PROM (angl. Programmable Read Only Memory), kuri gaminama pagal vartotojo užsakymą;
2) ERPOM (angl. Erasable PROM), kurioje duomenys arba komandos gali būti panaikinami;
3) EEPROM (angl. Electrically EPROM), kurioje duomenys keičiami elektriniu būdu.

2.7. BIOS sistema
Dirbdami su kompiuteriais dažniausiai nekreipiame dėmesio į BIOS sistemą, tačiau ji gali lemti kai kurias asmeninio kompiuterio galimybes. Todėl vertėtų daugiau apie ją sužinoti.
BIOS – bazinė įvesties-išvesties sistema – sisteminė programa, kuri saugoma kompiuterio pastovios atminties (informacija nedingsta išjungus elektros maitinimą) mikroschemoje. Ją galima perprogramuoti ir taip atnaujinti BIOS programą. Kartais sakoma, kad BIOS – tai techninis ir programinis kompiuterinės sistemos įrenginys. Ji yra integruota į pagrindinę plokštę, kurioje įrašoma daug nurodymų.
Pagrindinės BIOS sistemos funkcijos:
• kompiuterio tikrinimo testo POST (angl. Power On Self Test), kuris įjungus asmeninį kompiuterį tikrina visus svarbiausius sistemos komponentus, vykdymas (šioje stadijoje sistema gali pateikti garsinius signalus, kurie reiškia tam tikras klaidas ir pagal kurių kiekį galima nustatyti klaidos tipą ir vietą),
• kompiuterio aparatūros parametrų redagavimas bei derinimas (t. y. BIOS Setup),
• operacinės sistemos įkrovimas,
• aparatinių tvarkyklių pateikimas operacinei sistemai ir programiniam aptarnavimui,
• sisteminės plokštės suderinimas su kitais kompiuterio komponentais,
• sisteminių įrenginių aparatinių pertraukčių aptarnavimas.
ROM mikroschemų gamyba yra daug brangesnė negu kitų atminties tipų mikroschemų, todėl ROM (t. y. BIOS sistemoje) įrašomi tik tie nurodymai, kurie būtiniausi kompiuterinės sistemos darbui. Jei dėl kokių nors priežasčių buvo išgadinta BIOS sistema (pavyzdžiui, po nesėkmingo bandymo ją atnaujinti), tai kompiuteris visai nebesikraus. Šiuolaikiniai kompiuteriai gaminami su dviguba BIOS sistema (angl. Dual-BIOS) – jei atnaujinant BIOS sistemą kompiuteris sustabdė savo veikimą, tai kitą kartą įjungiant kompiuterį bus galima atstatyti BIOS iš atsarginės kopijos.

3. ANTRINIAI DUOMENŲ SAUGOJIMO ĮRENGINIAI
Antriniai atminties įrenginiai duomenis ir programas saugo pastoviai, t. y. išjungus kompiuterį jie išlieka. Antriniam atminties įrenginiams priskiriame.
• magnetinę juostą,
• magnetinį diską,
o lankstųjį diskelį,
o standųjį diską,
• optinį diską,
• magnetinį optinį diską,
• puslaidininkę atmintį,
• holografinį diską.
3.1. Magnetinė juosta
Magnetinė juosta – tai vienas iš seniausių atminties įrenginių, į kuriuos duomenys įrašomi įmagnetinimo principu: vienetinis bitas reiškia, kad yra magnetinė dėmelė, nulinis bitas – nėra dėmelės. Pirmosios magnetinės juostos atsirado jau 1947 metais. Tai buvo gan primityvios dviejų ar keturių takelių magnetinės juostos. Dabar gaminamos 9, 18, 36 takelių ir dažniausiai naudojamos didelių kompiuterių duomenų apdorojimo procese, asmeninių kompiuterių, serverių – atsarginėms kopijoms ir pan. Magnetinės juostos būna įvairių formų ir dydžių, jos yra lanksčios ir padengtos feromagnetinėmis medžiagomis. Duomenis į jas galima įrašyti dviem būdais: linijiniu arba spiraliniu.

Šiais laikas magnetinės juostos mažai naudojamos, dažniausiai tai magnetinių juostų kasetės, t. y. kaupikliai, kuriuose duomenis įrašomi spiraliniu būdu. Jos naudojamos standžiųjų diskų atsarginėms kopijoms ar istoriniams failams įrašyti. Magnetinės juostos nesulaukė ypatingo dėmesio, kadangi jos turi du pagrindinius trūkumus: negalimas duomenų atnaujinimas, panaikinimas ar pakeitimas (tam reikia iš naujo įvesti duomenis į juostą), bei duomenų įrašymas tik nuosekliuoju būdu.

3.2. Magnetinis diskas
Magnetiniai diskai – tai duomenų kaupiklis, kuriame duomenys ir programos paprastai saugomi ir ieškomi tiesioginio išrinkimo metodu. Magnetinių diskų veikimo principas daugeliu atvejų yra tas pats: hermetiškame korpuse patalpintos viena ar kelios magnetine medžiaga padengtos plokštelės, pritvirtintos ant veleno, kurį reikiamu greičiu suka varikliai, kartu stumdantys informacijai įrašyti ir skaityti skirtas specialias magnetines galvutes. Įrenginys dydžiu prilygsta pusei nestoros knygos, o kietas diskas, skirtas nešiojamiems kompiuteriams – užrašų knygutei. Dėžutėje taip pat yra valdymo mikroschema ir operatyvioji buferinė atmintinė (mikroschema).
Pastaruoju metu naudojami dviejų tipų magnetiniai diskai: kieti (stacionarūs) ir lankstūs (keičiami). Paprastesni yra pagalbiniams tikslams skirti keičiami diskai, kurie dar vadinami diskeliais.

3.2.1. Lankstusis diskelis.
Pirmas lankstusis diskelis buvo sukurtas 1971 metais. Tai buvo 8 colių ir 90, 100, 250 kilobaitų (KB) talpos lankstusis mini diskelis. Šiais laikais daugiausia naudojami standartiniai 3,5 colio (maždaug 9 cm) skersmens 1,44 megabaitų (MB) arba 2,88 MB talpos diskeliai. Diskeliuose esanti informacija į pagrindinę kompiuterio atmintinę perkeliama maždaug 0,1 MB/s sparta. Jie naudojami nedideliems informacijos kiekiams pernešti iš vieno kompiuterio į kitą arba saugoti. Informaciją į lankstųjį diskelį galima įrašyti daug kartų.
Lankstūs diskeliai – tai apvalios plastmasinės plokštelės, padengtos magnetinės medžiagos oksidais ir specialiu apsauginio lako sluoksniu.. Įmagnetinant atskirus disko paviršiaus elementus, juose galima registruoti ir saugoti dvejetainius simbolius (bitus). Bitų rinkiniais yra koduojami visi kompiuterio apdorojami duomenys. Nuo mechaninių smūgių, dulkių ir kitų išorės poveikių diskelius saugo apsauginiai vokai. Tvarkant diskelio duomenis, jis kartu su voku dedamas į specialią diskinio įrenginio angą. Įdėjus lankstųjį diskelį jis automatiškai centruojamas ir parengiamas skaitymo – rašymo darbams. Duomenis skaito ir rašo disko paviršiumi slystančios magnetinės galvutės.

Dabar, kai programų paketų, duomenų failų, paveikslėlių ir kitų dokumentų apimtis siekia keliolika ir net kelias dešimtis megabaitų, standartinis lankstusis diskelis dažnai netinka, kadangi jo talpa ir sparta yra palyginus nedidelė. Diskelių palaipsniui atsisakoma ir dėl jų nepatikimumo. Šiais laikais juos keičia kompaktiniai diskai ir kiti duomenų kaupikliai.
3.2.2. Standusis diskas.
Pagrindinė asmeninio kompiuterio išorinė laikmena – stacionarus standusis diskas, kuriame laikoma kompiuteriui valdyti ir skaičiavimams atlikti reikalinga programinė įranga bei įvairūs duomenys.
Pirmasis kietasis diskas pasirodė 1956 metais, kuri sukūrė IBM. Jis buvo naudojamas IBM 305 buvo 61 cm diametro, galėjo sutalpinti iki 5 MB informacijos. Disko informacijos tankis tebuvo 320 bitų kvadratiniame centimetre, o informacijos perdavimo greitis 70 KB/s. Žinoma šis įrenginys neturi nieko bendro su tuo, ką mes įpratę vadinti kietu disku, išskyrus pavadinimą ir pagrindinius darbo principus. Pačioje kietų diskų projektavimo pradžioje didelis dėmesys buvo kreipiamas ne į disko matmenis, bet į jo talpą ir spartumą.
Informacija yra saugoma magnetinėje medžiagoje, kuria yra padengti diskai. Kiekvieno disko paviršiuje yra tam tikras kiekis takelių, kurių kiekvienas padalintas į sektorius. Takeliai, kurių diametras yra vienodas, sudaro cilindrus.
Disko paviršius yra dar suskirstytas į zonas, kuriose sektorių skaičius yra vienodas. Krašte esančioje zonoje sektorių skaičius yra didžiausias, centrinėje – mažiausias. Todėl duomenų perdavimo greitis kraštiniuose takeliuose yra didesnis negu centriniuose takeliuose.
Informacija rašoma į diskus ir skaitoma specialiomis skaitymo ir rašymo galvutėmis. Jos gaminamos kelių tipų ir nuo jų tobulumo priklauso įrašymo tankis. Skaitmeninė informacija keičiama kintamuoju magnetiniu lauku, kuriuo rašymo galvutė veikia įmagnetintą įrašomojo disko paviršių. Taigi veikiant išoriniam galvutės magnetiniam laukui, disko paviršius permagnetinamas. Besisukančio disko paviršiuje lieka įmagnetintos koncentrinių apskritimų formos zonos. Todėl ir sakoma, kad informacija rašoma koncentriniuose takeliuose.
Nors kietųjų diskų gamintojai stengiasi užtikrinti nepriekaištingą savo gaminio darbą bet kokioje padėtyje, ne visi diskai yra pritaikyti dirbti “aukštyn kojom” (dangčiu žemyn, elektronika aukštyn) arba signaline jungtimi aukštyn ar žemyn. Normali darbinė kietojo disko padėtis – elektronika apačioje arba ant šono.
Paprastai standieji diskai montuojami kompiuterių viduje, todėl vadinami vidiniais standžiaisiais diskais. Jie yra stacionarūs. Tačiau šiuo metu gaminami ir nešiojamieji standieji diskai, kurie prijungiami prie kompiuterio atskiru kabeliu ir vadinami išoriniais standžiaisiais diskais. Jų paskirtis:
• pakeisti užpildytą standųjį diską,
• kaupti atsarginių kopijų failus,
• laikyti istorinius failus,
• saugoti vidinio standžiojo disko kopijas,
• transportuoti duomenų masyvus ir didelius failus.
Šiuolaikinių kietųjų diskų atmintis siekia virš šimto gigabaitų. Labai svarbus šių diskų parametras – informacijos išrinkimo greitis, siekiantis 7-10 ms ir daugiau. Diskuose esanti informacija į pagrindinę kompiuterio atmintinę (ir priešinga kryptimi) perkeliama kelių ar keliolikos MB/s sparta, o labai dideliu greičiu besisukančių diskų (7200 aps./min. ir net 10800 aps./min.) – apie 60 MB/s.
3.3. Optinis diskas
Pirmasis kompaktinių diskų variantas buvo specialiai sukurtas kaip skaitmeninis aukštos kokybės garso įrašymo standartą atitinkantis diskas, skirtas buitinei aparatūrai. Kompanija Sony suprojektavo pirmąjį tokį optinį diską 1982 metais. Didelė atminties talpa ir nedidelė kaina patraukė ir kompiuterių specialistų dėmesį, todėl kompaktinius diskus (angl. Compact Disk) pradėta naudoti kaip svarbią kompiuterinės informacijos laikmeną.

Optiniai diskas sudaryti iš plastiko plokščių, kurių paviršiuje įrašydamas duomenis lazerio spindulys išdegina arba neišdegina mikroskopines dėmeles (1, 0), iš kurių ir sudaromi spiralės pavidalo informaciniai takeliai. Norint įrašyti duomenis į optinius diskus, reikia didelės galios lazerio spindulio, o norint duomenis skaityti, pakanka mažesnės galios lazerio spindulio.

Optinės saugojimo technologijos turi savo privalumų, bet ir trūkumų, pavyzdžiui, duomenys optiniame diske nuskaitomi lėčiau, negu magnetiniuose. Tačiau pastarieji turi mažesnį saugojimo tankį bei talpą, silpnai atsparūs duomenų praradimo požiūriu.

Šiuo metu gaminami tokių grupių optiniai (ir magneto-optiniai) diskai:
• CD-ROM (angl. Compact Disk Read Only Memory), DVD(angl. Digital Video Disc),
• WORM (angl. Write Once Read Many),
• WMRA (angl. Write Many Read Always).
3.3.1. CD-ROM diskai
Seniausia ir geriausiai apibrėžta optinė saugojimo technologija, kuria duomenys įrašomi tik vienoje disko pusėje, tai CD-ROM. Tekstus, vaizdus bei garsus diskuose galima tik skaityti, jų negalima naikinti, keisti ir naujai įrašyti. CD-ROM duomenys yra saugomi sektoriais, kurie skaitomi nepriklausomai, kaip ir iš kieto disko. Ilgus metus duomenų perkėlimui naudojamas buvo diskelis, tačiau greitai jis neatitiko grafinės medžiagos naudojimo ir “Windows” aplinkos poreikių, ypač instaliuojant didelės apimties programas. CD – ROM programų gamintojams ir platintojams buvo daug pigesnis, programas instaliuoti tapo daug greičiau ir pigiau, be to klaidų koregavimo mechanizmu aprūpinta CD-ROM plokštelė tapo visuotinai priimtina ir dominuojančia priemone duomenų perkėlimui, perdavimui, pernešimui.
Pradinis įrašas į diską padaromas ant poliruoto stiklinio disko, padengto 0,12-0,15 m lako, jautraus šviesai, sluoksniu. Rašymas vyksta lazerio spindulio pagalba. Spindulio paveiktos sluoksnio vietos panaikinamos tirpikliu ir lako paviršiuje kas 1,6 mm susidaro 0,12 mm aukščio ir 0,6 mm pločio kauburėliai. Šie kauburėliai vadinami pitais Jų ilgis atsižvelgiant į įrašomus duomenis būna nuo 1 iki 3 mm. Išsidėstę paeiliui pitai sudaro spiralinį takelį, kuris prasideda disko centre.
Standartinė vieno kompaktinio disko talpa yra 650 – 700 MB. Jų įvesties įrenginiai dirba 24 ir 32-gubu greičiais. Vidutiniškai duomenys perduodami 1500 KB per sekundę greičiu.
CD-ROM diskų fiziniai parametrai yra pateikiami 1 lentelėje.
1 lentelė. CD-ROM disko fiziniai parametrai
Diametras (mm) 120
Disko storis (mm) 1,2
Informacinio sluoksnio storis (mm) 1,2
Takelio plotis (m) 1,6
Minimalus pito ilgis (m) 0,83
Maksimalus pito ilgis (m) 3,1
Pito plotis (m) 0,4
Pito gylis (m) 0,1
Tarpeliai tarp pitų (m) 1
Tarpai tarp takelių (m) 1,6
Naudojamo lazerio bangos ilgis (nm) 780
Vieno sluoksnio talpa (GB) 0,65
3.3.2. CD-R diskai.
Tobulėjant optinių kaupimo įtaisų technologijoms, buvo sukurti keli optiniai informacijos įrašymo būdai. Vienas iš jų WORM (angl. Write Once-Read Many), rašyti vieną kartą – skaityti daug kartų. Šis procesas yra negrįžtamas. Informaciją į diską galima įrašyti tik vieną kartą, jos ištrinti neįmanoma.
WORM technologija buvo sukurta Japonijos kompanijoje “Taiyo Yuden”. Šį standartą Philips ir Sony korporacijos priėmė 1990 metais. CD-R diskus galima skaityti su standartiniais CD-ROM įrenginiais. Taip pat buvo įvesti papildomi patobulinimai. Rašant informaciją, dalį WORM disko galima palikti tuščią. Šią vietą galima užpildyti kitos rašymo sesijos metu. Tai vadinamasis daugkartinio rašymo režimas. Šių CD-R diskų struktūra ir gamyba yra panaši į paprastų CD-ROM.
Pagrindinis trūkumas dėl ko WORM technologija nepaplito – buvo tas, kad CD-R diskelyje įrašytos informacijos negalima pakeisti. Privalumas – gana žema vieno disko savikaina.
3.3.3. CD-MO diskai.
Kadangi WORM technologija turėjo savo trūkumų, buvo pradėta ieškoti naujų optinių informacijos saugojimo būdų. Naujas informacijos saugojimo būdas – magneto-optinis. Šiuo būdu išsaugotą informaciją galima keisti kiek norima kartų, išsaugojant panašią įtaisų struktūrą.
Klasikinį CD-MO diskelį sudaro pagrindas, šviesą atspindintis aliuminio sluoksnis, informacinis ir apsauginis sluoksnis. Įmagnetintas paviršius keičia atsispindėjusio poliarizuoto šviesos srauto poliarizaciją priklausomai nuo magnetinio lauko poliškumo. Informacija įrašoma naudojant lazerio spindulio ir magnetinio lauko derinį, o skaitoma matuojant grįžtančio lazerio spindulio poliarizaciją.
Nors CD-MO diskai yra ne mažos talpos (apie 650 MB), tačiau jie neįgijo tokio populiarumo, kaip tikėtasi, kadangi atsirado nauji, pigesni ir geresni optiniai diskai (pavyzdžiui CD-RW).
3.3.4. CD-RW diskai.
CD-RW diskai (dar vadinami CD-PD (angl. Cellular Digital Packet Data), nes informacija saugoma keičiant medžiagos fizinę būseną) – tai perrašomi diskai. Nors CD-MO diskai irgi yra perrašinėjami, tačiau CD-RW diskai labiau naudojami, jų įrašymas žymiai paprastesnis ir patogesnis.
CD-RW diską sudaro: pagrindas, šviesą atspindintis sluoksnis, informacinis sluoksnis ir apsauginis sluoksnis. Pagrindinė šios struktūros dalis – informacinis, keičiantis savo fazę sluoksnis. Trumpam lazerio spinduliu įkaitinus mikro sritį, ji pakeičia savo būseną – iš amorfinės į kristalinę, įkaitinus dar kartą sritis grįžta į pradinę būseną iš kristalinės į amorfinę. Informacijos nuskaitymo metodas yra labai paprastas ir pagrįstas tuo, kad amorfinė medžiagos būsena yra neskaidri, o kristalinė atvirkščiai – skaidri, grįžtančiojo lazerio spindulio intensyvumas priklauso nuo informacinio paviršiaus fazės. Informacija skaitoma, kaip ir CD-ROM arba CD-R kaupikliuose, matuojant atsispindėjusios mažos galios lazerio šviesos intensyvumą.
3.3.5. DVD diskai
DVD diskas (skaitmeninis video diskas) yra optinis diskas informacijai skaitmenine forma įrašyti, saugoti ir platinti. Šis diskas buvo skirtas aukštos kokybės vaizdo ir garso filmams platinti, vėliau įgavęs platesnę paskirtį – saugoti ir platinti ne tik filmus, bet ir kitus duomenis, įrašytus skaitmenine forma, ir buvo pervadintas, t. y. skaitmeninis universalus diskas. DVD disko išvaizda paprastai identiška kompaktiniam diskui.

Skaitmeninio universalaus disko diametras 4,7 colio (12 cm) ir storis 0,05 colio (1,2 mm). Duomenys yra saugomi mažyčiuose išdegintuose taškeliuose spiraliniame takelyje, kaip ir CD-ROM, tik takelis yra siauresnis. Tai leidžia daryti mažesnius taškelius ir padidinti saugojimo erdvę. Todėl duomenys rašomi 2 sluoksniais: išorinis auksinis sluoksnis yra pusiau laidus, kad leistų skaityti sidabrinį, giliau esantį sluoksnį. Abiejose pusėse galima saugoti po 4,7 GB informacijos, o tai viršija 7 kompaktinių diskų talpą. Be to galima naudoti diskus su dviem darbiniais sluoksniais kiekvienam paviršiui. Šiuo atveju kiekviena disko pusė talpina 8,5 GB informacijos (4,7 pirmame sluoksnyje, 3,8 antrame). Naudojant abi disko puses bendras talpumas siekia 17 GB. Daugelis DVD diskų 7 GB talpos, bet yra ir tokių, kuriuose talpinama 8,5GB, 9,4GB ir 17GB informacijos.
DVD diskai gali būti 4 rūšių: vienpusis diskas su vienu informaciniu sluoksniu, dvipusis diskas su vienu informaciniu sluoksniu (jis primena du CD-ROM diskus suglaustus nugarėlėmis), vienpusis diskas su dviem informaciniais sluoksniais (jis turi pusiau skaidrųjį reflektorių, informacija įrašoma dviejuose sluoksniuose) ir dvipusis diskas su dviem informaciniais sluoksniais.
Šiuo metu gaminami ir nauji DVD diskai, kurie leidžia informaciją ne tik nuskaityti, bet ir įrašyti į DVD-R diskus. Tokie įtaisai DVD-R gali informaciją įrašyti tik vieną kartą. Įtaisai, kurie leidžia rašyti daugelį kartų pavadinti DVD-RAM .
3.3.5. FMD diskai
Kompanija Constellation 3D pristatė FMD (angl. Fluorescent Multilayer Disk), kuris greitai gali tapti naujų lyderių. Pirmos kartos diskas yra 120 mm daugiasluoksnis, kurio talpa yra 140 GB. 14 paveiksle yra pateiktas kompaktinio disko vaizdas.
Įrašant duomenys į FMD-ROM yra naudojama WORM technologija. Diskai taip kartais ir vadinami FMD WORM.
FMD diskas yra skaidrus, kadangi šiai technologijai nereikia atspindinčio sluoksnio. FMD diske nenaudojamas lazerio atspindys, kadangi lazeriui veikiant informacinį sluoksnį jis pradeda pats spindėti. Veikimo principas yra pagristas fotochromo reiškinių. FMD informacinis sluoksnis (fotochromas) gali keisti savo fizines savybes veikiant tam tikram lazerio galingumui ir bangos ilgiui.
FMD diskų privalumai:
1. daugiasluoksnis diskas skaidrus ir visi sluoksniai vienodi;
2. nedidelis signalo iškraipymas praėjus keletą sluoksnių;
3. mažesni reikalavimai techniniai įrangai negu CD/DVD. Florescentinė technologija nereikalauja ypatingu gamybos sąlygų;
4. FMD technologija suderinta su CD ir DVD formatais.

3.4. Puslaidininkė atmintis
Daugelyje skaitmeninių fotoaparatų, muzikos grotuvų, kišeninių kompiuterių informacija laikoma „Flash“ atminties kortelėse, kuriose telpa nuo 8 MB iki 1 GB duomenų. Jos stebėtinai nebrangios. Esant tokioms kainoms „Flash“ atmintis (puslaidininkė atmintis) sparčiai plinta ir netgi bando atsikąsti mažų kietųjų diskų rinkos pyrago.

Puslaidininkės atminties kortos gaminamos šių tipų:
• CompactFlash,
• SmartMedia,
• Memory Stick,
• MultiMedia Card,
• Secuire Digital,
• Molekulinė atmintis NanoMem,
• IBM Microdrive,
• xD-Picture,
• USB kaupiklis.
Kelis iš jų vertėtų aptarti plačiau.
3.4.1. CompactFlash korta
CompactFlash (CF) atminties ateitis yra profesionalų skaitmeniniai aparatai, kuriems reikalinga didžiulė atminties talpa. Šiuo metu jau siūlomos 4 GB CF kortelės. Gaminamos dviejų tipų: Type I, Type II, kurie skiriasi tik storiu. „CompactFlash” kortelės matmenys: 3,56, 4,32, 0,51 cm. Didžiausia talpa šiuo metu – 4 GB. Numatoma talpa 8 – 16 GB.
3.4.2. SmartMedia korta
„SmartMedia” (SM) – tai pirmoji standartizuota atminties kortelė. Šios kortelės – ne ką storesnės už lošimo kortas. Dėl savo lankstumo ši kortelė yra lengvai pažeidžiama. Be to, SM neturi valdiklio, kuris kompiuteriui suteiktų galimybę kortelę priimti kaip įprastą kietąjį diską. Tam reikia specialaus_adapterio.
„SmartMedia” turi svarbiausią savybę t. y. storis – tik 0,76 mm, svoris – 2 gramai. Šių kortų talpa jau siekia 256 MB. Kortos matmenys – 45x37x0,76 mm.
3.4.3. Memory Stick
Tai „Sony” sukurtas ir dideliame šio gamintojo produkcijos asortimente taikomas „Flash“ formatas, kurio talpa dabar siekia 128 MB. Jis turi du variantus – įprastą ir „OpenMG”, tik pastarasis tinka garso failams. Mažesnis variantas „Memory Stick Duo”, šiuo metu naudojamas mobiliuosiuose telefonuose (matmenys 3,05×2,03×0,15 cm). Ateityje “Memory Stick Duo” kortelės talpą padidinti net iki 512 MB.
3.4.4. IBM Microdrive
IBM Microdrive – tai sumažintas standžiojo disko variantas, sėkmingai konkuruojantis su puslaidininkėmis atminties kortomis. Jo dydis toks pat kaip ir CompactFlash kortelės. IBM Microdrive galima naudoti daugelyje fotoaparatų, turinčių CompactFlash lizdą. Šis kietasis diskas spartesnis už „Flash“ atmintį, bet jautresnis smūgiams ir suvartoja daugiau elektros energijos. Šiuo metu daugiausia naudojamas 1 GB talpos dydžio, tačiau jau yra sukurtas net 20 GB talpos.
3.4.5. USB kaupiklis
Tai puslaidininkės atminties duomenų saugojimo įrenginys – miniatiūrinis, žiebtuvėlio dydžio, jungiamas į USB prievadą. Jis turi labai daug privalumų, kadangi dirba su dauguma operacinių sistemų, turi didelę duomenų pralaidos gebą, jam nereikia specialaus įvesties įrenginio ir maitinimo šaltinio, atsparus fiziniam poveikiui, saugo informaciją 10 metų. Vienintelis šių kaupiklių trūkumas – didelė kaina, kurį priklauso nuo talpos dydžio. Šiuo metu daugiausia gaminami 2 GB talpos USB kaupikliai.
3.5. Holografinis diskas
1948 metai skaitomi holografinės technologijos pradžia, o jos pradininkas laikomas mokslininkas Gaboras Danashas. Prognozuojama, kad XXI amžiuje holografinė technologija taps svarbiausia, kuriant duomenų saugojimo įrenginius.

Holografinės technologijos principas pagrįstas dviejų lazerio spindulių veikla. Įrašymo metu lazerio šviesa skaidosi į du spindulius: signalinį (teikiantį informaciją) ir atraminį. Signalinis spindulys praleidžiamas pro tam tikrą moduliatorių, pastarasis formuoja atskirus įrašo puslapius. Moduliuotas informacinis lazerio spindulys tam tikru kampu kertasi su atraminiu ir dėl šių spindulių sąveikos paveikslėlis formuojamas į šviesai jautrią medžiagą ir joje fiksuojamas.

Holografinė saugojimo technologija leidžia pasiekti didelį duomenų pralaidumo greitį – nuo dešimčių iki šimtų MB per sekundę. Nors holografija buvo seniai atrasta, tačiau tik visai neseniai ją pritaikė praktikoje. Dabar daugiausia gaminami vienpusiai 120 mm diametro holografiniai diskai, kurių talpa siekia net iki 1 terabaito (TB).

4. DUOMENŲ SAUGOJIMO ĮRENGINIŲ ATEITIES PERSPEKTYVOS

Šiais laikais kompiuteris tiesiog verčia mus gyventi sparčiau. Jis diktuoja tokį gyvenimo tempą, kad fundamentaliosios tiesos praranda fundamentalumą, primityvus aiškinimas kelia nuobodulį spėjantiems su technologijos pažanga, o konkretūs pavyzdžiai pasensta greičiau nei parašoma knyga. Panaši situacija yra ir duomenų saugojimo įrenginių plėtroje.

Kas liečia pirminius duomenų saugojimo įrenginius, didelių pokyčių neaptinkama. Daugiausia iš jų susiję su vidinės atminties talpos didinimu, bet yra ir kitų naujovių. Viena iš jų – tai magnetiniai RAM diskai.
Valstybinės Vokietijos, Amerikos ir Japonijos laboratorijos pirmauja kurdamos naują atminties technologijos rūšį, vadinamą magnetine RAM (angl. Magnetical RAM, MRAM), galinčia pakeisti lėtus kietuosius diskus, kurie yra potenciali dabartinių asmeninių kompiuterių konstrukcijos siauroji vieta.

MRAM gali tapti idealia atmintine. Ją galima greitai nuskaityti, įrašas irgi labai spartus, įrašytos informacijos tankis didelis, atmintinė yra nelaki ir joje informaciją galima saugoti tol, kol reikia. Potencialiai jos talpa gali viršyti 1 GB. Tokia MRAM atmintinė naudoja 10 mW galią, turi kreipties trukmę apie 40-50 nanosekundes ir begalinį įrašo-nutrynimo ciklų skaičių.
Dabartinėje tyrimų stadijoje mokslininkai dar nėra tikri, ar MRAM taps komerciniu gaminiu, bet niekas neabejoja, kad šios technologijos potencialas gerokai pagyvins į naujas technologijas besiorientuojančių kompanijų veiklą.
Skirtingai nuo pirminių, antrinių duomenų saugojimo įrenginių technologijos plečiasi didesniu greičiu. Ypač dėmesį pritraukia neseniai sukurti popieriniai optiniai diskeliai, vienkartiniai DVD filmų diskeliai, holografiniai ir FMD diskai (kurie mano darbe jau anksčiau buvo aprašyti), miniatiūriniai diskiniai kaupikliai bei naujas 400 GB standusis.
Visai neseniai kompanijos „Sony“ ir „Toppan Printing“ paskelbė, kad jau sukurtas Blue-Ray formato 25 GB optinis diskelis, kurio 1,1 mm storio plastmasė pakeista popieriumi. Diskeliai yra gerokai lengvesni, pigesni ir juos lengviau sunaikinti be didesnės žalos gamtai. (20 pav.)
Naujovių ir įdomybių netrūksta ir DVD diskų pasaulyje. Apskritai manoma, kad dvisluoksniai įrašomi DVD diskai gali greitai pasitraukti iš rinkos taip ir neįsitvirtinę joje. Tokias išvadas padarė svetainės „CoolTechZone“ atstovai. Pagrindinės to priežastys – vis dar didelės įrašomųjų DVD diskų kainos ir vis labiau stiprėjančios HD-DVD bei „Blue-Ray“ įrenginių pozicijos.
Dabartiniu metu dvisluoksniai DVD diskai kainuoja apie 26 Lt, tačiau mažai tikėtina, kad jų kaina nukris gerokai žemiau nei 10 – 16 Lt. O iki to laiko masinėje rinkoje jau turėtų pasirodyti HD-DVD bei „Blue-Ray“ įrenginiai.
Dar didesnį vartotojų įspūdį sukėlė vienkartiniai DVD filmų diskeliai.
Norėdami apriboti galimybę įsigytą DVD filmą perduoti arba parduoti kitam žiūrovui, diskelių gamintojai sukūrė vienkartinius diskelius. Atidarius tokio diskelio pakuotę, prasideda cheminė reakcija ir po aštuonių valandų jis jau netinkamas naudoti. Nors diskeliai pigesni už įprastus, jie gali padidinti aplinkos taršą. Tačiau gamintojai teigia, kad vienkartinius diskelius galima perdirbti nepaliekant atliekų.
Kita atsiradusi naujovė, ypač palanki fotoaparatų, kišeninių kompiuterių, vaizdo kamerų bei mobiliųjų telefonų gerbėjams – tai miniatiūriniai diskiniai kaupikliai.
Sparčiai didėjant mažų skaitmeninių įrenginių paklausai, diskinių kaupiklių gamintojai vis daugiau dėmesio skiria miniatiūriniams kaupikliams, kurie bus gerokai pigesni už „Flash“ tipo atmintines. Jau neseniai kompanija „Toshiba“ pradėjo gaminti talpiausius 2,5 colio diskinius kaupiklius. Tokių kaupiklių diskeliai sukasi 4200 apsukų per sekundę sparta ir išsaugo net 100 GB informacijos. Ši firma taip pat planuoja gaminti 0,85 colio diskinius kaupiklius, kurių talpa būtų nuo 2 iki 4 GB.
ODS (angl. Optical Data Storage) konferencijoje bendrovė „Dataplay“ pademonstravo patobulintą 32 mm skersmens dvipusį 750 MB optinį kaupiklį. LG paskelbė apie naują miniatiūrinių optinių kaupiklių technologiją SFFO (angl. Small Form Factor Optical), kurią taikant galima sukurti net 4 GB optinius kaupiklius.
Dar viena nauja technologija – tai firmos „Canon“ sukurta medžiaga, kurioje yra tokie magnetiniai elementai, kaip kobaltas, kobalto ir nikelio lydiniai. Naudojant šia medžiagą, galima sukurti vadinamas „nanoskyles“, kurių kiekviena yra 50 nanometrų (nm) skersmens ir 500 nm gylio. Jų viduje yra magnetinės dalelės.
Naudojant šia technologiją galima sukurti diskinius kaupiklius, kurių viename kvadratiniame colyje telpa 500 GB informacijos. “Canon” tikisi, kad jai pavyks pasiekti ir 1000 GB, tai yra 1 TB, informacijos talpumą viename kvadratiniame colyje.
Korporacijos atstovai įsitikinę, kad ši technologija artimiausiu metu pasitarnaus tankinant įrašomus duomenis ir mažinant diskinių kaupiklių savikainą. Pirmieji naujosios technologijos diskiniai kaupikliai rinkoje pasirodys ne anksčiau kaip 2007 metais.

Ir paskutinė antrinių duomenų saugojimo įrenginių naujovė – tai patobulintas 400 GB standusis diskas. IBM kompanija tvirtina sugebėjusi įveikti svarbiausią kliūtį, trukdžiusią tobulinti kietuosius diskus. Toji kliūtis yra superparamagnetinis efektas, dėl kurio, įrašomų diske duomenų tankiui didėjant informacija gali savaime išnykti. Problemą pavyko išspręsti panaudojus vos trijų atominių sluoksnių storio dangas iš rutenio, kurį IBM mokslininkai dabar kartais pavadina “žvaigždžių medžiaga”. Naujoji technologija leidžia kvadratiniame colyje sutalpinti 100 milijardų bitų, penkis kartus daugiau už geriausią šiandieninį pasiekimą. Anot IBM inžinierių, po poros metų 400 GB kietieji diskai taps standartiniais. Visų pirma tokios didelės atmintinės bus naudojamos vaizdo įrašams saugoti.

Sunku pasakyti kokios duomenų saugojimo technologijos įsivyraus po kelių metų. Galbūt naujai išrasta naujovė net nespės sudominti vartotojų, kai jau kita pradės įsitvirtinti kompiuterinės įrangos rinkoje. Todėl neįmanoma tiksliai suplanuoti, kas bus ateityje – dabar galime tik spėlioti..

IŠVADOS
Rašydama šį darbą turėjau užsibrėžtą tikslą – tiksliai išsiaiškinti, kur ir kokiu būdu gali būti saugomi duomenys kompiuteryje. Norėjau pagilinti savo žinias šioje sferoje, bei arčiau susipažinti su dabartinių kompiuterinių technologijų pasauliu. Įžangoje nurodžiau svarbiausius šio darbo uždavinius, kurios stengiausi kuo geriau įvykdyti. Tam padėjo sisteminga darbo struktūra. Darbas susideda iš keturių skyrių, mažesnių poskyrių, bei skyrelių. Dviejuose skyriuose aprašomos duomenų saugojimo įrenginių pagrindiniai tipai (pirminiai ir antriniai). Todėl informacija buvo gerai sugrupuota, bei tinkamai ir nuosekliai išdėstyta.

Medžiagos šia tema nestokojo (išskyrus kai kuriuos pirminės atminties įrenginius), tačiau sunkiausia buvo atrinkti naujausią ir tinkamiausią informaciją. Bet, manau, tai nesutrukdė mano tikslo bei uždavinių įgyvendinimui: išsiaiškinau kur ir kaip saugomi duomenys, kol veikia kompiuteris, kokios yra pagrindinės atminties rūšys, kokie egzistuoja duomenų įrašymo būdai ir pagal ką klasifikuojami tokie informacijos saugojimo įrenginiai. Tačiau įdomiausia buvo dirbt, renkant informaciją apie naujas technologijas. Turėjau galimybę pati įsitikinti, kad kompiuterija plečiasi ir tobulėja nepavejamu greičiu.. Mano dėmesį ypač pritraukė FMD duomenų kaupikliai, apie kuriuos anksčiau net negirdėjau, taip pat magnetinė RAM atmintis, sparčiai didėjančios talpos (jau 400 GB) arba monetos dydžio atsiradę standieji diskai.

Darydama išvadas galiu pasakyti, kad šiais laikais duomenų saugojimo įvairovė labai didelė. Prekybininkai pateikia nemažą duomenų saugojimo įrenginių asortimentą, todėl, manau, ne tik kompiuterių žinovams, bet ir paprastam vartotojui verta pasidomėti tų įrenginių įvairove, bei paskirtimi, kad duomenys būtų saugomi patikimai ir kartu nebrangiu būdu.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Barčkutė, O.; Mikalauskienė, A.; Skyrius, R. Ekonominė informatika: vadovėlis. – Vilnius: Lietuvos švietimo ir mokslo m-jos Leidybos centras, 1998.
2. Bielskis, A. A. Kompiuterių architektūra. [Interaktyvus]. [Žiūrėta 2005 03 17]. Prieiga per internetą:

3. Bielskis, A. A. . Vidinės informacijos kaupimo priemonės. [Interaktyvus]. [Žiūrėta 2005 02 16]. Prieiga per internetą:

< http://www.ik.ku.lt/lessons/konspekt/architecture/9.html>
4. Bilevičienė, T. Asmeninio kompiuterio techninė įranga. [Interaktyvus]. [Žiūrėta 2005 02 16]. Prieiga per internetą:

5. Denisovas, V; Maciulevičius S; Otas, A. ir kiti. Darbo asmeniniais kompiuteriais pagrindai. – Vilnius: Kompetencijos ugdymo centras, 2003.
6. Hellblazer. [Interaktyvus]. [Žiūrėta 2005 05 02]. Prieiga per internetą:

7. Išoriniai informacijos kaupikliai. [Interaktyvus]. [Žiūrėta 2005 02 20]. Prieiga per internetą:
8. Janickienė, Danguolė. Informatika: vadovėlis. – Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2003, 465 p.
9. Karosas, V. DVD. [Interaktyvus]. [Žiūrėta 2005 03 17]. Prieiga per internetą:

10. Raktiniai žodžiai [interaktyvus]. [Žiūrėta 2005 04 12]. Prieiga per internetą:

11. Kompiuterija PC world [interaktyvus]. [Žiūrėta 2005 02 16]. Prieiga per internetą:

< http://www.kompiuterija.lt>
12. Kompiuterio atminties įtaisai. [Interaktyvus]. [Žiūrėta 2005 03 18]. Prieiga per internetą:
13. Magnetiniai RAM išstums kietuosius diskus. [Interaktyvus]. [Žiūrėta 2005 02 18]. Prieiga per internetą:
14. Mikalauskienė, A. Ekonominė informatika. – Vilnius: Aldorija, 1999. 219 p.
15. Mikalauskienė, A. Verslo informatika: konspektai. 2003, 107 p.
16. Optinė informacijos saugojimo technologija ir diskų struktūros. [Interaktyvus]. [Žiūrėta 2005 02 17]. Prieiga per internetą:

17. Pamięć wirtualna. [Interaktyvus]. [Žiūrėta 2005 05 02]. Prieiga per internetą:

18. Paršonis, D. Darbinė kompiuterio atmintis. [Interaktyvus]. [Žiūrėta 2005 03 20]. Prieiga per internetą:
19. Personalinio kompiuterio techninė įranga. [Interaktyvus]. [Žiūrėta 2005 04 20]. Prieiga per internetą:
20. Starkus, B; Kitkauskaitė, A. Kompiuteris. Pirmieji žingsniai. – Kaunas: Smaltijos leidykla, 2000.
21. Starkus, B. Kompiuterija PC World. Pasaulio kompiuterija. 2004, Nr.81, p.8.
22. Understanding Memory Specifies. [Interaktyvus]. [Žiūrėta 2005 05 08]. Prieiga per internetą:
23. Vilniaus Gedimino Technikos universitetas. Spartinančioji atmintis. [Interaktyvus]. [Žiūrėta 2005 04 10]. Prieiga per internetą:

24. Wikipedia. Laisvoji enciklopedija. [Interaktyvus]. [Žiūrėta 2005 05 08]. Prieiga per internetą:

Leave a Comment