Dokumentų redagavimo pagrindai
Tekstų redaktoriaus paskirtis ir funkcijos
Sunku būtų šiuo metu surasti solidesnę save gerbiančią firmą, kurioje nebūtų naudojami kompiuteriniai teksto redaktoriai, negailestingai nukonkuravę rašomąsias mašinėles. Tai populiariausi taikomųjų programų paketai. Pasaulyje 60-70 proc. asmeninių kompiuterių naudojami tekstui – kanceliariniams raštams, ataskaitoms, įprastiems ir elektroniniams laiškams – tvarkyti. Tam skirtos kompiuterių programos sparčiai tobulėja ir plinta. Jas naudoja ir individualūs vartotojai, ir stambios leidyklos. Jos skiriasi savo galimybėmis ir kaina. Šiuolaikinės programos leidžia rinkti ir redaguoti tekstą, jį vaizdžiai pateikti ekrane, kokybiškai spausdinti dokumentus. Pagrindinės teksto redaktorių funkcijos yra šios: simbolių formatavimas (įvairių šriftų ir stilių naudojimas); pastraipų formatavimas (automatinis išlyginimas pagal puslapio plotį, automatinis žodžių perkėlimas); puslapių apipavidalinimas (automatinis numeravimas, puslapinių antraščių ir išnašų įvedimas); dokumento apipavidalinimas (automatinis turinio ir nuorodų formavimas); lentelių kūrimas ir tvarkymas; žodžių rašybos tikrinimas; grafinių objektų (piešinukų, diagramų, fotografijų) įterpimas į dokumentą. Pradedantys vartotojai kartais įvairiai traktuoja terminus: tekstų redaktorius (Text Editor), tekstų procesorius (Text Processor) ir žodžių procesorius (Word Processor). Neieškokite čia kokių nors niuansų: tiesiog laikykite, jog tai – tas pats. Tekstų procesoriumi paprastai vadinamas galingas didžiulių galimybių tekstų redaktorius tekstiniams dokumentams tvarkyti. Vargu ar galima MS-DOS Editor teksto tvarkymo programą vadinti procesoriumi, bet geriausių tekstų procesorių kūrėjai neįsižeis, jei jų produktą pavadinsite redaktoriumi. Laikykite, kad procesorius – redaktoriaus sinonimas.Pasirenkant tekstų procesorių darbui, reikia atsižvelgti į daugelį veiksnių: ir į dokumento sudėtingumą, ir į teksto apimtį, dokumento kokybės popieriuje reikalavimus, ir į medžiagos pobūdį (paprastas tekstas, formulės, lygtys ir t.t.). Žinomiausius redaktorius galima sąlygiškai suskirstyti į 4 grupes: Pradinių tekstų redaktoriai (Multi-Edit, MS DOS Editor, Norton Editor ir programavimo sistemų BASIC, Pascal, C, FoxPro ir kt. vidiniai redaktoriai). Mokslinių dokumentų redaktoriai (ChiWriter, TEX ir kt.). Bendros paskirties procesoriai (Microsoft Word, Word Perfect, Lotus Word Pro ir kt.). Leidybinės sistemos (Aldus PageMaker, Corel Ventura, QuarkXPress, Frame Maker ir kt.). Redaktoriaus specializacija išsiskiria tuo, kad jame įvestos arba optimizuotos funkcijos, reikalingos atitinkamo tipo dokumentams apdoroti. Pavyzdžiui, Multi-Edit leidžia išryškinti pradinių programų tekstų prasminius segmentus, ChiWriter patogus matematinėms išraiškoms rinkti ir t.t. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija rekomenduoja valstybinėms įstaigoms naudoti Microsoft Word teksto redaktorių.Ypatingą vietą paketų, dirbančių su dokumentais, grupėje užima leidybinės sistemos. Paprastai leidybinės sistemos naudojamos jau surinktų dokumentų paruošimui tiražuoti (leidinio maketavimas). Tekstui rinkti patogiau naudoti tekstų procesorių (MS Word tipo), o iliustracijas kurti ir redaguoti – grafine sistema (pavyzdžiui, Corel DRAW – vektoriniams vaizdams arba Adobe Photoshop – rastriniams vaizdams). Be to, procesorių leidybinės galimybės tokios didelės, kad daugumą leidinių galima paruošti spaudai ir be leidybinių sistemų. Toliau paminėsime kai kurias kitas tekstų apdorojimo sistemas.Optinis simbolių atpažinimas. Pagrindinė optinio simbolių atpažinimo paketų paskirtis – automatizuoti tipografinių, mašininių ir net rankraštinių tekstų įvedimo į kompiuterį procesą. Rankinis tokių operacijų atlikimas reikalauja daug žmogaus darbo sąnaudų ir nervų, mašininių ir energetinių resursų. Tokio tipo sistemos esmė ir darbo principas toks: kompiuterio skeneris “nufotografuoja” popieriuje esantį tekstą ir sukuria jo skaitmeninį grafinį vaizdą, o optinių simbolių atpažinimo sistema turi sukurtiems vaizdams surasti atitinkamus simbolius. Tuo tikslu ji lygina kiekvieno skeneriu nuskaityto simbolio vaizdą su specialių kontūrų rinkiniu, o po to atpažintą simbolį įrašo į tekstinį failą. Daugelis specialistų mano, jog vienos geriausių tokių sistemų yra Fine Reader ir Cuney Form.Kompiuterinis vertimas ir žodynai. Kompiuterinio vertimo sistemos turi sukaupusios milžiniškus žodžių, posakių, žodžių junginių masyvus ir dirba pagal sudėtingiausius algoritmus, įvertinančius kalbos gramatiką ir semantiką. Algoritmų sudėtingumas ir vertimo kokybė priklauso nuo kalbos struktūriškumo lygio. Pavyzdžiui, anglų kalba dėl griežtos žodžių eilės tvarkos ir linksnių nebuvimo žymiai struktūriškesnė nei lietuvių ar rusų.
Darbo aplinka – Meniu
Meniu – tai komandų sąrašas, iš kurio reikia pasirinkti vieną ar kelias. Meniu komandų sąrašas dažnai būna suskirstytas į prasmines grupes. Paprasčiausias pavyzdys – kavinės ar restorano meniu. Gražiai apipavidalintas meniu siūlo dešimtis patiekalų, suskirstytų į grupes: šalti užkandžiai, sriubos, karštieji patiekalai, desertas ir kt. Iš pradžių pasirenkamas skyrius (pavyzdžiui, karštieji patiekalai), o po to – konkretus patiekalas (pavyzdžiui, pica).Visiems taikomųjų programų meniu būdingos šios bendros savybės: meniu gali turėti kelių hierarchinių lygių struktūrą; meniu leidžia pasirinkti vieną ar kelis reikiamus objektus arba jų atsisakyti; meniu gali būti tuo metu neprieinami objektai. Meniu skyrius suaktyvinamas, spragtelėjus pele ties skyriaus pavadinimu arba paspaudus atitinkamą klavišų derinį.Meniu komandų tipai: komanda (konkreti operacija); jungiklis (įjungia/išjungia komandos režimą); pasirinkimo laukas (nurodoma pasirinkimo galimybių sritis, iš kurios galima pasirinkti tik vieną galimybę); dialogo lango iškvietimas (komanda atveria dialogo langą); stilizuotas simbolis, rodantis, kad komanda iškvies žemesnio lygio meniu poskyrį. Meniu klasifikacijaVisų programų meniu yra labai panašūs, bet sąlygiškai meniu galima klasifikuoti pagal neprincipinius požymius: vaidmenį programos valdyme (pagrindinis, sisteminis, valdantysis, pavaldus, kontekstinis); vaizdavimo ekrane formą (horizontalus, vertikalus, iškrentantysis, instrumentų liniuotė). Meniu ekrane išdėstomas gan įvairiai; čia bus paminėti populiariausi variantai: horizontalusis meniu (menu bar); kiti vartojami terminai – meniu liniuotė, meniu eilutė, pagrindinis ar tiesiog meniu; vertikalusis meniu (pop bar); iškrentantysis (pull-down) meniu; jis ekrane iškviečiamas, pasirinkus horizontalaus/vertikalaus meniu punktą; instrumentų liniuotės dedamos bet kurioje ekrano vietoje. Komandų pasirinkimo būdai: Suaktyvintame meniu skyriuje:
spragtelti pele ties pasirinkta komanda; klaviatūros rodyklių klavišais pasirinkti komandą ir spausti įvedimo klavišą (Enter); klaviatūroje paspausti komandos pavadinime pabrauktą ar kitaip išryškintą simbolį atitinkantį klavišą; Klaviatūra: nuspausti “greitųjų” klavišų kombinaciją, užrašytą ties komandos pavadinimu suaktyvintame meniu skyriuje; Instrumentų liniuotėje: spragtelti pele ties komandos piktograma instrumentų liniuotėje. Grafinėje technologijoje meniu punktą galima parinkti, spragtelėjus pele ties grafiniu objekto pažymėjimu. Meniu paprastai turi pagalbinį žinyną (Help), iškviečiamą atitinkama komanda ar klavišų kombinacija.Darbo aplinka – Dokumento vaizdavimas ekraneTeksto redaktorių ruošiami dokumentai gali būti gana sudėtingos struktūros: be pagrindinio teksto, gali būti apatinės ir viršutinės puslapinės antraštės, išnašos, paveikslėliai, lentelės ir kt. Priklausomai nuo situacijos galima parinkti dokumento vaizdavimo programos lange režimą: normalų; maketo; eskizo; vartotojo. Normalus (normal) darbo režimas dažniausiai siūlomas pagal nutylėjimą. Šiuo režimu pavaizduotame dokumente matomas pagrindinis (bet ne galutinis) dokumento maketas: paraštės neryškios, puslapinės antraštės nematomos, grafinių objektų vieta nebūtinai atitinka jų vietą puslapyje – išspausdintas dokumentas gali skirtis nuo matomo ekrane. Režimo privalumas – greitis suvedant, redaguojant, formatuojant ir peržiūrint dokumentą; trūkumas – netinka redaguoti puslapines antraštes, braižyti rėmelius.Maketo (layout) darbo režimas yra universaliausias. Šiuo režimu dokumentas vaizduojamas ekrane būtent taip, kaip jis atrodys išspausdintas. Tekstą formatuoti tikslinga būtent šiuo režimu. Be to, kai kuriuos objektus (pavyzdžiui, puslapines antraštes, paveikslėlius, pozicinius rėmelius) galima įterpti tik šiuo režimu. Pagrindinis šio režimo trūkumas – lėtesnis, palyginti su normaliu režimu, redagavimas, teksto įvedimas, puslapių vartymas, ypač jei dokumente gausu iliustracijų.Eskizo (outline) režimas dažniausiai naudojamas tik formatuojant struktūrines antraštes: skyrius, perskyrimus, punktus, papunkčius ir kt. Šiuo režimu labai patogu paprastą tekstą paversti antraštėmis ir atvirkščiai, perkelti iš vieno struktūrinio lygio į kitą. Ekrane galima matyti ir tik reikiamų hierarchinių lygių dalis.Dažnai dirbti patogiau, padidinus ar sumažinus dokumento vaizdą ekrane. Vaizdo dydžio mastelį galima nurodyti procentais (100% – normalus dydis, 200% – du kartus padidintas, 25% – keturis kartus sumažintas) arba specifiniais vaizdo dydžiais – puslapio pločiu, visu puslapiu, keliais puslapiais, kuriuos norime matyti ekrane. Šiuo atveju vaizdo dydžio keitimą galima palyginti su žiūrono panašios paskirties veiksmais.Teksto redaktoriaus ekrano konfigūracijaTeksto redaktoriai leidžia nusistatyti vartotojui patogią ekrano vaizdo konfigūraciją pagal dokumento pobūdį, tikslą, patyrimą ir įpročius. Ekrane vienu metu gali būti išdėstyti keli įvairių dydžių teksto redaktoriaus dokumentų darbo langai, surikiuoti vienas šalia kito, kaskadine ar kita vartotojo nuožiūra parinkta tvarka. Kiekviename darbo lange gali būti tvarkomas atskiras dokumentas. Ekranas konfigūruojamas šiomis operacijomis: Jeigu programos darbo langas neužima viso ekrano, reikėtų jį išdidinti iki viso ekrano. Darbinio dokumento langas irgi turėtų būti viso ekrano dydžio; jeigu reikia – padidinti ir jį. Reikia pasirinkti tinkamą dokumento vaizdavimo ekrane režimą (dažniausiai – maketo) ir akims priimtiną dokumento vaizdo mastelį. Pasirinkti reikiamas ir patogiai išdėstyti instrumentų liniuotes. Nustatyti reikiamus laukų dydžių matavimo vienetus (centimetrus, colius, punktus). Parinkti vaizduoti/atsisakyti kitus lango konfigūravimo elementus: būvio eilutes, vertikalią ir horizontalią persukimo juostas, liniuotes, tarnybinių simbolių vaizdavimo režimą ir pan. Pagrindiniai tekstinio dokumento elementai
Simboliai, žodžiai, eilutės, sakiniai, pastraiposTeksto įvedimo žymeklio vietoje galima įvesti bet kurį prijungto šrifto simbolį (su kodu 32-255). Simbolio parametrai aprašomi simbolių formatavimo skyriuje.Simbolis – tai mažiausias tekstinės informacijos vienetas. Jeigu klaviatūroje nėra kurio nors darbinio šrifto simbolio arba jo neatsimenate – simbolį galima įvesti iš klaviatūros spaudžiant klavišų derinį Alt+0nnn, kur nnn – dešimtainis simbolio kodas šriftų lentelėje, o kodas renkamas skaitmeninės klaviatūros dalies klavišais. Žodis – tai bet kuri raidžių ir skaičių seka tarp tarnybinių simbolių: tarpo, taško, kablelio ir kt.Eilutė – tai bet kuri simbolių seka vienoje eilutėje tarp kairiosios ir dešiniosios pastraipos ribų.Sakinys – tai bet kuri žodžių seka tarp dviejų taškų.Daugumoje paprastų teksto redaktorių pastraipa – tai grupė gretutinių eilučių, iš kurių pirmoji atitraukta nuo kairiojo pastraipos krašto tam tikru atstumu, o tolesnės prasideda ne tarpo simboliu. Pastraipa baigiasi eilute, kurios pabaigoje yra pastraipos pabaigos ženklas.Šiuolaikiniuose teksto redaktoriuose pastraipa – tai teksto dalis tarp dviejų pastraipos pabaigos simbolių (dažniausiai – {Enter} klavišų paspaudimų). Pastraipa visada prasideda iš naujos eilutės, bet pirmos pastraipos eilutės patraukimas nuo kairiojo krašto nebūtinas. Pastraipą teksto redaktorius traktuoja kaip vieną ilgą eilutę, dėliodamas surinktus žodžius puslapio eilutėje ir perkeldamas žodį į kitą eilutę, jei jis netelpa ankstesnėje. Pastraipos formato parametrai aprašomi pastraipų formatavimo skyriuje.LaukaiTekstiniuose dokumentuose galima naudoti specifinį struktūrinį elementą – lauką. Į lauką įvedama specialios paskirties informacija. Pavyzdžiui, įvedus dokumente datos lauką, tokį dokumentą iškvietus, šiame lauke bus įrašyta tos dienos data. Svarbiausių tipų laukams (datai, laikui, dalykinei rodyklei) įvesti gali būti skiriamos atskiros meniu komandos. Į ekraną ir spausdintuvą gali būti išvestas lauko kodas, lauko reikšmė arba kodas su reikšme, pavyzdžiui: Dokumento išsiuntimo data ir laikas: {DATE} {TIME}datos ir laiko laukų kodai Dokumento išsiuntimo data ir laikas: 98.04.29 16:32 datos ir laiko laukų reikšmės Dokumento puslapio struktūra Dokumento puslapyje galima išskirti tris struktūrinius elementus: pagrindinį tekstą; apatinę ir viršutinę puslapines antraštes; išnašas.
Pagrindinis tekstas – tai pastraipos, lentelės ir paveikslėliai. Kai kurios pastraipos gali būti antraštės, ties paveikslėliais gali būti užrašai.Puslapinė antraštė (header,footer) – tai tekstas ir/arba grafika, dažniausiai dedama puslapio viršutinėje ir/arba apatinėje paraštėje. Rečiau – kairiojoje arba dešiniojoje paraštėje. Puslapinė antraštė gali būti sudaryta iš kelių pastraipų. Dažniausiai į puslapines antraštes įtraukiami dokumentų ar skyrių pavadinimai, puslapių numeriai, data, laikas ir kt. Puslapinių antraščių tekstas įrašomas tik vieną kartą ir automatiškai išvedamas dokumento puslapiuose. Tekstai gali būti skirtingi atskiriems skyriams, lyginiams, nelyginiams ar atskiriems puslapiams.Išnaša (footnote) – tai teksto pastaba, aiškinanti atskiras dokumento vietas. Jos gali būti dedamos komentuojamo teksto puslapio, skyriaus ar dokumento pabaigoje. Išnašą sudaro dvi dalys: išnašos nuoroda, žymima automatiškai (eilės numeriu) arba vartotojo nurodomu simboliu (pavyzdžiui, žvaigždute); išnašos tekstas. Dokumento puslapyje išnašos tekstas dedamas pagrindinio teksto srities pabaigoje. Tad kuo daugiau išnašų darbiniame puslapyje, tuo mažiau vietos lieka pagrindiniam tekstui.Dokumento struktūraKiekvienas dokumentas paprastai skirstomas į struktūrinius vienetus: skyrius, skirsnius, skirsnelius ir t.t. Kiekvienas struktūrinis vienetas turi tekstinę-skaitinę antraštę, pvz., 6.1 skyrius ir t.t. Dokumento struktūrą nustato jo autorius. Teksto redaktoriai nežino, kas tai – skirsnis ar skirsnelis. Todėl programos vartoja sąvoką “antraštė” (heading); antraštės gali būti kelių hierarchinių lygių.Kiekviena antraštė – tai pastraipa. Bet kurią pastraipą labai paprastai galima paversti reikiamo lygio antrašte, ir atvirkščiai.Automatinis antraščių valdymas vadinamas dokumento struktūrizavimu. Aišku, galima antraštes žymėti, numeruoti, formatuoti ir sudaryti turinį rankiniu būdu, bet programiškai tai atlikti kur kas paprasčiau.Bet kuriuo metu galima pakeisti bet kurios antraštės lygį ir formatavimo stilių, ir visos to lygio antraštės automatiškai bus performatuotos. Programa automatiškai pernumeruos visas antraštes (išmetus, įterpus) pagal jų hierarchiją ir numerio formatą. Tai įgalina automatiškai sudaryti turinį.Tokiu būdu galima formuoti ir tvarkyti kitus informacinius dokumento skyrius: terminų žodynėlį, dalykinę rodyklę, lentelių ar piešinėlių sąrašus.6.5. Teksto įvedimas ir tvarkymasPagrindiniai teksto įvedimo ir tvarkymo etapai: teksto įvedimas; teksto redagavimas (taisymas, papildymas); formatavimas; išsaugojimas kompiuterio išorinėje atmintyje (dažniausiai diske); spausdinimas ant popieriaus, plėvelės arba perdavimas elektroniniu paštu. Teksto įvedimasĮvestas dokumento tekstas ar jo dalis matoma teksto lange. Tekstas rašomas šriftu, nurodytu šrifto lange. Įvedamo eilinio simbolio vieta ekrane nurodoma teksto įvedimo žymekliu – mirksinčiu vertikaliu brūkšneliu ar kitokiu ženklu. Jeigu žymeklio ekrane nėra – vadinasi, reikia ne įvedinėti simbolius, bet baigti pradėtą komandą ir po to spragtelti pele įvedimo vietoje.Teksto įvedimo žymeklio nurodoma vieta dar vadinama įterpimo tašku (insertion point). Šis taškas nusako poziciją, kurioje galima įterpti: simbolį; kopijuojamą/perkeliamą dokumento fragmentą; laikino saugojimo srities (buferio) turinį; lentelę; paveikslėlį; kitokį objektą. Struktūrinis dokumento elementas, kuriame yra teksto įvedimo žymeklis, vadinamas darbiniu arba aktyviu (current) – aktyvus žodis, aktyvi pastraipa, aktyvus puslapis ir t. t. Kai kurie teksto redaktoriai (Microsoft Word) leidžia vaizduoti ekrane ir nespausdinamus tarnybinius simbolius (tarpą, pastraipos, lentelės skilties pabaigos žymeklį, tabuliacijos simbolį). Šie simboliai padeda tvarkyti pastraipų išdėstymą, eilučių perkėlimus, lentelių skilčių formatavimą ir t.t.Jei tekstas yra didesnės apimties ir jį reikės formatuoti kompiuteriu, tekstą reikia rinkti ne bet kaip, bet laikantis tam tikrų reikalavimų: Įvedimo klavišą spausti tik pastraipos pabaigoje. Pasiekus eilutės pabaigą žodis bus automatiškai perkeltas į kitą eilutę. Antraštė yra atskira pastraipa. Tekstą rašyti nekeliant žodžių į kitą eilutę. Skyrybos ženklus (kablelį, tašką, dvitaškį ir kt.) rašyti iškart po žodžio. Tarp žodžių palikti po vieną tarpą. Vengti vaizduoti didesnius tarpus kelis kartus nuspaudžiant tarpo klavišą – tarpo dydis priklauso nuo pasirinkto šrifto dydžio. Vėliau, pakeitus šrifto dydį tarpo dydis irgi pakis. Tam tikslui galima naudoti tabuliaciją arba konkretaus teksto redaktoriaus Format komandos galimybes.
Redagavimo technikaTekstas rašomas teksto įvedimo žymekliu nurodytoje pozicijoje. Įvestą tekstą dažnai tenka taisyti ir pertvarkyti. Dažniausiai vartojami redagavimo veiksmai – simbolio įterpimas, pakeitimas, šalinimas, perkėlimas ar kopijavimas.Tekstą tvarkyti galima įterpimo arba pakeitimo režimu.Dirbant įterpimo režimu, simbolis įterpiamas teksto įvedimo žymekliu nurodomoje vietoje, o jo dešinėje esantis tekstas stumiamas viena pozicija į dešinę.Dirbant pakeitimo režimu, teksto įvedimo žymeklio dešinėje esantis simbolis pakeičiamas įvedamu simboliu. Režimai dažniausiai perjunginėjami klaviatūros {Insert} klavišu. Visi teksto redaktoriai pradeda dirbti įterpimo režimu, o kai kuriais atvejais pakeitimo režimo išvis nebūna. Teksto įvedimo žymeklio pavidalas, dirbant įterpimo ar pakeitimo režimu, gali skirtis, reikiamas režimas gali būti nustatomas ir jungikliu informacinėje eilutėje.Teksto įvedimo žymeklio pozicijos keitimas. Klaviatūros klavišais teksto įvedimo žymeklį galima perkelti viena pozicija į kairę {Left}, į dešinę {Right}, eilute aukštyn {PageUp} ar žemyn {PageDown}, į eilutės pradžią {Home} ar pabaigą {End}, į dokumento pradžią {Ctrl+Home} ar pabaigą {Ctrl+End}. Tuos pačius veiksmus galima atlikti, pele spragtelėjus reikiamoje pozicijoje.Nors kai kurie teksto redaktoriai (Multi-Edit) tokiu būdu leidžia teksto įvedimo žymeklį perkelti į bet kurią dokumento vietą, bet dauguma jų tai leidžia daryti tik “išartame lauke” – įvesto teksto srityje. Norint teksto įvedimo žymeklį perkelti į poziją “neišartame lauke”, tai galima atlikti spaudžiant įvedimo klavišą (žymeklis keliamas viena eilute žemiau), tarpo klavišą (žymeklis keliamas vienu simboliu į dešinę), tabuliacijos klavišą (žymeklis keliamas vienu tabuliacijos žingsniu į dešinę) ar reguliuojant pastraipų kairiosios ir dešiniosios įtraukų dydžius.
Teksto elementų žymėjimas. Norint atlikti teksto redagavimo ir tvarkymo veiksmus su dokumento dalimi (pavyzdžiui, pakeisti šriftą, pašalinti, kopijuoti, perkelti), reikia nurodyti teksto redaktoriui tos dalies ribas. Tik atskirais atvejais tokie veiksmai atliekami su standartiniais teksto elementais: simboliu, žodžiu, pastraipa. Norint tokius veiksmus atlikti su kitomis teksto dalimis, tas dalis būtina pažymėti. Žymėti galima įvairias teksto dalis: žodį, sakinį, eilutę, keletą greta esančių eilučių, pastraipą, keletą greta esančių pastraipų, visą dokumentą, stačiakampį bloką, lentelės fragmentą, grafinį objektą, bet kokį teksto fragmentą.Žymėti galima naudojantis ir klaviatūra, ir pele. Pažymėtas tekstas ekrane vaizduojamas kita spalva.Norint pažymėti bet kokį teksto fragmentą, reikia nustatyti teksto įvedimo žymeklį ties teksto fragmento pirmuoju simboliu, ir, nuspaudus pelės klavišą, tempti ją iki paskutinio simbolio, po to pelės klavišą atleisti. Grafiniam objektui pažymėti tereikia ties juo spragtelti pele.Šalinimas. Vieną simbolį galima pašalinti visuose redaktoriuose vienodai, naudojant {Backspace}ir {Delete} klavišus: {Backspace} klavišu yra šalinamas simbolis, esantis kairiau teksto įvedimo žymeklio, o {Delete} – šalinamas simbolis, esantis dešiniau teksto įvedimo žymeklio.Esant įjungtam pakeitimo režimui, naują informaciją galima rašyti tiesiog ankstesnės vietoje.Paprastai šalinimo operacija taikoma iš anksto pažymėtai dokumento daliai; ji pašalinama paspaudus klavišus {Delete}, {Backspace} arba vykdant pažymėtos dalies perkėlimo į laikino saugojimo sritį komandą.Pradedantieji vartotojai, šalindami teksto fragmentus, dažnai jaučia baimę. Be reikalo: teksto redaktoriuose yra patogus mechanizmas pašalintiems fragmentams grąžinti. Tik reikia ne per vėlai pastebėti savo klaidingus veiksmus.Komandų atšaukimas. Dirbdami su tekstu, klysta ir pradedantieji, ir patyrę vartotojai. Kartais klaidas lengva ištaisyti rankiniu būdu (pavyzdžiui, iš naujo įvesti tekstą, pakartotinai įterpti paveikslėlį). Tačiau teksto redaktoriai atsimena tam tikrą nuosekliai atliktų komandų kiekį, sudaro jų sąrašą ir leidžia anuliuoti klaidingų komandų rezultatus. Šio sąrašo komandos atšaukiamos arba nuosekliai atgaline tvarka (iš pradžių atšaukiama paskutinė komanda, po to – priešpaskutinė, ir t. t.), arba pasirinktinai. Šiuo atveju komanda laikoma bet kuri operacija, keičianti dokumento tekstą.Kopijavimas/perkėlimas. Pažymėtai teksto daliai kopijuoti/perkelti dažniausiai naudojamasi dviem būdais: per laikino saugojimo sritį ir “Drag-and-Drop” metodu.Kopijavimo/perkėlimo schema naudojantis laikino saugojimo sritimi: pažymima kopijuojama/perkeliama sritis; pažymėta sritis kopijuojama/perkeliama į laikino saugojimo sritį; teksto įvedimo žymeklis perkeliamas į laikino saugojimo srities turinio įterpimo vietą (tame pačiame ar kitame teksto redaktoriaus dokumente arba kitos programos dokumente); laikino saugojimo srities turinys įterpiamas teksto įvedimo žymeklio vietoje. Kopijavimo/perkėlimo schema naudojantis “Drag-and-Drop” metodu: pažymėti kopijuojamą/perkeliamą sritį; laikant nuspaustą Ctrl (kopijuojant) ar Shift (perkeliant) klavišą, spausti pelę ties pažymėta sritimi ir ją laikant nuspaustą, perkelti įterpimo vietos žymeklį į įterpimo vietą; atleisti pelės ir Ctrl /Shift klavišus. Teksto fragmento paieška ir keitimas. Ši komanda dokumente ieško nurodytos simbolių sekos – bet kokio teksto (gali būti ir su specialiaisiais simboliais). Komandos dialogo lange nustatoma paieškos schema, nusakanti ieškomo teksto charakteristikas (formatavimo parametrai, viršutinio/apatinio registro klavišų ignoravimas, garsas ir kt.), paieškos vietą bei kryptį. Įvykdžius komandą teksto įvedimo žymeklis perkeliamas prie pirmos surastos sutampančių simbolių sekos pradžios. Tokios sekos neradus pateikiamas atitinkamas pranešimas. Nurodytą seką galima pakeisti reikiama seka su nustatytomis charakteristikomis. Galima iškart pakeisti visus sutampančius su ieškoma simbolių seka fragmentus arba tik po vieną. Pakeitimo operaciją galima pritaikyti nurodytai simbolių sekai pašalinti, pakeičiant ją nulinio ilgio simbolių seka.6.6. Simbolių ir pastraipų formatavimas
Kas yra formatavimas? Atsiverskite bet kurią šiais laikais išleistą knygą, laikraštį arba reklaminį prospektą. Pamatysite, jog pagrindinis tekstas surinktas vienu šriftu, antraštės – kitu, kai kurie žodžiai išskirti kursyvu, pastraipų eilutės išlygintos pagal kairįjį ir dešinįjį patraipos kraštus ir t.t. Ruošdami atskiras teksto sritis pagal tam tikras taisykles mes formatuojame dokumento tekstą. Neformatuoto teksto nebūna, kaip nebūna žmogaus be ūgio. Renkant tekstą redaktorius automatiškai naudoja nustatytus (pagal nutylėjimą arba vartotojo) pastraipų ir simbolių formatų parametrus. Paprastai išskiriamos dvi formatavimo operacijos: bet kurios simbolių sekos (nuo vieno simbolio iki viso teksto simbolių) formatavimas; pastraipų formatavimas. Kai formatuojamų simbolių seka sutampa su pastraipa, abi formatavimo operacijos tampa vienareikšmės.Įvestos teksto srities simbolių formatas pakeičiamas, jei prieš formatavimą ši sritis buvo pažymėta. Priešingu atveju, t.y. nepažymėjus formatuojamos srities simbolių, nauju formatu bus rašoma nuo tos vietos, kur buvo įvedimo žymeklis formato keitimo momentu.Šriftai personaliniuose kompiuteriuoseEkraniniai ir spausdintuvų šriftai. Dirbant su personaliniais kompiuteriais, tenka simbolius išvesti į displėjų ir spausdintuvą. Kaip vaizduojama tekstinė informacija monitoriaus ekrane ir išspausdinus popieriuje? Kiekvienam simboliui (raidei, skaitmeniui, skyrikliui, tarnybiniam ženklui) kodų lentelėje priskirtas atitinkamas dešimtainis kodas. Žinodamas simbolio kodą, kompiuteris gali: pagal šį kodą surasti atitinkamą simbolio vaizdą ir išvesti jį į ekraną; persiųsti simbolio kodą į spausdintuvą, kuris, irgi suradęs atitinkamą simbolio vaizdą, išspausdins jį popieriuje. Tad kalbant apie šriftą reikia pasitikslinti: ar tai ekraninis, ar spausdintuvo šriftas.Abiem atvejais kiekvienas šrifto simbolis vaizduojamas kaip užpildytų ir neužpildytų kvadratėlių aibė šrifto rastro tinklelyje (1a pav.). Ekraninis ir spausdintuvo šriftai skiriasi, nes spausdintuvas palaiko nustatytą šriftų rinkinį (įdiegtą arba įkraunamą), kurie negali būti adekvačiai vaizduojami išvedant į ekraną. Tokiais atvejais, norint įsitikinti šriftų tinkamumu, tenka vykdyti bandomuosius spausdinimus arba naudotis šriftų lentelėmis.Rastriniai ir vektoriniai šriftai. Net jeigu su grafinių programų ar grafinių režimų pagalba galima adekvačiai pavaizduoti šriftą displėjuje, neverta būti tikram šiuo atitikimu: spausdintuvo ir displėjaus skiriamoji geba ir tankumo skalė skiriasi. Pavyzdžiui, kokybiško lazerinio spausdintuvo skiriamoji geba yra 1200 taškų colyje, o įprasto 14 colių VGA monitoriaus – 72 taškai colyje.
Kita ekraninio ir spausdintuvo šriftų nesutapimo priežastis – šriftų generavimo metodai. Kuriant rastrinius šriftus tradiciškai naudojamas bitų matricos (Bitmap) metodas (1a pav.). Šiuo metodu generuojami vieno ar kelių dydžių simboliai, o visi kiti generuojami proporcingai mažinant ar didinant. Bet didinimas lengvai vyksta tik didinant sveikaskaitiniu koeficientu (2, 3, 4 ir t.t.): tiesiog atitinkamą skaičių kartų padidinamas taškų skaičius bitų matricoje vertikaliai ar horizontaliai. Sunkumų atsiranda didinant ar mažinant nesveikaskaitiniu koeficientu. Tačiau net ir didinimas sveikaskaitiniu koeficientu sukelia vadinamąjį “laiptų” efektą: smulkūs užpildyti rastro taškai, rastre sukeliantys linijų tolygumo įspūdį, proporcingai padidinus/sumažinus, sukelia atvirkštinį efektą (1b pav.).1 pav. Simbolių vaizdavimas: a) – bitų matrica (simbolis H), b) – rastrinis šriftas, c) – vektorinis šriftas.Kitas šriftų generavimo metodas remiasi simbolių eskizų aprašymu matematinėmis formulėmis – taip kuriami vektoriniai šriftai (1c pav.). Vaizduojant simbolį tokiu šriftu, rastras pergeneruojamas -perskaičiuojama pagal šias formules bet kuriam dydžiui ir skiriamajai gebai.TrueType šriftai. Dirbant Windows aplinkoje, dažniausiai vartojamas Windows šriftų rinkinys, nepriklausantis nuo spausdintuvo tipo ir tinkamas adekvatų vaizdą išvesti į ekraną ir bet kurį spausdintuvą. Tokie šriftai vadinami TrueType šriftais; jie realizuoja vadinamąjį WYSIWYG principą (What You See Is What You Get – ką matote, tai ir gaunate) ir užtikrina visišką ekraninio ir spausdinto vaizdo sutapimą. Rastrinių šriftų failų vardų išplėtimas paprastai būna .FON, o TrueType failų – išplėtimas .TTF. TrueType tipo šriftams, kaip ir vektoriniams šriftams, simbolių kontūrui aprašyti naudojamos matematinės formulės. True Type šriftus sukūrė Apple firma; dabar jie labai plačiai taikomi. Jie buvo kuriami kaip alternatyva PostScript šriftams. Dėl šios konkurencijos susidarė situacija, kad TrueType šriftais apipavidalintus dokumentus galima spausdinti ir žemos kokybės spausdintuvais, bet negalima aukštos kokybės ir brangiais specializuotais PostScript spausdintuvais. Taigi, ir TrueType, ir PostScript šriftų išvedimas nepriklauso nuo spausdintuvo, bet TrueType galimybės didesnės.Dauguma teksto redaktorių naudoja operacinėje sistemoje įdiegtus šriftus (paprastai dedamus į Windows pakatalogį FONT), o kai kurios programos (Corel Draw) turi ir savus. Bet kurį šriftą galima įdiegti ar panaikinti operacinės sistemos priemonėmis.Kiekvienas šriftas turi pavadinimą, pavyzdžiui: Arial, Helvetica, Times New Roman, Symbol. Paprastai TrueType šriftų pavadinimai turi išnašą TT. Šrifto vardas nebūtinai turi sutapti su šrifto failo vardu.TrueType šriftai skirstomi į vienodo pločio ir proporcinius šriftus.Vienodo pločio šriftuose visi simboliai yra vienodo pločio, pavyzdžiui, raidė “i”, simbolis “.” (taškas) užima tiek pat vietos, kaip ir raidės “m”, “w”, “g” ir t.t. Vienodo pločio yra paprastos rašomosios mašinėlės šriftai, ekraninis šriftas dirbant tekstiniu režimu. Šie šriftai ne tokie vaizdūs kaip proporciniai, bet juos naudojant lengviau išlyginti tekstus rankiniu būdu. Proporciniuose šriftuose kiekvieno simbolio plotis priklauso nuo jo eskizo: pavyzdžiui, mažiausiai vietos užima simboliai “.”, “,”, “i”, “j”, didesnio pločio reikia simboliams “a”, “e”, “u”, “o”, “m”, “w”, “@”. Dauguma TrueType šriftų yra proporciniai.Lietuviški šriftai. Šriftus, kuriuose yra specifiniai lietuviški simboliai (ą č ę ė į š ų ū ž), galima vadinti lietuviškais. Šriftų pavadinimo pabaigoje paprastai būna raidės LT arba Baltic (pavyzdžiui, TimesLT, Arial Baltic, Times New Roman Baltic). Kadangi šių simbolių klavišų klaviatūroje nebūna, tenka skolintis kitus klavišus. Kurie klavišai skolinami nusako klaviatūros klavišų išdėstymo tvarkyklės.Renkant tekstą su specifiniais nacionaliniais simboliais (lietuvių kalbos – ą č ę ė į š ų ū ž -), reikia: Pasirinkti atitinkamą šriftą. Pasirinkti atitinkamą klaviatūros klavišų išdėstymo tvarkyklę (pvz., Winlika – Windows 3.1/3.11 aplinkoje, sisteminę (Keyboard, Language) – Windows 95/NT aplinkoje) ir klavišų išdėstymo būdą (skaitinį (ą-1 č-2 ę-3 ė-4 į-5 š-6 ų-7 ū-8 ž-+), universalųjį (ĄŽERTY: ą-q č-, ę-/ ė-‘ į-[ š-. ų-; ū-x ž-w), rašomosios mašinėlės ar “mirusio” klavišo). Klaviatūros tvarkyklę perjungti į nacionalinės kalbos režimą. Perjunginėti galima naudojantis jos piktograma užduočių juostoje Windows 95/NT darbo lauke. 6.7. Simbolių formatavimasTeksto simbolių formatą nusako šriftų ir jų papildomų efektų parametrai.Šrifto parametrai:šrifto eskizas (garnitūra) (font); šrifto dydis (size); šrifto stilius. Papildomi šriftų efektai:pabraukimo būdas; perbraukimas; simbolių spalva; fonas; viršutinis ir apatinis indeksai ir kt. Papildomi formatavimo parametrai yra pasirenkami. Šrifto eskizas. Pagrindinis TrueType šriftų skiriamasis bruožas, tai, kuo jie skiriasi vienas nuo kito, – simbolių eskizas (piešinys), spalvingumas, paskirtis. Pavyzdžiui, yra griežti universalūs šriftai įprastiniams tekstams (Times ar Pragmatica tipo), ploni šriftai rašomosios mašinėlės, rankraštinio tipo, šriftai sveikinimams rašyti, dekoratyviniai, gotiškieji ir t.t. Kiekvienas šriftas turi poligrafijoje vartojamą pavadinimą, dažniausiai susijusį su šrifto atsiradimo istorija. Windows OS dažniausiai vartojami šie šriftai:Courier – kurjeris, Helvetica – šveicariškasis, Times New Roman – lotyniškasis, MS Sans Serif – ekrano taškinis, Script – rankraštinis, Symbol – specialiųjų simbolių, Wingdings – sutartinių ženklų. Įprastiniams tekstams paruošti pakanka 2-3 šriftų.1 lentelė. Šriftų pavyzdžiai
Šrifto stilius. Parinkus šriftą galima nurodyti papildomą šiuo šriftu renkamo teksto parametrą – stilių, kuris nusako simbolio pasvirimą ir spalvingumą. Dažniausiai vartojami keturi šriftų stiliai: paprastasis (normal arba regular); pusjuodis (bold); kursyvinis (italic); pusjuodis kursyvinis (bold italic). Kai kurie šriftai gali turėti mažiau nei keturis stilius, o jų pavadinimai – skirtis nuo čia pateiktųjų.Šrifto dydis – tai simbolio aukštis, matuojamas punktais (1 punktas = 1/72 colio» 0,35277… mm, 1 colis=25,4 mm).Papildomi šriftų parametrai:pabraukimo būdas perbraukimas; simbolių spalva ir fonas; viršutinis indeksas (830 – simboliai sumažinami, tekstas išdėstomas virš eilutės centro); apatinis indeksas (ai – simboliai sumažinami, tekstas išdėstomas žemiau eilutės centro) ir kt. Papildomi šriftų parametrai yra pasirenkami.
6.8. Pastraipų formatavimas ir stiliai 1 pav. Pastraipos parametraiPastraipų formatavimas – tai jų kaip teksto struktūrinių elementų parametrų keitimas. Svarbiausi pastraipos parametrai yra šie:pirmos pastraipos eilutės, kairiosios ir dešiniosios pusių įtraukos (1 pav.); eilučių išlyginimo būdas (kairysis, dešinysis, centruotas, pagal pastraipos plotį) (2 pav.); atstumas tarp eilučių pastraipos viduje, prieš ir po pastraipos; rėmeliai ir fonas; tabuliacija; pastraipų numeravimas; pirmosios raidės (žodžio) išskyrimas ir kt.2 pav. Pastraipų eilučių išlyginimo būdaiRėmeliai ir fonas. Svarbesnes teksto pastraipas galima išskirti, apibrėžus pastraipas dengiančius stačiakampius linijomis ir uždėjus foną (3 pav.). Apibrėžimo linijos parenkamos visais įmanomais deriniais: apie visą stačiakampį, jo kairėje, dešinėje, viršuje, apačioje, kairėje ir dešinėje ir t.t. Kiekvienos linijos spalva, storis ir tipas gali būti nustatomas individualiai. Fono spalva ir intensyvumas paprastai būna vienodas visame stačiakampyje.Tabuliacija. Paspaudus įprastinį (pvz., tarpo) klavišą teksto įvedimo žymeklis perkeliamas viena pozicija dešiniau. Greičiau ir tiksliau nustatyti įvedimo žymeklio poziciją padeda tabuliacija – tiksliai nusakytų pozicijų pastraipos eilutėje nustatymas ir naudojimas. Įvedus tabuliacijos pozicijas, teksto įvedimo žymeklis {Tab} klavišu perkeliamas į dešinę (galima ir į kairę: Shift+Tab) į artimiausią tabuliacijos poziciją, kuri vaizduojama horizontalioje liniuotėje arba tabuliacijos parametrų apraše. Atstumas tarp gretimų tokių pozicijų vadinamas tabuliacijos žingsniu (intervalu). Tabuliacijos žingsnio dydis gali būti standartinis ir vartotojo nustatytas.
3 pav. Pastraipų rėmeliai ir fonasStandartinis žingsnis būna nustatytas pagal nutylėjimą ir dažniausiai vienodo dydžio (pvz., 1,27 cm). Vartotojas gali savo nuožiūra nustatyti tinkamus tabuliacijos žingsnius visoms ar atskiroms dokumento dalims: eilutei, pastraipai, skyriui ir t.t. Be to, šie žingsniai gali būti ir skirtingų dydžių.Dažniausiai naudojami 4 tabuliacijos tipai: kairiojo, dešiniojo, centruoto ir dešimtainio taško išlyginimo (4 pav.). Tabuliacijos tipas nustato teksto išlyginimo būdą rašant tekstą tabuliacijos pozicijoje. Pagal nutylėjimą būna nustatytas kairiojo išlyginimo tabuliacijos tipas.
4 pav. Tabuliacijos tipų pavyzdžiaiStiliaiStilius – tai specifinio dokumento apipavidalinimui skirta formatų grupė. Tokia grupė turi savo vardą, o jos parametrai gali būti šriftas, simbolių aukštis, pastraipos išlyginimo būdas, atstumai virš ir po pastraipos ir tarp eilučių, kontūrai ir kt. Tokio stiliaus parametrus galima pritaikyti formatuoti visai pažymėtai teksto sričiai, tada nereikia formatavimo veiksmų atlikinėti po vieną. Stilių pakeitus, automatiškai pasikeičia ir šiuo stiliumi apipavidalintų teksto sričių formatavimas. Naudojami du stilių tipai:pastraipų stiliai, nustatantys pastraipų formatavimo parametrus – šriftą, simbolių aukštį, pastraipų išlyginimo būdą, kontūrus ir kt;simbolių stiliai, nustatantys simbolių formatavimo parametrus: šriftą, simbolių aukštį, šrifto stilių, pabraukimo būdą ir kt.Pastraipų stiliai skirti pastraipoms, o simbolių stiliai – atskiroms simbolių sekoms (žodžiams, sakiniams ir pan. ) formatuoti. Ruošiant didelės apimties dokumentus, visas teksto sritis reikėtų formatuoti tik naudojantis stiliais, kitaip bus keblu sudaryti dalykinę rodyklę, turinį ir kt.Bet kuriuo metu gali būti keičiamas tik pažymėtos teksto srities arba naujo įvedamo teksto stilius. Paprastai simbolių stilius nekeičia to stiliaus nenurodytų formatavimo parametrų, o pastraipų stiliai – tose pastraipose naudojamų simbolių stilių.Stilius gali būti kuriamas arba keičiamas pagal teksto pavyzdį, stiliaus tvarkymo komandomis, kopijuojamas iš vieno dokumento į kitą, pašalinamas iš stilių sąrašo, keičiamas jo vardas.Tekstas dar gali būti formatuojamas ir automatiškai. Automatinio formatavimo komandos taiko standartinius stilius pastraipoms, gali pašalinti nereikalingus simbolius, pakeisti atskirus simbolius į nurodytus atitinkamame pakeitimų sąraše.6.9. Darbas su lentelėmis ir stulpeliais Lentelę sudaro n stulpelių (n³ 1) ir m eilučių (m³ 1). Bazinis lentelės elementas yra skiltis – stačiakampė sritis eilutės ir stulpelio susikirtime. Skiltyje gali būti viena ar kelios teksto eilutės, pastraipos, grafiniai objektai. Skilties tekstui galioja visos formatavimo taisyklės. Lentelės struktūriniai elementai (eilutės, stulpeliai, skiltys) gali būti atskirti tariamomis (dažniausiai punktyrinėmis) tinklelio linijomis (gridlines), kurios niekada nespausdinamos.Pastabos:Nepainiokite tariamo tinklelio linijų su lentelės formatavimo linijomis, skirtomis lentelei apipavidalinti. Nepainiokite lentelės eilutės su įprasto teksto eilute. Lentelės eilutė gali būti sudaryta iš kelių teksto eilučių. Naudojami du pagrindiniai lentelių kūrimo būdai:Sukuriama tuščia lentelė, ir po to jos skiltys užpildomos; Esamas tekstas konvertuojamas į lentelės tekstą. Lentelės kūrimo būdo pasirinkimas priklauso nuo vartotojo skonio, tikslo, lentelės pobūdžio.Tuščios lentelės sukūrimas. Įterpiant lentelę nurodoma įterpimo vieta, stulpelių ir eilučių skaičius. Stulpelių pločiai ir eilučių aukščiai parenkami automatiškai, priklausomai nuo popieriaus lapo darbinio pločio ir stulpelių skaičiaus. Po to šiuos parametrus bet kada galima keisti.Esamo teksto konvertavimas į lentelės tekstą. Kad programa galėtų teksto sritį pertvarkyti į lentelės tekstą, tokia sritis privalo turėti skiriamąją informaciją, leidžiančią atpažinti, ką laikyti skiltimi, o ką – lentelės eilute. Todėl renkant tekstą reikia laikytis šių taisyklių:Rinkite tekstą eilutėmis ir tik kiekvienos būsimos lentelės eilutės pabaigoje įveskite pastraipos pabaigos simbolį – spauskite įvedimo klavišą {Enter}. Pagal pastraipos pabaigos simbolių skaičių bus nustatytas būsimos lentelės eilučių skaičius. Renkant konkrečios eilutės tekstą atskirkite vienos skilties tekstą nuo kitos kokiu nors skiriamuoju simboliu, pavyzdžiui, tabuliacijos simboliu {Tab}. Pagal tokių simbolių skaičių nustatomas lentelės stulpelių skaičius. Skiriamaisiais simboliais gali būti ir kiti skyrikliai: kablelis, dvitaškis, kabliataškis ir kt.
Toliau belieka pažymėti visų būsimos lentelės eilučių sritį ir vykdyti teksto konvertavimo į lentelę komandą. Pagal įvedimo simbolių (Enter) skaičių bus nustatomas lentelės eilučių skaičius, o pagal skyriklių (Tab) skaičių – stulpelių skaičius. Stulpelių skaičius visada nustatomas pagal maksimalų skyriklių skaičių visose eilutėse. Todėl trūkstamos skiltys iki maksimalaus stulpelių skaičiaus bus tuščios. Radus nereikalingų stulpelių, reikia atšaukti konvertavimo komandą, surasti ir panaikinti nereikalingus skilčių skyriklius ir po to pakartotinai vykdyti lentelės kūrimo komandą.Galimas ir kitas variantas. Pažymėjus būsimos lentelės tekstą ir vykdant teksto konvertavimo į lentelę komandą, galima tiksliai nurodyti eilučių ir stulpelių skaičių.Operacijos su lentelėmis. Operacijas su lentelėmis galima suskirstyti į tokias grupes:Lentelės pildymas. Lentelės struktūros koregavimas. Lentelės formatavimas. Lentelės skilčių rikiavimas ir numeravimas. Lentelės pildymas. Lentelės teksto rašymas, redagavimas ir formatavimas niekuo nesiskiria nuo tokių pat operacijų su įprastiniu tekstu. Jei rašomas tekstas netelpa skiltyje – automatiškai padidinamas lentelės eilutės aukštis. Įvedimo žymeklis lentelėje iš vienos vietos į kitą perkeliamas tabuliacijos klavišo {Tab} paspaudimu arba pele, o skilties viduje – rodyklių klavišais arba pele. Grafikos objektų kūrimas ir įkėlimas į lentelę taip pat niekuo nesiskiria nuo įprastinio.Lentelės struktūros koregavimas. Veiksmai su lentelės struktūriniais elementais (eilutėmis, stulpeliais ar skiltimis) atliekami, juos atitinkamai pažymėjus. Su šiais elementais galima atlikti šiuos veiksmus: įterpti, panaikinti, nukopijuoti, perkelti, sujungti ar padalyti į kelias dalis, keisti jų plotį ir aukštį (1 pav.).Lentelės formatavimas. Lentelės tekstas formatuojamas (parenkamas šriftas, išlyginimo būdai, įtraukų dydžiai ir kt.) kaip ir įprastinis tekstas. Lentelės vaizdą galima pagerinti apie skiltis, stulpelius, eilutes ar lentelės fragmentus nubrėžus linijas, uždėjus foną. Dauguma teksto redaktorių lentelėms formatuoti siūlo standartinių formatų rinkinį. Iš šio rinkinio galima pasirinkti ne tik lentelės formato tipą, bet ir apsispręsti, kokius standartinio formato elementus taikyti, o kurių atsisakyti.1 pav. Lentelės formatavimas ir struktūros keitimas: a) pradinė lentelė (su tariamomis tinklelio linijomis); b) lentelė po formatavimo ir struktūros keitimoLentelės skilčių rikiavimas ir numeravimas. Lentelėje esančią didesnės apimties informaciją lengviau analizuoti, jei ta informacija patogiai sutvarkyta, t. y. surikiuota bei sunumeruota. Pavyzdžiui, telefonų abonentų sąraše lengviau orientuotis, jei pavardės surašytos abėcėlės tvarka arba telefonų numeriai surikiuoti didėjimo tvarka. Informaciją rikiuoti ir numeruoti tikslinga tik ją suvedus bet kuria tvarka. Rikiuojant lentelių ar pažymėtų jos fragmentų informaciją reikia parinkti rikiavimo raktus (čia dažnai tinka stulpelių ar eilučių antraštės) ir rikiavimo tvarką: didėjimo ar mažėjimo. Būtina įsidėmėti, jog pagal nutylėjimą rikiuojant pažymėto lentelės fragmento duomenis, kitos lentelės dalies informacija išlieka nepakitusi ankstesnėse vietose.Lentelėse esanti informacija numeruojama pagal įprastines pastraipų numeravimo taisykles. Numeruoti galima eilutes, stulpelius, atskiras skiltis ir jų pastraipas (2 pav.).
2 pav. Lentelės rikiavimas ir numeravimasTeksto išdėstymas stulpeliais. Tekstas stulpeliais dažniausiai išdėstomas laikraščiuose ir žurnaluose. Tekstą ar jo dalį į stulpelius galima dalyti prieš jį įvedant arba ištisinį tekstą jau įvedus. Dalijant į stulpelius, reikia nurodyti:stulpeliais dėstomo teksto sritį ; stulpelių skaičių; stulpelių pločius (vienodus arba skirtingus); stulpelių tarpusavio atstumus (vienodus arba skirtingus). Tekstą stulpeliuose bet kada galima formatuoti: keisti stulpelių kiekį, pločius, tarpusavio atstumus ar surašyti ištisiniu tekstu (3 pav.).
3 pav. Teksto išdėstymas stulpeliais6.10. Dokumentų šablonai, puslapių apipavidalinimas ir spausdinimas Vartotojai dažnai dirba su specializuotais dokumentais: ataskaitomis, dalykiniais laiškais, pakvietimais ir pan. Vieno tipo dokumentai paprastai pasižymi panašiais arba vienodais elementais, panašiu teksto apipavidalinimo stiliumi ir t.t. Todėl tenka atlikti daug vienodų veiksmų. Teksto redaktoriai leidžia supaprastinti naujo dokumento ruošimą – siūlo specialų ruošinį – šabloną. Šablonas – tai specialios paskirties dokumento pagrindinių elementų išdėstymo projektas. Šablonui automatiškai parenkamas paraščių dydis, stilius, kiti dokumento formatai bei reikiamos makrokomandos. Bendro tipo dokumentams numatytas standartinis tuščio lapo šablonas. Parinkus reikiamą šabloną, į naują kuriamą dokumentą iš to šablono nukopijuojama visa informacija. Šablono failo vardas turi specifinį failo vardo išplėtimą.Bet kurį šabloną galima kurti ir redaguoti, kaip ir įprastą dokumentą. Naujas šablonas kuriamas trim būdais:esamas šablonas kopijuojamas kitu vardu; sukurtas dokumentas kaip naujas šablonas užrašomas į diską su specifiniu failo vardo išplėtimu; naujas šablonas kuriamas kaip naujas dokumentas. Šablono kūrimo būdo pasirinkimas priklauso nuo konkrečios situacijos.Dokumento puslapio apipavidalinimas ir spausdinimasPuslapio apipavidalinimas. Norint gražiai išdėstyti dokumento tekstą popieriaus lape reikia nurodyti dokumento puslapio parametrus: kairiosios, dešiniosios, viršutinės, apatinės ir įrišimo paraščių dydžius, viršutinės ir apatinės puslapių antraščių tekstą ir padėtį (1 pav.). Minimalios paraščių pločio reikšmės priklauso nuo naudojamo spausdintuvo tipo. Kai kurie teksto redaktoriai spausdinimo metu leidžia keisti mastelį, o tada galima sumažinti arba padidinti spausdinamą tekstą.Organizaciniai tvarkomieji dokumentai ruošiami pagal standarto LST 6.1 reikalavimus. Naudojami dviejų formatų popieriaus lapai: A4 (210×297 mm) ir A5 (148×210 mm). Rengiant dokumentus standartiniame popieriaus lape turi būti paliktos tokios paraštės:kairioji – 20 mm; dešinioji- ne siauresnė kaip 7 mm; viršutinė- 20 mm; apatinė- A4 formato ne siauresnė kaip 20 mm, A5 formato – ne siauresnė kaip 16 mm. Spausdinant dokumentą abiejose lapo pusėse, antrosios pusės kairioji paraštė turi būti 7 mm, o dešinioji – 20 mm. Viršutinės ir apatinės paraščių matmenų keisti nereikia. Rekomenduojamas šrifto dydis – 10-13 pt ( 1 pt ? 0,35277… mm).
Kolontitulai (puslapinės antraštės: viršutinė ir apatinė) – tai tekstinė ir grafinė informacija, pateikiama visų arba dalies dokumento puslapių viršuje arba apačioje. Dažniausiai tai būna skyrių, skirsnių pavadinimai, puslapių numeriai (numeruojami automatiškai), reklaminė medžiaga ir kt. Puslapinių antraščių teksto rašymas ir formatavimas niekuo nesiskiria nuo tokio pobūdžio veiksmų su įpastiniu tekstu.Dokumentas skirstomas į puslapius automatiškai, bet kartais reikia kurį nors skyrių pradėti naujame puslapyje, neatsižvelgiant į ankstesnio puslapio pilnumą. Tokiais atvejais galima priverstinai nutraukti rašymą puslapyje, nutraukimo vietoje įterpus priverstinio perėjimo į kitą puslapį ženklą.1 pav. Popieriaus lapo formato parametrai: a) vertikali lapo orientacija; b) horizontali lapo orientacija, gauta vertikalios orientacijos lapą pasukus 90 laipsnių kampu. Išvedamų simbolių kryptis sutampa su pagrindinio teksto kryptimiDokumentų spausdinimas. Vienas iš paskutiniųjų dokumento ruošimo kompiuteriu etapų – spausdinimas ant popieriaus ar plėvelės. Prieš spausdinant paruoštą dokumentą spausdintuvu, derėtų peržiūrėti būsimą spausdinimo vaizdą ekrane. Pastebėjus netikslumus juos bus galima ištaisyti negaištant laiko ir negadinant popieriaus. Teksto redaktoriai įvertina spausdintuvo charakteristikas, todėl ekrane matomas vaizdas sutaps su tokiu pat išdėstymu popieriaus lape tik tiksliai sutapus naudojamo ir spausdinimo komandoje parinkto spausdintuvų tipams. Jeigu spausdinimo reikalavimai nėra specifiniai, spausdintuvas prijungtas prie kompiuterio tiesiogiai ar per tinklą, spausdintuvas įjungtas ir į jį įdėtas popierius – spausdinant tereikia nurodyti spausdinimo komandą. Kitos būdingesnės spausdinimo galimybės:jeigu įdiegti keli spausdintuvai (adatiniai, rašaliniai, lazeriniai, spalvoti ar nespalvoti), galima pasirinkti, kuriuo spausdinti; spausdinti galima visą dokumentą, darbinį puslapį, nurodytus puslapius ar pažymėtą teksto sritį; galima spausdinti atskiras dokumento charakteristikas: dokumentą, dokumento aprašą, anotacijas, stilius, klavišų paskirstymą ar kt; galima nurodyti spausdinamų kopijų skaičių. parinkti spausdinimo parametrus: popieriaus lapo formatą, popieriaus įlaidą (nurodančią, iš kurios spausdintuvo lentynos bus įleidžiamas popierius), grafikos skiriamąją gebą (rodo spausdinamo rastro taškų skaičių ilgio vienete – kuo daugiau taškų, tuo geresnė spausdinimo kokybė), popieriaus lapo posūkį (spausdinimo puslapyje orientaciją – vertikaliai ar horizontaliai); jeigu naudojamo spausdintuvo spausdinimo kokybė netenkina, galima paruoštą spausdinti dokumentą perkelti į kompiuterį, sujungtą su geresniu spausdintuvu; tokiu atveju reikia dokumentą perrašyti į failą pasirinkto spausdintuvo kodais. 6.11. Makrokomandos ir vartotojo funkcijos Nors su šiuolaikiniais teksto redaktoriais dirbti labai patogu, bet vis tiek nemažai varginančių veiksmų tenka atlikti rankiniu būdu. Tokiems “juodiems” darbams automatizuoti sukurtos specialios programavimo kalbos, kuriomis galima kurti makrokomandas ir vartotojo funkcijas. Vartotojo funkcijos paskirtis – pagal pateiktą pradinių reikšmių rinkinį grąžinti apskaičiuotą rezultatą. Funkcijoje gali būti daug sudėtingų formulių. Vartotojo funkcijas būtina suprogramuoti. Bet jos būdingesnės skaičiuojamiesiems paketams.Makrokomanda – tai teksto redaktoriaus komandų rinkinys, iškviečiamas vienu kreipiniu. Makrokomandos panašios į programas, bet veikia tik teksto redaktoriaus aplinkoje. Bet kuriai makrokomandai gali būti priskirtas valdančių klavišų derinys, ji gali būti įtraukta į meniu komandų sąrašą arba į instrumentų juostą. Makrokomandos gali sujungti įvairius veiksmus:kelias paeiliui vykdomas komandas, pavyzdžiui, darbo režimo pasirinkimą, dokumento vaizdo ekrane mastelio nustatymą; formatavimo ir redagavimo, pavyzdžiui, klaidingai surinkto žodžio pakeitimą tinkamu; reikiamos parametro reikšmės dialogo lange parinkimą, pavyzdžiui, šrifto dydžio nustatymą; organizacinio pobūdžio veiksmus, pavyzdžiui, dokumento išsaugojimo vietos (disko, katalogo) parinkimą. Makrokomandas galima kurti trim būdais:užrašant automatiškai; programuojant specialia programavimo kalba; naudojant į paketą įtraukto dialogų redaktoriaus priemones. Automatinis makrokomandų užrašymas. Tai paprasčiausias makrokomandų kūrimo būdas – jų programuoti nereikia, nes vartotojo vieną kartą atliktų veiksmų seka užrašoma automatiškai. Šis procesas susideda iš trijų etapų: rašymo režimo įjungimo ir makrokomandos parametrų nustatymo, nuosekliai atliekamų veiksmų, kuriuos reikia įsiminti makrokomandoje, ir makrokomandos užrašymo sustabdymo.Makrokomandų programavimas. Makrokomandos tekstas specialia programavimo kalba rašomas ir redaguojamas naujame lange įprastiniu būdu, kaip ir programuojant kitomis programavimo kalbomis.Dialogų redaktoriaus naudojimas. Dialogų redaktoriaus paskirtis – sukurti dialogo lango aprašymą ir įterpti jį į makrokomandos tekstą.Teksto redaktoriuose gali būti numatytos standartinės makrokomandos, kurių keletas standartinių vardų gali būti rezervuoti. Makrokomandos su tokiais vardais vykdomos tam tikru metu, pavyzdžiui, darbo pradžioje arba pabaigoje, kuriant naują dokumentą ir kt.6.12. Gramatika teksto redaktoriuose Rašybos tikrinimas. Dauguma populiariausių tekstų redaktorių turi gan tobulas anglų kalbos žodžių rašybos tikrinimo (Spelling), gramatikos (Grammar) bei sinonimų parinkimo (Thesaurus) priemones. Kitų kalbų rašybai tikrinti reikia papildomai įsigyti žodžių rašybos tikrinimo dalį (pvz., “Raštas”, Baltic Amadeus – lietuvių kalbai).Tikrinant pažymėtos srities ar viso teksto žodžių rašybą, gali būti vartojami 3 ortografiniai žodynai – standartinis, išimčių ir vartotojo. Nerastas žodis ir jį pakeisti siūlomi variantai pateikiami komandos dialogo lange. Suprantama, tikrinimas vyksta mechaniškai – pagal formalų žodžių sutapimą. Todėl programa nepastebės klaidos, jei vietoj žodžio “rastas” parašytas “ratas”.Dažnai klystama įvedant tuos pačius žodžius. Tokius “įtartinų” žodžių rinkinius (“rastas-ratas-raštas”, “lankas-laukas-lakas) galima surašyti į išimčių žodyną. Galima sukurti ir savą (vartotojo) žodyną. Toks žodynas leis tikrinti rašybą nepriklausomai nuo programoje parinktos kalbos.Gramatikos tikrinimas. Teksto redaktoriai yra “internacionalinės” programos: leidžia įvesti ir anglų, ir vokiečių, ir rusų, ir kinų, ir lietuvių bei kitų kalbų tekstus. Todėl, prieš tikrinant gramatiką, reikia programai nurodyti, kokia kalba surinktas tikrinamas tekstas arba teksto sritis.Tikrinamas sakinio žodžių išdėstymo pagal gramatikos taisykles taisyklingumas. Nelogiškiems sakiniams pasiūlomas taisymo būdas ar patarimas (pavyzdžiui, per ilgas, sunkiai suprantamas sakinys, per daug pasikartojančių žodžių).
Sinonimų žodynas leidžia nurodytiems žodžiams parinkti sinonimus, ir tokiu būdu pagerinti dokumento literatūrinį stilių. Šios funkcijos vertė ta, kad programa pateikia keletą sinonimo variantų. Vartotojui belieka pasirinkti tinkamiausią nagrinėjamam kontekstui.Žodžių perkėlimas. Teksto redagavimo programos surinktą pastraipą nagrinėja kaip vieną ilgą eilutę. Tokios “eilutės” žodžius programa pati pagal nustatytas taisykles suskaido į puslapio eilutes. Panagrinėkime tipinį atvejį: nurodytas pastraipos išlyginimas pagal plotį (t.y. pagal kairiąją ir dešiniąją pastraipos ribas). Dėdama į tokią eilutę eilinį žodį, programa lygina žodžio ilgį su likusios eilutės dalies ilgiu. Jeigu žodis netelpa eilutėje, programa perkelia jį į naują puslapio eilutę, o kitus darbinės eilutės žodžius išlygina, įterpdama tarp jų vienodo dydžio tuščius tarpus. Kuo ilgesnis perkeliamas žodis, tuo didesnis tarpas.Šį tarpą galima sumažinti (idealiu atveju – iki esamo šrifto tarpo dydžio), jei leistume perkeliamą žodį suskaidyti skiemenimis (pavyzdžiui, kom-piu-te-ris) ir nagrinėjamoje eilutėje palikti žodžio dalį (tą, kuri tilps – pavyzdžiui, kompiu-), t.y. tiesiog perkelti žodžio dalį.Naudojami du perkėlimo režimai – automatinis ir rankinis. Automatinis perkėlimas ne visada bus taisyklingas, be to, klaidingai perkeliami žodžiai tarp tarnybinių simbolių (kabučių, apostrofų ir kt.). Todėl reikėtų mokėti rankiniu būdu valdyti perkėlimus ir tarpų tarp žodžių dydžius. Jeigu tarpas tarp žodžių eilutėje per didelis, pabandykite suskaidyti pirmąjį tolesnės eilutės žodį į dvi dalis – jas atskirti rankinio perkėlimo ženklu (MS Word programoje toks ženklas yra defisas, gaunamas nuspaudus klavišų derinį Ctrl+-), pavyzdžiui, “kompiu-teris”. Programa perkels (jeigu įmanoma) “kompiu-“ į ankstesnę eilutę, kartu sumažindama tarpą. Jeigu nepavyko perkelti, galima pabandyti “kom-piuteris” ir t.t. Pastabos:Jeigu tarpas tarp žodžių ne per didelis, geriau žodžio nekelti – ir perkėlimai, ir pernelyg dideli tarpai teksto nepuošia. Jeigu tekste pasitaikys įprastinis perkėlimo ženklas (pavyzdžiui, “įvedimas-išvedimas”, “aritmetinis-loginis” ir kt.), tokie žodžiai gali būti perkeliami automatiškai. Kartais reikia uždrausti tokių sudėtinių žodžių perkėlimą. Tokiais atvejais vietoj įprastinio perkėlimo ženklo įterpiamas nepertraukiamo kėlimo ženklas. Toks ženklas (redaktoriuje MS Word – tai Ctrl+Shift+-) uždraudžia perkelti žodžio dalį, net jeigu toks perkėlimas ir galimas. 6.13. Serijiniai laiškai Keliems adresatams siunčiami ir turiniu beveik nesiskiriantys laiškai vadinami serijiniais laiškais. Jie kuriami, sujungus pagrindinį dokumentą su reikiamais duomenimis iš duomenų šaltinio dokumento. Visuose laiškuose pasikartojanti informacija sudaro pagrindinio dokumento turinį. Duomenis sudaro informacija, kuri kiekviename laiške skirtinga (pavyzdžiui, firmos, kuriai siunčiamas laiškas, pavadinimas ir adresas). Pagrindiniame dokumente turi būti nurodoma vieta, kur turi būti rašomi duomenys, ir reikalingų duomenų laukų vardai. Yra keturi serijinių laiškų kūrimo etapai:pagrindinio dokumento kūrimas; duomenų šaltinio sudarymas; duomenų laukų įterpimas į pagrindinį dokumentą; laiškų tiražavimas. Pagrindiniame dokumente išdėstoma visiems laiškams bendra informacija: tekstas, grafika ir kt. Toks dokumentas gali būti ir ankstesnis, ir naujas kuriamas dokumentas.Duomenų šaltinis gali būti ir ankstesnis, ir naujas kuriamas lentelės struktūros dokumentas, kuriame reikalinga informacija išdėstoma įrašais. Įrašų laukų vardai turi atitikti tam tikrus duomenų bazėms būdingus apribojimus (pavyzdžiui, du skirtingi laukai negali turėti to paties vardo, lauko varde negalima naudoti tarpo ir skyrybos ženklų, lauko vardas turi prasidėti raide).Norint reikiamoje pagrindinio dokumento vietoje įterpti informaciją iš duomenų šaltinio, toje vietoje (ją nurodo teksto įvedimo žymeklis) reikia įterpti reikalingo duomenų lauko vardą.Prieš pagrindinio ir duomenų šaltinio sujungimą (laiškų tiražavimą) reikia įsitikinti, ar tinkamose vietose yra visų reikalingų laukų vardai, ar įvesti visi įrašai. Serijinius laiškus galima kurti su visais ar pasirinktais įrašais. Sukurtus laiškus galima surašyti į naują dokumentą ir peržiūrėti bei spausdinti po vieną, visus ar grupėmis.1 pav. Serijinių laiškų kūrimo schema ir pavyzdysVaizdų saugojimas ir naudojimas kompiuteryje Kas yra taškas? Sakykim, mažiausias vaizdo ar figūros (objekto) elementas. Kas yra apskritimas? Geometrinė vieta taškų, vienodai nutolusių nuo vieno taško, vadinamo centru.Taigi vaizdas kompiuterio ekrane sudarytas iš daugybės taškų. Kuo taškai mažesni, tuo daugiau jų telpa ekrane ir tuo ryškesnis gaunamas vaizdas. Jis dažniausiai būna stačiakampio formos. Galima įsivaizduoti, kad taškai ekrane išdėstyti kaip langeliai sąsiuvinio lape. Atskirų taškų horizontalus ir vertikalus išsidėstymas vadinamas skiriamąja monitoriaus geba, o taškas – pikseliu. Parametrai gali būti nuo 1024*768 (15 colių) iki 1600*1200 (17 colių). Tačiau kartais vartotojas, nustatęs didžiausios skiriamosios gebos režimą, grįžta prie įprasto 640*480 (13 colių), nes vaizdas dreba ir mirga, o raidės liejasi. (1 colis =2.54 cm).Mirgėjimas priklauso nuo monitoriaus vertikalios skleistinės dažnio, t.y. nuo to, kiek kartų per sekundę ekrane atsinaujina vaizdas. Televizijoje naudojamas 50 Hz dažnis gana žemas, todėl negalima ilgai žiūrėti televizoriaus iš arti. Standartinis VGA skleistinės dažnis yra 60Hz, o asociacija VESA patvirtino saugaus dažnio standartą – 75 Hz; šiuo atveju mirgėjimas beveik nematomas. Dėl skirtingų PC ir TV standartų vaizdas monitoriaus ekrane yra geresnis negu televizoriaus ekrane. Elektroninius spindulius monitoriuose suveda ypatinga ekrano kaukė, sugerianti didžiąją spinduliavimo energijos dalį. Prastesniuose monitoriuose kaukė nuo įkaitimo deformuojasi – sumažėja vaizdo ryškumas. Aukštos klasės monitoriuose naudojama speciali geležies – nikelio kaukė, pašalinanti tokio pobūdžio efektus.Tolygų vaizdo ryškumą visuose ekrano taškuose užtikrina dinaminio fokusavimo sistema, ypatingos spindulių kreipimo sistemos, specialios ritės, sukuriančios elektromagnetinius laukus tik monitoriaus korpuso viduje, bei ekrano padengimas Ultra Clear Couting, pašalinantis elektrostatinį krūvį, saugantis nuo radiacijos ir sugeriantis blyksnius. Ypatinga konstrukcija neleidžia kauptis dulkėms ne tik monitoriaus (vaizduoklio, displėjaus) išorėje, bet ir viduje. Tokių monitorių kokybė visiškai atitinka tarptautinius saugumo standartus. Monitorius neatsiejamai susijęs su vaizdo plokšte, kuri “sugeba” bendrauti su monitoriumi.
Kaip saugoti ir naudoti kompiuteryje grafinius vaizdus, paveikslėlius, piešiniusJau anksčiau minėta, kad vaizdą sudaro daugybė taškų. Kuo daugiau taškų, tuo vaizdas kokybiškesnis. Kalbant apie vaizdo raišką (skiriamąją gebą), nurodomas taškų skaičius horizontaliai (eilutėse) ir vertikaliai (stulpeliuose). Pvz., užrašas 800*600 reiškia, kad ekrano eilutėje yra 800, o stulpelyje – 600 taškų (pikselių), o bendras taškų skaičius ekrane yra 800*600=480000 (pi).Grafinių duomenų failuose saugomi vaizdai apibūdinami dviem pagrindiniais parametrais: matmenimis ir spalvingumu. Spalvotam vaizdui vartojamos CMYK ir RGB sąvokos. CMYK – tai spalvų “cyan” (žydra), “magenta” (oranžinis), “yellow” (geltonas), “black” (juodas) santrumpa, o RGB – “red” (raudonas), “green” (žalias), “blue” (mėlynas) santrumpa. Atitinkamai keičiant spalvų intensyvumą, galima gauti visas įmanomas spalvas.Spalvingumas – labai svarbi vaizdo charakteristika. Juo nusakoma iš kelių spalvų galima pasirinkti kiekvieno taško spalvą. Kompiuterinio vaizdo spalvingumas gali būti 2, 4, 16, 256, 32768, 65536 ir 16,8 milijono spalvų. Daugumą vaizdų sudaro šimtai tūkstančių ar milijonai spalvų.Vaizdo matmenys užrašomi skaičių pora. Pvz., 256*384=98304 reiškia, kad vaizdo plotis yra 256 taškai, aukštis – 384 taškai, o bendras taškų skaičius – 98304 taškai arba pikseliai. Sąvoka “rezoliucija” nurodo, kiek pikselių tenka į colį, t.y. kokiu tankumu sudėlioti taškai mūsų vaizde (kaip, pvz., gyventojų tankumas Kaune). Vaizdams (objektams) aprašyti reikia daug atminties, todėl failuose vaizdai laikomi “suspausti”, arba dar sakoma “suglaudinti”. Naudojama daug būdų vaizdų (objektų) duomenims suglaudinti. Įrašo tipas vadinamas formatu (nepainioti su matmenimis).1 lentelė. Kokias ir kada rezoliucijas patariama naudotiVaizdo paruošimas Idealus variantas (pikselių į colį) Minimali rezoliucija (pikselių į colį)Pilnaverčio vaizdo paruošimas spaudiniui (žurnalui, knygai) 300 ppi 225 ppiSpalvotos skaidrės 300 ppi 200 ppiSpaudinys lazeriniam spausdintuvui 180 ppi 120 ppiSpalvoti vaizdai WWW puslapiams 72 ppi 72 ppiNespalvotas vaizdas lazeriniam spausdintuvui 120 ppi 90 ppiNespalvotas vaizdas 180 ppi 120 ppiĮvairūs grafinių failų formatai, jų trūkumai bei privalumai. Šiuo metu sukurta daug skirtingų grafinių vaizdų (objektų) formatų. Formatas atpažįstamas iš failo plėtinio. Išvardysime dažniausiai naudojamus: .pcx, .cdr, .cmx, bmp, .wmf, .scr, .