Bendros žinios apie kompiuterius

1. Bendros žinios apie kompiuterius

1.1 Kompiuterių raida
Nūdienis kompiuteris dar labai jaunas – jam vos pusšimtis metų. Tačiau žmogus nuo seno stengėsi kurti įvairias priemones, kurios palengvintų jo intelektinę veiklą – pirmiausia skaičiavimus.

Pirmoji skaičiavimo priemonė rankų ir kojų pirštai. Vėliau imta naudoti įvairius daiktus: lazdas su įpjovomis, virves su mazgais. Pagaliau atsirado abakas ( Va. pr.Kr. ) – lenta su skirsniais. Abakas buvo naudojamas ilgai – beveik visa žmonijos istorija mini jį. Kiekviena šalis ką nors tobulindavo, keisdavo. Tik daug vėliau ėmė rastis mechaninės mašinos.

Vieną iš tobulesnių skaičiavimo mašinų, iššlikusių iki šių dienų ir turėjusių didelę įtaką kitiems mokslininkams, 1642m. sukūrė prancūzų mokslininkas Blezas Paskalis. Amžininkai šį įrenginį pavadino „ Paskalina “. Jį sudarė ratukai ant kurių buvo užrašyti skaičiai nuo 0 iki 9. Ratukai turėjo dantračius. Apsisukęs vieną kartą, ratukas užkabindavo gretimą ratuką ir pasukdavo jį per vieną skaitmenį. B. Paskalio taikytas „ surištų ratukų “ principas buvo naudojamas visuose vėliau sukurtose mechaniniuose skaičiuotuvuose.

Prancūzas Žozefas Žakardas ( Joseph – Marie Jacquard, 1752-1834m.) 1801m. sukūrė visiškai automatizuotas stakles. Jos buvo valdomos perforuotomis kortomis ( perfokortomis ) – kartono stačiakampiais.

Šiuolaikinių kompiuterių koonstravimo ir darbo principus sukūrė anglų mokslininkas Čarlzas Babidžas ( Charles Babbage, 1791-1871m). 1822m.mašina pavadinta skirtumine, nes jos veikimas buvo pagrįstas baigtinių skirtumų metodu. Trūkumas: atlikdavo tik vieną užduotį, todėl Č.Babidžas nutarė sukurti skaičiavimo mašiną pavadintą analitine. Dėl lėšų stokos mašina ne

ebuvo sukurta. Tačiau nedidelė jos veikianti dalis ir keletas brėžinių buvo atiduoti saugoti Karališkojo koledžo muziejui Londone. Ši mašina turėjo visas modernaus kompiuterio dalis (įvesties ir išvesties įrenginius, atmintinę ir t.t.).

Su analitinės mašinos istorija susijęs Ados Augustos Lavleis (matematikė) vardu. Ledi Ada susidomėjo Č.Babidžo mašinomis ir išvertė iš prancūzų į anglų kalbą straipsnį apie analitinės mašinos veikimą. Be to, šiam vertimui parašė komentarus, kurie apimtimi 3 kartus pranoko straipsnį. Šis kūrinys išspausdintas 1843m. jame pirmą kartą panaudotos programos ciklo ir mašinos ląstelės sąvokos, nurodoma, kad galima dirbti ne tik su skaičiais bet ir su simboliais. Ada laikoma pirmąja programuotoja pasaulyje.

Po Č.Babidžo viena ryškiausių asmenybių buvo amerikietis Hermanas Holeritas (1860-1929). Jis suprojektavo surašymo duomenų apdorojimo mašiną, vadinamą tabuliatoriumi. Žinios buvo įvedamos perfokortomis. Tai piirmoji skaičiavimo mašina, veikianti ne vien mechaniniu principu. Ji pasirodė efektyvi, todėl buvo įsteigta šių mašinų gamybos firma. Nuo 1924m. ji pradėta vadinti IBM ir dabar yra viena stambiausių kompiuterius gaminančių firmų.

Elektronines skaičiavimo mašinas – nuo šiol pradėsime vadinti kompiuteriais – projektą pirmasis sukūrė bulgarų kilmės amerikiečių fizikas Džonas Atanasovas 1939m. Šis kompiuteris buvo pavadintas ABC. Jis buvo pagrįstas 2 naujovėmis: 1) naudojamos elektroninės lempos, 2)duomenys koduojami dvejetaine skaičiavimo sistema.

Paprastai pirmuoju elektroniniu kompiuteriu laikomas „ENIAC“ pasirodęs 1945m. Prie jo kūrėjų (Džonas Moučlis ir Dž
žonas Presperas) prisijungė vengrų kilmes amerikietis matematikas Džonas fon Noimanas. Jo pagrindinė architektūros idėja: programa ir duomenys kompiuteryje neatsiejami, todėl programą galima laikyti kompiuterio atmintinėje, iš atmintinės perskaityti ir vykdyti komandas, atlikti komandas, atlikti veiksmus su programos komandomis (t.y. jas modifikuoti).

Iš tikrųjų kompiuteris atsirado tada, kai jame buvo panaudotos elektroninės lempos.elektronines lempas pakeitė tranzistoriai, juos mikroschemos, jas-integrinės schemos. Dėl šių pokyčių mažėjo kompiuterių dydis, didėjo atliekamų operacijų skaičius. Pagal naudojamus elektroninius įtaisus kompiuteriai skirstomi į kartas.

I karta: 1951 – 1958m. didelių matmenų, galingų aušinimo įrenginių reikalaujantys lempiniai kompiuteriai. Programuojama mašinine kalba. Darbo greitis – kelios dešimtys tūkstančių operacijų per sekundę.

II karta: 1959 – 1964m. tranzistoriniai, jau gerokai mažesni kompiuteriai. Išorinė atmintinė realizuota magnetiniuose diskuose, rezultatams rodyti panaudojami vaizduokliai. Programuojama algoritminėmis kalbomis. Darbo greitis – iki 1 mln. operacijų per sekundę.

III karta: 1965 – 1970m. pradėtos naudoti integrinės mikroschemos. Darbo greitis – iki 100mln. operacijų per sekundę.

IV karta: 1971. Kompiuteriuose naudojamos didžiosios ir superdidžiosios integrinės mikroschemos, atsiranda tinklai, naudojami kompaktinės plokštelės, daugialypė įranga (multimedia).

V kartos kompiuteriai kuriami grindžiant nauja architektūra: atsisakoma Džono fon Noimano komandų srauto principo ir pereinama prie duomenų srauto principo – manipuliuojančio su keliais šimtais lygiagrečiai veikiančių procesorių. Darbo greitis – daugiau nei 1 mlrd. operacijų per sekundę.

1.2 Kompiuterio įranga

Kompiuteris – tai elektroninių ir elektromechaninių įtaisų sistema, kuri gali dekoduoti ir vykdyti įvairias pr

rogramas. Kompiuterį sudaro dviejų tipų įranga: techninė ir programinė.

Techninė įranga. Kompiuterio techninė įranga skirstoma į keturias grupes: įvedimo, išvedimo, saugojimo ir apdorojimo.

Įvesties įrenginiais žmogus perduoda informaciją kompiuteriui, o išvesties įrenginiais – kompiuteris pateikia apdorotą informaciją žmogui. Įvesties ir išvesties įrenginių yra daug ir įvairių, jie nuolat tobulinami, atsiranda naujų. Aptarsime dažniausiai naudojamus: klaviatūrą, pelę, skaitytuvą, vaizduoklį, spausdintuvą, vertiklį.
Klaviatūra tai pagrindinis įvesties įrenginys skirtas raidėms, skaitmenims ir kitokiems ženklams įvesti į kompiuterį bei jam valdyti.
Klaviatūra turi analogą – rašomąją mašinėlę, tačiau pirmoji pranašesnė, nes turi daugiau papildomų klavišų. Klavišai skirstomi į kelias grupes: 1) ženklų (rašomosios mašinėlės) sritis ; 2) valdymo sritis; 3) redagavimo sritis; 4) skaitmeninė sritis.
Didžiausia sritis – ženklų. Joje išdėstytos visos raidės, skaitmenys, skyrybos ženklai, kai kurie specialūs simboliai bei valdymo klavišai (Shift, Ctrl, Alt, Enter).
Tarp ženklų srities ir skaitmeninės sritie yra redagavimo sritis iš dviejų dalių: krypčių klavišai ir atliekantys žymeklio perkėlimo veiksmus (Home, End, Page Up, Page Down). Klaviatūros viršutinė kairioji sritis – valdymo. Tai funkciniai klavišai, atliekantys įvairias programų kūrėjų numatytas funkcijas, pvz. F1 iškviečia žinyną, F5 kopijuoja, F8 šalina. Prie jų priskiriami Shift, Ctrl, Alt, Enter.
Klaviatūras sutarta vadinti pagal jų viršutines raidžių eilės pirmutines iš kairės raides. Pvz.: Q, W, E, R, T, Y, jos vadinamos QWERTY. Analogiškai vadinamos ir kompiuterių klaviatūros. Šiuo metu sukurtos li
ietuviškos ĄŽERTY klaviatūros standartų projektas, pagal kurį mūsų kalbai reikalingi ženklai išdėstyti patogiau – dviem lygiais.
Svarbus įvesties įrenginys – pelė. Ji su kompiuteriu sujungta plonu laidu, primenančiu tikros pelės uodegą. pelės viduje – rutuliukas. Stumdant pelę, tas rutuliukas sukioja vienas kitam statmenus ritinėlius, kurių galuose įtaisyti diskeliai su plyšiais. Vienoje diskelio pusėje – spinduolis, o kitoje – fotoelementas. Sukantis diskeliui, spinduolio skleidžiama šviesa pro plyšelius pasieka fotoelementą. Pagal jo signalus nustatoma rutuliuko judesio kryptis bei pelės nueitas kelias. Rutuliuko judėjimas susietas su žymekliu ekrane. Paspaudus pelės klavišą, perduodamas kompiuteriui nurodytas veiksmas. Pelės analogas – valdymo rutulys. Ji s sukiojamas pirštais. Šis įtaisas vis populiaresnis nešiojamuose kompiuteriuose, nes jam nereikia vietos stumdyti.
Skaitytuvas – įrenginys, perkeliantis vaizdą iš popieriaus į kompiuterį. Jo veikimas pagrįstas dokumento kopijavimu į kompiuterio atmintinę, naudojantis stipriai apšviesto dokumento atspindėta ir fotoelementų surinkta šviesa.
Skaitytuvų esti įvairių, dažniausiai skiriamos dvi grupės: staliniai ir rankiniai. Staliniai panašūs į kopijavimo aparatus: kopijuojamas dokumentas dedamas į jų vidų ant stiklo. Rankiniu skaitytuvų braukiamas kopijuojamų dokumentų paviršius. Skaitytuvai būna spalviniai ir nespalviniai. Skaitytuvų kokybė priklauso nuo gebėjimo skirti taškus. Pakankamai geras skaitytuvas skiria apie 300 taškų viename colyje ( 1 colis ≈ 25,4mm ).
Yra daug ir kitų įvesties įrenginių – svirtis, šviesos pieštukas, sensorinis ekranas. Jie esti brangūs, be to jiem reikia specialios programinės įrangos, todėl nėra itin populiarūs.
Išvedimo įrangos paskirtis – suteikti vartotojui galimybę peržiūrėti informaciją , kuria sukuria kompiuterinė sistema.
Vaizduokliai (monitorius, displėjus) – kompiuterio įrenginys, turintis ekraną, skirtą tekstiniai bei grafiniai informacijai rodyti ir veikiantis panašiais kaip ir televizorius principais.
Vaizdo kokybė vaizduoklio ekrane priklauso nuo jo skiriamosios gebos (eilučių ir stulpelių skaičiaus ekrane), povyčio spalvos, kadrų kitimo dažnio ir t.t.
Vaizduoklių būna įvairiausių: skirtingo dydžio, formos, vaizdo kokybės. Vaizduoklio, kaip ir televizoriaus ekrane, vaizdą piešia švytintis ir nuolat keičiantis savo padėtį taškas. Tas taškas , tai pėdsakas,kurį palieka elektronų pluoštas, pasiekęs elektrono vidinę pusę dengiantį liuminoforą. Taškas piešia vaizdą nuo viršutiniojo kairiojo ekrano kampo. Jis vienodu greičiu perbėga ekraną iki dešiniojo krašto, staiga grįžta prie kairiojo krašto ir pradeda piešti kitą vaizdo eilutę.
Vaizduoklio ekrano dydis (įstrižainė) matuojama coliais. Dažniausiai būna 15 ir 17 colių.
Spausdintuvas – išorinis kompiuterio įrenginys, skirtas kompiuterio informacijai išspausdinti ant popieriaus.
Pagal veikimo principą spausdintuvus galima suskirstyti į tris pagrindines grupes: adatinius, lazeriniu ir rašalinius. Adatinio spausdintuvo mechanizmą adatos, kurios iš taškų suformuoja tekstinį ar grafinį vaizdą. Trūkumai: lėtai spausdina, triukšmingi, prastesnė spausdinimo kokybė.
Rašaliniai spausdintuvai veikia tolydžiai, impulsais purkšdami rašalą į reikiamą popieriaus vietą.
Lazerinių spausdintuvų veikimo principas pagrįstas lazerinio įtaiso (lazerio spindulio ir daugiabriaunio veidrodžio) galimybe suformuoti ant apvalaus būgno dokumento atvaizdą. Padengus būgną specialiais milteliais (toneriu) įelektrinto būgno vietos pritraukia dažų miltelius, ir vėliau popieriuje, besisukančiame kartu su būgnu, milteliai suformuoja kokybišką dokumento vaizdą.
Vertiklis – kompiuterio įrenginys, kuris per telefono liniją perduoda informaciją iš vieno kompiuterio į kitą. Tai išvesties ir įvesties įrenginiai. Taigi naudojantis vertikliu ir telefono linijomis galima gauti ar perduoti informaciją iš vieno kompiuterio į kitą. Vertiklis dar vadinamas modemu. Jo darbo kokybę nusako informacijos perdavimo (priėmimo) greitis.
Apdorojimo įrangos paskirtis – surasti reikiamus duomenis ir įvykdyti programas. Apdorojimo įrenginys – sisteminis blokas. Kiekvienas kompiuteris turi sisteminį bloką, kuriame yra procesorius bei vidinė atmintinė. Informacija tvarkoma, apdorojama, keičiama sisteminiame bloke, taigi ši kompiuterio dalis yra svarbiausia. Sisteminį bloką sudaro pagr. Plokštė, ant kurios montuojamos kitos plokštės, o šiose įvairios mikroschemos (vienas ar keli procesoriai, vidinės atmintinės); mikroschemos gamyba: miniatiūrinėje silicio plokštelėje išėsdinami laidūs takeliai (pats silicis nelaidus) kiekviena tokia schema gali atlikti pagrindines kompiuterio funkcijas. Taigi mikroprocesorius – pagrindinė kompiuterio dalis, tai jo „smegenys“ (dažniausiai mikroprocesorius vadinamas tiesiog procesoriumi).
Procesorius – pagr. Kompiuterio įtaisas, atliekantis įvairius veiksmus, bei apdorojantis duomenis. Jį sudaro valdymo bei operacijų atlikimo įtaisai. Procesorius aritmetinius veiksmus atlieka su dvejetainės skaičiavimo sistemos skaičiais. Pagrindinis procesorius, valdantis viso kompiuterio darbą, dažnai vadinamas centriniu procesoriumi.Papildomai procesoriai paprastai vadinami pagal jų atliekamas funkcijas, pavyzdžiui, matematikos, grafikos, garsų sintezės, signalų procesoriais.
Procesorius atlieka įvairiausius veiksmus su duomenimis. Duomenis reikia kur nors pasidėti – įsiminti, įrašyti. Tam kompiuteris turi atmintinę.taigi svarbiausi apdorojimo įrangos komponentai – centrinis procesorius ir atmintinė.
Saugojimo įrangos paskirtis – išsaugoti kompiuterio programas ir duomenis santykinai pastovia forma, kad išjungus kompiuterį jie nedingtų.visa vartotojo informacija kompiuteryje saugoma diske arba kasetėje elektromagnetine forma.
Taigi visi duomenys saugojami atmintinėje. Ji skirstoma į 2 dalis: vidinė ir išorinė.vidinės atmintinės skaitymas ir rašymas daug greitesnis, negu išorinės. Tačiau išorinės atmintinės talpa didesnė ir mažesnė informacijos laikymo kaina.
Vidinės atmintinės gamyba brangi, todėl ji kompiuteryje nėra didelė.Į vidinę atmintinę įkeliama tik ta informacija, kurios reikia konkrečiu momentu.
Vidinė atmintinė būna kompiuterio sisteminiame bloke.Jos 4 rūšių:pastovioji, pagrindinė, sparčioji, vaizdo.
Pastoviojoje atmintinėje saugoma būtiniausia informacija, iš jos galima tik skaityti, o įrašyti į ją nieko neleidžiama.ji vadinama ROM, t.y. „tik skaityti iš atmintinės“. Šioje atmintinėje būna įrašyta pagrindinė įvesties ir išvesties sistema (BIOS). Informacija į šią atmintinę įrašoma gaminant kompiuterį, vartotojas negali jos pakeisti. Sutrikus pastoviajai atmintinei, sutrinka ir viso kompiuterio darbas.
Svarbiausioji vidinės atmintinės dalis – pagrindinė atmintinė.nuo jos priklauso viso kompiuterio darbas.joje laikoma informacija, su kuria konkrečiu metu dirba centrinis procesorius.. ji vadinama tiesioginės kreipties atmintine (RAM). Jos svarbi savybė – informacija joje randama daug greičiau, negu išorinėje atmintinėje, todėl ji dažnai vadinama operatyviąja.šiuolaikinių kompiuterių pagrindinės atmintinės talpa – 64 ir daugiau Mbaitų.
Sparčioji atmintinė – tai tarpininkė tarp pagrindinės atmintinės ir procesoriaus. Joje laikoma aktualiausia informacija, kurios dažniausiai prireikia pracesoriui – jis ją gauna greičiau ir todėl paspartėja viso kompiuterio darbas.šios rūšies atmintinė susijusi su mikroschemų gamyba.
Vaizdo atmintinė (VRAM) aptarnauja vaizduoklio procesorių ir skiriama grafinei informacijai, kuri turi būti vaizduojama ekrane, laikyti.
Vidinė atmintinė su procesoriumi yra sujungiama magistrale (linijos, laidai) jungiančios kompiuterio įrenginius į vieningą visumą.
Išorinė atmintinė – diskai, diskeliai, kompaktinės plokštelės (tai informacijos kaupikliai). Jų yra įvairių rūšių. Juose sukauptai informacijai skaityti reikalingi specialūs įtaisai, dažniausiai vadinami diskasukiais.
Diskeliai esti skirtingų matmenų ir talpos.anksčiau buvo naudojami didesni, vadinamieji 5,25 colio skersmens diskeliai, dabar 3,5 colio skersmens.jie turi kietą plastikinį apvalkalą – voką, kurio viršuje metalinė sklendė: ją truktelėję matome diskelį – ploną apskritą blizgančią plokštelę.dabartiniai 3,5 colio diskeliai dvejopos talpos: 1,44 Mbaitų ir 2,88 Mbaitų.
Diskai svarbūs norint apdoroti vis didesnius informacijos kiekius. Nors jis įmontuojamas sisteminiame bloke, tačiau priskiriamas išorinei atmintinei. Jų savybės gana artimos lankstiesiems diskeliams.kietųjų diskų talpa siekia net keletą gigabaitų.tokiuose diskuose galima sukaupt nemažai informacijos.
Kompaktinės plokštelės tampa vis populiaresnės dėl savo didelės talpos (apie 600 Mbaitų informacijos) ir gana neblogos apsaugos nuo išorinio poveikio.kompaktinių plokštelių (vadinamų diskais, diskeliais) skaitymo įrenginys įmontuotas sisteminiame bloke.
Kompaktinės plokštelės paviršius metalinis, blizgantis padengtas labai tvirtu skaidriu plastiku.informacija įrašoma blizgančiame metalo paviršiuje spirale,kaip muzikos plokštelėje.informaciją skaito lazerio spindulys spirale nuo centro.
Jos naudojamos kompiuterio programinei įrangai, kompiuterinėms enciklopedijoms, informacijos archyvams, mokomosioms programoms, telefonų knygoms saugoti. Nemaža jų dalis skiriama žaidimams. Angliškai vadinamos CD – ROM. Dar vadinamos optiniais diskais (jie esti 3,5 ir 5,25 colio dydžio).
Skaitmeniniai diskeliai, kaip ir kompaktinės plokštelės esti įvairių rūšių: muzikos įrašams, skaitmeniniams filmams, duomenims skaityti (pastarieji vadinami DVD – ROM), dar kiti duomenims skaityti ir įrašyti (vadinami DVD – RAM).
Nuo kompaktinių plokštelių skaitmeninius diskelius galima atskirti tik pagal užrašus.informacija į skaitmeninius diskelius įrašoma glausčiau, mat esama daugiau takelių. Informacija skaitoma daug sparčiau palyginus su kompaktinėmis plokštelėmis.
Programinė įranga – tai visuma programų, naudojamų kompiuteriui valdyti arba jame esančiai informacijai apdoroti.Ji skirstoma į 2 dalis: sisteminė programinė įranga (operacinės sistemos) ir taikomoji programinė įranga.
Operacinė sistema – tai programų rinkinys, skirtas organizuoti vartotojo darbui kompiuteriu: valdyti įvairius kompiuterio įrenginius, kontroliuoti programų vykdymą. Daugelyje asmeninių kompiuterių seniau buvo vartojama operacinė sistema DOS. Tačiau jos vartotojas turi žinoti nemažai įvairių komandų. Todėl buvo sukurtos patogesnės, vaizdesnės sąsajos. Ypač šiuo metu mėgstamos grafinės sąsajos, pvz.: “Windows“.
Operacinė sistema – tai tarpininkė tarp žmogaus ir kompiuterio. Tai kompiuterio programinės įrangos dalis, valdanti programų vykdymą.
Žmogus tiesiogiai dirba ne su kompiuteriu, o su operacine sistema. Kai norim atlikti konkretų darbą taip pat naudodamiesi OS iškviečiame reikiamą programą.
Viena iš seniausių OS IBM tipo asmeniniuose kompiuteriuose – DOS. Dažniausiai vartojama „Microsoft“ firmos sistema MS – DOS.
Įjungus kompiuterį techninė įranga ieško nurodymų pastoviojoje atmintinėje – tiksliau, joje esančioje pagrindinėje, įvesties ir išvesties sistemoje BIOS. Tai dalis DOS operacinės sistemos. Ji priklauso nuo kompiuterio techninės įrangos. Pagal BIOS programos nurodymus toliau išorinėje kompiuterio atmintinėje ieškoma įkėlos programos. Joje nurodyta, kur toliau kompiuteris turi kreiptis. Tada iš disko (išorinės atmintinės) į pagrindinę atmintinę perkeliama likusi OS dalis.
DOS komandos: vidinės ir išorinės.
Vidinės komandos laikomos kompiuterio pagrindinėje atmintinėje, jų nereikia įkėlinėti, todėl jos atliekamos greičiau.
Išorinės DOS komandos aprašytos atskirose programose, laikomose kompiuterio išorinėje atmintinėje. Išorinės komandos paprastai atlieka pagalbinius veiksmus.
Operacinė sistema Windows95 atsirado tobulinant OS MS – DOS grafines sąsajas Windows. Šioje sistemoje kiekviena programa vykdoma atskirame lange (anglų k. Window – iš čia ir sistemos pavadinimas). Jei vienu metu dirbama su keliomis programomis, tai kiekvienai jų atveriamas vis kitas langas, o šie norima tvarka išdėstomi ekrane – darbalaukyje.
Įjungus kompiuterį su Windows95 sistema, po kurio laiko ekrane išvystame darbalaukį. Jame spustelėję START mygtuką, atsiranda meniu juosta, kurioje pateiktos bendriausios sistemos galimybės: kompiuterio išjungimas (Shut Down); programos vykdymas, užrašant jos vardą (Run); žinynas (Help); informacijos paieška (Find); kompiuterio konfigūracijos (ekranas, diskai, garsas), klaviatūros, spausdintuvų tvarkymas (Settings); dokumentų, su kuriais pastaruoju metu dirbame, pavadinimai (Documents); programų bei jų katalogų sąrašas (Programs). Trikampiukas prie meniu parinkties rodo, kad čia nustatę žymeklį, gausime naują meniu iš kurio vėl galėsime rinktis. Daugtaškis rodo, kad komanda bus vykdoma po papildomo klausimo, pabraukta raidė – jog šią komandą galime iškviesti tiesiog paspaudę atitinkamą raidę klaviatūroje.
Taikomosios programos – tai viena labiausiai paplitusių programinės įrangos grupių. Jos vartojamos įvairiausiems darbams atlikti: tekstams tvarkyti, lentelių pavidalu pateiktiems duomenims apdoroti, piešti paveikslams, braižyti grafikams, mokytis dėstomųjų dalykų.
Pagrindinę taikomųjų programų grupę sudaro: 1) teksto tvarkymo programos, vadinamos teksto redaktoriais; pvz.: (Word Processors arba Text Editors); 2) skaičiuoklės turi didelį privalumą – naudojantis lentelės duomenimis, galima gauti diagramas. Dažniausiai naudojamos skaičiuoklės (Microsoft Excel, Lotus 1-2-3); 3) duomenų bazių tvarkymo programos šiuo metu populiariausios FoxPro, Oracle, Microssoft Acces; 4)grafikos redaktoriai skirti piešimui, apipavidalinimui ir t.t. Dažnai naudojamos Microsoft Paint, Corel Photopaint, Imaging for Windows bei kitos. Yra ir specializuotų grafikos redaktorių; pvz.: inžinerinės grafikos programos padeda projektuoti įrenginius, konstruoti statinius. Iš populiariausių tokių programų – Auto Cad. Leidyboje ir reklamoje naudojamos sistemos CorelDraw, Adobe Photoshop, Adobe Illustrator; 5)kompiuterinės leidybos sistemos. Jos skirtos leidinių parengimui spaudai naudojantis kompiuteriu (pvz.: Adobe PageMaker, Quark Xpress Venture); 6)telekomunikacijos priemonės. Telekomunikacijų programinė įranga leidžia susijungti su kitais kompiuteriais ir pasikeisti informacija; 7)integruotos programos. Tai tokia programinė įranga, kurią sudaro ne viena programa, o keletas. Mokymui dažniausiai vartojama speciali integruota programinė įranga – Framework, Claris Works arba Microsoft Works.

1.3 Kompiuterių rūšys
Kompiuterių esti įvairių. Pagal pasirinktus požymius galimos įvairios klasifikacijos. Dažniausiai kreipiamas dėmesys į kompiuterio galingumą – gebėjimą apdoroti didelį kiekį informacijos per kuo trumpesnį laiką. Labiausiai paplitusios 3 kompiuterių rūšys: universalieji, mini ir asmeniniai kompiuteriai.
Universalieji kompiuteriai yra galingi, dideli ir brangūs. Jie gali vienu metu aptarnauti šimtus ar net tūkstančius abonentų, apdoroti milžiniškus kiekius informacijos. Paprastai tokius kompiuterius turi bankai, draudimo kompanijos, stambios firmos, universitetai. Kartais dar išskiriama pačių galingiausių universalių kompiuterių rūšis – superkompiuteriai, naudojami gynybos, mokslo tyrimų srityje (šių kompiuterių Lietuvoje kol kas nėra).
Mini kompiuteriai (anglų kalba – minicomputers) yra vidutinio galingumo kompiuteriai, jie lėtesni, bet ir pigesni už universaliuosius, dažniausiai naudojami mokslo tyrimo centruose, universitetuose, įmonėse.
Asmeniniai kompiuteriai (PC) – dabar labiausiai paplitusio kompiuterių rūšis. Kartais dar jie vadinami mikrokompiuteriais, turint omeny, kad jų pagrindinis įtaisas mikroprocesas. Mikroprocesoriai naudojami ir kt. buitiniuose prietaisuose: mikrobanginėse krosnelėse, skalbimo mašinose, fotoaparatuose ir pan.
Yra dar viena kompiuterių rūšis – darbo stočių kompiuteriai (Workstations). Tai kompiuteriai galingesni už asmeninius, paprastai sujungti į tinklą su kitais.
Dabar labiausiai paplitę dvejopos architektūros asmeniniai kompiuteriai. Vienus jų suprojektavo firma IBM. Nors juos dabar gamina įvairios firmos, vis vien jie vadinami IBM genties kompiuteriais. Kitą modelį pateikė „Apple“ firma. Jos kompiuteriai „Macintosh“ Lietuvoje mažai paplitę. Tačiau kai kuriose valstybėse jie sudaro beveik pusę naudojamų asmeninių kompiuterių. Kuo kompiuteris galingesnis, tuo kaina didesnė.
2. Didieji ir mini kompiuteriai
Personalinis kompiuteris (PK) yra galinga asmeninė elektroninė skaičiavimo mašina (ESM), kuri ne tik padeda spręsti įvairius sudėtingus uždavinius, organizuoti verslą, tvarkyti finansus, įdomiai praleisti laisvalaikį,, bet ir darosi vienu iš pagrindinių globalinės informacijos sistemos elementų.Asmeninio kompiuterio gebėjimas automatizuoti ne tik staklių, bet ir protinį žmogaus darbą, palyginti nedidelė kaina šiandien pasaulyje sukėlė tikra jų pirkimo bumą. Asmeninis kompiuteris tampa svarbiu požymiu, apibūdinančiu visuomenės išsivystymo lygi.Jis yra revoliucingiausia mūsų laikų techninė priemonė. Jo naudojimas būdingas informacijos amžiui. Kompiuteris keičia pačios visuomenės prigimtį. Tai yra informacijos revoliucija.
Pramoninių kompiuterių istorija prasidėjo 1971 metais. Populiariausi iš jų buvo IBM PC asmeniniai kompiuteriai. Firma IBM anksčiau gaminusi dideles skaičiavimo mašinas (“System 360“ bei “System 370“),1981 metais išleido asmenini kompiuterį IBM PC (Personal Computer), kuris i rtapo pirmuoju populiariausiu profesiniu asmeniniu kompiuteriu. Plėtojantis mokslui ir technikai, firmos IBM pirmtaką PC keitė kiti, tobulesni, modeliai, kas vyksta ir dabar. Buvo sukurtos grafinės vartotojo sąsajos priemonės “MS Windows“, kurių naujausi variantai leidžia atsisakyti operacinės sistemos MS-DOS. Dabar vis plačiau taikomi labai didelės talpos optiniai kompaktiniai diskai (CD-ROM) ir daugialypė terpė.
PK dažniausiai skirstomi pagal naudojamą mikroprocesorių, magistralę, mobilumą ir pajėgumą. Firmos APPLE PK turi įvairaus pajėgumo μP MOTOROLOS ir ‘Power PC’, o IBM tipo PK-mikroprocesorius INTEL arba jų analogus, kuriuos gamina firmos AMD, IBM, UMC, NEXGEN, CYRIX. IBM pradėjo gaminti PK su μP’Power PC’.
Iš IBM tipo labiausiai paplito AT PK, turintys magistralę ISA, o dabar gaminami PK, turintys ir vietinę magistralę VLB arba PCI, dažniausiai naudojamą ryšiui su RAM ir diskiniu kaupikliu. PK su magistralėmis MCA, EISA nepaplito. PK su μP “Pentium” gaminami su vietine magistrale PCI, kuri yra universalesnė negu VLB. Vietinės magistralės darbo greitis yra kelis kartus didesnis nei kitų.
Šiuo metu galima nusipirkti įvairiausių kompiuterių. Vienos iš populiariausių yra “Apple” ir „IBM“ asmeninių kompiuterių šeimos. „Apple“ kompiuteriai Lietuvoje nėra paplitę, juos dažniausiai naudoja leidybinės sistemos (mat tie kompiuteriai turi tam tikrų pranašumų grafikoje).Pagal mobilumą PK skirstomi į kišeninius (PALMTOP), nešiojamuosius (NOTEBOOK, LAPTOP) ir kabinetinius (DESKTOP); o pagal pajėgumą – į asmeninius ir profesionaliuosius.
Kišeniniai PK yra autonomiški, telpa kišenėje, lengvi, turi dvispalvį sensorinį skystųjų kristalų ekraną ir elektroninę perrašomą (FLASH) pastoviąją atmintį, vadinamą elektroniniu disku. Kai kurie jų neturi klaviatūros ir yra valdomi tam tikrose vietose paliečiant ekraną arba ant jo specialiu pieštuku parašant komandas.Jie paprastai naudojami kokiai nors vienai komandai (kuri įrašoma į vidinę skaitomają atmintį) vykdyti. Pavyzdžiui, vieni kišeniniai kompiuteriai turi skaičiotuvus su grafikų braižymo priemonėmis , kiti –užrašų knygeles ar žodynėlius ir pan.
Nešiojamieji (LAPTOP) PK yra mažo lagaminėlio matmenų, nesunkūs, dauguma jų visiškai autonomiški – gali iki penkių valandų dirbti, maitinami vidinio energijos šaltinio. Kai kurie jų maitinami iš tinklo. Mažesnieji (NOTEBOOK) turi μP, mažinančius energijos vartojimą. Beveik visi jie turi dvispalvį arba daugiaspalvį skystųjų kristalų ekraną, atitinkantį VGA standartą arba dar geresnį.
Kabinetiniai PK yra stacionarūs, todėl didesni ir sunkesni. Jų displėjai taip pat esti gerokai didesni ir sunkesni, nes turi elektroninį vamzdį. Jau yra gaminami kabinetiniams PK skirti skystųjų kristalų ekranai.
Riba tarp asmeninio ir profesionaliojo PK nėra nei ryški, nei pastovi, nes PK sparčiai tobulėja. Vienintelis skirtumas tarp asmeninio ir profesionaliojo PK yra tas, kad profesionalusis personalinis kompiuteris yra galingesnis už asmeninį. Profesionalieji kompiuteriai turi daugiau laisvų jungčių papildomoms plokštėms įstatyti, turi didesnes galimybes.
Nuolat tobulinama kompiuterių savybė – jų taikymas. Iš pradžių kompiuteriai buvo naudojami valstybiniams, kariniams ir moksliniams reikalams, dabar tarnauja namų saugos sistemose, padeda prekybininkams. Kontroliuoja oro susisiekimą ir kosminius skrydžius. Neįmanoma išvardyti visų jų taikymo sričių. Tai būtų sunku padaryti net ir kompiuteriais.

3. Mikro kompiuteriai, mikroprocesoriai.

Kompiuteriai gali būti įvairaus dydžio ir galingumo. Pagal skaičiavimo galingumą kompiuteriai skirstomi į 4 grupes: superkompiuteriai, universalieji kompiuteriai, darbo stotys ir personaliniai kompiuteriai.
Apskritai, kompiuterio tipą apsprendžia tokie 4 faktoriai:
– pagrindinės atminties kiekis – kompiuteris kuris turi didesnę atmintį, gali vykdyti sudėtingesnes programas;
– atminties įrenginių talpa – didesnės kompiuterinės sistemos turi didesnės talpos atminties įrenginius;
– apdorojimo greitis, kuris matuojamas milijonais instrukcijų per sekundę (mips) –mažesnių kompiuterių greitis yra 3-4 mips, galingų kompiuterių – 70-100 mips ar daugiau, superkompiuterių – didesnis už 200 mips;
– skaičius vartotojų kurie gali naudotis kompiuterių vienų metų – personaliniai kompiuteriai vienu metu gali aptarnauti tik vieną žmogų, o galingi –tūkstančius vartotojų.
Plačiausiai paplitę yra personaliniai kompiuteriai.PK galingumas nėra tiesiogiai susijęs su jo dydžiu.
Asmeniniai kompiuteriai savo istoriją pradėjo 1976 metais, kai du amerikiečiai – Stivas Džobsas ir Stivas Vozniakas savo garaže surinko kompiuterį, kurį pavadino “Apple” (obuolys) .Tai buvo pirmasis kompiuteris skirtas asneniam naudojimui. 1976 m. Jie įkūrė firmą ir rinkoje pasirodė pirmasis pramoninis kompiuterio variantas “Apple II”.
ESM (Skaitmenių skaičiavimo mašinų) kartos:
I karta – 1950-ji metai (ENIAAC, COLOSSUS) – lempinės mašinos didelių gabaritų, menko patikimumo, reikalaujančios galingų aušinimo įrenginių, todėl neekonomiškos.
II karta – 1960 m. pradžia (IBM 1401) – tranzistorinės, patikimos, ekonomiškos, nedidelių gabaritų mašinos. Išorinė atmintis realizuota magnetiniuose diskuose, informacijos išvedimui panaudoti displėjai.
III karta – 1969 m. pabaiga (IBM S/360, B2500) panaudotas mikroschemos.
IV karta – 1970 m. (CRAY 1) –panaudotos superdidžiosios integralinės mikroschemos. Sukurti mikrokompiutreiai (PDP-8) , mikroprocesorius (INTEL 4004) , pagamintas asmeninis kompiuteris (ALTAIR).
Šių dienų, mini ir didelių kompiuterių protėvių yra UNIVAC 1, kuris buvo sukurtas 1956m.elektroninių lempų pagrindu. Kompiuterį sudaro dviejų stabilių padėčių loginiai elementai, galintys realizuoti dvejetainius skaitmenis. Atsiradus mikroprocesoriams apie 1973m. buvo pradėti kurti pirmos kartos mikrokompiuteriai, kurių informacijos žodžio apimtis yra 1 baitas. Tačiau jau po 2-3 metų pasirodė dviejų baitų informacijos žodžio apimties mikroprocesoriai, o po jų 2 baitų žodžio mikrokompiuteriai, kurie buvo pavadinti antros kartos mikrokompiuteriais. Šiandien egzistuoja ir trečios kartos mikrokompiuteriai, kurių informacijos srautai perduodami 4 baitų žodžiais. Šie kompiuteriai savo pajėgumu priartėja net prie didžiųjų bei vidutiniųjų kompiuterių.
Populiariausiais profesionaliųjų kompiuterių klasėje tapo IBM PC asmeniniai kompiuteriai. Firma IBM (International Business Machines), anksčiau gaminusi dideles skaičiavimo mašinas (System 360 bei 370), 1981 metais išleido asmeninį kompiuterį IBM PC. Vystantis mokslui ir technikai firmos IBM PC keitė kiti, tobulesni, asmeninių kompiuterių modeliai: IBM PC/AT (Advanced Technology – “pažangi technologija” 1984 m.), o 1987 m. pradėti gaminti serijos PS/2 (Personal System) modeliai 30, 60, 70, 80, . nuo 1993 m. pradėtas gaminti kompiuteris su Pentium procesoriumi AT/586.
Iki 1966 metų visi kompiuteriai buvo labai brangūs. Juos įstengdavo nupirkti tik labai didelės kompanijos. Septintojo dešimtmečio pabaigoje buvo sukurti mažesni ir pigesni kompiuteriai, pavadinti minikompiuteriais.
Mikroprocesorius – tai superdidžioji integrinė schema, galinti turėti viename kristale (5x5x0,2mm)net kelis milijonus elementų, vykdanti svarbiausio kompiuterio mazgo – centrinio procesoriaus funkcijas. Tai informacijos įvedimo – išvedimo valdymas, jos apdorojimas loginių – aritmetinių operacijų pagalba, kompiuterio įvairių mazgų darbo sinchronizacija, poveikis periferiniams įrenginiams ir t.t. Tai kompiuterio “smegenys”. Mikroprocesorius atlieka įvairias funkcijas. Tai kontrolės – valdymo aotomatizuotos sistemos, mikro ESM, asmeniniai kompiuteriai ir t.t. Taigi, jis valdo kompiuterio darbą.
Kiekvieną mikroprocesorių sudaro minimalus bazinių operacijų rinkinys: aritmetinis ir loginis įtaisas, registrai, dešifravimo ir valdymo įtaisas, vidinės magistralės.
Lietuvoje kompiuteriai pasirodė baigiantis šeštajam dešimtmečiui. Jie buvo lempiniai, labai dideli, nepatikimi, be to, sudėtinga ir brangi jų eksploatacija. 20a. antrojoje pusėje Lietuvoje buvo pradėti kurti pirmieji mikrokompiuteriai, pvz.: Puslaidininkių fizikos institute sukurtas mikrokompiuteris “Vilnelė – 2 “, o 1986m. Kauno politechnikos institute kartu su Kauno radijo matavimų technikos MTI mokslininkais sukurtas pirmasis originalus lietuviškas asmeninis kompiuteris “Santaka”.

4. Kompiuterio architektūros blokai, vaizduokliai

Įvedimo įrenginiai. Jie reikalingi davinių, instrukcijų, programų ir kt. į ESM centrinį procesorinį įrenginį (CPĮ, CPU) įvedimui. Įvedimo įrenginiai leidžia vartotojui bendrauti su ESM. Įvedimo įrenginių pavyzdžiai:
– KLAVIATŪRA. Klaviatūra yra pagrindinis informacijos įvedimo įrenginys. Pagal klavišų skaičių ji skirstoma į du tipus:
• standartinė, turinti 92 klavišus;
• išplėstinė, turinti 101 – 102 klavišus.
Dažniausiai kompiuteriuose naudojama 101 klavišo klaviatūra. Ji panaši į rašomosios mašinėlės klaviatūrą, tik joje, be raidžių, yra dar specialūs valdymo klavišai. Dešinėje klaviatūros pusėje yra dar atskiri klavišų blokai: žymeklio valdymo ir skaitmenų įvedimo klavišai. Įvairiose operacinėse sistemose ir programose vienų ar kitų klavišų paspaudimas gali turėti skirtingas reikšmes.
Klaviatūros kraštuose esantys klavišai skirstomi į grupes:
• Funkciniai klavišai. Šie klavišai būna išsidėstę viena ilga eile klaviatūros viršuje arba dviem trumpomis eilėmis klaviatūros kairioje pusėje. Programos dažnai naudoja funkcinius klavišus įvairiems veiksmams atlikti.
• Skaičių klaviatūra. Tai stačiakampės formos, į kalkuliatoriaus klaviatūrą panaši skaitmeninių klavišų grupė dešinėje klaviatūros pusėje. Be to, šie klavišai funkcionuos kaip skaitmeniniai tik tada, kai bus paspaustas klavišas Num Lock, esantis virš šių skaitmeninių klavišų ir degs indikacijos lemputė laukelyje Num.
• Ekrano žymeklio valdymo klavišai (cursor – control keys). Jeigu jūs nenuspaudėte klavišo Num Lock ir indikacijos lemputė laukelyje Num nedega, tai skaitmeninių klavišų grupė dešinėje klaviatūros pusėje funkcionuos kaip ekrano žymeklio valdymo klavišai. Ant šių klavišų šalia skaičių yra nupieštos mažos rodyklės. Jos rodo, kuria kryptimi juda ekrano žymeklis (cursor) nuspaudus klavišą. Daugelyje klaviatūrų šalia skaitmeninių klavišų grupės yra kita ekrano žymeklio valdymo klavišų grupė. Abi klavišų grupės daro tą patį. Papildomi ekrano žymeklio valdymo klavišai yra Home, PgUp ir PgDn (arba Page Up ir Page Down).
• Teksto rašymo klavišai. Teksto rašymo klavišais rašomos raidės, skaičiai, kiti simboliai. Kadangi skiriasi įvairių šalių abėcėlės ir tradicijos, teksto rašymo klavišai klaviatūroje išdėstomi nevienodai. Angliška klaviatūra “QWERTY”, pavadinta pagal viršutinės eilutės pirmas raides. Prancūziška klaviatūra vadinasi “AZERTY”. Lietuvoje naudojama angliška klaviatūra, o lietuviškos raidės išdėstomos skaičių klavišuose. Kiti lietuviškas raides išdėsto nenaudojamų lietuviškoje abėcėlėje raidžių klavišuose.
– DAVIKLIAI kartu su ANALOGINIAIS – SKAITMENINIAIS KEITIKLIAIS, paverčiantieji elektroninius signalus temperatūros, šviesos, slėgio ir kt. matuoklių į skaitmeninius dvejetainius signalus, kuriuos gali atpažinti ESM.
– MAGNETOFONO TIPO ĮRENGINIAI, saugantys magnetinėje juostoje užrašytus davinius bei programas.
– DISKAVEDŽIAI, saugantys programas ir davinius magnetiniuose diskuose.
– PELYTĖ. Pelytė – tai nedidelė dėžutė su dviem arba trim klavišais, laidu prijungta prie kompiuterio. Jos dugne yra rutulys, kuris, stumdant pelytę šiurkščiu paviršiumi, sukasi savo lizde. Šis rutulio judėjimas ekrane matomas kaip žymeklio judėjimas. Komandos kompiuteriui duodamos klavišų paspaudimais. Dažniausiai pelytė yra valdoma dešiniąja ranka. Klavišai vadinami: kairiuoju, viduriniu ir dešiniuoju. Vidurinysis klavišas yra naudojamas tik ypatingai specializuotose programose.
Taikomosiose programose klavišų paspaudimai gali turėti skirtingas reikšmes. Pvz., NORTON COMMANDER aplinkoje kairiojo klavišo paspaudimas fiksuoja žymeklį ant bylos arba katalogo. Greitas dvigubas paspaudimas atitinka klavišo Enter paspaudimą – atidaro katalogą arba paleidžia programą (jeigu byla yra su com, exe arba bat plėtiniu). Dešiniojo klavišo paspaudimas atlieka operaciją “pažymėti” (select). WINDOWS aplinkoje kairiojo klavišo paspaudimas fiksuoja žymeklį ant objekto – suaktyvina jį, dvigubu paspaudimu programa paleidžiama veikti. Be to, yra valdymo procedūros, atliekamos paspaudus ir neatleidžiant kairiojo klavišo.
– VALDYMO RUTULYS. Mažiau paplitę kompiuteriai, kuriuose žymeklis valdomas įtvirtintu klaviatūroje specialiu rutuliu (trackball). Jį sukiojant delnu, žymeklis stumdomas ekrane, o komandos formuojamos klaviatūros klavišais.
– SKAITLYS naudojamas bet kokio dokumento vaizdui perkelti į vidinę kompiuterio atmintį. Skaitlio veikimas pagrįstas dokumento kopijavimu į kompiuterio atmintį naudojant fotoelementų surinktą ir stipriai apšviesto dokumento atspindėta šviesa. Skaitliai gali būti statiniai ir rankiniai, spalvoti ir nespalvoti.
– SPECIALUS VALDYMO ĮRENGINYS. Specialus valdymo įrenginys panašus į lėktuvo valdymo vairolazdę (joystick). Dažniausiai jis naudojamas žaidžiant kompiuterinius žaidimus.
– VERTIKLIU galima gauti ar perduoti informaciją, ateinančią telefoninio ryšio linijomis į kompiuterį. Kompiuterio signalą jis keičia telefoniniu ir, atvirkščiai. Vertikliai būna išoriniai ir vidiniai. Jų kokybę nusako informacijos perdavimo (priėmimo) greitis. Šiuo metu jis 2400 arba 14400, arba 28800 bitų per sekundę, bet šiuolaikinei technikai tai dar ne riba.
– ŠVIESOS PIEŠTUKAS įveda informaciją į kompiuterį vedžiojamas ekranu, o SENSORINIS EKRANAS – prisiliečiant prie jo pirštu. Jais pažymėta informacija perduodama sisteminiam blokui. Šie įrenginiai nelabai populiarūs, jiems reikia specialios programinės įrangos, gana didelė jų kaina ir, vedžiojant pieštuką ekranu, pavargsta ranka.
MONITORIUS. Monitorius – tai daiktas, į kurį jūs žiūrite ištisas dienas žiūrėdami televizorių. Monitorius priekis vadinamas ekranu arba displėjumi. Ekranas – tai ta vieta, kur vyksta visa regima programų veikla. Ekrane jūs stebite, kaip langai stumdosi tarpusavyje, kartas nuo karto uždengdami vienas kitą.
Monitorius turi du laidus. Vienas laidas jungiamas į rozetę, kitas nukeliauja į video plokštę (video card) – specialią elektroninę plokštę, kurios galas kyšo kompiuterio užpakalinėje dalyje. Kompiuteris praneša videoplokštei, kas jame vyksta; plokštė paverčia įvykius į grafinę informaciją ir kabeliu nusiunčia ją monitoriui, o monitorius atvaizduoja šią informaciją ekrane.
Išvedimo įrenginiai. Išvedimo įrenginiai skirti kompiuterio dvejetainei informacijai pakeisti į žmogui suprantamą arba mašinai valdyti tinkamą formą. Išvedimo įrenginių pavyzdžiai:
– PRINTERIAI (SPAUSDINTUVAI). Spausdintuvu atspausdinami duomenys iš kompiuterio ant popieriaus. Pagal savo veikimo principą spausdintuvai gali būti suskirstyti į tokias grupes: adatiniai, termo-, rašaliniai ir lazeriniai.
Spausdintuvai turi pastoviąją atmintį, kurioje būna patalpinti raidžių, skaitmenų ir įvairių simbolių vaizdai, atitinkantys ASCII kodų lentelę. Kai spausdinama informacija atitinka šią lentelę, kompiuteris į spausdintuvą siunčia tik reikiamų simbolių kodus. Jeigu reikiamų simbolių (specialios raidės, brėžiniai, grafika) kodinėje lentelėje nėra, spausdintuvas persijungia į grafinį režimą ir kompiuteris turi siųsti žymiai daugiau informacijos – spausdintuvo darbas sulėtėja. Su tokiais apribojimais susiduriama spausdinant lietuviškas raides. Jeigu spausdintuve be pastoviosios atminties yra ir operatyviosios, tai specialiomis programomis į šią atmintį galima patalpinti ir kitokius, papildomus simbolius. Tik reikia žinoti, kad išjungus spausdintuvą, o po to vėl įjungus, reikia iš naujo į jo operatyviąją atmintį įkelti papildomus simbolius.
– VIZUALINIAI (VIDEO) DISPLĖJAUS ĮRENGINIAI arba VIDEO MONITORIAI (VDĮ arba VDM – visual display units – VDU), atvaizduojantys rezultatus, grafikus, davinius ir kt. televizorinio tipo ekrane.
– DISPLĖJUS. Displėjus – tai įrenginys, kurio pagalba kartu su klaviatūra ir pelyte vartotojas gali bendrauti su kompiuteriu. Displėjaus ekrane yra atvaizduojamos įvedamos komandos ir duomenys, operacinės sistemos ar taikomosios programos pranešimai, išvedami darbo rezultatai. Į displėjaus ekraną gali būti išvedamos programos tekstas ir ji gali būti taisoma arba keičiama. Displėjaus ekrane taip pat vaizduojama ta informacija, kuri įvedama teksto ar grafiniu redaktoriumi.
Displėjus – tai elektroninis įrenginys, kuriame informacija atvaizduojama elektroninio vamzdelio ekrane, taip pat kaip televizoriaus ekrane. Kompiuterio displėjus gali dirbti grafiniame arba tekstiniame režimuose. Grafiniame režime vaizdas yra formuojamas iš taškų (pixel). Tekstiniame režime naudojamos raidės, kurios, įkeliant operacinę sistemą, yra užrašomos displėjaus suderintuvo atmintyje. Kol kompiuteriai buvo mažai pajėgūs, o displėjų suderintuvų atmintis maža – pirmenybė buvo teikiama tekstiniam režimui, nes tada iš kompiuterio į displėjų siunčiami tik raidžių kodai, o jiems atitinkantys raidžių vaizdai yra imami iš displėjaus suderintuvo atminties. Grafiniame režime iš kompiuterio yra siunčiama informacija apie kiekvieną tašką ir iš jų gali būti sudaromos tos pačios raidės, bet, aišku, grafinių vaizdų reikia persiųsti žymiai daugiau. Šiuolaikiniuose kompiuteriuose šie informacijos perdavimo greičio apribojimai jau nėra tokie reikšmingi. Bet dar gana daug seniau sukurtų programų dirba tekstiniame režime. Displėjus, galintis dirbti grafiniame režime, gali dirbti ir tekstiniame režime, tik į displėjaus suderintuvo atmintį reikia užrašyti atitinkamos abėcėlės (lietuviškos, rusiškos, arabiškos) raidžių vaizdus.
Priklausomai nuo displėjaus konstrukcijos bei jo skiriamosios gebos, yra naudojami skirtingo tipo suderintuvai, įstatomi į sisteminį bloką. Dabar dažniausiai naudojami video grafikos suderintuvas VGA ir SVGA tipo displėjai ir atitinkantys jiems suderintuvai. Jų atmintis RAM dažniausiai 512 arba 1024 Kb.
– SKYSTŲ KRISTALŲ DISPLĖJAI (liguid – crystal displays – LCD). Nešiojamuose kompiuteriuose (lap – top, note – book) informacija atvaizduojama plokščiame skystųjų kristalų ekrane.
– SKAITMENINIAI – ANALOGINIAI KEITIKLIAI (SAK – digital – to – analogue convertrs – D – to – A), keičiantieji skaitmeninį kompiuterio išėjimo signalą į analoginio tipo signalą, galintį valdyti įvairius įrenginius.
– SPECIALIEJI PROJEKTORIAI displėjuje regimą vaizdą perkelia į paprastą ekraną.
– SIGNALINĖS LEMPUTĖS
– ŠVIESOS DIODAI (light – emitting diodes – LEDS)
– KALBOS ĮRENGINIAI (speech devices)
Įvedimo – išvedimo suderinimo įrenginys (Input – output interface – I/O) sujungia kompiuterį ir įvedimo – išvedimo įrenginius. I/O įrenginys perduoda teisingai paruoštą skaitmenimis informacijos seką į procesorių iš įvedimo įrenginių, taip pat perduoda kompiuterio paruoštus kodus į išvedimo įrenginius. Jis gali būti bendras įvedimui ir išvedimui arba padalintas į dvi atskiras dalis. Įvedimo uostas (input port) – tai ir įėjimo duomenų įvedimo taškas ir pats įrenginys, saugantis įvedimo duomenis. Terminas išvedimo uostas (output port) reiškia išėjimo daviniams išvesti skirtą išėjimo tašką arba įtaisą, priimantį išėjimo skaitmeninį signalą.
Periferiniai įrenginiai – įvedimo ir išvedimo įrenginiai, kurie prijungiami prie I/O uostų.
Centrinis procesoriaus įrenginys (CPĮ = CPU) susideda iš atminties, aritmetinio – loginio ir valdymo įrenginių. Visų trijų dalių darbas yra glaudžiai susijęs. Mikrokompiuteriuose jie gali būti sukonstruoti atskirose mikroschemose ar net vienoje integralinėje mikroschemoje.
• Atminties bloke saugomi daviniai ir programų, kurios įvedamos į procesorių per I/O įrenginį, instrukcijos. Atminties bloke taip pat saugomos operacinių sistemų programos, leidžiančios kompiuterių sistemai dirbti ją įjungus.
• Aritmetinis ir loginis įrenginys (ALĮ = ALU) vykdo aritmetines ir logines operacijas, naudodamasis iš atminties bloko įvestomis programų instrukcijomis.
• Valdymo įrenginys (VĮ = CU) interpretuoja ir realizuoja programos instrukcijas tikslia seka – instrukciją po instrukcijos taip, kaip ji yra užrašyta atminties bloke VĮ (CU) kontroliuoja visų instrukcijų vykdymą bei duomenų judėjimą tarp I/O įrenginių, atminties ir CPĮ (CPU).
Sinchronizacija (system clock). ESM yra laiko sekos veikimo sistema, kuri turi turėti labai tikslią instrukcijų sekos vykdymo sinchronizavimo įrangą. Sinchro įranga (CPU clock) sudaryta iš kvarcinio impulsų generatoriaus, generuojančio labai stabilaus dažnio stačiakampių impulsų seką. Šie impulsai paduodami į visas kompiuterių sistemos grandines tam, kad užtikrinti tikslią jų darbo sinchronizaciją.
Papildomos atminties (išorės) įrenginiai. Duomenų kaupimui ir saugojimui kompiuteriuose naudojami diskeliai, diskai, kompaktiniai diskai, magnetinės juostos. Pvz., 100 m ilgio magnetinė juosta gali talpinti iki milijono ženklų, o diskas – iki 200 milijonų ženklų. Jų pagrindinis parametras yra talpa, matuojama Kb, Mb, Gb.
Duomenys rašomi bitais, nes tam pakanka dviejų dydžių signalo (vienas atitinka 0, kitas 1), norint atvaizduoti visą kompiuterio apdorojamą informaciją. Įrašymo principą iliustruoja duomenų įrašymo būdas perfojuostoje: skilutė atitinka 1, jos nebuvimas – 0.
Diskelių, diskų ir magnetinių juostų įrenginiuose informacija užrašoma ant pagrindo, padengto plonu magnetinės medžiagos sluoksniu. Duomenys įrašomi taip pat kaip ir perfojuostoje.
Kompaktiniuose diskuose duomenys įrašomi specialaus disko paviršiuje, kuriame lazerio spindulys formuoja panašią struktūrą: taškas paveiktas šviesa – 1, nepaveiktas – 0.
Informacija iš išorės atminties per I/O įrenginį perduodama į vidinę atmintį tada, kai ją iškviečia LPĮ. Ši informacija turi būti paskirstyta į patogius blokus, kurie neviršytų vidinės atminties apimties.
Minėtuose įrenginiuose, nors informacijos įrašymo principas yra tas pats, techninės galimybės labai skiriasi. Tobulėjant technikai, mažesnės informacinės talpos įrenginius išstumia didesnės talpos įrenginiai.
DISKELIŲ ĮRENGINIAI (floppy disk driver). Diskelis (floppy disk) – tai plonos plastmasės skritulys, padengtas magnetinės medžiagos sluoksniu ir patalpintas į apsauginį vokelį arba dėžutę. Informacijos rašymo ar skaitymo metu diskelis sukamas aplink ašį.
Plačiausiai paplitę 5.25 colio (133mm) ir 3.5 colio (89mm) diskeliai. Priklausomai nuo informacijos užrašymo tankio 5.25 colio diskelyje gali tilpti 360 Kb, 0,72 arba 1,2 Mb informacijos. Į 3.5 colio diskelį gali tilpti 0,72, 1,44 arba 2,88 Mb informacijos.
DISKŲ ĮRENGINIAI. Diskų įrenginį sudaro keletas metalinių diskelių, turinčių bendrą sukimosi ašį ir uždarytų hermetiniame korpuse. Diskelio paviršius padengtas specialiu magnetiniu sluoksniu. Įrenginyje yra kelios rašančios bei skaitančios galvutės. Diskelių sukimosi greitis daug didesnis negu diskelių įrenginiuose, todėl informacijos skaitymas ir rašymas vyksta daug sparčiau. Priklausomai nuo įrenginio tipo jame gali tilpti 20->4000 Mb informacijos.
KOMPAKTINIAI DISKAI (cd – rom). Šiuose įrenginiuose duomenys rašomi veikiant lazerio spinduliuote į diską. Diskui sukantis, duomenys rašomi į koncentrinius takelius. Nuskaitant duomenis, diskas apšviečiamas miniatiūriniu mažos galios lazeriu. Šie įrenginiai skirti didelės apimties duomenų laikymui. Juose gali tilpti ~600 Mb informacijos, kuri įrašoma disko gamybos metu ir negali būti keičiama, todėl jie naudojami enciklopedijoms, programoms, archyviniams duomenims saugoti, t. y. tokiai informacijai, kuri nepraranda savo aktualumo ir po ilgesnio laiko. Taip pat yra kompaktinių diskų įrenginiai, kuriais duomenis į diską gali užrašyti pats vartotojas.
JUOSTŲ ĮRENGINIAI (streamer). Konstruktyviai panašūs į video kasetes. Skirti archyviniams duomenims kaupti, jei jais naudojamasi ne nuolatos. Į juos periodiškai galima įrašyti diske esančius duomenis, kad, diskui sugedus, galima būtų juos atstatyti. Informacija rašoma nuosekliai, bet nuskaityti galima pasirinktinai.
Kompiuterių techninė įranga. Truputį detaliau susipažinkime su plačiai pas mus paplitusio IBM PC technine įranga. IBM PC mikrokompiuteryje aritmetinis – loginis įrenginys ALĮ ir valdymo įrenginys VĮ sujungti į vieną bloką ir patalpinti viename silicio kristale, sudarydami 8088 tipo mikroprocesorių. Vidinė atmintis sudaryta iš operatyviosios atminties įrenginio (OAĮ = RAM), pastoviosios atminties įrenginio (PAĮ = ROM) ir perprogramuojamos PAĮ (PPAĮ = EPROM)
• PAĮ saugomos operacinės sistemos paleidimą ir pagrindines ESM operacijas valdančios programos, kurios turi būti apsaugotos nuo atsitiktinio ištrynimo. Čia taip pat saugomi mašininiai RASIC interpretatoriaus kodai, įvedimo – išvedimo įrenginių valdymo ir diagnostikos bazinė operacinė sistema. Šią įrangą sukūrė ir į PAĮ įrašė pats kompiuterio gamintojas. PPAĮ turinį gali keisti pats vartotojas, turintis galimybę informaciją ištrinti, apšvitinant mikroschemą ultravioletiniais spinduliais.
• OAĮ – tai darbui reikalinga operatyvioji atmintis, kuri būna statinė (mažiau talpi) ir dinaminė (talpesnė), reikalaujanti periodinio informacijos atnaujinimo – regeneracijos. Joje saugomi kintami duomenys ir vartotojų programos. Į ją galima įrašyti ir skaityti iš jos. OAĮ turinys pradingsta nors akimirkai pradingus maitinančiai įtampai.
IBM PC esantis 8088 tipo mikroprocesorius leidžia tiesiogiai aptarnauti 48 Kb PAĮ (ROM) ir 256 Kb OAĮ (RAM) nepanaudojant papildomų atminties išplėtimo blokų. Kadangi IBM PC kompiuteryje operacinės sistemos dalis ir BASIC interpretatorius yra įrašyti į PAĮ (ROM), todėl ši informacija yra neprarandama išjungus maitinimą (nonvolatite). Kita informacija yra saugoma diskuose. Naudojami lankstūs 5.25 colių ir 3.5 colių diskai ir Vinčesterio tipo kieti diskai. Į 5.25 colių disketę gali būti sutalpinti iki 320 Kb informacijos, o į Vinčesterinį diską – 10 M, 20 M arba 30 Mb (IBM PC/XT kompiuteryje) informacijos.
Jei operacinė sistema saugoma diske, tai, kiekvieną kartą įjungus ESM, ji turi būti į DAĮ įkrauta, nes, išjungus maitinimą, ši informacija prarandama.

5. Kompiuterio atminties įtaisai.

5. Kompiuterio atminties įtaisai.

Visoms Kompiuterinėms sistemoms reikia tam tikros atminties programoms ir programų duomenis saugoti. Atmintis būna ištrinama (volatile memory), kurios turinys pranyksta išjungus maitinimą ir neištrinama (non volatile memory), kurios turinys išlieka išjungus maitinimą. Dabartinėse mikroprocesinėse sistemose plačiausiai naudojama puslaidininkinė (solid state – kieto kūno) ir magnetinė (magnetic) atmintis.

Ištrinamo tipo puslaidininkines atmintys: RAM (random access memory – read/write – skaitymo/rašymo) operatyvinė atmintis būna statinė (static(SRAM)) ir dinaminė (dynamic(DRAM)). SRAM elementą, saugantį vieno bito informaciją, sudaro trigerinis elementas. Prie kiekvieno trigerinio elemento prijungiamos duomenų (data), invertuotų duomenų (data) bei elemento išrinkimo (cell select) linijos. SRAM gaminamos pagal įvairias technologijas. Būna dvipolės (bipolar(dvipolių tranzistorių pagrindų sukonstruotos)) ir lauko efekto (field effect[n kanalo (NMOS), p kanalo (PMOS) arba komplimentarinės (CMOS))] tranzistorių pagrindų RAM .

DRAM elementas konstruojamas lauko tranzistoriaus su izoliuota užtūra MOS) pagrindu, informacijos saugojimui panaudojant parazitinę talpą Cs tarp užtūra gate) ir ištakos (sours – šaltinio). Tokios atmintys labai kompaktiškos. Šiandien jau paplitę iki 1x512Kb ir didesnes vieno kristalo SRAM. Tačiau Cs krūvis laukui bėgant per baigtinę izoliacinę varžą Rc išsisrovima. Jei Cs @ 0,2 pF, o Rc » 1010 W, tai išsikrovimo grandinės laiko pastovioji t = Cs Rc » 2 ms. Todėl DRAM turi būti regeneruojama (refreshed) bent kas 2 ms, nes kitaip saugojami duomenys bus prarasti.

Dvipolės atmintys būna iki 16 Kb apimties, bet turi 10-40 nsek kreipimosi (skaityti arba rašyti) laiką, o lauko efekto atmintys būna iki 256 Kb apimties, bet turi didesnį (iki 100-300 nsek) kreipimosi laiką.

Neištrinamos puslaidininkinės atmintys – tai tik skaitymo (Read only) – ROM atmintys. Jei jų turinys įrašomas gamintojo, turime kaukės (masked) tipo ROM, o jei jų turinį gali įrašyti naudotojas, turime programuojamą (programmable) – PROM atmintį. Dvipolėse ROM informacija (maitinanti įtampą) per saugiklius paduodama į duomenų skaitymo linijas. Jei ___________ sveikas, pasiduoda logiškas 1, jei nudengtas, į duomenų liniją pasiduoda loginio 0 informacija. Programuojant dvipolės PROM, nudeginami saugikliai tose vietose, kur turi būti loginiai 0, praleidžiant per juos iki 5 OmA svorį. Yra iki 32 Kb dvipolių PROM, kurių skaitymo laikas yra apie 40 ns.

Lauko efekto kaukės ROM (maskable NMOS ROM) saugiklio vaidmenį atlieka laidus sluoksnių intako grandinėje. Kai šis sluoksnis įvedamas, prijungiant jį prie maitinimo šaltinio +, į elementų įrašomas loginis 1, kai sluoksnio nėra – loginis 0. Paplitę iki 64 Kb ir didesnės NMOS ROM, turinčios apie 150 nsek skaitymo laiką.

Perprogramuojamose ROM = EPROM (ultra-violet light erasable programmable read only memory) yra plaukiojančios užtūros slenkstinės inžekcijos MOS elementas (FAMOS = floating – gate avalanche – infection MOS), kuriame silicio užtūra yra plaukiojanti, t.y. ji yra elektriškai izoliuota nuo intako, ištakos ir bazės SiO2 sluoksniu. Pagaminimo metu užtūros elektrodas nėra įkrautas. Todėl elemento varža yra didelė ir jame saugoma loginio 1 laiko informacija. Loginio 0 įrašymui tarp ištakos ir intako paduodamas įtampos impulsas ( » 25 V, 50 –čiai msek), kas įkrauna užtūros sritį neigiamu krūviu. Apšvietus langelį UV – spinduliais, krūvis ištrinamas, fotoelektronams nutekant iš užtūros į bazę – EPROM būna ³ 128 Kb apimtis ir turi skaitymo laiką apie 15-30 minučių.

EPROM yra elektriškai ištrinamos PROM, paduodant įtampos impulsą tarp elemento gnybtų. Jose elektronai į plaukiojančią užtūrą yra inžektuojami tunelinio efektu dėka, vykstant elemento programavimui. Patogios tuo, kad leidžia perprogramuoti atskirą ląstelę, o ne visą atmintį (EPROM atveju). Jų būna iki 16 K apimties, esant 250 nsek skaitymo ir 10 msek rašymo/ištrynimo laikui. Žymiai brangesnės šiuo metu naudojamos diskinės ir juostinės magnetinės atmintys. Juose informacija patalpinama naudojantis magnetinio paviršinio įrašymo (magnetic surface recording) efektu. Tam naudojama įrašymo galvute (write head), kurią sudaro ritė, užvyniota ant didelės magnetinės skverbties (magnetic permeability) žiedinės širdies su oro tarpeliu. Įrašymo metu per šį tarpelį praeinantis magnetinis srautas (flux) kerta įrašymo aplinkos paviršių į magnetindamas mažą šio paviršiaus plotelį.

Išorinė atmintis susideda iš dviejų dalių: informaciją saugančio įrenginio (diskelių, kietųjų diskų, kietųjų diskų, kompaktinių diskų ir t.t), vadinamo laikmena, ir tą informaciją iš laikmenos skaitančio bei ją įrašančio įrenginio. Pastarąjį sudaro varikliukas, sukantis laikmeną (diską), ir skaitymo (įrašymo) galvutė. Skaitymo greičiui padidinti gali būti įtaisytos kelios galvutės. Šiandien dažniausiai naudojamos diskinio pavidalo laikmenos, saugančios informaciją magnetiniu (lankstūs diskeliai, kietieji diskai) arba optiniu (kompaktiniai diskai, optiniai diskai) būdu suformuotame disko paviršiuje.

Kai skaitymo galvutė (Read head) įjungiama, magnetizuotas paviršius praeina skaitymo galvutę, dalis jo srauto patenka į ją per skaitymo galvutės tarpelį. Besikeičiantis srautas galvutės ritėje indukuoja evj, kas reiškia informacijos nuskaitymą. Rašymui reikia didesnio oro tarpelio ir mažesnio vijų skaičiaus galvutės, o skaitymui – mažesnio oro tarpelio ir didesnio vijų skaičiaus galvutės. Jei naudojama viena galvutė, tai ji yra arčiau skaitymo galvutės konstrukcijos.
Magnetinio disko atveju informacijos rašymo ir skaitymo galvutės pritvirtintos prie laikiklių su kuriais jos juda disko centro link ir atgal. Gavęs duomenis apie tai, kur įrašyti arba skaityti informacija, perstūmimo įtaisas nustumia galvutes ties nurodytu takeliu (cilindrų). Skaitymo ir rašymo galvutės patalpinamos virš horizontaliai besisukančio disko 1-10 mm atstumu, kad galėtų skaityti ir rašyti informaciją koncentriniuose takeliuose (tracks). Informacijos rašymo ir skaitymo sparta yra tiesiog proporcinga diskų sukimo greičiui, informacijos įrašymo tankiui ir galvučių perstūmimo įtaiso veikimo spartai.
Informacijai įrašyti naudojami kieti (rigid-hard disk) ir lankstūs (floppy disk) diskai.
Kietas magnetinis diskas- tai metaliniame arba aliuminiame korpuse hermetiškai uždarytas diskų blokelis su skaitymo ir rašymo galvučių bloku ir varikliais, įsukančiais diskus reikiamu greičiu ir stumdančiais skaitymo bei rašymo galvučių bloką.Tai 25-38 cm diametro diskai, kurių paviršiai padengiami ferio ar chromo oksido sluoksniu. Šio stacionarinio įrenginio hermetiškas korpusas yra pripildytas inertinių dujų. Kietojo disko informacijos perdavimo greitis didesnis nei 1000 bps, talpa siekia kelis G baitus, o tai sudaro geras darbo sąlygas.
Informacijai naudojami tik 10-15 cm žiedai išorinio disko ploto. Į magnetinius diskus informacija įrašoma permagnetinant disko paviršių dengiančios feromagnetinės medžiagos mikrosritis.disko duomenys įrašomi į apskritiminius takelius, kurie yra suskirstyti į sektorius. Nuo disko spindulio ir informacijos įrašymo tankio priklauso, kiek bus takelių ir sektorių, koks bus sektorių dydis. Disko įrašymo paviršius gali būti suskirstytas į 256 atskirus takelius, kurių kiekvienas padalijamas į 32 sektorius (sectors). Kiekvienas sektorius gali tilpti iki 256 baitų informacijos. Tai leidžia patalpinti į diską apie 2 MB. Galima sudaryti daugiadiskę sistemą su dviem judančiom skaitymo ir rašymo galvutėm kiekvienam diskui, kurias perneša laikikliai. Informacija nuo visų diskų bus nuskaitoma lygiagrečiai. Tokiose daugiadiskėse sistemose galima patalpinti 40-320 MB. Kai kietąjį magnetinį diską sudaro keli diskai, tai vietoj takelių skaičiaus nurodoma cilindrų skaičius. Cilindrą sudaro tie patys visų diskų takeliai.
Lankstūs diskai (floppy disk). Anksčiau buvo naudojami 8 colių (20 cm) diametro, o dabar vis rečiau naudojami 5,25 colio ir patys populiariausi 3,5 colio dvipusiai diskai. Juose telpa 1,2 ir 1,44 MB informacijos. Taigi diskeliai skirstomi į du tipus: 5,25 ir 3,5 colio, tačiau tai nereiškia, kad didesniame diskelyje telpa daugiau informacijos. DS/DD tipo, 5,25 colio diskelio talpa siekia 360 KB, o DS/DD tipo, 3,5 colio diskelio talpa siekia 720 KB. 5,25 colio skersmens diskelis yra lanksčiame, o3,5 colio – standžiame plastmasiniame voke. Informacijos perdavimo greitis siekia apie 30 kb per sekundę.

Magnetinės juostos šiuo metu mikrokompiuteriuose naudojamos jau vis rečiau. Jos nepatogios dar ir dėl ilgo informacijos ieškojimo.
Pastaraisiais metais sukurtos magnetinių įrašų technologijos ir magnetinių juostų įrenginiai atgaivino magnetinias juostas, kurias daugelis buvo bepradedą pamiršti. Šiuolaikiniai magnetinių juostų įrenginiai (2001 metų) pasižymi ypač didele talpa (siekia 70 GB vienoje kasetėje), gana didelė informacijos perdavimo sparta (siekianti 10 MB/s), aukštu patikimumu ir labai žema santykine kaina (1GB laikymui tenka kaina beveik 20 kartų mažesnė lyginant su magnetooptiniais diskais). Šie įtaisai vadinami juostiniais kaupikliais. Todėl magnetinės juostos puikiai tinka labai dideliems informacijos kiekiams saugoti ir perkelti į kitus kompiuterius. Jos naudojamos archtvams laikyti.
Kad greičiau surasti įrašą diske ar juostoje, naudojami kontroleriai. Kai reikia atitinkamo įrašo, kompiuteris informuoja kontrolerį apie įrašo vietą – takelio ir sektoriaus numerius arba juostos sekciją. Kontroleris suranda įrašą ir jį įkrauna į kompiuterio RAM, kuris naudojamas tiesioginio kreipimosi į atmintį procedūros metu (DMA – Direct Memory Access). Po to kontroleris generuoja duomenų tinkamumo ( data ready) pertraukimą, informuojantį procesorių, kad įrašas jau paruoštas įkrautas į RAM. Vykstant įrašymo į diską ar į juostą operacijai, įrašomos informacijos bloką mp įrašo į RAM erdvę, kuri vadinama disko ar juostos buferine atmintimi (disk or type buffer store). Galiausiai mp informuoja kontrolerį apie duomenų kryptį (takelio ir sektoriaus numerį ar juostos sekciją) ir palieka jam atlikti informacijos perrašymo operaciją per DMA procedūrą, pats vykdydamas kitas užduotis.
Informacijai įrašyti naudojami 5,25 colių vienpusiai (single – sided) 160/180 KB, dvipusiai 320/360 KB (double – sided) ir didelės talpos (high – copacity) 1,2 MB bei 3,5 colių dvipusiai (double – sided) 720 KB ir dvipusiai (double – sided) 1,44 MB diskasūkiai. Jiems tinka analogiškos talpos dvigubo tankio 5,25 colių lankstūs diskeliai bei atitinkamos talpos 3,5 colių diskeliai.
160/180 KB diskelyje yra 40 takelių, po 8 ar 9 sektorius kiekviename takelyje ir po 512 baitų sektoriuje.
320/360 KB dvipusiame diskelyje kiekvienoje pusėje yra 40 takelių, 8 ar 9 sektoriai takelyje ir 512 baitų sektoriuje.
1,2 MB dvipusio diskelio kiekvienoje pusėje yra 80 takelių, 9 sektoriai takelyje ir 512 baitų kiekviename sektoriuje.
3,5 colių dvipusiame 720 KB diskelio vienoje pusėje yra 80 takelių, 9 sektoriai takelyje ir 512 baitų sektoriuje.
3,5 colių dvipusio 1,44 MB diskelio vienoje pusėje yra 80 takelių, 18 sektorių takelyje ir 512 baitų sektoriuje.
Tačiau populiariųjų 3,5 colio skersmens 1,44 MB talpos diskelių kaupiklis veikia labai lėtai. Jo kreipimosi trukmė yra 100 – 500 ms, o informacijos perdavimo sparta – tik apie 30 KB/s. Įtaisas išliko beveik visuose kompiuteriuose, nes yra pigus ir patogus, kai reikia nedidelius informacijos kiekius pernešti iš vieno kompiuterio į kitą. Diskelis į kaupiklį įstumiamas pro plyšį, o išimamas paspaudžiant kaupiklio mygtuką. Įdedant diskelį reikia žiūrėti, kad jis būtų įdedamas tinkama puse. Išimti diskelį galima tik užgesus kaupiklio indikatoriui. Jeigu norite apsaugoti diskelį, kad į jį nebūtų įrašyta informacija, diskelio ka

Leave a Comment