Ant rankų pirštų vos suskaičiuojami verslai, planai apie nuosavą lėktuvą, dešimtys talentų ir piniginę spaudžiančios pajamos. Pamenat, lietuvaitė Erika Santos stebino tautiečius savo pasakišku gyvenimu. Tačiau retas kuris patikėjo moters pasakojimais.
Kodėl žmonės, užuot pripažindami savo trūkumus, spalvina realybę melagystės gijomis? Kuo fantazijų pasaulis patrauklesnis už nykią kasdienybę, atskleidžia psichoterapeutas Olegas Lapinas.
Kiekvienas mūsų – melagis
Dažnas mūsų pagauname save leptelėjus dalelę netiesos – tiesiog nesąmoningai, nesiekiant suklaidinti pašnekovą. Taip pat dažnai ir neatkreipiame dėmesio į tiesos neatitinkančius žodžius ir neskubame jų atitaisyti. Psichoterapeutas O. Lapinas tvirtina, kad kiekvienas mūsų linkę paryškinti mums palankius faktus, hiperbolizuoti privalumus ir nutylėti minusus.
„Kiekvienas žmogus per dešimt minučių pokalbio bent tris kartus sumeluoja. Esame linkę koreguoti savo autoportretą, dažnai tą darome net nesusimąstydami“, – tikino specialistas, pridurdamas, kad tokių melagysčių dažnas nevadiname apsimetinėjimu ar aplinkinių apgaudinėjimu.
Psichoterapeutas pasiūlė palyginti tokius pagražinimus su savimi besirūpinančia moterimi: „Kiekvienai dera prisižiūrėti, tačiau itin didelis dėmesys – jau liguista. Tokios moterys parodo, jog nepasitiki savimi.“ Pasak specialisto, didelis melagysčių kiekis išreiškia nepasitikėjimą realiuoju savimi.
Gyvenama fantazijų pasaulyje
Pasakojimai apie neegzistuojančius verslus, turtingus gimines, neva aplankytas šalis, idealų sutuoktinį – pasak specialisto O. Lapino, kalbos tėra tie patys vaikų žaidimai. Tik vaikiškomis fantazijomis žavimasi, o suaugusio melagystes esame linkę smerkti.
Absoliutus realybės iškraipymas ir išgalvotų faktų pateikimas kaip tikrų tėra tik stipresnis melavimo lygis. Kaip teigia psichoterapeutas, patologinis melavimas nėra psichinis susirgimas, kurį derėtų gydyti, o tik žmogiškas būdo bruožas.
„Kiekvienas linkę puoštis skirtingomis kaukėmis. Kai kuriems mūsų neužtenka tik to: jie kruopščiai pasirenka puošnius apdarus, preciziškai apgalvoja savo rolę“, – dėstė psichoterapeutas, pridurdamas, kad išgalvotais faktais siekiama įtikinti ne tik aplinkinius, bet ir patį save. Anksčiau ar vėliau tai pavyksta.
O. Lapino teigimu, dažnas melagis nėra patenkintas realybe, tad kuria savąjį pasaulį – patrauklesnį ir patogesnį jo paties asmenybei. „Kiekvienam reikia žavesio, blizgesio, jaudulio, tik šiuos įspūdžius kiekvienas skirtingai to siekiame – vieni realiais darbais, kiti fantazijomis“, – kalbėjo specialistas.
Kompensuojami trūkumai
Kiekvienas esame linkę analizuoti tiek savo, tiek savo aplinkinių veiksmus. Ir dažnai artimųjų melą ar nutylėjimą apie skaudžius dalykus priimame kaip gynybą, savisaugą. Retai ir mes patys drįstame pripažinti karčią tiesą ir atvirai apie ją kalbėti, kad ir kas tai bebūtų: sergantys artimieji, ilgas nedarbo laikotarpis, sumažintas atlyginimas ar kitos aplinkybės. Siekdami nupiešti kiek šviesesnę realybę pateikiame viską kur kas spalvingiau, nei yra iš tiesų – galiausiai išgalvojimais patikime ir patys.
Pasak psichoterapeuto, dažnai nesuvokiama, kad kiekvienas aplinkinis nėra visiškai patenkintas savimi ir stengiasi kompensuoti savus trūkumus įvairiais pagražinimais. „Melagystės nėra stebėtinas reiškinys. Nė vienas jų neišvengiame, nes kiekvienas mūsų turime ką nuslėpti ar pagražinti“, – tikino O. Lapinas.
Linkę į avantiūras
Psichoterapeuto teigimu, fantazijomis savo gyvenimą linkę gražinti žmonės retai apgalvoja galimas aplinkybes, nesusimąsto apie galimas aplinkinių reakcijas ar demaskavimą. „Paprastai tokie žmonės būna labai nuoširdūs – net ir meluodami nesimėto, nesuka žvilgsnio, nesijaudina“, – teigė O. Lapinas, atskleidęs tokio elgesio priežastis – jie patys gyvena savo fantazijų pasaulyje.
Dažnai patologiniai melagiai neturi realaus veiksmų plano, nėra linkę slėpti melagystėms nepalankių aplinkybių. „Kuo daugiau jie kalba, tuo labiau patiki savo kalbomis, galiausiai priima tai kaip už tiesą. Paradoksalu – priima kaip tiesą savo pačių fantazijas“, – dėstė psichoterapeutas.
Melagėlių gydyti nereikia
O. Lapinas siūlo kur kas atlaidžiau vertinti linkusius pameluoti suaugusius. Žinoma, jei melas nėra piktybinis ir bloga kitam nelinkintis.
Dažniausiai žmogaus polinkis spalvinti nykią realybę vystosi nuo pat vaikystės. Vaikai, užuot mokęsi realiais darbais vystyti savo asmenybę, pasirenka lengvesnį kelią. Tačiau, pasak specialisto, nereikėtų vaiko barti dėl polinkio meluoti. „Užuot draudus, reikėtų skatinti išmokti save gerbti ir pasitikėti savimi. Tėvams reikėtų kantrybės skatinti vaiko asmenybės vystymąsi – tik tokiu keliu galima išguiti šį įprotį“, – siūlė O. Lapinas.
Comments are closed.