Iš pirmo žvilgsnio pižama tarsi asocijuojasi tik su vaikyste. Mamos megztos vilnonės kojinės, šilto pieno stiklinė prieš miegą, susisteminta ateitis. Tačiau dabar mes rūkome, geriame alkoholinius gėrimus, mūsų vaikai likę pas žmonas, su kuriomis išsiskirta. Gyvenimas pasirodė esąs žiaurus. Kai pagalvoji, kažin ką atiduotum, kad galėtumėte grįžti į vaikystę, ir viską pradėti iš naujo – vėl užsivilkti pižamą.
Pižama yra dviprasmiškas “aprėdas”. Pirma, su ja jautiesi saugiau, kaip kadaise jausdavotės, būdamas mažu berniuku. Antra, su ja jautiesi solidžiai, nes pižama – padorus drabužis, įprasminantis bet kurio vyro skonį ir atsakingumą. Žinoma, kai kurie vyrai gali dėvėti kad ir juodą maišą šiukšlėms sukrauti, tačiau vis tiek sugundyti bet kurią damą, tačiau jų – mažuma. Mums belieka šiek tiek pasistengti. Ir pižama yra tai, kas moterims patinka.
Istoriškai pižama taip pat yra komforto priemonė. Iki pat viduramžių vyrai miegojo nuogi, ir tik tekstilės progresas sukūrė jiems naktinius marškinius, pasiūtus iš sunkios drobės ar lino (kartu su tokiais atsirado ir naktinės kepuraitės iki pat XVIII amžiaus pabaigos nešiojamos namuose ir dieną, kai džentelmenas nusiimdavo peruką…). Apie 1870 metus Anglijoje pasirodė lengvi laisvi marškiniai ir kelnės, skirti miegui vadinami keistu pavadinimu „pižama“ (nuo persų kalbos žodžio „payiama“ – „kojų drabužis“) – juos atsivežė kolonijiniai pareigūnai iš Indijos, nusižiūrėję madą iš tenykščių, vilkinčių tokį praktišką “aprėdą” dieną ir naktį jau keletą šimtų metų.
Pižamos greitai įėjo į madą Anglijoje, iš kur paplito po visą Europą, nors joje jau nuo XVII amžiaus sklido kalbos apie portugalų pirklius Indijoje, kurie eidami gulti mūvėdavo kelnes, tačiau Vakarų Europos visuomenei tai atrodė pernelyg barbariška. Džentelmenams pižama tapo tarpiniu drabužiu tarp vakarinių rūbų ir nepatogių naktinių marškinių – su pižama jie galėjo leisti vakarus, su pižama jie galėjo būti ryte. Su pižama jauteisi apsirengęs, tuo pačiu pižama rodė, kad ruošiesi eiti gulti. Pižama demonstravo tvarkingumą ir atsipalaidavimą. Vilkint pižamą buvo galima rūkyti cigarą, gerti konjaką ir skaityti knygas bibliotekoje. Su pižama netgi buvo galima nusnūsti ant sofos ir pabudus jaustis patogiai. Kaip kareivis fronte miega nenusivilkdamas uniformos, taip ir džentelmenas galėjo miegoti pasiruošęs bet kada atsikelti ir pasitikti dienos iššūkius.
Iš pradžių pižamos, beje, buvo populiarios tik vyrų tarpe, tačiau apie XX amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį jas pradėjo vilkėti ir moterys (apie tą laiką Holivudo filmų dėka susiformavo ir mitas, jog vyrai geriau atrodo su pižamos kelnėmis, o moterys – su marškiniais). Pižamas ypač mėgo feministės, nes kuo dar labiau jos galėjo būti panašesnės į mus? Tačiau kiekviena moteris taip pat juto, kad laisvai krentanti pižama yra kur kas patogesnė už bet kuriuos naktinius marškinius, kurie šiaip ar taip atrodė archajiškai. Pižama suteikė judėjimo laisvę, matyt, todėl jos ir lig šiol yra populiarios Amerikos merginų tarpe.
Deja, XX amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaigoje vyrai liovėsi vilkėję pižamas, nes kas galėjo būti tuometinės laisvėjančios ir liberalios visuomenės narys, vilkėdamas pižamą – tą “buržujišką” atributą? Septintajame dešimtmetyje vyrai jas išvis liovėsi nešioję, ir pižamos liko tik pensininkų bei ligonių drabužiu.
Tačiau laikai keičiasi. Ir šiandien nebėra „cool“ eiti į lovą vilkint vien kelnaites ir nutrintus marškinėlius. Moterims patinka, kai mes vilkime pižamas, nes tada vyras atrodo kitaip. Ne vilkintis dažniausiai beformį ir sunkų chalatą (po kuriuo vis vien privalo būti pižama, nes chalatas ant nuogo kūno ar marškinėlių neatrodo pilnai išbaigtas), bet elegantišką ir jaukią pižamą.
Nes pižama suteikia daug laisvės. Kai vaikštote ryte po namus, einate patikrinti pašto dėžutės ar džiaugiatės vaiskiu rytmečiu savo sode, nieko nėra oresnio ir užbaigto, kaip tai padaryti vilkint pižamą. Pusryčiaujančio džentelmeno vaizdas vilkint pižamą taip pat atrodo visai kitaip, nei vilkint nepatogų chalatą ar vienus apatinius. Pižama yra ne vien miegui – bet ir pakirdusiam džentelmenui, o tokiems, kaip „Playboy“ įkūrėjas Hugh Hefneris – dar ir vakarinis socialinis rūbas, kaip kadaise Anglijoje pižama buvo laikoma „lounge“ stiliaus “aprėdu”.
Tradicinė pižamos spalva, prieš beveik pusantro amžiaus atvežta iš Indijos – mėlynai baltomis juostelėmis (ne languota – tai europietiškas naujadaras). Nebūkite pernelyg spalvingas, nes pižama – solidi apranga. Pižamą vilkėkite be apatinių drabužių, nes tam ji ir yra pritaikyta – galų gale, komfortas svarbiausia, nes juk neinate miegoti apsitūlojęs iki ausų? Iš esmės pižama turi būti laisvai krentanti, nes Pietryčių Azijoje ji ir buvo nešiojama tik susijuosus virvele. Žinoma, jei vilkite pižamą, privalu ieškoti ir gerų šlepečių, tačiau jas reikia avėti tik ant basos kojos.
Padori pižama turi būti medvilninė (blogiausiu atveju – flanelinė), jei neturite, kur dėti pinigų – šilkinė arba pasiūta iš satino. Atsispirkite pagundai pirkti sintetinę pižamą iš “poliesterio” ar “lykros”. Nes niekada nežinai, kada ir kam reikės padaryti įspūdį, ir jei nesugebėsite to padaryti savo miegamajame, tai kur tada galėsite?
